Kauno apygardos teismo nutartis

2015-09-29 · Civilinė byla Nr. 2S-2045-264/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-09-29
Bylos Nr.
2S-2045-264/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Aušra Baubienė
Atsakovas
J. Č.
Ieškovas
UAB „Vanesos turtas“
Kategorijos
Civilinės bylos numeris: 2S-2045-264/2015
Teisminio proceso numeris: 2-69-3-11096-2015-5Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.; 3.3.1.14.; 3.3.1.21. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 29 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovės J. Č. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-16189-285/2015 pagal ieškovės UAB „Vanesos turtas“ ieškinį atsakovei J. Č. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

ieškovė RUAB „Vanesos turtas“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės J. Č. 1 303 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Siekiant užtikrinti ieškinio reikalavimų įvykdymą, ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai ieškinio reikalavimams užtikrinti, areštuoti kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovei ir esančių pas atsakovę arba trečiuosius asmenis 1 303 Eur sumai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. birželio 4 d. nutartimi ieškovės RUAB „Vanesos turtas“, reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovės J. Č. nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą priklausantį atsakovei ir esantį pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, o jo nesant, ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovei priklausančias pinigines lėšas ar turtines teises, esančias bankuose ir kitose kredito įstaigose, o taip pat pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, už bendrą 1 303 Eur sumą.

Teismas nurodė, kad ieškinys yra turtinio pobūdžio, ieškovė tikėtinai pagrindė reikalavimus, pridėjo įrodymus, jog atsakovė ilgą laiką neatsiskaito su ieškove, o taip pat įrodymus, kad ieškovė kreipėsi į atsakovę raštišku reikalavimu įvykdyti prievolę, tačiau atsakovė į raginimus nereagavo. Teismas darė išvadą, jog ieškovė turi pagrindo prašyti areštuoti atsakovės turtą, kadangi nesiėmus priemonių ieškinio reikalavimams užtikrinti, atsakovė turimą turtą gali perleisti tretiesiems asmenims, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas sprendė, kad nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui ir ieškovės reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovės turtui 1 303 Eur sumai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovė J. Č. atskirajame skunde ( b. l. 18 – 21) prašo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, o prašymo netenkinus, įpareigoti ieškovę įmokėti galimų nuostolių užtikrinimą ryšium su galimų nuostolių atsiradimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Atskirajame skunde nurodomi šie argumentai:

1. Atsakovės įprastinė veikla nebus sutrikdyta, bet apie arešto taikymą bus pranešta viešai, kas visuomenėje sukelia neigiamą nuomonę, pakertamas asmens kaip skolininko pasitikėjimas bankų, partnerių akyse. Tai gali įtakoti atsakovės finansinę reputaciją, verslo asmens reputaciją.

2. Atsakovė valdo nekilnojamąjį turtą, kurio bendra vertė yra apie 420 000 Eur, o ieškovės reikalavimas tik 1 303 Eur. Teismas šio fakto neįvertino.

3. Teismas pažeidė CPK 148 str. 1 d., nes nenurodė nei vieno argumento, remiantis kuriuo galėtų kilti pagrįstų įtarimų, kad atsakovė galėtų per trumpą laiką paslėpti apie 420 000 Eur turtą. Atsakovės nuomone, teismas pažeidė įstatymo numatytą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą.

4. Pirmos instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad nepagrįstai pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių paviešinimas atsakovei gali padaryti neigiamos įtakos, tiek finansinės žalos, tiek neturtinės žalos, privalo pateikti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Ieškovės finansinė būklė šiuo metu yra sunki, turi daug skolų, civilinių ginčų. Teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones bei nesiimdamas priemonių užtikrinti atsakovės galimų nuostolių atsiradimą dėl priemonių taikymo, pažeidė interesų pusiausvyrą ir neatliko veiksmų numatytų CPK 147 str.

5. Teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones bei nesiimdamas priemonių užtikrinti atsakovės galimų nuostolių atsiradimą atsakovės atžvilgiu pažeidė teisingumo principą.

6. Ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra piktnaudžiavimas teise. Ieškovė turi didelių finansinių sunkumų. Atsakovės turtinė padėtis yra stabili, jos atžvilgiu nėra jokių vykdomų turto išieškojimo procedūrų, jos valdomas nekilnojamas turtas generuoja nuolatines pajamas. Akivaizdu, kad ieškovė pažeidė CK 1.137 str. 5 d., todėl teismas turėjo atsisakyti ją ginti.

