Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-926-662/2024

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-01-31
Bylos Nr.: eA-926-662/2024
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04337-2020-4
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Audrius Bakaveckas, Arūnas Dirvonas, Milda Vainienė
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Raseinių šilumos tinklai“
Atsakovas: Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos

Kategorijos

12.19Mokesčių įstatymų pažeidimai ir atsakomybė

Administracinė byla Nr. eA-926-662/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04337-2020-4Procesinio sprendimo kategorija 12.19 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. sausio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Raseinių šilumos tinklai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Raseinių šilumos tinklai“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė ,,Ekologinis servisas) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Raseinių šilumos tinklai“ (toliau – ir pareiškėjas, Įmonė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, AAD) 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. AS-152 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad AAD 2020 m. rugsėjo 11 d. pateikė pareiškėjui patikrinimo aktą Nr. PA78-36 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame nurodyta, jog AAD atliko pareiškėjo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir deklaravimo planinį teminį patikrinimą už 2016–2018 metus ir nustatė, kad pareiškėjas 2016–2018 metų laikotarpiais netinkamai, klaidingai apskaitė, nedeklaravo – nuslėpė į aplinką išmestų teršalų kiekius. Patikrinimo akte pareiškėjui priskaičiuotas taršos mokestis didesniu tarifu – iš viso 99 378 Eur. Padidintas taršos mokestis apskaičiuotas taikant 1,5 koeficientą. Pareiškėjas nesutiko su Patikrinimo akte atliktu taršos apskaičiavimu ir pateikė savo pastabas bei Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto Energetikos katedros specialisto 2020 m. spalio 15 d. išvadą Nr. DV21-1106_4 (toliau – ir Išvada). Pareiškėjas nesutikimą su Patikrinimo aktu grindė tuo, kad Patikrinimo akte apskaičiuotas teršalų kiekis faktiškai negalėjo būti ir nebuvo išmestas į aplinką iš pareiškėjo eksploatuojamų taršos šaltinių, todėl padidintas mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuotas nepagrįstai ir neteisėtai. Pareiškėjas prašė panaikinti Patikrinimo aktą, tačiau AAD į pareiškėjo pastabas neatsižvelgė, o Sprendimu nusprendė Patikrinimo aktą patvirtinti.

3. Pareiškėjas teigė, kad AAD nenustatė nuslėpto taršos kiekio, todėl padidintą taršos mokestį pareiškėjui apskaičiavo neteisėtai. Pareiškėjas deklaravo taršos kiekius ir mokėjo taršos mokestį pagal Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir AAA) išduotus taršos leidimus, pareiškėjas 2016–2018 mokestiniais laikotarpiais turėjo išduotus ir galiojančius taršos leidimus. Pareiškėjas buvo atleistas nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių už išmetamą į atmosferą taršos leidime nustatytą taršos kiekį, susidarantį naudojant biokurą Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 4 dalyje nustatytu pagrindu. AAD kontroliavo pareiškėjo veiklą ir pažeidimų nebuvo nustatęs iki Patikrinimo akto surašymo. Pareiškėjas jokių duomenų ir informacijos nuo AAD nenuslėpė, bendradarbiavo patikrinimo metu, tai įrodo, kad buvo sąžiningu mokesčių mokėtoju, nenuslėpė ir neturėjo tikslo nuslėpti taršos kiekio. AAD, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepagrįstai ir neteisėtai taikė Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punktą (dėl padidinto mokesčio skaičiavimo už apskaičiuotus normatyvus viršijantį ir nuslėptą teršalų kiekį). Priimant Sprendimą, nebuvo įvertintos objektyvios aplinkybės – Patikrinimo akte nurodyti pareiškėjo išmesti taršalų kiekiai apskaičiuoti formaliai ir deklaratyviai, neįvertinus pareiškėjo eksploatuojamų kuro deginimo įrenginių ir technologijų.

4. Pareiškėjas teigė, kad atsakovo skaičiavimai neteisingi, neatitinka faktinio taršos kiekio, todėl jų pagrindu negali būti teisėtai skaičiuojamas padidintas taršos mokestis pareiškėjui. AAD nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktą specialisto Išvadą, ji atmesta motyvuojant vien tuo, kad pareiškėjas, pasirinkdamas išmetamų teršalų apskaičiavimo metodiką, nebuvo pateikęs jokių pastabų ar pasiūlymų dėl eksploatuojamų įrenginių technologijos. AAD apskaičiuotas teršalų kiekis faktiškai nebuvo išmestas į aplinką iš pareiškėjo eksploatuojamų taršos šaltinių Raseinių, Viduklės, Ariogalos ir Blinstrubiškio katilinėse. AAD įvertino tik pareiškėjo sudeginto kuro rūšį ir kiekį, bet nevertino katilinėse eksploatuojamų kuro deginimo įrenginių ir kuro deginimo technologijos. AAD daro nepagrįstą prielaidą, kad deginant biokurą, visas teršalų kiekis yra išmetamas į atmosferos orą, neįvertino, kad deginant biokurą susidaro pelenai, o dalis teršalų yra pašalinama su pelenais ir nepatenka į atmosferos orą. AAD atliktuose skaičiavimuose įvertinta, kad visas teršalų kiekis neva išmestas į atmosferos orą, tai neatitinka tikrovės. Pareiškėjas veda biokuro degimo metu susidariusių pelenų kiekių apskaitą, o pelenus pašalina pristatydamas į sąvartyną. Šios aplinkybės AAD buvo žinomos patikrinimo metu, tačiau nebuvo įvertintos. Vien formaliais matematiniais skaičiavimais gauta suma – 99 378 Eur, yra nemotyvuota ekonominė sankcija, padidintas mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuotas nepagrįstai ir neteisėtai, todėl Sprendimas yra naikintinas.

5. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimu jam paskirta neproporcinga ir neadekvati ekonominė sankcija, formaliai pritaikius teisės aktus. Pareiškėjas žalos gamtai nepadarė, didesni taršos kiekiai dėl pareiškėjo padarytų pažeidimų į aplinką nebuvo išmesti, jis nesiekė nuslėpti mokesčio už aplinkos teršimą. Pareiškėjas veikė sąžiningai, turėjo katilinėms išduotus taršos leidimus, apskaitė katilinėse sudeginamo kuro kiekius, teikė deklaracijas ir mokėjo mokestį už aplinkos teršimą, duomenų neklastojo ir neslėpė, patikrinimo metu pateikė visus duomenis AAD. Pareiškėjo neįvykdyti teisės aktų reikalavimai yra formalūs teisės aktų pažeidimai, kurie nesukėlė realios žalos gamtai ir valstybės ekonominiam interesui. Be to, Sprendimu paskirta ekonominė sankcija neatitinka AAD nurodytų pažeidimų pobūdžio, masto, teisingumo, protingumo kriterijų, sudaro apie 4 proc. pareiškėjo visų metinių pajamų. Pareiškėjo veikla 2016, 2018 ir 2019 metais dėl investicijų į šilumos gamybos įrenginių modernizavimo (pritaikymo deginti biokurą), šilumos tiekimo trasų atnaujinimo ir sumažėjusio parduodamos šilumos energijos kiekio yra nuostolinga, todėl jis neturi vidinių finansinių galimybių sumokėti AAD paskaičiuotą padidintą taršos mokestį, o išoriniai finansavimo šaltiniai baudoms sumokėti neprieinami.

6. Pareiškėjas nurodė, kad turi 1 495 035 Eur įsipareigojimų kredito įstaigoms. Kas mėnesį moka 24 531 Eur sumą paskoloms dengti ir 2 868 Eur sumą paskolų palūkanoms dengti. Pareiškėjo įsipareigojimai pagal sudarytas sutartis kredito įstaigoms tęsis iki 2026 m. gruodžio 31 d. Be to, pareiškėjas turi 79 406 Eur skolų tiekėjams. 99 378 Eur sumos išieškojimas priverstų pareiškėją prie nemokumo būsenos, kas padarytų žalą visai ekonominei sistemai, ekonominės sankcijos paskyrimas sukeltų nepagrįstą finansinę naštą pareiškėjo paslaugų gavėjams – šilumos energijos vartotojams, nes pareiškėjos veiklos sąnaudos, įskaitant mokestį už aplinkos teršimą, yra įskaičiuojamos į šilumos energijos kainą vartotojams; padidinto taršos mokesčio taikymas nulems didesnes kainas vartotojams, pabrangs šilumos energija. Pareiškėjo paslaugų gavėjai yra Raseinių rajono savivaldybės gyventojai.

7. Pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad priimant Sprendimą faktinis išmestų teršalų kiekis nebuvo nustatytas, o galimi teršalų skaičiavimai buvo grįsti taikant metodą, kurį pareiškėjas nurodė dar 2014 m. Raseinių, Ariogalos, Blinstrubiškių ir Viduklės katilų aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaitoje, t. y. iki pareiškėjo šilumos ūkio inventorizavimo. AAD neginčija, kad atliko tik formalius teorinius skaičiavimus, išmestų teršalų kiekis nebuvo nustatomas, nors tai privaloma padaryti. Teorinis teršalų kiekis buvo apskaičiuotas pareiškėjo pasirinkto ir po šilumos ūkio modernizacijos nepakeisto metodo ir iki modernizacijos buvusių inventorizacijos duomenų pagrindu ir toks skaičiavimas tariamai yra pakankamas mokesčiui už aplinkos taršą apskaityti. Patikrinimo akte nurodyti teoriniai teršalų kiekio paskaičiavimai yra objektyviai neįmanomi / negalimi. Išvada pagrindžia aplinkybę, kad pareiškėjo eksploatuojami kuro deginimo įrenginiai ir technologijos objektyviai net negali išleisti teršalų kiekio, kurį AAD nurodė Patikrinimo akte. Išvada nepaneigta jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. 2014 m. inventorizacijos duomenys neatspindi realios faktinės situacijos po pareiškėjo šilumos ūkio modernizavimo. Turi būti įvertinta reikšminga aplinkybė, kad modernizavus šilumos ūkį, pareiškėjas naudoja ekonomaizerius, kurie naudoja biokurą, o pagal Įstatymo 5 straipsnio 4 dalį pareiškėjas apskritai yra atleistas nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių už išmetamą į atmosferą taršos leidime nustatytą taršos kiekį, susidarantį naudojant biokurą. Į bylą pareiškėjas pateikė pažymą apie investicijas į šilumos ūkį 2016–2021 m. bei duomenis apie 2019–2022 metais sumokėtą taršos mokestį už taršą, išmestą iš stacionarių taršos šaltinių, esančių Viduklės, Ariogalos, Blinstrubiškio ir Raseinių katilinėse. Pareiškėjo sumokėtas mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių 2019 m. buvo 2 980 Eur, 2020 m. – 931 Eur, 2021 m. – 454 Eur, 2022 m. – 963 Eur, t. y. vidutiniškai 1 322 Eur taršos mokesčio už į aplinkos orą išmestą taršą iš stacionarių taršos šaltinių. Šie duomenys reikšmingi juos vertinant kartu su Išvada ir patvirtina, kad pareiškėjo eksploatuojami kuro deginimo įrenginiai ir technologijos objektyviai negali ir neišmeta į aplinkos orą tokio teršalų kiekio, kurį nurodė AAD, o AAD apskaitytas 99 378,00 Eur dydžio mokestis yra nepagrįstas, formaliai apskaičiuotas už 2016–2018 m. yra net 75 kartus didesnis už vidutiniškai sumokamą taršos mokesčio vidurkį 2019–2022 m. Tai, kad AAD nurodytas teršalų kiekis objektyviai neįmanomas, patvirtina ir Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos (toliau – ir VERT) 2023 m. birželio 13 d. raštas Nr. R2-(EA)-4696 (toliau – ir Raštas): šilumos gamintojai, patiekiantys į tinklą 35–55 tūkst. MWh, vidutiniškai 2016 m. sumokėjo po 1 294,46 Eur, 2017 m. – 787,38 Eur, 2018 m. – 550,59 Eur taršos mokesčio. AAD paskaičiavimų (99 378,00 Eur) kontekste, matyti, kad Sprendime esantys skaičiavimai negali būti laikomi realiais ir objektyviais. Pareiškėjas pateikė paklausimus kitiems panašaus masto šilumos gamintojams (UAB „Kaišiadorių šiluma“, UAB „Varėnos šiluma“, UAB „Anykščių šiluma“, UAB „Kretingos šilumos tinklai“) ir jų pateikti duomenys patvirtina pareiškėjo argumentus, kad toks mokestis už aplinkos taršą, koks buvo priskaitytas pareiškėjui, nėra realus. Pareiškėjas papildomai prašė, jei teismas manytų, jog sankcija turi būti paskirta, įvertinti ir atsižvelgti į tai, kad pareiškėjui paskaičiuota mokėti 99 378 Eur suma yra neproporcinga ir neadekvati ekonominė sankcija.

