Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjas Vaclovas Paulikas, sekretoriaujant Danguolei Gedvilaitei, šalims nedalyvaujant, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės UAB „4 finance“ ieškinį atsakovui K. P. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Ieškovė ir atsakovas teismo posėdyje nedalyvauja, šalims apie posėdį pranešta tinkamai (b.l. 57, 58). Ieškovė pateikė prašymą bylą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant (b.l. 59), todėl byla iš esmės išnagrinėta pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles šalims nedalyvaujant (LR CPK 246 str. 2 d.).

Dėl bylos teismingumo

Atsakovas prašo bylą nagrinėti tik rašytinio proceso tvarka arba perduoti bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui, kadangi atsakovo tiek faktinė, tiek deklaruota gyvenamoji vieta yra Vilniuje. Byloje nustatyta, kad atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta - Klaipėdos m. (b.l. 25, 52). Ieškovė su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus 1 apylinkės teismą, tačiau teismui nustačius, jog atsakovo K. P. deklaruota gyvenamoji vieta yra Klaipėdoje, 2012-11-26 teismo nutartimi ieškovės ieškinį atsisakyta priimti, išaiškinant teisę kreiptis į Klaipėdos miesto apylinkės teismą (b.l. 7).

Motyvuojamoji dalis

CPK 29 straipsnyje įtvirtinta bendrojo teritorinio teismingumo taisyklė, pagal kurią ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena (CK 2.16 str. 1 d.). Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Jeigu fizinio asmens gyvenamoji vieta nežinoma arba ją nustatyti neįmanoma, tokio asmens gyvenamąja vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta (CK 2.17 str. 1, 2 d.). Nagrinėjamu atveju ieškovė UAB „4 finance“ pareiškė ieškinį atsakovo gyvenamosios vietos adresu, nurodytu šalių sudarytoje kredito sutartyje. Atsakovas K. P. atsiliepime nurodo, jog jo deklaruota gyvenamoji vieta yra Vilniuje, tačiau kaip minėta, ši atsakovo pateikta informacija neatitinka tikrovės (b.l. 25). Jeigu fizinio asmens gyvenamoji vieta nėra žinoma, tokio asmens gyvenamąja vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta (CK 2.17 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovės pateiktas ieškinys paduotas nepažeidžiant teismingumo reikalavimų (CPK 29, 30 str.).

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012-04-12 tarp ieškovės UAB „4finance“ ir atsakovo K. P., nuotoliniu būdu per sistemą www.smscredit.lt, buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr.964266002. Pagal šią sutartį atsakovui ieškovė suteikė 1.250,00 Lt sumą 30 dienų terminui su 198,30 proc. dydžio metine palūkanų norma (b.l. 13). Suėjus nustatytam terminui, t.y. 2012-05-13 atsakovas skolos negrąžino, palūkanų nesumokėjo. Vėluodamas grąžinti kreditą ir palūkanas 46 dienas, atsakovas 2012-06-27 įnešė 95,00 Lt. Ieškovė šią įmoką užskaitę paskolos palūkanų dalies, už naudojimąsi paskola, apmokėjimui.

Atsakovas K. P. prašo atleisti nuo delspinigių mokėjimo. Teismas pažymi, jog ieškovė UAB „4 finance“ delspinigių atsakovui neskaičiuoja ir priteisti nereikalauja, todėl plačiau apie tai nepasisakoma.

LR Vartojimo kredito įstatymo 8 str. 6 d. nurodyta, kad Netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo mokumą ir vartojimo kredito davėjo neįvertintos arba netinkamai įvertintos aplinkybės iš esmės lėmė pavėluotą įmokų mokėjimą. Šiuo atveju kredito gavėjo (atsakovo) kaltė akivaizdi – imdamas kreditą jis patvirtino, kad turi pajamų ir yra mokus, sugebės vykdyti savo įsipareigojimus. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog kredito sutarties sudarymo metu atsakovas dirbo ir gaudavo darbo užmokestį (b.l. 14), todėl ši įstatymo nuostata negali būti netaikoma.

