Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės V. T. atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4105-329/2015 pagal ieškovo P. K. ieškinį atsakovei V. T. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir materialinio išlaikymo priteisimo, institucijos, teikiančios išvadą byloje – Marijampolės savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius (toliau – VTAS) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos VTAS,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Atsakovė pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną jos bendravimo su sūnumi K. K. tvarką pagal kurią V. T. pasiima K. K. iš jo gyvenamosios vietos kiekvieną šeštadienį 12 val., o grąžina kiekvieną pirmadienį 20 val.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundai argumentai

Kaip vieną iš priežasčių, dėl kurios teismas neleido atsakovei bendrauti su savo vaiku jo motinos gyvenamojoje vietoje, teismas nurodė tariamą atsakovės sutuoktinio A. B. žiaurumą, tačiau jokių objektyvių duomenų apie A. B. žiaurumą ir jo netinkamą elgesį vaiko atžvilgiu, išskyrus ieškovo paaiškinimų, byloje nėra. Vaikas realiai gyvena ne su tėvu, nes tėvo gyvenamoji ir darbo vieta yra Kaune. Vaikas realiai gyvena Sasnavos kaime pas atsakovės motiną A. T.. Vienintelis įrodymas, kuriuo remiantis ieškovas preziumuoja A. B. netinkamą elgesį, yra jo teistumas ir laisvės atėmimo bausmės atlikimas įkalinimo įstaigoje. Būtina atsižvelgti, kad nuo A. B. paleidimo iš įkalinimo įstaigos 2014 m. lapkričio iki 2015 m. liepos, kai įvyko konfliktas tarp jo ir atsakovės motinos, apeliantė kartu su sutuoktiniu ir vaiku gyvenu pas savo tėvus (duomenys neskelbtini). Gyvenant kartu jokių duomenų apie A. B. netinkamą elgesį nebuvo. Be to, A. B. santykiai su šalių vaikų buvo puikūs, vaikas jį vadino tėvu, noriai su juo bendravo. Byloje nėra jokių duomenų, neigiamai charakterizuojančių apeliantę.Kita priežastimi dėl kurios neleista vaikui nakvoti pas apeliantę iki pirmadienio, teismas nurodė darželio lankymą. Atsižvelgiant į tai, kad vaikas yra 4,5 metų amžiaus ir nelanko paruošiamosios grupės, taip pat į tai, kad tik pirmadieniais vaikas nelankytų darželio laikinai, kol bus išnagrinėta ši civilinė byla, esminių vaikui keliančių nepatogumų šiuo atveju nekiltų. Atsakovė nurodo, kad gyvendama Vilniuje ir Šiauliuose su vaiku, kai jis dar buvo visai mažas, keliaudavo pas tėvus autobusu ir ši aplinkybė nekėlė jokių abejonių dėl vaiko diskomforto ar kitų priežasčių. Šiuo metu iš Marijampolės praktiškai kas valandą į Vilnių važiuoja patogūs autobusai, nuo vaiko namų iki stoties vos kelios minutės kelio, apeliantė mano, kad vaikui didelių nepatogumų keliauti nesudarytų. Jeigu teismas netenkintų jos prašymo vaiką grąžinti pirmadieniais, apeliantė sutinka pasiimti vaiką iš jo gyvenamosios vietos kas antrą penktadienį ir grąžinti to pateis savaitgalio sekmadieniais iki 20.00 val., o į Vilnių vaikas vyktų kas antrą savaitgalį.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaip aplinkybę, dėl kurios neleido vaikui lankytis jo motinos gyvenamojoje, nurodė apeliantės sutuoktinio A. B. žiaurumą ir netinkamą elgesį su vaiku. A. B. ne tik atliko laisvės atėmimo bausmę, bet buvo nuteistas už tyčinį nužudymą. Ieškovas net ir nežinojo apie A. B. teistumą, tačiau į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo kreipėsi dėl to, kad sužinojo apie netinkamą A. B. elgesį su vaiku 2015 m. liepos mėnesį atsakovės motinos A. T. namuose, kur apeliantė nuolat palikdavo vaiką. Apeliantė nesugeba ir nenori užtikrinti vaikui saugių ir tinkamų gyvenimo sąlygų, o pirmosios instancijos teismas teisingai ir tinkamai įvertino visas aplinkybes. Vaiko reali gyvenamojo vieta yra (duomenys neskelbtini), ieškovo motinos A. K. bute, kaip ir paties ieškovo. Auginti ir prižiūrėti vaiką padeda tiek ieškovo, tiek atsakovės tėvai, nes ieškovo darbo vieta yra Kaune. Pažymi, kad apeliantė iš karto po santuokos nutraukimo 2013-04-30 paliko šalių sūnų gyventi pas atsakovės tėvus, o pati išvyko nežinia kur. Priešingai nei atsakovė, ieškovas nors ir artimų giminaičių pagalba, bet rūpinasi šalių sūnumi.Apeliantė nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, neigiamai charakterizuojančių apeliantę, tačiau byloje nėra jokių duomenų ir teigiamai charakterizuojančią apeliantę, nes ji faktiškai tris mėnesius vaiku nesidomėjo, dažnai keičia darbovietes. Viena tik atskirojo skundo argumentas, kad nieko blogo, jeigu vaikas vieną dieną nenueis į darželį, parodo apeliantės požiūrį į vaiko auklėjimą, režimą. Apeliantė savo reikalavimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo formulavo visiškai neįvertinusi savo galimybių, gebėjimo rūpintis vaiku, kadangi vykdant skundžiamą nutartį apeliantė du šeštadienius buvo atvykusi į vaiko gyvenamąją vietą su juo pabendrauti, tačiau nei vieną kartą neišbuvo su vaiku visų paskirtų bendrauti valandų, nežiūrint į tai, kad jai buvo sudarytos visos sąlygos bendrauti. Ieškovas nurodo, kad siekiant užtikrinti vaiko saugumą, apeliantei gali būti leidžiama bendrauti su vaiku tik jo gyvenamojoje vietoje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumui arba pasunkėjimui – neturi būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą. Teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą (Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga, Teismų praktika Nr. 34).