Atsiliepimas

Ieškovė RUAB „Vanesos turtas” atsiliepime į atskirąjį skundą ( b. l. 38 – 41) prašo atsakovės J. Č. atskirąjį skundą atmesti ir 2015 m. birželio 4 d. Kauno apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

1. Ieškinys pareikštas atsakovei J. Č. dėl 1 303 Eur sumos, kuri fiziniam asmeniui laikytina didele suma, nes skolos suma viršija 3 MMA. Esant didelei ieškinio sumai, teismas pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovė nors ir nurodo, kad jos turtinė padėtis yra labai gera, tačiau tai patvirtinančių dokumentų nepateikia. Atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai - išrašai iš VĮ Registrų centro patvirtina, kad visas atsakovės turimas nekilnojamasis turtas yra apsunkintas Hipoteka, todėl teismui galimai priėmus ieškovei palankų sprendimą, teismo sprendimo įvykdymas ateityje gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, kadangi išieškojimas iš tokio turto yra praktiškai neįmanomas. Atsakovės pateiktas 2005 metų išrašas iš VĮ Registrų centro negali būti vertinamas, kadangi jis neatspindi turto padėties šiai dienai. Nors atsakovė ir pateikia verslo liudijimą, tačiau vien ta aplinkybė, kad ji turi išsiėmusi verslo liudijimą, negali būti pagrindas teigti, kad ji iš to verslo uždirba pinigus, tuo labiau, kad atsakovė nepateikia duomenų apie savo banko sąskaitose turimas pinigines lėšas ar gaunamas pajamas iš verslo. Jau vien ta aplinkybė, kad atsakovė slepia minėtus duomenis sudaro pagrindą manyti, kad atsakovės turtinė padėtis yra bloga ir ieškinio suma jai yra didelė. Jeigu laikinosios apsaugos priemonės kenkia atsakovės reputacijai ir ieškinio suma jai yra nedidelė, tai ji galėjo sumokėti 1 303 Eur depozitą į teismo depozitinę sąskaitą, kas būtų pagrindas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.

2. Atsakovė prašymą įpareigoti ieškovę pateikti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą turėjo pateikti ne apeliacinės instancijos teismui, o pirmos instancijos teismui, tačiau ji iki šios dienos tokio prašymo nepateikė. Atsakovė yra fizinis asmuo, todėl šioje byloje nesant viešo intereso, teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo savo iniciatyva prašyti ieškovę pateikti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Ieškovė gali būti įpareigojama užtikrinti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galinčių kilti atsakovės nuostolių atlyginimą tik tuomet, jei teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, pripažįsta, kad yra reali nuostolių atsiradimo ateityje tikimybė arba nuostolių jau atsirado ir kad dėl kokių nors aplinkybių ar ieškovės veiksmų atsakovės nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas arba pasidarys neįmanomas. Taikant nuostolių atlyginimo institutą turi būti abiejų sąlygų visuma. Atsakovė visiškai nepagrįstai nurodo, kad teismas savo iniciatyva turėjo įpareigoti ieškovę pateikti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Atsakovė nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kaip minėtos priemonės pažeidžia, suvaržo ar gali realiai suvaržyti - pažeisti jos teises.

3. Negalima sutikti su atsakovės prašymu dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Teismas areštą nukreipė į nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, kurių disponavimo apribojimas neturi jokios įtakos nuostolių atsiradimui, o tik užtikrina būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Akivaizdu, kad teismas nepažeidė ekonomiškumo ar teisingumo principų taikant laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti nuostolių, ir netgi nenurodė kokio dydžio nuostoliai gali atsirasti, dėl ko prašymas atmestinas. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių atsakovės patirtų ar ateityje galimų realių nuostolių atsiradimą dėl byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškovės reikalavimų užtikrinimui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo sprendimo įvykdymą.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Taigi teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 2011 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011, 2011 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152/2011 ir t.t.). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas, atsižvelgdamas į turimų įrodymų visetą, sprendžia, ar ieškinio suma konkretaus atsakovo (atsakovų) atžvilgiu pripažintina didele.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė pareiškė ieškinį, kurio suma 1 303 Eur, be to, ieškovė prašė priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Kaip pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas nurodė, kad atsakovė vengia sumokėti susidariusį įsiskolinimą ir neragavo į ieškovės priminimus, skolos suma fiziniam asmeniui yra didelė. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino.

