- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-16
- Bylos Nr.
- 2S-302-657/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-21-3-02468-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žibutė Budžienė
- Skolininkas
- uždarosios akcinės bendrovės „Neosta“
- Kategorijos
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 129.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo skolininko uždarosios akcinės bendrovės „Neosta“ atskirąjį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-3088-214/2012, kuria buvo tenkintas kreditoriaus prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius T. G., pateikdamas teismui prašymą dėl skolos priteisimą teismo įsakymu, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – piniginių lėšų, o jų nesant, nekilnojamųjų arba kilnojamųjų daiktų, priklausančių UAB „Neosta“ ir esančių pas UAB „Neosta“ arba trečiuosius asmenis areštą 158937,92 Lt sumai (b.l. 1). Nurodė, kad skolininkas vengia įvykdyti savo prievolę, bendrauti su kreditoriumi, skola yra didelė, tačiau nėra jokių žinių apie jo turimą turtą bei galimybes atsiskaityti su kreditoriumi, todėl yra reali grėsmė, jog patenkinus prašymą dėl skolos priteisimo, skolininkas perleis turimą turtą tretiesiems asmenims ir teismo sprendimo įvykdymas taps neįmanomu.
II. Pirmos instancijos teismo nutarties esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 16 d. nutartimi kreditoriaus T. G. prašymą patenkino (b.l. 2-3). Nurodė, jog pareiškimas yra turtinio pobūdžio, todėl kreditorius turi pagrindo prašyti areštuoti skolininko turtą, kadangi nesiėmus priemonių pareiškimo reikalavimams užtikrinti, skolininkas turimą turtą gali perleisti tretiesiems asmenims, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors skolininko veiksmų arba neveikimo galimo kreditoriui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismas padarė išvadą, kad yra teisinės prielaidos pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas. Be to, teismas pažymėjo, kad kreditorius siekia apginti savo teises ir interesus, pareiškė reikalavimą dėl 158937,92 Lt, kas laikytina didele reikalavimo suma, o teismų praktikoje didelė reikalavimo suma yra laikoma vienu iš kriterijų, į kuriuos teismai atsižvelgia spęsdami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nes tuomet, kai yra kilęs turtinis ginčas dėl didelės sumos, padidėja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika, todėl šiuo atveju pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė atlieka kreditoriaus teisių ir interesų apsauginę funkciją, užkerta kelią didesnės žalos kilimui, taip pat užtikrina būsimo teismo sprendimo tinkamą ir operatyvų įvykdymą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu skolininkas UAB „Neosta“ prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 16 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti (b.l. 4-5). Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka proporcingumo ir ekonomiškumo principų. Pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonės turi būti parenkamos ir taikomos taip, kad nei vienai šaliai nesuteiktų perdėto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina tesėtam tikslui pasiekti. Dėl pritaikytos laikomosios apsaugos priemonės yra ribojama bendrovės veikla – ji negali įsigyti jos veiklai būtinų priemonių bei vykdyti prisimintų įsipareigojimų, atsiskaityti su kreditoriais bei darbuotojais.
Be to, laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nesant CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių kreditorius nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar tapti neįmanomu. Teismo nutartyje nepagrįstai sprendimo neįvykdymo rizika yra siejama su reikalavimo sumos dydžiu, o byloje nėra jokių įrodymų, kad skolininkas ėmėsi kokių tai veiksmų, kuriais būtų siekiama slėpti bendrovės turtą ar lėšas, ar kitaip apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Atsiliepimo į atskirąjį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Įstatymas numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t.y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t.y. konkrečios bylos aplinkybės. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr.2-786/2008, 2009-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr.2-323/2009, 2009-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr.2-330/2009 ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto tvirtinimu, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė proporcingumo ir ekonomiškumo principus ir taikė jas nesant CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrais ribojimais, todėl teismas, kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu yra privaloma siekti ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyros, t.y. būtina siekti, kad taikytos priemonės nebūtų nepagrįstos ir užtikrintų ne tik prašančiosios šalies interesus, bet būtų užtikrinta ir priešingos šalies, teisių bei interesų apsauga. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 16 d. nutartyje išsamiai išanalizavo kreditoriaus argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir prašymą patenkino.
Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip laikino ginčo objekto apsaugos mechanizmo bei galimo būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, taikymo pagrindų reglamentavimui skirta CPK 144 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodoma, jog laikinosios apsaugos priemonės taikomos tais atvejais, kai jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Šio procesinės teisės instituto tikslas – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo išvengti įvairių priežasčių, dėl kurių gali būti nebeįmanoma arba sunku realiai įvykdyti priimtą teismo sprendimą. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Dėl to pirmosios instancijos teismas nenagrinėja šalių ginčo iš esmės, to nedaro ir apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šalies atskirąjį skundą. Pažymėtina, jog skolos dydis bus nustatytas galutinio teismo procesiniu sprendimu. Kaip minėta, taikant laikinąsias apsaugos priemones teismas sprendžia, ar nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kaip preliminarios priemonės, gali iškilti grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią objektyvaus pobūdžio prielaida, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi tai gali objektyviai padidinti būsimo teismo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1624/2010; 2008 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-428/2008; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad kreditoriaus prašoma priteisti 158 937,92 Lt suma iš skolininko yra didelė. Dėl to konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.
Be to, CPK 306 straipsnio 3 dalyje ir 338 straipsnyje nustatyta, kad apeliantas su skundu turi pateikti įrodymus, kuriais grindžia teismo nutarties ar jos dalies neteisėtumą ar nepagrįstumą. Tačiau apeliantas, turėdamas teisę į apeliaciją bei galimybę pateikti įrodymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumo, teismui nepateikė savo skunde paminėtąsias aplinkybes patvirtinančių oficialių dokumentų apie įmonės turimą turtą, gebėjimą įvykdyti teismo sprendimą, ar reikalaujamos sumos sumokėjimą į teismo sąskaitą ar pateikęs laidavimą (CPK 148 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantas nepagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad yra pagrįsti kreditoriaus argumentai, tenkino prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad atskirojo skundo motyvais nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina galioti nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 339 str., teismas
nutaria:
Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.