- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-28
- Bylos Nr.
- e2YT-38265-819/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23597-2025-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Misiūnaitė-Bashir
- Pareiškėjas
- K. R.
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Asta Misiūnaitė-Bashir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo K. R. skundą dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) sprendimo panaikinimo. Byloje suinteresuotu asmeniu dalyvauja Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas K. R. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) (duomenys neskelbtini) sprendimą atsisakyti nagrinėti vartojimo ginčą ir įpareigoti Tarnybą išnagrinėti ginčą pagal pareiškėjo prašymą iš esmės.
Pareiškėjas nurodo, jog (duomenys neskelbtini) pateikė Tarnybai prašymą dėl paslaugos teikėjo UAB ,,SERVICO“ veiksmų, galimai pažeidžiančių vartotojo teises ir teisėtus interesus – nepagrįstų sąskaitų teikimo. Tarnyba (duomenys neskelbtini) elektroniniu paštu pateikė pareiškėjui raštą „Dėl Jūsų prašymo trūkumų šalinimo“, kuriuo prašė pateikti papildomą informaciją. (duomenys neskelbtini) nurodyta informacija su išsamiais paaiškinimais buvo pateikta Tarnybai nurodytu el. paštu. Tarnyba (duomenys neskelbtini) elektroniniu paštu pateikė pareiškėjui raštą „Dėl Jūsų pranešimo“, kuriuo informavo, kad atsisako nagrinėti tarp pareiškėjo ir UAB ,,SERVICO“ kilusį vartojimo ginčą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas) 21 straipsnio 1 dalies ir 23³ straipsnio 1 dalies nuostatomis, nes pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) žinojo, jog jam teikiamos sąskaitos buvo teikiamos nepagrįstos, o į paslaugos teikėją UAB ,,SERVICO“ raštu pirmą kartą kreipėsi tik (duomenys neskelbtini), t. y. praėjus Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytam trijų mėnesių terminui.
Pareiškėjo teigimu, termino pradžia buvo nustatyta neteisingai pačios Tarnybos, kuri nepagrįstai darė išvadą, kad apie teisių pažeidimą pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti nuo pat pirmosios mokėjimo sąskaitos pateikimo dienos (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas apie jo teisių pažeidimus sužinojo tik gavęs teisinę konsultaciją (duomenys neskelbtini), apie ką el. paštu informavo ir Tarnybą. Iki to laiko pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad įmokų apskaičiavimas yra privalomas pagal įstatymus ir bendrijos administravimo praktiką. Sužinojęs apie savo teisių pažeidimą, pareiškėjas (duomenys neskelbtini) raštu kreipėsi į paslaugos teikėją teisės aktų nustatyta tvarka, ką patvirtina Tarnybai pateikti dokumentai. Pareiškėjo kaip vartotojo teisės pažeidimo paaiškėjimui buvo būtina profesionali teisinė pagalba. Tokia situacija, pareiškėjo teigimu, atitinka teismų praktiką, jog terminas pradedamas skaičiuoti nuo realaus sužinojimo momento, o ne nuo faktinio pirmosios mokėjimo sąskaitos pateikimo pareiškėjui kaip vartotojui, jei vartotojas pagrįstai nežinojo apie jo teisių pažeidimą. Į paslaugų teikėją UAB ,,SERVICO“ pareiškėjas kreipėsi (duomenys neskelbtini), t. y. ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo realaus sužinojimo apie savo teisių pažeidimą. Tokiu būdu įstatymo nustatytas terminas nebuvo praleistas, todėl Tarnybos atsisakymas ginčą nagrinėti yra nepagrįstas. Be to, Tarnybos sprendime atsisakyti nagrinėti ginčą nenurodyta, kodėl būtent (duomenys neskelbtini) laikytina tikruoju pažeidimo sužinojimo momentu.