Dėl skolos priteisimo

Šalių sudaryta paskolos sutartis yra vartojimo sutartis (LR CK 1.39 str. 1 d., 6.886 str.). Pagal CK 6.38 str. prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų arba sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra - vadovaujantis protingumo kriterijais. Pažymėtina, kad sąžiningumo reikalavimas vykdant prievoles taikomas ne tik paskolos davėjui, bet ir paskolos gavėjui. Vadovaujantis CK 6.873 str. 1 d. paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Ieškovė tinkamai vykdė savo pareigą - suteikė atsakovui sutartyje nurodyto dydžio kreditą, tačiau atsakovas savo sutartinius įsipareigojimus pažeidė, nemokėdamas kredito grąžinimo įmokų sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Atsakovas sutinka, jog skolos dar negrąžino, ginčo dėl to nėra. Vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę draudžiama, todėl atsakovas laikomas pažeidusiu prievolę, nes neįvykdė sutarties (praleido iš sutarties kilusios prievolės įvykdymo terminą) ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, ir liko skolingas ieškovei 1.250,00 Lt, ieškovės reikalavimas priteisti 1.250,00 Lt skolą yra teisėtas pagrįstas, todėl tenkintinas (CK 6.38, 6.59 str.). Atsakovo įsipareigojimai pagal sudarytą paskolos sutartį sudarė 1.250,00 Lt paskolos suma ir 117,50 Lt palūkanos mokėtinos iki 2012-05-12, kuriuos atsakovas iš dalies (95,00 Lt) sumokėjo ieškovei 2012-06-27. Ieškovė užskaitė šią sumą kaip palūkanas, vadovaudamasis LR CK 6.54 str., ieškovas liko skolingas 22,50 Lt, todėl priteistina iš atsakovo ieškovei ir 22,50 Lt suma kaip palūkanų suma, susidariusi iki numatyto kredito grąžinimo termino.

Dėl palūkanų priteisimo

Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.261 straipsnis). Šalių sudarytos paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 4.4., 71.1. punktuose nustatyta, kad paskolos gavėjui (atsakovui) uždelsus paskolos sutartyje nustatytus mokėjimus, jis moka paskolos davėjui (ieškovei) 198,30 proc. dydžio palūkanas už visą pradelsimo laiką, pagal LR CK 6.874 straipsnio nustatytas taisykles. Ieškovė paskaičiavo atsakovui 484,50 Lt palūkanas po kredito grąžinimo termino (2012-05-12) iki ieškinio pateikimo dienos (2012-12-06) (b.l. 3-5). Ieškovė taip pat nurodė, jog atsakovas, vėluodamas 108 dienas, įmokėjo 200,00 Lt, taip pat vėluodamas 109 dienas įmokėjo dar papildomai 200,00 Lt, viso 400,00 Lt. Šios įmokos, remiantis paskolos sutarties 3.5 p. bei LR CK 6.54 straipsniu buvo užskaitytos vėlavimo palūkanoms padengti. Padengus dalį vėlavimo palūkanų, iš viso liko nepadengta 484,50 Lt palūkanų suma už tolimesnį naudojimąsi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo.