Atsiliepimas

8. Atsakovas AAD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. AAD teigė, kad nustatė normatyvus viršijančius taršos kiekius Viduklės, Ariogalos, Brinstrubiškių, Raseinių katilinėse. Pareiškėjas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) teikdamas Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaraciją, vadovaujantis VMI viršininko ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. VA-61/D1-658 patvirtintų Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių deklaracijos FR0521 formos ir Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaracijos FR0522 formos pildymo taisyklių (toliau – ir Deklaravimo taisyklės) 19.16 punktu, privalėjo deklaruoti per mokestinį laikotarpį iš atitinkamo taršos šaltinio išmestą į aplinką teršalo kiekį, viršijantį taršos leidime nustatytą leistiną išmesti į aplinką teršalo kiekį (normatyvą). Pareiškėjas pateiktose 2016–2018 m. deklaracijose nedeklaravo teršalų kiekių, viršijančių taršos leidimuose nustatytą leistiną normatyvą, nepritaikė didesnio tarifo koeficiento, valstybei nesumokėjo mokestinės prievolės, todėl AAD teisėtai paskaičiavo mokestį didesniu tarifu.

10. AAD teigė, kad pareiškėjas taip pat nuslėpė ir nedeklaravo taršos kiekių. Patikrinimo aktu nustatyta, kad skaičiuodamas faktinius per mokestinį laikotarpį į aplinkos orą išmestus teršalų kiekius pareiškėjas nepagrįstai taikė kuro peleningumo Ar bei kuro žemutinės degimo šilumos Qir koeficientus, kurie fiksuoti kuro tyrimų protokoluose. Pareiškėjo pateiktuose kuro tyrimų protokolų registruose nurodyti atitinkamam kuro svoriui atliktų tyrimų duomenys, tame tarpe ir kuro peleningumo Ar bei kuro žemutinės degimo šilumos Qir rodmenys, į kuriuos pareiškėjas privalėjo atsižvelgti skaičiuodamas faktinius per mokestinį laikotarpį į aplinkos orą išmetamų teršalų kiekius. Pareiškėjas, skaičiuodamas faktinius per mokestinį laikotarpį į aplinkos orą išmetamų teršalų kiekius, daug metų naudojo 2014 m. inventorizacijos ataskaitoje pateiktus kuro peleningumo Ar bei kuro žemutinės degimo šilumos Qir koeficientus, kurie nustatyti vykdytos inventorizacijos metu, įvertinus atitinkamo kuro kokybę, ir nieko bendro neturi su 2016–2018 m. laikotarpiu pareiškėjo naudoto kuro kokybe, kurią pagrindžia tyrimų protokolai. Pareiškėjas, aplaidžiai vykdydamas išmetamų teršalų apskaitą, klaidingai apskaitė ir deklaravo į aplinkos orą išmetamų teršalų kiekius, sąmoningai apskaitą vykdė taip, kad per mokestinį laikotarpį į aplinkos orą išmestų teršalų kiekis neviršytų taršos leidime teršalui nustatyto leistinos taršos normatyvo. Pareiškėjui buvo naudinga naudoti inventorizacijos ataskaitoje pateiktus duomenis, kuriais remdamasis skaičiavo ir deklaravo mažesnius į aplinkos orą išmestų teršalų kiekius, valstybei sumokėjo mažesnį taršos mokestį.