Atsiliepimas
Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad, Tarnybos nuomone, sprendimas atsisakyti nagrinėti tarp pareiškėjo ir administratoriaus kilusį ginčą yra motyvuotas, pagrįstas bei teisėtas. Pareiškėjo argumentai ir reikalavimai dėl Tarnybos priimto sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo jį iš naujo išnagrinėti ginčą yra teisiškai nepagrįsti. Tarnyboje (duomenys neskelbtini) buvo gautas pareiškėjo prašymas, kuriame jis pateikė nusiskundimus, susijusius su administratoriui mokomomis įmokomis už bendrijai „Saulės kalvos“ administratoriaus teikiamas paslaugas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu, priežiūra ir atnaujinimu, ir tuo pagrindu administratoriaus atžvilgiu keliamo reikalavimo – įpareigoti administratorių grąžinti pareiškėjui jo sumokėtas įmokas. Tarnyba (duomenys neskelbtini) priėmė sprendimą atsisakyti nagrinėti ginčą, kilusį tarp pareiškėjo ir administratoriaus, remdamasi tuo, kad pareiškėjas į Tarnybą kreipėsi praleidęs trijų mėnesių kreipimosi raštu į administratorių terminą. Šį faktą patvirtina pareiškėjo (duomenys neskelbtini) administratoriui skirtoje pretenzijoje nurodytos aplinkybės: „Per laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) remiantis Bendrijos pateikiamais mokėjimo pranešimais bei UAB „SERVICO“ sąskaitomis, aš reguliariai mokėjau šias, su bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu, priežiūra ir atnaujinimu (kaip nustatyta Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatyme), nesusijusias įmokas, kurių suma per minėtą laikotarpį yra 360,56 Eur“. Paties pareiškėjo dokumentuose Tarnybai nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina tai, kad apie savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą pareiškėjas žinojo dar (duomenys neskelbtini) (iš administratoriaus gavęs apmokėti pirmąją sąskaitą). Tarnybos vertinimu, būtent nuo šio momento pareiškėjui atsirado įstatyminė pareiga raštu informuoti administratorių apie galimą savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, tačiau pareiškėjas į administratorių raštu kreipėsi tik (duomenys neskelbtini), t. y. praėjus 1,5 metų nuo sužinojimo apie galimą savo teisių pažeidimą, o tai 6 kartus ilgesnis terminas, nei numatytasis Įstatyme.
Byla nagrinėta rašytinio proceso tvarka. Apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį pranešta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas.
Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjas Tarnybai pateikė prašymą dėl nepagrįstai priskaičiuotų ir savavališkai, neteisėtai surinktų gyvenamųjų namų bendrijos „Saulės kalvos“ administratoriaus UAB „SERVICO“ paslaugų įmokų, kuriuo prašė įpareigoti UAB „SERVICO“ grąžinti jam 360,56 Eur dydžio sumokėtas įmokas. Prašymą pareiškėjas grindė tuo, kad jam nepagrįstai buvo priskaičiuoti mokėti bendrijos narystės, bendrijos administravimo ir buhalterinės apskaitos mokesčiai, taip pat bendrijos pirmininko atlyginimas. Prašyme pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis (duomenys neskelbtini) kreipėsi į UAB „SERVICO“ su prašymu grąžinti jam nepagrįstai priskaičiuotas įmokas, tačiau (duomenys neskelbtini) gavo neigiamą atsakymą. (duomenys neskelbtini) Tarnyba paprašė pareiškėjo pašalinti jo teikiamo prašymo trūkumus, be kita ko, nurodyti konkrečių sąskaitų numerius ir jų eilutes, kurias pareiškėjas ginčija, patikslinti, ar pirmą kartą į paslaugų teikėją kreipėsi tik (duomenys neskelbtini) Pareiškėjas, reaguodamas į šį Tarnybos prašymą, pateikė Tarnybai UAB „SERVICO“ jam išrašytas sąskaitas faktūras už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), taip pat paaiškino, kad pretenzija pirmą kartą paslaugų teikėjui buvo pateikta (duomenys neskelbtini), nes tik (duomenys neskelbtini) vykusios teisinės konsultacijos metu jam tapo žinoma, kad paslaugų teikėjas nepagrįstai ir savavališkai jam skaičiavo šias įmokas. Tarnyba (duomenys neskelbtini) priėmė sprendimą atsisakyti nagrinėti ginčą, kilusį tarp pareiškėjo ir administratoriaus, remdamasi tuo, kad pareiškėjas į Tarnybą kreipėsi praleidęs 3 mėnesių kreipimosi raštu į administratorių terminą.
Byloje iš esmės kyla ginčas dėl Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuri numato, kad vartotojas privalo kreiptis į paslaugų teikėją per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, aiškinimo, nes pagal Įstatymo 23³ straipsnio 1 dalies 5 punktą vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija turi teisę atsisakyti nagrinėti vartojimo ginčą tais atvejais, kai vartotojas kreipėsi į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją pasibaigus Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nurodytam terminui arba prieš tai nesikreipė į pardavėją ar paslaugų teikėją Įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka.
Tarnyba byloje teigia, kad Įstatymo 23³ straipsnio 1 dalies 5 punktas suteikia teisę vartojimo ginčus nagrinėjančiai institucijai atsisakyti nagrinėti vartojimą ginčą tais atvejais, kai vartotojas į pardavėją ar paslaugų teikėją kreipėsi praleidęs Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą – tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Tarnybos teigimu, pareiškėjas apie jo teisių pažeidimą turėjo sužinoti (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas su tokiu vertinimu nesutinka, nes šio termino, pareiškėjo teigimu, jis apskritai nepraleido, nes pareiškėjas apie jo teisių pažeidimą sužinojo tik (duomenys neskelbtini).