Apeliantės teigimu teismas pažeidė CPK 148 str. 1 d., nes nenurodė nei vieno argumento, remiantis kuriuo galėtų kilti pagrįstų įtarimų, kad atsakovė galėtų per trumpą laiką paslėpti apie 420 000 Eur turtą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus vertina kritiškai. Nors pirmos instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones nevertino atsakovės finansinės padėties, tačiau nustatė, kad ieškinys yra turtinio pobūdžio, ieškovė tikėtinai pagrindė reikalavimus, pridėjo įrodymus, jog atsakovė ilgą laiką neatsiskaito su ieškove, o taip pat įrodymus, kad ieškovė kreipėsi į atsakovę raštišku reikalavimu įvykdyti prievolę, tačiau atsakovė į raginimus nereagavo. Kaip matyti, teismas vertino tarp šalių susiklosčiusią faktinę situaciją dėl ko pagrįstai sprendė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė atsakovės turtui 1 303 Eur sumai, t.y. ieškinio reikalavimų apimtyje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmos instancijos teismas pritaikė tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovei, įvykdymą. Tai, kad apeliantės teigimu, jos nekilnojamojo turto vertė yra 420 000 Eur, o ieškovės reikalavimas tik 1 303 Eur, apeliacinės instancijos teismo vertinimo nesudaro pagrindo išvadai, kad laikinosios apsaugos priemonės taikytos nepagrįstai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantės nurodytas nekilnojamasis turtas yra apsunkintas hipoteka. Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad ji turi išsiėmusi verslo liudiją ir gauna stabilias pajamas nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais apie jos gaunamas pajamas, turimas lėšas banko sąskaitose ir pan. (sąskaitų išrašų, deklaracijų ar pan.). Pažymėtina ir tai, kad CPK 148 str. 2 d. nustatyta, kad teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas sumoka reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama. Be to, atsakovas gali įkeisti turimą turtą ieškovo naudai. Taigi, jeigu laikinosios apsaugos priemonės kenkia atsakovės reputacijai ir ieškinio suma jai yra nedidelė, tai ji turi galimybę ginčijamą sumą - 1 303 Eur įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą, kas būtų pagrindas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.

Visiškai nepagrįstais laikytini apeliantės argumentai, kad teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones bei nesiimdamas priemonių užtikrinti atsakovės galimų nuostolių atsiradimą dėl priemonių taikymo, pažeidė interesų pusiausvyrą ir neatliko veiksmų, numatytų CPK 147 str. CPK 146 str. 1 d. nustatyta, kad šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Šių nuostolių atlyginimas gali būti užtikrinamas ir banko garantija. Teismas savo iniciatyva gali pareikalauti užtikrinti nuostolių atlyginimą tais atvejais, kai tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą ir nesiėmus šios priemonės būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Ieškovui nesumokėjus nuostolių atlyginimui užtikrinti skirtų pinigų arba nepateikus banko garantijos per nustatytą terminą, teismas per tris darbo dienas nuo termino pabaigos dienos privalo panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Ši nutartis atskiruoju skundu neskundžiama. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, nagrinėjamu atveju atsakovė visiškai nepagrįstai nurodo, kad teismas savo iniciatyva turėjo įpareigoti ieškovę pateikti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Atsakovė yra fizinis asmuo, todėl šioje byloje nesant viešo intereso, teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo savo iniciatyva prašyti ieškovę pateikti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Be to atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė prašymą įpareigoti ieškovę pateikti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą turėjo pateikti ne apeliacinės instancijos teismui, o pirmos instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones bei nesiimdamas priemonių užtikrinti atsakovės galimų nuostolių atsiradimą atsakovės atžvilgiu nepažeidė teisingumo principo, kadangi apeliantė nebuvo pareiškusi prašymo dėl atsakovės nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.

Nors apeliantė nurodo, kad ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra piktnaudžiavimas teise, tačiau šis teiginys vertintinas kritiškai. Tai, kad apeliantė yra restruktūrizuojama įmonė ar, kad jos atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, apeliacinės instancijos teismui nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovė piktnaudžiauja teise. Apeliantė daugiau nepateikė jokių rašytinių įrodymų ir nenurodė faktinių aplinkybių pagrįsti šiam savo teiginiui.

Apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais apeliantės argumentus, kad apie arešto taikymą bus pranešta viešai, kas visuomenėje sukelia neigiamą nuomonę, pakertamas asmens kaip skolininko pasitikėjimas bankų, partnerių akyse, o tai gali įtakoti atsakovės finansinę reputaciją, verslo asmens reputaciją. Apeliantė šiems teiginiams pagrįsti nepateikė jokių objektyvių įrodymų. Tik deklaratyvaus pobūdžio apeliantės teiginiai nesudaro teismui pagrindo spręsti, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės atžvilgiu bus neigiamas visuomenės, verslo subjektų požiūris.

Darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, atsižvelgė tiek į ieškovės, tiek į atsakovo interesus, išlaikė pusiausvyrą tarp būsimo sprendimo įvykdymo galimybės užtikrinimo ir atsakovės teisių apsaugos. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad jos turto areštas neproporcingai varžo atsakovės teises (CPK 145 straipsnio 2 dalis).

Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo, kuriuo ieškinys atmetamas, įsiteisėjimo, arba visiško teismo sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, įvykdymo (CPK 150 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, apeliantės atskirajame skunde išdėstytus paaiškinimus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Kiti atskirojo skundo teiginiai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos nutarties. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Apeliantės atskirajame skunde nurodytais motyvais naikinti nutarties nėra įstatymo pagrindo, atskirasis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Apeliacinės instancijos teismo turėtos 0,78 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų išsiuntimu, nesiekia 3 Eur, todėl valstybei iš apeliantės nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Aušra Baubienė