Iš bylos duomenų nustatyta, kad šalims 2011-05-19 gimė sūnus K. K., kurio gyvenamoji vieta Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-66-571/2013 nustatyta su jo motina V. T.. Ieškovas P. K. 2015-07-24 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pakeisti prieš tai minėtą teismo sprendimu nustatytą sūnaus gyvenamąją vietą, nustatant nepilnamečio vaiko K. K. nuolatinę gyvenamąją vietą su tėvu P. K.. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir nustatė laikiną vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu pastarojo motinai priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Teismas šioje nutartyje nustatė, kad realiai vaikas su ieškovu jo motinai priklausančiame bute gyvena nuo 2015 m. liepos 18 d. Atsakovė pateiktame teismui atsiliepime į ieškinį taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną atsakovės bendravimo su sūnumi tvarką, pagal kurią atsakovė galėtų pasiimti vaiką iš jo gyvenamosios vietos kiekvieną šeštadienį 12.00 val. ir grąžinti kiekvieną pirmadienį 20.00 val. Skundžiama nutartimi teismas, siekdamas užtikrinti šalių sūnaus K. K. teises ir teisėtus interesus, atsakovės prašymą tenkino iš dalies, taikė laikinąsias apsaugos priemones, nustatydamas laikiną atsakovės V. T. bendravimo tvarką su sūnumi K. K. ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką iki teismo sprendimo priėmimo civilinėje byloje Nr. 2-4105-329/2015 šiomis sąlygomis: V. T. su sūnumi K. K. bendrauja kiekvieną šeštadienį K. K. laikinoje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), nuo 12 val. iki 19 val.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nors CK 3.65 straipsnyje nėra numatyta tokia laikinoji apsaugos priemonė kaip laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas, tačiau teismas gali nustatyti laikiną bendravimo su vaiku tvarką, remdamasis CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktu. CK 3.165 straipsnyje numatyta, kad abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Nustatyta, kad atsakovė prašymą dėl būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžia argumentais, jog su sūnumi K. K. ji nesimato nuo 2015-07-18, įvykus konfliktui su apeliantės motina A. T., pas kurią gyveno šalių sūnus. Ieškovas atsiliepime dėl atsakovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nurodė, jog netrukdo atsakovei matytis su sūnumi ir neketina to daryti, tačiau kategoriškai nesutinka, kad mama vaiką išsivežtų į savo gyvenamąją vietą, nes jo nuomone joje nesaugu dėl apeliantės sutuoktinio A. B. elgesio. Taigi, esant nesutarimams dėl bendravimo su vaiku tvarkos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad iki bus išnagrinėta byla pagal pareikštą ieškinį, atsižvelgiant į vaiko interesų prioritetinį principą, yra pagrindas teismui spręsti klausimą dėl laikino bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo.