Palūkanų, kaip ir netesybų, mažinimo pagrindai įtvirtinti įstatyme. CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Šios nuostatos reiškia, kad, pirma, teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymines palūkanas, antra, sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-908/2001; 2003-09-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003). Teismas spręsdamas, ar šalių sutartos palūkanos atitinka išvardytus principus, individualizuoja konkretų prievolės santykį, atsižvelgia į prievolės pobūdį, padarytą sutarties pažeidimą, jo padarinius, skolininko ir kreditoriaus elgesį, prievolės sumą, taip pat prievolės sumos santykį su palūkanų dydžiu. Tai savo praktikoje yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz. 2005-05-04 nutartis c.b. Nr. 3K-3-257/2005, 2005-04-11 nutartis c.b. 3K-3-258/2005, 2002-09-25 nutartis c.b. Nr.3K-3-1085/2002; 2003-05-05 nutartis c.b. Nr. 3K-3-558/2003). Atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bylose, susijusiose su pagal sutartis priteisiamų palūkanų dydžio nustatymu, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje, siekiant užtikrinti prievolės šalių interesų pusiausvyrą, būtų pagrindas net ir nesant atsakovo prašymo ieškovui priteistinų palūkanų dydį peržiūrėti ex officio, kadangi susitarimų dėl palūkanų vertinimas susijęs ne tik su privataus, bet ir viešo intereso gynimu - nekontroliuojamos palūkanų normos gali peraugti į lupikavimą, o tai prieštarauja viešajai tvarkai (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-10-22 nutartį c.b. Nr. 3K-3-908/2001) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008, 2009-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009). Neprotingai didelės palūkanos praranda savo, kaip mokėjimo už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, funkciją. Tokiu atveju palūkanos faktiškai tampa skolininko nubaudimo priemone. Be to, vadovaudamasis CK 1.5 str., teismas turi teisę mažinti tiek pagal sutartį nustatytas šalių palūkanas kaip pelno ir atlyginimo už naudojimąsi svetimais pinigais dydį, tiek palūkanų kaip netesybų dydį. Ši teismo teisė susijusi su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. įtvirtinta teismo pareiga vykdyti teisingumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-04-11 nutartis c.b.Nr. 3K-3-258/2005; 2001-10-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-908/2001).