11. AAD nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jo skaičiavimai atlikti neįvertinus katilinėse eksploatuojamų kuro deginimo įrenginių ir kuro deginimo technologijų. AAD nėra subjektas, kurio kompetencijoje yra vertinti pareiškėjo katilinės eksploatuojamų kuro deginimo įrenginius ir kuro deginimo technologijas. Jų vertinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 340 patvirtintų Aplinkos oro taršos šaltinių ir jų išmetamų teršalų inventorizacijos ir ataskaitų teikimo taisyklės (toliau – ir Ataskaitų teikimo taisyklės) (reikalavimas taršos šaltinių naudotojams, kurie ūkinės veiklos vykdymo metu į aplinkos orą išmeta teršalus, atlikti aplinkos oro taršos šaltinių ir jų išmetamų teršalų inventorizaciją). Pareiškėjas nepagrįstai interpretuoja į aplinką išmestų teršalų faktinio kiekio nustatymą. Nėra pagrindo abejoti kompetentingų institucijų įvertintu ir patvirtintu į atmosferą išmetamo teršalų kiekio apskaičiavimo metodikų sąrašu. Pareiškėjas turėjo teisę teikti pasiūlymus dėl kito į aplinką išmetamo teršalų kiekio apskaičiavimo metodo, tačiau to nepadarė, kadangi teisės aktas reikalauja siūlomą metodą pagrįsti.

12. AAD nurodė, kad pareiškėjas iki Patikrinimo akto surašymo pripažino ir naudojo savo pasirinktą į atmosferą išmetamo teršalų kiekio apskaičiavimo metodą, kurį vadovaujantis Ataskaitų teikimo taisyklių nuostatomis, įteisino 2014 m. UAB „Raseinių šilumos tinklai“ Raseinių, Ariogalos, Blinstrubiškių ir Viduklės katilų aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaitoje, kurios pagrindu buvo išduoti taršos leidimai su nurodytais leidžiamais išmesti į aplinkos orą teršalais ir jų kiekiais. Pareiškėjas, dar kartą patvirtindamas tinkamai pasirinktą į atmosferą išmetamo teršalų kiekio apskaičiavimo metodą, parengė ir su AAA suderino 2019 m. UAB „Raseinių šilumos tinklai“ Ariogalos katilinės ir 2019 m., 2020 m. UAB „Raseinių šilumos tinklai“ Raseinių katilinės Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaitas. Pareiškėjas nepagrįstai prieštarauja savo pasirinktam ir naudotam teršalų apskaičiavimo metodui. Patikrinimo, pastabų pateikimo metu, pareiškėjas neteikė jokių įrodančių duomenų apie kitokio eksploatuojamų įrenginių į aplinką išmetamo teršalų kiekio apskaičiavimo metodo pagrįstumą ir prieštarauja savo teiginiams apie teisingą, įrodantį faktinį į aplinkos orą išmetamo teršalų kiekio apskaičiavimo metodą.

13. AAD pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Mokesčio apskaičiavimo aprašas) 2 punktu, mokėtinas mokestis už faktinį iš stacionarių taršos šaltinių išmestą į atmosferą teršalų kiekį tonomis susideda iš mokesčio už išmestą ar išleistą į aplinką leistiną teršalo kiekio, neviršijusio taršos leidime teršalui nustatyto leistinos taršos normatyvo, ir mokesčio, apskaičiuojamo taikant didesnį tarifą už išmestą ar išleistą į aplinką teršalo kiekį, viršijusio taršos leidime teršalui nustatytą leistiną taršos normatyvą. Vertinant mokestinę prievolę, faktinis teršalo kiekis turi būti lyginamas su taršos leidime teršalui nustatytu leistinos taršos normatyvu. Todėl faktinis teršalo kiekis turi būti apskaičiuotas tuo pačiu būdu, koks buvo pasirinktas ir naudotas apskaičiuojant teršalų kiekius taršos leidime leistinos taršos normatyvui nustatyti, t. y. pagal pareiškėjo parengtos ir suderintos inventorizacijos ataskaitos duomenis. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, tai, kad pareiškėjas turėjo žinoti ir žinojo atsakomybę, tačiau nevykdė teisės aktuose nustatytų reikalavimų teisingai apskaičiuoti ir deklaruoti mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių, įvertinus pareiškėjo pastabas, pagal Įstatymo 8 straipsnio 6 dalį, 9 straipsnio 1 dalį, 4 dalies 1 punktą, Mokesčio apskaičiavimo aprašo 4 ir 14 punktus, už 2016–2018 metų mokestiniais laikotarpiais nedeklaruotus, nuslėptus į aplinką išmestus teršalų kiekius paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – iš viso 99 378 Eur. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisiniu reglamentavimu. AAD įvertino pareiškėjo pateiktą Išvadą, tačiau į ją neatsižvelgė dėl to, kad Išvadoje pateikta informacija yra specialisto nuomonė, kuri nėra aukščiau už reglamentavimą, kuriuo remiantis atliekami mokestiniai patikrinimai, vertinant mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo teisingumą.

Atsiliepimas

14. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad paskirta neproporcinga ir neadekvati ekonominė sankcija, formaliai pritaikius teisės aktus. Nagrinėjamu atveju kilo žala valstybei, nes nebuvo deklaruoti išmesti teršalai į atmosferos orą, ir už tai nebuvo sumokėti mokesčiai. Pareiškėjui niekaip nepagrindus, kodėl Sprendimu apskaičiuotas mokestis padidintu tarifu turėtų būti mažinamas, šie argumentai atmestini.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Raseinių šilumos tinklai“ skundą patenkino iš dalies, t. y., atsakovo AAD Sprendimą pakeitė, nurodant pareiškėjui UAB „Raseinių šilumos tinklai“ sumokėti 49 689 Eur mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių; pareiškėjo UAB „Raseinių šilumos tinklai“ prašymą priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas atmetė.