Taikant laikinąsias apsaugos priemones, yra vertinamas ne ieškinio reikalavimų pagrįstumas, o kitos aplinkybės, kaip antai grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas arba iki bylos išnagrinėjimo bus padaryta žala įstatymo saugomiems asmenų interesams, taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Byloje nustatyta, kad pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį nepilnametis šalių sūnus gyvena su tėvu jo motinai priklausančiame bute. Tokį patį reikalavimą – nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su juo, ieškovas yra pareiškęs būtent šioje byloje. Taigi ieškovo pareikštas materialusis teisinis reikalavimas yra susijęs su atsakovės prašoma taikyti laikinąja apsaugos priemone – laikinos bendravimo su nepilnamete dukra tvarkos nustatymu iki kol bus išnagrinėtas šalių ginčas. CK 3.3 str. yra įtvirtinta nuostata, kad šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas prioritetiniu vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu; vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 str. 2 d.). Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog CK 3.65 straipsnio 2 dalis nenumato atsakovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau pažymėtina, kad CK 3.65 straipsnio 2 dalyje pateiktas laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, gali taikyti ir kitokias apsaugos priemones, kurios šiame sąraše nenumatytos, tačiau teismo nuomone yra būtinos siekiant apsaugoti vaiko interesus.

Laikinosios apsaugos priemonės pagal savo prigimtį yra laikinos, galioja tik tam tikrą laikotarpį – iki galutinio ginčo išsprendimo, jos neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Jas taikant, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes jų tikslas yra ne ginčo išsprendimas, o būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad byloje nėra duomenų apie jos sutuoktinio A. B. netinkamą elgesį šalių sūnaus atžvilgiu, tačiau pažymėtina, kad byloje apskritai nėra duomenų apie šio asmens elgesį šalių sūnaus atžvilgiu. Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose nurodo, kad jam žinomi konkretūs atvejai, kai atsakovės sutuoktinis neleistinai elgėsi su šalių sūnumi. Apeliantė šių aplinkybių nepaneigė. Be to, Marijampolės savivaldybės administracijos VTAS pateikė išvadą dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo, kurioje nurodė, jog esant konfliktui tarp šalių, bendravimo tvarka turėtų būti nustatoma. Bendravimo tvarka turi atitikti vaiko interesus, atsakovės teigimu, bendravimo su vaiku tvarka turėtų būti nustatyta atsižvelgiant į jos darbo grafiką, tačiau ji ignoruoja vaiko interesus, nes vaikas lanko darželio grupę ir pirmadieniais jis turėtų būti darželyje. Skyrius informavo, kad neturi duomenų apie apeliantės gyvenimo sąlygas, ar bus užtikrinta vaikui saugi socialinė aplinka naujoje apeliantės gyvenamojoje vietoje, apie jos galimybes kiekvieną savaitgalį pasiimti sūnų iš Marijampolės ir grąžinti jį atgal, todėl skyriaus nuomone, apeliantė galėtų bendrauti su sūnumi jo gyvenamojoje aplinkoje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant neužkirsti kelio apeliantei bendrauti su vaiku, tačiau atsižvelgiant į vaikų interesų prioritetinį principą, taip pat nesant konkrečių duomenų apie atsakovės sutuoktinio elgesį su mažamečiu vaiku, įvertinus tai, jog K. K. yra mažametis, jo laikinoji gyvenamoji vieta nustatyta kartu su tėvu Marijampolės mieste, jis lanko darželį, tuo tarpu atsakovė gyvena Vilniuje kartu su sutuoktiniu vieno kambario nuomojame bute, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Marijampolės savivaldybės administracijos VTAS išvadą ir bendravimo tvarką nustatė neišvežant vaiko iš jo gyvenamosios vietos, atsakovei sudarant sąlygas bendrauti su sūnumi kiekvieną šeštadienį nuo 12.00 val. iki 19.00 val. vaiko gyvenamojoje vietoje. Dėl apeliantės argumentų, kad ji sutiktų vaiką iš darželio pasiimti kas antrą penktadienį 12.00 val. ir grąžinti tėvui tos pačios savaitės 20.00 val., apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes prieš tai sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog bendravimo tvarką nustatytina neišvežant vaiko iš jo gyvenamosios vietos.

Esant nurodytam teisiniam reglamentavimui ir nustatytoms bylos aplinkybėms, nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, todėl spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas laikinąją atsakovės bendravimo su sūnumi tvarką iki sprendimo šioje byloje priėmimo, procesinės teisės normų nepažeidė, taikė jas tinkamai ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalis 1 punktu,

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.