- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-21
- Bylos Nr.
- eA-5382-624/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02405-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Dirvonas (pran.)
- Pareiškėjas
- N. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. S. (N. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. S. (N. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis N. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) Imigracijos skyriaus 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-490 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui N. S.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.
2. Departamentas Sprendime nurodė, kad (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) susijusi su fiktyviomis įmonėmis ir pateikti dokumentai tinkamai neįrodo veiklos, kuri buvo vykdyta per paskutinius 6 mėnesius, todėl pareiškėjas nesiekė užsiimti realia ūkine–komercine veikla Lietuvoje, neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto. Departamentas pareiškėjui pritaikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir LLG) pareiškėjui, nes duomenys, kuriuos jis pateikė, norėdamas gauti LLG, neatitinka tikrovės, ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą (yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė).
3. Dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos taikymo pagrįstumo pareiškėjas pažymėjo, kad visi pareiškėjo pateikti duomenys atitiko ir atitinka tikrovę, Sprendime jokie pareiškėjo Departamentui pateikti duomenys nepaneigti, todėl neegzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas panaikinti LLG pareiškėjui. Be to, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d., neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės, diskriminuoja užsienio piliečius, vykdančius ūkinę–komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje.
4. Dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto taikymo pagrįstumo pareiškėjas akcentavo, kad šiuo atveju nebuvo nuslėpti jokie duomenys, visi dokumentai ir informacija Departamentui tinkamai pateikta. Sprendimo išvada, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl LLG išdavimo, neva neužsiėmė teisėta veikla Lietuvoje, yra visiškai be motyvų ir nepagrįsta, prieštarauja Departamento padarytai išvadai, kad visi pagrindai išduoti LLG pareiškėjui egzistuoja. Pareiškėjas nesutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjo, kaip teisėto Bendrovės dalyvio (direktoriaus), statusas nieko nereiškia ir yra tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkantis duomuo, nėra pareiškėjo, kaip Bendrovės akcininko, teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai yra teisėtos ir galiojančios sutartys, kurių pagrindu pareiškėjas įgijo 15 000 Bendrovės paprastųjų vardinių 1 Eur nominalios vertės akcijų, t. y. 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo, o Juridinių asmenų registre yra tinkamai išviešinti duomenys apie pareiškėją, kaip Bendrovės direktorių. Manė, jog Departamento išvada, kad pareiškėjo, kaip Bendrovės direktorius, veikla Lietuvoje neteisėta, būtų pagrįsta tik tuo atveju, jeigu būtų paneigtas pareiškėjo, kaip Bendrovės direktoriaus, statusas, bet tai nebuvo padaryta. Bendrovės veikla yra reali ir teisėta, to Departamentas net neneigė, kas daro realia ir teisėta pareiškėjo, kaip teisėto Bendrovės direktoriaus, veiklą Lietuvoje. Įstatymo 45 straipsnio taikymo tikslas – ne įmonės įsteigimas, o reali, vykdoma teisėta veikla, ši aplinkybė egzistuoja ir pareiškėjo atveju, todėl išvada, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, yra visiškai nepagrista. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjas manė, kad Departamentas neįrodė Įstatymo 35 straipsnio 2 ir 12 punktų sąlygų.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka.
6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2018 m. vasario 9 d. tuo pagrindu, kad jis yra (duomenys neskelbtini) dalyvis (akcininkas), Departamentui pateikė prašymą pakeisti LLG ir papildomus dokumentus. Išnagrinėjus turimus dokumentus ir įvertinus visą surinktą medžiagą, Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl LLG pakeitimo, siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl LLG pakeitimo nevykdė veiklos pagal verslo planą Lietuvoje, o jis teikė tikrovės (faktinės situacijos) neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklą (Bendrovės veikla grindžiama bendradarbiavimu su tarpusavyje susijusiomis įmonėmis, o pateikti dokumentai neįrodo realios Bendrovės veiklos vykdymo) ir tikrojo jo atvykimo į Lietuvą tikslo (pareiškėjo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą ir gyventi Lietuvoje, o gauti LLG ir taip įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse), todėl Sprendime atsisakyta pakeisti pareiškėjui LLG.