16. Teismas nustatė, kad AAD 2019–2020 m. atliko pareiškėjo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo planinį teminį patikrinimą už 2016–2018 metų laikotarpius. AAD 2020 m. rugsėjo 11 d. surašė Patikrinimo aktą. Patikrinimo akte padarytos šios išvados: pareiškėjas 2016–2018 metų laikotarpiais netinkamai, klaidingai apskaitė, nedeklaravo – nuslėpė išmestus į aplinką teršalų kiekius: 1) iš Viduklės katilinės taršos šaltinio Nr. 001, 2) iš Ariogalos katilinės taršos šaltinių Nr. 001 ir Nr. 002, 3) iš Blinstrubiškių katilinės taršos šaltinio Nr. 001, 4) iš Raseinių katilinės taršos šaltinių Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 601, taip pažeisdamas Įstatymo 8 straipsnio 1 ir 3 dalis, Mokesčio apskaičiavimo aprašo 2 punkto reikalavimus (mokestį už aplinkos teršimą apskaičiuoti ir deklaruoti už faktiškai per mokestinį laikotarpį išmestą į aplinką teršalų kiekį). Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi, 9 straipsnio 1 dalimi, 4 dalies 1 punktu, Mokesčio apskaičiavimo aprašo 4 ir 14 punktų nuostatomis, pareiškėjui buvo paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 99 378 Eur (už nedeklaruotus (nuslėptus) iš Viduklės katilinės taršos šaltinio Nr. 001 išmestus į aplinkos orą teršalų kiekius, viršijusius taršos leidime nustatytus leistinus normatyvus paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 34 708 Eur, už neapskaitytus, nedeklaruotus (nuslėptus) ir iš Ariogalos katilinės taršos šaltinių Nr. 001 ir Nr. 002 išmestus į aplinkos orą teršalų kiekius, viršijusius taršos leidime nustatytus leistinus normatyvus paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 26 242 Eur; už neapskaitytus, nedeklaruotus (nuslėptus) ir iš Blinstrubiškių katilinės taršos šaltinio Nr. 001 išmestus į aplinkos orą teršalų kiekius, viršijusius taršos leidime nustatytus leistinus normatyvus paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 10 914 Eur; už neapskaitytus, nedeklaruotus (nuslėptus) ir iš Raseinių katilinės taršos šaltinio Nr. 2, Nr. 601 išmestus į aplinkos orą teršalų kiekius, viršijusius taršos leidime nustatytus leistinus normatyvus paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 27 514 Eur). Pareiškėjas 2016–2018 metų laikotarpiais netinkamai apskaitė, neapskaitė, nedeklaravo – nuslėpė teršalų, išmestų iš taršos šaltinių į aplinką, kiekius, dėl ko buvo sumokėtas mažesnis mokestis nei nustatyta; pateikė klaidingus duomenis 2016–2018 metų mokestiniu laikotarpiu Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaracijose (forma FR0522), nurodė neteisingus į aplinką išmestus faktinius teršalų kiekius, neišskyrė teršalų kiekių pagal taršos šaltinius. Taip pažeidė Įstatymo 8 straipsnio 1, 3 ir 6 dalis, Deklaravimo taisyklių III skyriaus 19.10, 19.15, 19.16 papunkčius. Pareiškėjas 2017 ir 2018 metų mokestiniais laikotarpiais apskaitė ir deklaravo 0,0002 t didesnį nei patikrinimo metu nustatytas faktinis išmestas sieros dioksido kiekis iš Blinstrubiškių katilinės taršos šaltinio Nr. 001.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2020 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. (4.3)-66-216 „Dėl pastabų pateikimo 2020 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo aktui Nr. PA78-36“ nurodė, jog kreipėsi į Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto Energetikos katedrą, prašydamas įvertinti, ar Patikrinimo akte teisingai apskaičiuotas iš pareiškėjo eksploatuojamų taršos šaltinių į aplinką išmestas teršalų kiekis, ar Patikrinimo akte nurodytas teršalų kiekis galėjo būti išmestas iš pareiškėjo eksploatuojamų taršos šaltinių. Minėtame rašte pareiškėjas nurodė, jog 2020 m. spalio 15 d. gavo specialisto Išvadą, kuria remdamasis pareiškėjas nesutinka su Patikrinimo akte apskaičiuotu teršalų kiekiu ir priskaičiuotu mokesčiu už aplinkos teršimą, Patikrinimo akte apskaičiuotas teršalų kiekis faktiškai negalėjo ir nebuvo išmestas į aplinką iš pareiškėjo eksploatuojamų taršos šaltinių, todėl Patikrinimo akte nurodytas padidintas mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuotas nepagrįstai ir neteisėtai.

18. Teismas nustatė, kad Išvadoje nurodyta, jog buvo išnagrinėta Patikrinimo akte esanti informacija, ir, remiantis mokslinėmis žiniomis ir patirtimi, pateikta specialisto Išvada dėl atliktų skaičiavimų metodikos, kad teikiant Išvadą buvo įvertinos pareiškėjo eksploatuojamose katilinėse taikomos kuro deginimo technologijos ir deginamo kuro rūšis. Išvadoje nurodyta, kad Patikrinimo akte mokesčių ir baudų skaičiavimai atlikti remiantis iš principo netinkama, neteisinga, realios situacijos neatitinkančia metodika, pagal kurią negali būti nustatomi į aplinką išmesti teršalų kiekiai pareiškėjo eksploatuojamose katilinėse; kad Patikrinimo akte vartojama formuluotė „nedeklaruoti (nuslėpti) mokesčiai“ yra neteisinga, nes mokesčiai apskaičiuoti pagal tam tikslui netinkamą metodiką, pritaikant realiai nesančių įrenginių ir realiai nenaudojamo kuro skaičiavimo koeficientus.