Teismas, šioje byloje spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad Įstatymo 23³ straipsnio 1 dalies 5 punktas išskiria du visiškai skirtingus atvejus, kuriais vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija turi teisę atsisakyti nagrinėti vartojimo ginčą. Vienas atvejis yra siejamas su Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nurodyto termino praleidimu. Pagal Įstatymo 23 straipsnio 2 dalį vartotojas turi teisę kreiptis į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją ne vėliau negu per vienus metus nuo kreipimosi į pardavėją ar paslaugų teikėją. Kitas atvejis yra siejamas su tam tikrų veiksmų neatlikimu, t. y. nesikreipimu į pardavėją ar paslaugų teikėją Įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė Tarnybai jo raštą UAB „SERVICO“, kuriame jis išdėstė jo reikalavimą, iš esmės sutampantį su reikalavimu, nurodytu (duomenys neskelbtini) prašyme Tarnybai. Pareiškėjas pateikė Tarnybai ir paaiškinimą, kodėl jis tokį reikalavimą UAB „SERVICO“ pateikė būtent (duomenys neskelbtini), nurodydamas, kad tik pasikonsultavęs su teisininkais (duomenys neskelbtini) jis suprato, kad jo teisės laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) UAB „SERVICO“ buvo pažeidžiamos, be teisinio pagrindo jam skaičiuojant tam tikrus mokesčius. Šiuo metu abejoti, kad apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo anksčiau, teismas neturi jokio pagrindo, nes tiek (duomenys neskelbtini) prašymu UAB „SERVICO“, tiek (duomenys neskelbtini) prašymu Tarnybai pareiškėjas prašė ne pripažinti neteisėtu į jį nukreiptą, bet jo dar neįvykdytą UAB „SERVICO“ reikalavimą dėl prievolės vykdymo, o grąžinti tai, ką jis jau sumokėjo UAB „SERVICO“ ir tik pasikonsultavęs su teisininkais suprato, kad mokėjo be teisinio pagrindo. Tarnybos apeliavimas į tai, kad pareiškėjas turėjo žinoti apie jo teisių pažeidimą anksčiau, viena vertus, nėra pagrįstas konkrečiais įrodymais ir argumentais, kita vertus, jis vienareikšmiškai sietinas su faktinių aplinkybių nagrinėjimu, kas, teismo vertinimu, apskritai negali būti daroma prašymo priėmimo nagrinėti stadijoje.
Teismo vertinimu, vien tai, sudaro pagrindą pareiškėjo skundą pripažinti pagrįstu ir jį tenkinti.
Be to, teismas mano esant pagrindą atkreipti dėmesį ir į tai, kad Įstatymas iš esmės net nenumato Tarnybos teisės atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo skundą dėl tos priežasties, jog, Tarnybos vertinimu, pareiškėjas apie jo teisių pažeidimą turėjo sužinoti anksčiau, nei jis pats nurodo savo prašyme Tarnybai. Įstatymo 23³ straipsnio 1 dalis Tarnybos teisę atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo skundą susieja su objektyviais, o ne vertinamaisiais kriterijais. Aiškinant priešingai, teismo vertinimu, būtų paneigta pati įstatymu įtvirtintos neprivalomos alternatyvios vartotojų ginčų sprendimų tvarkos galimybė, kurios pasirinkimo teisė tenka pačiam vartotojui, Tarnybai suteikiant teisę atsisakyti ją vykdyti tik esant konkretiems objektyviems kriterijams.
Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vartotojas, manantis, jog pardavėjas ar paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, susijusius su vartojimo sutartimi, turi teisę kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją, vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą arba į teismą, kad būtų apgintos pažeistos ar ginčijamos jo teisės arba teisėti interesai. Kasacinis teismas savo praktikoje, pasisakydamas dėl Įstatymo 20 straipsnio nuostatos taikymo, yra nurodęs, kad Įstatymas suteikia pasirinkimo teisę vartotojui savo pažeistas ar ginčijamas teises arba teisėtus interesus ginti tiesiogiai teisme, pareiškiant ieškinį pardavėjui ar paslaugų teikėjui CPK nustatyta tvarka, arba dėl kilusio vartojimo ginčo išsprendimo kreiptis į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją ar kitą Įstatymo 22² straipsnyje nurodytą vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-823/2023).
Dėl kitų šalių nurodytų argumentų teismas plačiau nepasisako, nes, teismo vertinimu, tai neturi reikšmės šiam ginčui teisingai išnagrinėti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, 534-537 straipsniais, teisėja
nutaria:
pareiškėjo K. R. skundą tenkinti.
Panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą nagrinėti vartojimo ginčą pagal pareiškėjo K. R. (duomenys neskelbtini) prašymą iš esmės.
Nutartis neskundžiama.