7. Vien prašymo ir dokumentų pateikimas savaime nereiškia, kad LLG užsieniečiui turi būti išduodamas. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A-2005-662/2016, Nr. eA-3082-1062/2018), būtent pareiškėjas turi pareigą pateikti atsakovui tikrovę atitinkančius duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą. Remiantis Sprendimu, Departamentas ne tik įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus, tačiau ir iškvietė pareiškėją į apklausą, patikrino Bendrovę dėl veiklos, apklausė jos darbuotojus, įvertino kitą Sprendimo priėmimui reikšmingą informaciją, susijusią su Bendrovės steigimu ir kitomis aplinkybėmis. Tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl LLG išdavimo, pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius duomenis apie savo buvimo Lietuvoje būtinumą, vykdant Bendrovės veiklą. Visos nurodytos aplinkybės leido daryti išvadą, kad pareiškėjo tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, t. y. jo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje, o gauti LLG ir legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje ir Šengeno erdvėje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti jo nelegalios migracijos grėsmė.
8. Išnagrinėjus pareiškėjo Bendrovės veiklai pagal verslo planą ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius Lietuvos Respublikoje pagrįsti pateiktas sutartis (franšizės sutartį su UAB „Rent2Go“, bendradarbiavimo sutartį su Estijos įmone Taxify OÜ, automobilio nuomos sutartį su UAB „Gorinta“, bendradarbiavimo sutartį su UAB „Vežimo korporacija“, bendradarbiavimo sutartį su UAB „Prologum“) ir su šiomis sutartimis susijusias aplinkybes, Bendrovės banko sąskaitos 2017 m. birželio 1 d. – 2018 m. vasario 6 d. išrašą, 2018 m. Bendrovės verslo planą, konstatuota, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl LLG pakeitimo nevykdė veiklos pagal verslo planą Lietuvoje, tai reiškia, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto, o pareiškėjas – Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto.
9. Bendrovės verslo partneriai (UAB „Rent2Go“, UAB „Gorinta“, UAB „Vežimo korporacija“, UAB „Prologum“, UAB „Sparti sistema“, UAB „Paprastos apskaitos grupė“) siejami su (duomenys neskelbtini) piliečiais V. G. ir I. K., kurie Departamentui gerai žinomi kaip asmenys, užsiimantys tarpininkavimu, trečiųjų šalių piliečiams kreipiantis dėl LLG išdavimo / pakeitimo teisėtos veiklos vykdymo pagrindu. V. G. bei I. K. steigia ir (ar) įsigyja, o vėliau parduoda trečiųjų šalių piliečiams įmones, kurios dažniausiai imituoja savo veiklą tik tam, kad užsieniečiai, tapę tų įmonių dalyviais, gautų LLG ir nevaržomai keliautų po Šengeno valstybes. Trečiųjų šalių piliečių valdomos įmonės registruojamos Departamentui gerai žinomais adresais ir, padedant tarpininkams, imituoja veiklą, sudarydamos sandorius su tarpusavyje susijusiomis įmonėmis, kad jų dalyviai trečiųjų šalių piliečiai turėtų formalų pagrindą kreiptis dėl LLG gavimo. Tokia įmonių veiklos schema sudaro itin palankias sąlygas nelegaliai migracijai, ji akivaizdžiai atsispindi ir Bendrovės dokumentuose, kuriuose yra daug sąsajų tarp Bendrovės ir jos verslo partnerių, šie duomenys detaliai išvardyti Sprendime. Abejones dėl Bendrovės veiklos perspektyvų ir galimybės išlikti konkurencinga rinkoje sustiprino ir jos finansiniai rodikliai, pagal kuriuos nustatyta, kad Bendrovės veikla iš esmės nesukuria pelno ir pridėtinės vertės. Vadovaujantis pateiktais Bendrovės banko sąskaitų išrašais, Bendrovė pavėluotai pervesdavo priklausančias sumas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV), taigi pareiškėjas, Bendrovės akcininkas, neužtikrino, kad Bendrovė laiku vykdytų Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas mokestines prievoles, ši aplinkybė sustiprino abejones dėl Bendrovės veiklos skaidrumo ir realumo.
10. Bendrovės direktorius 2018 m. vasario 28 d. Departamentui pateikė papildomus dokumentus ir paaiškinimus, tačiau jie nepagrindė, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl LLG pakeitimo pagal verslo planą vykdė veiklą Lietuvoje. Pagal pateiktą Bendrovės 2017 m. sausio 1 d. – 2018 m. vasario 28 d. išrašytų sąskaitų sąrašą Bendrovė pirmąją sąskaitą 2017 m. išrašė tik 2017 m. rugsėjo 28 d., t. y. pirmuosius tris 2017 m. ketvirčius Bendrovė iš esmės jokios veiklos nevykdė, tą patvirtina ir Bendrovės gautų sąskaitų sąrašas, kuriame pirmoji gauta sąskaita yra 2017 m. spalio 31 d. Kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo tikslo bei sąlygų, sąžiningo jo siekio užsiimti teisėta veikla (duomenys neskelbtini), t. y. pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl buvo rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti jo nelegalios migracijos grėsmė.