Teismas daro išvadą, jog ieškovės prašomos priteisti 198,30 proc. procesinės palūkanos, nustatytos šalių susitarimu, yra aiškiai didelės ir neatitinka protingumo kriterijaus. Pažymėtina, kad jos daugiau nei keliasdešimt kartų viršija įstatymo nustatytą metinių palūkanų dydį, yra neprotingo, lupikiško dydžio, kurio atsakovas, pasirašydamas ieškovės parengtą vartojimo kredito sutartį, negalėjo įtakoti. Ieškovės prašoma priteisti palūkanų suma viršija paskolos sumą. Pripažintina, kad ieškovė UAB „4 finance“ nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą su ieškiniu. Nors ieškovei teisė reikalauti iš atsakovo skolą ir palūkanas atsirado 2012-05-13, ieškinys teisme gautas tik 2012-12-06, t.y. praėjus daugiau nei 6 mėnesiams. Kai rinkos profesionalu esantis kreditorius, nesiimdamas savalaikių ir aktyvių savo teisės įgyvendinimo veiksmų, skaičiuoja ir taip didelę palūkanų normą, jos neatlieka skolininko skatinimo greičiau įvykdyti prievolę funkcijos, o per tokį ilgą laiką susikaupus didelei palūkanų sumai kompensacinė palūkanų funkciją transformuojasi į skolininko nubaudimą ir kreditoriaus pasipelnymą lupikaujant. Tokiu būdu įgyvendinama kreditoriaus teisė į neprotingai dideles palūkanas prieštarauja šios subjektinės teisės paskirčiai, geriems verslo papročiams ir visuomenės moralės principams, pagal kuriuos pelnymasis iš skolininko nemokumo yra tradiciškai smerkiami. Kaip minėta, atsakovas K. P. ieškovei jau yra sumokėjęs 400,00 Lt sumą, kurią ieškovė užskaitė vėlavimo palūkanoms padengti. Siekiant individualizuoti šiuos konkrečius teisinius santykius, kartu įtakojančius ir teisingo, abiejų šalių interesų pusiausvyrą atitinkančio palūkanų dydžio nustatymą, teismas atsižvelgia į tokias teisiškai reikšmingas aplinkybes: paskolos sandorių sudarymu komerciškai buvo suinteresuotos abi ginčo šalys, t.y. viena jų (atsakovas) siekė patenkinti savo ekonominį interesą ir skubiai gauti paskolą, kita (ieškovė) verčiasi pinigų skolinimu Taigi pripažintina, jog ieškovė buvo stipresnioji paskolos sutartinių santykių šalis, galėjusi piktnaudžiauti savo pranašesne padėtimi nustatant palūkanas. Versdamasis pinigų skolinimu, ieškovė turėjo didesnę kreditavimo teisinių santykių patirtį nei atsakovas. Ieškovės pranašumas matyti šalių susitarime dėl palūkanų. Ieškovės prašoma priteisti palūkanų suma viršija paskolos sumą. Toks paskolos ir palūkanų dydžio santykis sudaro teisinį pagrindą teismui konstatuoti, kad palūkanos, nustatytos šalių susitarimu, yra aiškiai didelės ir neatitinka protingumo kriterijaus. Spręsdamas priteistinų palūkanų normos dydžio klausimą teismas gali vadovautis komercinių bankų vidutine palūkanų norma kaip vienu iš kriterijų, juo neapsiribodamas, kadangi CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatytas reglamentavimas, t. y. nustatyti palūkanas pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, imperatyviai taikomas tuo atveju, kai šalys dėl palūkanų nebuvo susitarusios. Vidutinė Lietuvos banko apskaičiuota palūkanų norma, kuri šiuo atveju galėtų būti prilyginta vartojimo paskoloms suteikimo fiziniam asmeniui teisiniams santykiams, paskolos sudarymo metu 2012 m. balandžio mėn. buvo 2,10 proc., tačiau palūkanas nustatyti pagal Lietuvos banko skelbiamą ir ginčo santykių metu susiklosčiusią palūkanų normą nebūtų teisinga ir proporcinga. Viena vertus, ieškovės rizika, atsižvelgiant į paskolos be jokio užstato sumą, buvusi didesnė, nei banko, kuris tokio dydžio paskolą be įkeitimo ar hipotekos suteiktų tik esant labai stabilioms ir ženklioms pajamoms, arba nustatydamas aukštesnes palūkanas. Nurodytais motyvais teismas konstatuoja, kad atsakovo sumokėta 400,00 Lt suma kaip palūkanos turi būti laikoma pakankama, užtikrinant ieškovės ekonominį interesą, kartu nepažeidžiant ir atsakovo teisių bei iš dalies skatinant jį kuo greičiau ieškoti galimybių atsiskaityti su ieškove. Todėl, teismas remiantis šių įrodymų visuma, formuojama teismų praktika, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, konstatuoja, kad atsakovui sumokėjus 400,00 Lt palūkanų sumą, ieškovės reikalavimas priteisti papildomas 484,50 Lt palūkanas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl atmestinas (LR CPK 178 str.).

Kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai ir pateikti įrodymai esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi, todėl teismas jų atskirai neaptaria (CPK 185 str.). Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių argumentą. Todėl, šiuo atveju, teismas neaptarinėja kitų aplinkybių, kurios, šioje byloje neturi jokios teisinės reikšmės. Tokios pozicijos dėl teismo įrodinėjimo pareigos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90).

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skolininko prievolė mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo įvykdymo atsiranda iš įstatymo. Šios procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti (Lietuvos aukščiausiojo teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007). Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs atsakovas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 str. 1 d.). Ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. nuo 2012-12-07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str.).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos – 72,00 Lt žyminio mokesčio – priteistinos iš antrosios šalies (už reikalavimus, kurių bendra suma yra 1.272,50 Lt (teismo patenkintų reikalavimų suma) turi būti mokamas 72,00 Lt žyminis mokestis) (LR CPK 80 str. 1 d. 1 p., 82 str., 93 str. 1 d., 2 d.).

Valstybei bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteistinos, nes neviršija 10,00 Lt (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str., 2011 m. lapkričio 7 d. LR finansų ir teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos“).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263-268, 270 , 284 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1,2, 1.5 straipsniais, teismas

nusp rendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei UAB „4 finance“ iš atsakovo K. P. 1.250,00 Lt skolą, 22,50 Lt palūkanas iki kredito grąžinimo termino, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. nuo 2012-12-07, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 72,00 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.