19. AAD 2020 m. gruodžio 10 d. priėmė Sprendimą, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą, patvirtinta pareiškėjo mokėtina suma – 99 378 Eur. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas pateikė atskirais 2016–2018 metų mokestiniais laikotarpiais sunaudoto kuro kiekius pagal atskiras katilines, biokuro ir durpių kuro tyrimų protokolų registrus. Atlikus 2016–2018 metų išmestų ir privalomų apmokestinti teršalų kiekių (kietosios dalelės, anglies monoksidas, azoto oksidai, sieros dioksidas, kietosios dalelės (C), vanadžio pentoksidas, LOJ) skaičiavimus ir sulyginus su Taršos leidimuose nustatyta leidžiama metine tarša bei pareiškėjo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaracijose (forma FR0522) pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2016–2018 metų laikotarpiais netinkamai, klaidingai apskaitė, nedeklaravo – nuslėpė, išmestus į aplinką teršalų kiekius. Iš Viduklės katilinės taršos šaltinio Nr. 001: skaičiuojant faktinius per mokestinį laikotarpį į aplinkos orą išmestus teršalų kiekius Įmonė nepagrįstai taikė kuro peleningumo Ar bei kuro žemutinės degimo šilumos Qir koeficientus kurie fiksuoti kuro tyrimų protokoluose. Nustatyti 2016–2018 metų mokestiniais laikotarpiais viršyti taršos leidime leidžiami išmesti į aplinkos orą kietųjų dalelių metiniai kiekiai. Vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punktu bei Mokesčio apskaičiavimo aprašo 4 ir 14 punktais už nedeklaruotus (nuslėptus) iš taršos šaltinio Nr. 001 išmestus į aplinkos orą teršalų kiekius, viršijusius taršos leidime nustatytus leistinus normatyvus paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 34 708 Eur. (Patikrinimo akto priede Nr. 4 ir Nr. 5 pateikti duomenys apie neapskaitytus ir nedeklaruotus-nuslėptus išmestus teršalų kiekius bei paskaičiuotą mokestį didesniu tarifu). Iš Ariogalos katilinės taršos šaltinių Nr. 001 ir Nr. 002: skaičiuojant faktinius per mokestinį laikotarpį į aplinkos orą išmestus teršalų kiekius Įmonė nepagrįstai taikė kuro peleningumo Ar bei kuro žemutinės degimo šilumos Qir koeficientus kurie fiksuoti kuro tyrimų protokoluose. Fiksuoti 2016–2018 m. mokestiniais laikotarpiais, taršos šaltiniu Nr. 002 deginant biokurą ir 2016 m. deginant durpes, viršyti į aplinkos orą išmestų kietųjų dalelių metiniai kiekiai, nustatyti taršos leidime. Nustatyti nedeklaruoti iš taršos šaltinių Nr. 001 ir Nr. 002 į aplinkos orą išmesti kietųjų dalelių, anglies monoksido, sieros dioksido, azoto oksidų, vanadžio pentoksido kiekiai. Vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punktu bei Mokesčio apskaičiavimo aprašo 4 ir 14 punktais už neapskaitytus, nedeklaruotus (nuslėptus) ir iš taršos šaltinių Nr. 001 ir Nr. 002 išmestus į aplinkos orą teršalų kiekius, viršijusius taršos leidime nustatytus leistinus normatyvus paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 26 242 Eur (Patikrinimo akto priede Nr. 7 ir Nr. 5 pateikti duomenys apie neapskaitytus ir nedeklaruotus-nuslėptus išmestus teršalų kiekius bei paskaičiuotą mokestį didesniu tarifu). Iš Blinstrubiškių katilinės taršos šaltinio Nr. 001: skaičiuojant faktinius per mokestinį laikotarpį į aplinkos orą išmestus teršalų kiekius Įmonė nepagrįstai taikė kuro peleningumo Ar bei kuro žemutinės degimo šilumos Qir koeficientus, kurie fiksuojami kuro tyrimų protokoluose. 2016– 2017 metų mokestiniais laikotarpiais, deginant durpes bei biokurą taršos šaltinyje Nr. 001 viršyti į aplinkos orą išmesti kietųjų dalelių bei anglies monoksido metiniai kiekiai, nustatyti taršos leidime. Nustatyti nedeklaruoti iš taršos šaltinio Nr. 001 į aplinkos orą išmesti kietųjų dalelių, anglies monoksido, sieros dioksido, azoto oksidų kiekiai. Vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punktu bei Mokesčio apskaičiavimo aprašo 4 ir 14 punktais, už neapskaitytus, nedeklaruotus (nuslėptus) ir iš taršos šaltinio Nr. 001 išmestus į aplinkos orą teršalų kiekius, viršijusius Taršos leidime nustatytus leistinus normatyvus paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 10 914 Eur (Patikrinimo akto Priede Nr. 11 ir Nr. 5 pateikti duomenys apie neapskaitytus ir nedeklaruotus – nuslėptus išmestus teršalų kiekius bei paskaičiuotą mokestį didesniu tarifu). Iš Raseinių katilinės taršos šaltinių Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 601: skaičiuojant faktinius per mokestinį laikotarpį į aplinkos orą išmestus teršalų kiekius, įmonė nepagrįstai taikė kuro peleningumo Ar bei kuro žemutinės degimo šilumos Qir koeficientus kurie nurodyti kuro tyrimų protokoluose. 2016 metais deginant biokurą taršos šaltinyje Nr.2 ir 2016–2018 metais sandėliuojant biokurą taršos šaltinyje Nr. 601, nustatyti viršyti į aplinkos orą išmesti azoto oksidų ir kietųjų dalelių (C) metiniai kiekiai, nustatyti taršos leidime. Nustatyti nedeklaruoti iš taršos šaltinių Nr. 1 ir Nr. 2 į aplinkos orą išmesti kietųjų dalelių, anglies monoksido, sieros dioksido, azoto oksidų, vanadžio pentoksido kiekiai bei iš taršos šaltinio Nr. 601 kietųjų dalelių (C) kiekiai. Vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punktu bei Mokesčio apskaičiavimo aprašo 4 ir 14 punktais už neapskaitytus, nedeklaruotus (nuslėptus) ir iš taršos šaltinių Nr. 1, Nr. 2, Nr. 601 išmestus į aplinkos orą teršalų kiekius, viršijusius taršos leidime nustatytus leistinus normatyvus paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 27 514 Eur (Patikrinimo akto Priede Nr. 16, Nr.17, Nr.18 ir Nr. 5 pateikti duomenys apie neapskaitytus ir nedeklaruotus – nuslėptus išmestus teršalų kiekius bei paskaičiuotą mokestį didesniu tarifu).