11. Atsakovas pabrėžė, kad atsisakymas pakeisti LLG savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti Bendrovės akcininko pareigų (pavyzdžiui, nuotoliniu būdu, pasitelkiant įgaliotus atstovus ar atvykstant į Lietuvą su Šengeno viza). Bendrovės veiklos pobūdis ir mastai nereikalauja pareiškėjo nuolatinio buvimo joje, todėl jo nuolatinis buvimas Lietuvoje nebūtinas. Be to, teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nesuteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Sprendime nėra konstatuotas faktas, kad Bendrovė yra fiktyvi, atvirkščiai, apie tai net neužsimenama.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
13. Teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje nustatyta, jog pareiškėjui 2016 m. kovo 14 d. išduotas LLG LT7386713, galiojęs iki 2018 m. kovo 14 d. Pareiškėjas tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini), 2018 m. vasario 9 d. pateikė Departamentui prašymą skubos tvarka pakeisti LLG 2 m.
14. Departamento Imigracijos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, Sprendimu atsisakė pakeisti pareiškėjui LLG, nes Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl LLG pakeitimo nevykdė veiklos pagal verslo planą Lietuvoje, t. y. Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, o pareiškėjas – Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų. Sprendime atsakovas darė išvadą, kad kartu su prašymu pateikti dokumentai vertintini kaip neatitinkantys tikrovės ir keliantys pagrįstų abejonių dėl Bendrovės veiklos skaidrumo bei realumo, kartu tai rodo pareiškėjo nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą LLG išdavimo procedūra bei leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas nesuinteresuotas realios ūkinės–komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymu. Abejones dėl Bendrovės veiklos perspektyvų ir galimybės išlikti konkurencinga rinkoje sustiprino ir Bendrovės finansiniai rodikliai: Bendrovės veikla iš esmės nesukūrė pelno ir pridėtinės vertės: 2017 m. Bendrovės pardavimo pajamos sudarė 20 267 Eur, bendrosios ir administracinės sąnaudos – 29 815 Eur, nuostoliai – 10 523 Eur. 2018 m. vasario 28 d. Bendrovės direktorius Departamentui pateikė papildomus dokumentus ir paaiškinimus, tačiau jie nepagrindė, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl LLG pakeitimo pagal verslo planą vykdė veiklą Lietuvoje. Pagal išrašytų sąskaitų sąrašą Bendrovė pirmąją sąskaitą 2017 m. išrašė tik 2017 m. rugsėjo 28 d. (UAB „Prologum“), t. y. pirmuosius tris 2017 m. ketvirčius Bendrovė iš esmės jokios veiklos nevykdė, tą patvirtino ir Bendrovės gautų sąskaitų sąrašas, kuriame pirmoji gauta sąskaita yra 2017 m. spalio 31 d. Pareiškėjas, kreipdamasis dėl LLG pakeitimo, siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir teikė tikrovės (faktinės situacijos) neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklą (Bendrovės veikla grindžiama bendradarbiavimu su tarpusavyje susijusiomis įmonėmis, o pateikti dokumentai neįrodo realios Bendrovės veiklos vykdymo) ir tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (jo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą ir gyventi Lietuvoje, o gauti LLG ir taip įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse), tai rodė pareiškėjo nesąžiningumą, piktnaudžiavimą LLG išdavimo procedūra ir leido daryti išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.
Žemesnės instancijos teismas
15. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti LLG ir išduoti pareiškėjui LLG.
16. Teismas vadovavosi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais ir pabrėžė, kad, įvertinus Departamento surinktus duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjas, 2018 m. vasario 9 d. teikdamas Departamentui prašymą skubos tvarka pakeisti LLG ir motyvuodamas, jog jo įmonė jau 6 mėnesius atlieka vežimo paslaugas, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes darbuotojus pradėjo darbinti tik 2017 m. spalio mėn., o sąskaitas išrašė 2017 m. rugsėjo mėn. Taigi, teismo vertinimu, skundžiamame Sprendime pagrįstai padaryta išvada, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, neatitinka tikrovės, be to, gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.
17. Nors pareiškėjas teigė, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d., neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės, diskriminuoja užsienio piliečius, vykdančius ūkinę–komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje, teismas pabrėžė, kad ši nuostata yra susijusi su LLG išdavimo santykiais, ji nereglamentuoja ūkinių–komercinių santykių. Ypač akcentavo, kad atsisakymas pakeisti LLG savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti Bendrovės akcininko pareigų (pavyzdžiui, nuotoliniu būdu, pasitelkiant įgaliotus atstovus ar atvykstant į Lietuvą su Šengeno viza). Bendrovės veiklos pobūdis ir mastai nereikalauja pareiškėjo nuolatinio buvimo joje, todėl jo nuolatinis buvimas Lietuvoje nebūtinas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014). Be to, teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nesuteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.
18. Teismo vertinimu, skundžiamo Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, Sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą bei pakeisti pareiškėjui LLG Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.
III.
19. Pareiškėjas N. S. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje spręsti iš naujo. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:
19.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Apeliantas mano, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas yra diskriminacinio pobūdžio ir nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad nuo 2017 m. sausio 1 d., priėmus Įstatymo pataisas, nebeliko įpareigojimo įdarbinti ne mažiau kaip tris Lietuvos Respublikos piliečius. Tačiau ir dabar galiojanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra diskriminacinio pobūdžio ir pažeidžia sąžiningos konkurencijos principą. Vien dėl aplinkybės, kad įmonę įkūrė užsienietis, jos konkurencija rinkoje apribota – užsienietis, priešingai nei Lietuvos Respublikos pilietis, privalo įdarbinti ne mažiau nei tris Įstatyme numatytus asmenis ir t. t. Lietuvos Respublikos piliečiai gali įdarbinti kiek nori asmenų, mokėti atlyginimą, atitinkantį darbuotojų kvalifikaciją, darbuotojus įdarbinti tokiam etatui, koks yra reikalingas ir naudingas verslo vystymui. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliantas mano, jog Sprendimas yra prieštaringas, nepagrįstai suteikiantis prioritetą atsakovui, nors pareiškėjas jokio tikslo sukurti ir dirbti su (duomenys neskelbtini), kaip fiktyvia įmone, neturėjo, tinkamai ir sąžiningai vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje.
19.2. Pirmosios instancijos teismas išsamiai neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių ir nepagrįstai suteikė prioritetą tik atsakovo interesams bei netinkamai aiškino Įstatymo 35 straipsnio 1 dalį. Teismas nepagrįstai sureikšmino atsakovo teisinį statusą, Departamento interesus prieš sąžiningą teisėtos veiklos vykdytoją Lietuvoje. Be to, teismas neatsižvelgė į apelianto pateiktus įrodymus dėl tinkamai vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje. Pabrėžia, kad įsipareigojimas Lietuvos Respublikoje tinkamai vykdyti veiklą pagal Įstatymo nuostatas – tai prievolė dėti maksimalias pastangas rezultatui pasiekti. Niekas negali garantuoti sėkmingos verslo plėtros Lietuvoje. Verslo plėtros sėkmė priklauso ne tik nuo užsieniečio, siekiančio Lietuvos Respublikoje vykdyti veiklą, tačiau tam įtakos turi ir kitos aplinkybės, pvz., su vykdoma veikla susijusios rinkos padėtis šioje šalyje, turimi įrodymai ir pan. Apeliantas po (duomenys neskelbtini) įsteigimo ir LLG išdavimo iš karto ėmėsi veiksmų tinkamai veiklai vykdyti. Vien tai, kad atsakovas konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo sąlygų ir leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišduodamas, savaime nereiškia, jog yra pagrindas panaikinti šį leidimą, neatsižvelgiant į teisėtus apelianto interesus ir pateiktus tinkamus ir teisėtus argumentus.
Atsiliepimas
20. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
21. Atsiliepime atsakovas pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame išdėstytais motyvais. Sprendime atsakyta į visus pareiškėjo reikalavimus, jis priimtas išsiaiškinus ir ištyrus visas bylai reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjas, vadovaudamasis tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad neegzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, tačiau, ištyrus pareiškėjo kartu su prašymu pateiktus dokumentus ir kitus duomenis, nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas ir teikė tikrovės neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklą, nes nustatyta, jog Bendrovės veikla grindžiama bendradarbiavimu su tarpusavyje susijusiomis įmonėmis, o pateikti dokumentai neįrodo realios Bendrovės veiklos vykdymo.
22. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog jis yra diskriminuojamas, atsakovas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad pareiškėjas neturi prigimtinės teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir leidimą laikinai gyventi gavo esant tam tikroms sąlygoms dėl investicijų, kurių privalėjo laikytis (pvz., 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3974-575/2018). Pažymi, kad pareiškėjo pateiktos sutartys nepatvirtino, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi vykdė veiklą pagal verslo planą Lietuvos Respublikoje, todėl Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, o pareiškėjas minėtame punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
23. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2018 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-490 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui N. S.“, kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo ir reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi pagrįstumo.
24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, skundžiamame sprendime konstatavęs, kad ginčijamo Departamento sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, jis (ginčijamas sprendimas) pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
25. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas prašo sprendimą panaikinti, apeliacinį skundą iš esmės grįsdamas tuo, kad teismo sprendimas priimtas netinkamai įvertinus pateiktus įrodymus ir aiškinant ir taikant Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuris yra diskriminacinio pobūdžio ir nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas.
26. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacinio skundo ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nesutikdamas su dalimi pirmosios instancijos teismo argumentų, kuriais iš esmės pritarta visoms Departamento 2017 m. liepos 17 d. sprendimo išvadoms dėl atsisakymo pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrįstumo, kartu konstatuoja, kad tai nesudarė ir nesudaro pagrindo naikinti ginčijamo Departamento sprendimo.
27. Bylos duomenimis, pareiškėjui 2018 m. vasario 9 d. pateikus prašymą skubos tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu dėl jo vykdomos ir ketinamos toliau vykti teisėtos veiklos (duomenys neskelbtini), Departamentas, įvertinęs pateiktus ir surinktus duomenis apie (duomenys neskelbtini) veiklą, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, 14 punktais, atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
28. Pagal sprendimo dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi pakeitimo priėmimo metu galiojusios redakcijos užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuojančio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatas, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nustatyta tvarka yra išduodamas arba pakeičiamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų.
29. Ginčui reikšmingos redakcijos Įstatymo 40 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, 1 dalies 5 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, 1 dalies 1 punktas (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
30. Taigi, tam, kad užsieniečiui būtų išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, ne tik užsienietis, bet ir įmonė, kurioje jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, turi atitikti visas numatytas sąlygas, iš jų – ir ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad toks reikalavimas buvo nustatytas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcijoje, galiojusioje iki 2018 m. sausio 1 d.
31. Teisėjų kolegija, įvertinsi byloje pateiktus įrodymus, susijusius su (duomenys neskelbtini) vykdyta veikla, neturi pagrindo nesutikti su Departamento išvada, kad pateikti duomenys nepatvirtina, jog ši įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde iš esmės nėra nurodyta jokių argumentų, kurie paneigtų tokios Departamento išvados pagrįstumą.
32. Pareiškėjo argumentai, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas yra diskriminacinio pobūdžio ir nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas, yra atmestini, kadangi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje bylos eA-4983-624/2017). Įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017, 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje bylos Nr. eA-3999-492/2018). Tokio teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams, todėl nevertintinos kaip diskriminacinės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5142-415/2018).
33. Kadangi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis 14 punktas (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu, pareiškėjas neatitiko sąlygų (numatytų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte), kurios nustatytos norint gauti leidimą laikinai gyventi jo prašyme įvardintu ir Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkte numatytais pagrindais, Departamentas turėjo pagrindą priimti sprendimą atsisakyti jam pakeisti tokį leidimą, dėl ko pareiškėjo skundo reikalavimai dėl jo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės pagrįstai netenkinti.
34. Tačiau dėl Departamento išvadų dėl kitų pagrindų atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi (pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie (duomenys neskelbtini) veiklą / yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė), pažymėtina, kad nors pagal Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga pateikti kompetentingai institucijai duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą, aplinkybė, kad pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti, jog įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, savaime nėra pakankama konstatuoti, kad tokie duomenys neatitinka tikrovės.
35. Kadangi byloje pateiktų duomenų pagrindu negalima teigti, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti naują leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, juo labiau – kad buvo pateikti neteisėti ar suklastoti dokumentai, užsieniečiams, prašantiems išduoti leidimą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nėra draudžiama turėti kitų nei verslas teisėtų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslų, Departamento išvados, kurioms skundžiamu sprendimu pritarė pirmosios instancijos teismas, dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis 2 punkte bei 12 punkte (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės / yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė) numatytų pagrindų buvimo atsisakyti pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, nėra pagrįstos ir iš esmės grindžiamos tik spėjimais.
36. Kartu pažymėtina, kad ši aplinkybė (dalies išvadų, susijusių su kitų leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagrindų buvimu), nėra pagrindas tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą: konstatavus, kad (duomenys neskelbtini) nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, galėjo pareiškėjui atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi vien šiuo pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo naikinti ginčijamo sprendimo, kuris, nepaisant dalies jo pagrindimo ydingumo, iš esmės yra pagrįstas.
37. Dėl pirmiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo N. S. (N. S.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.