Žemesnės instancijos teismas

20. Teismas nurodė, kad įvertinus reglamentavimą, patikrinimo metu atlikto į aplinkos orą išmestų teršalų kiekių apskaičiavimo ir deklaravimo tyrimo rezultatus, Sprendime nustatyta, jog Įmonė netinkamai, klaidingai apskaičiavo, nepaskaičiavo ir nedeklaravo, nuslėpė į aplinką išmestų teršalų kiekius, Įmonė pažeidė Įstatymo 8 straipsnio 1 ir 3 dalių, Mokesčio apskaičiavimo aprašo 2 punkto reikalavimus mokestį už aplinkos teršimą apskaičiuoti ir deklaruoti už faktiškai per mokestinį laikotarpį išmestą į aplinką teršalų kiekį. Todėl vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi, 9 straipsnio 1 dalimi, 4 dalies 1 punktu, Mokesčio apskaičiavimo aprašo 4 ir 14 punktais, už 2016–2018 metų mokestiniais laikotarpiais nedeklaruotus, nuslėptus į aplinką išmestus teršalų kiekius, paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu bendroje sumoje – 99 378 Eur. Patikrinimo akto prieduose Nr. 4, 5, 7, 11, 16, 17, 18 pateikti duomenys apie neapskaitytus ir nedeklaruotus – nuslėptus išmestus teršalų kiekius bei paskaičiuotą mokestį didesniu tarifu.

21. Teismas pažymėjo, kad Sprendime taip pat nurodyta, jog pareiškėjas pateikė rašytines pastabas ir prašė įvertinti pateiktą Išvadą dėl patikrinimo akte atliktų skaičiavimų metodikos. AAD specialistai įvertino pateiktas pastabas, tačiau į jas neatsižvelgė dėl pagrįstų motyvų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 13 d. įsakymo Nr. 395 „Dėl į atmosferą išmetamo teršalų kiekio apskaičiavimo metodikų sąrašo patvirtinimo ir apmokestinamųjų teršalų kiekio nustatymo asmenims, kurie netvarko privalomosios teršalų išmetimo į aplinką apskaitos“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 395) 2.1 punktu, asmenys, kurie Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka privalo tvarkyti teršalų išmetimo į atmosferą apskaitą, teršalų kiekį skaičiavimo būdu gali nustatyti pagal metodikas, įrašytas į šio įsakymo 1 punktu patvirtintą Į atmosferą išmetamo teršalų kiekio apskaičiavimo metodikų sąrašą (toliau – ir Metodikų sąrašas), arba kitas aplinkos ministro patvirtintas metodikas. Vadovaujantis šio įsakymo 2.2 punktu, Metodikų sąrašas gali būti keičiamas, atsižvelgiant į asmenų, kurių eksploatuojamuose ar planuojamuose eksploatuoti įrenginiuose vykdomos veiklos neatitinka minėtame sąraše išvardytose metodikose aprašytų technologijų, pateiktus pasiūlymus. Įmonė, įvertinusi vykdomos veiklos specifikaciją, pasirinko priimtiniausią į atmosferą išmetamų teršalų apskaičiavimo metodiką ir neteikė jokių pastabų ar pasiūlymų dėl eksploatuojamų įrenginių technologijų. Vadovaujantis Ataskaitų teikimo taisyklių nuostatomis, Įmonė 2014 m. rugpjūčio 14 d. parengė ir su AAA suderino UAB „Raseinių šilumos tinklai“ Raseinių, Ariogalos, Blinstrubiškių ir Viduklės katilų aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaitą, kurioje nurodyti išmetamų teršalų kiekių apskaičiavimo būdai bei vertinti parametrai. Įmonės parengtos ir suderintos Inventorizacijos ataskaitos pagrindu buvo išduoti taršos leidimai su nurodytais leidžiamais išmesti į aplinkos orą teršalais ir jų kiekiais.

22. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Mokesčio apskaičiavimo aprašo 2 punktu, mokėtinas mokestis už faktinį iš stacionarių taršos šaltinių išmestą į atmosferą teršalų kiekį tonomis susideda iš mokesčio už išmestą ar išleistą į aplinką leistiną teršalo kiekį, neviršijusį taršos leidime teršalui nustatyto leistinos taršos normatyvo, ir mokesčio, apskaičiuojamo taikant didesnį tarifą už išmestą ar išleistą į aplinką teršalo kiekį, viršijusį taršos leidime teršalui nustatytą leistiną taršos normatyvą. Vertinant mokestinę prievolę, faktinis teršalo kiekis turi būti lyginamas su taršos leidime teršalui nustatytu leistinos taršos normatyvu. Todėl faktinis teršalo kiekis turi būti apskaičiuotas tuo pačiu būdu, koks buvo pasirinktas ir naudotas apskaičiuojant teršalų kiekius taršos leidime leistinos taršos normatyvui nustatyti, t. y. pagal Įmonės parengtos ir suderintos inventorizacijos ataskaitos duomenis.

23. Teismas nurodė, kad vertinant reglamentavimą ir tai, kad pareiškėjas turėjo žinoti ir žinojo atsakomybę, bet nevykdė teisės aktuose nustatytų reikalavimų teisingai apskaičiuoti ir deklaruoti mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių, atsižvelgus į pareiškėjo pastabas ir pateiktus argumentus, už 2016–2018 metų mokestiniais laikotarpiais nedeklaruotus, nuslėptus į aplinką išmestus teršalų kiekius paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 99 378 Eur.

24. Teismas nustatė, kad į bylą pateikti pareiškėjo turimi taršos leidimai (2014 m birželio 12 d. Raseinių miesto katilinės Nr. TL-K.7-3/2014, 2015 m. lapkričio 30 d. Viduklės miesto katilinės Nr. TL-K.7-12/2015, 2016 m. sausio 8 d. Blinstrubiškių k. katilinės Nr. TL-K.7-13/2016, 2016 m. sausio 8 d. Ariogalos m. katilinės Nr. TL-K.7-14/20156), kuriuose nurodyta leidžiama tarša į aplinkos orą Ariogalos, Blinstrubiškių, Raseinių, Viduklės katilinėse. Į bylą pateiktos pareiškėjo 2016, 2017 ir 2018 metų pelno (nuostolių) ataskaitos, 2020 m. gruodžio 28 d. pažyma apie pareiškėjo įsipareigojimus kredito įstaigoms, tiekėjams (pareiškėjo kredito įstaigoms negrąžintų paskolų suma yra 1 495 035 Eur, įsiskolinimas tiekėjams – 79 406 Eur).

25. Teismas nurodė, kad į bylą pateikta inventorizacijos ataskaita, galiojanti iki 2019 m. rugpjūčio 14 d., suderinta su AAA. Byloje yra pareiškėjo 2019 m. Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaita. Į bylą pareiškėjas pateikė duomenis apie 2016–2021 m. atliktas investicijas į šilumos gamybos įrenginius ir šilumos tiekimo tinklus. Taip pat byloje yra pareiškėjo Raseinių katilinės 2021 m. Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaita, parengta UAB „Ekopaslauga“, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad aplinkos oro taršos šaltinių inventorizacija parengta pareiškėjo iniciatyva, norint pakeisti metinių aplinkos oro teršalų kiekių skaičiavimą pagal metodiką „EMEP/EEA air pollutant emission inventory guidebook 2019, Technical guidance to prepare NATIONAL emission inventories, European Environment Agency“; paaiškinta, kad šiuo metu galiojančioje 2019 m. ataskaitoje įteisintas skaičiavimas pagal „Įvairiose gamybose susidariusių ir išmetamų į atmosferą teršalų įvertinimo metodikų rinkinys. Leningradas, 1986“. Pareiškėjas pateikė į bylą: 1) Raseinių katilinės Stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių išmetamų teršalų tyrimo rezultatų protokolo Nr. 138 nuorašą, iš kurio matyti, kad tyrimas atliktas 2021 m. rugpjūčio 26 d. (mėginiai imti, matavimai atlikti 2021 m. rugpjūčio 25 d.); tyrimų rezultatų protokolo Nr. 164 nuorašą, iš kurio matyti, kad tyrimas atliktas 2021 m. spalio 4 d. (mėginiai imti, matavimai atlikti 2021 m. spalio 1 d.); tyrimų rezultatų protokolo Nr. 188 nuorašą, iš kurio matyti, kad tyrimas atliktas 2021 m. lapkričio 9 d. (mėginiai imti, matavimai atlikti 2021 m. lapkričio 8 d.); 2) Ariogalos katilinės Stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių išmetamų teršalų tyrimo rezultatų protokolo Nr. 137 nuorašą, iš kurio matyti, kad tyrimas atliktas 2021 m. rugpjūčio 27 d. (mėginiai imti, matavimai atlikti 2021 m. rugpjūčio 25 d.) ir tyrimų rezultatų protokolo Nr. 14 nuorašą, iš kurio matyti, kad tyrimas atliktas 2021 m. sausio 26 d. (mėginiai paimti ir matavimai atlikti 2021 m. sausio 25 d.); 3) Viduklės katilinės Stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių išmetamų teršalų tyrimo rezultatų protokolo Nr. 176 nuorašą, iš kurio matyti, kad tyrimas atliktas 2020 m. spalio 28 d. (mėginiai imti, matavimai atlikti 2020 m. spalio 27 d.); 4) Blinstrubiškių katilinės Stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių išmetamų teršalų tyrimo rezultatų protokolo Nr. 189 nuorašą, iš kurio matyti, kad tyrimas atliktas 2021 m. lapkričio 10 d. (mėginiai imti, matavimai atlikti 2021 m. lapkričio 9 d.). Teismo vertinimu, minėti tyrimo rezultatų protokolai, parodantys tyrimų, atliktų 2020 m., 2021 m. negali būti laikomi įrodantys faktines aplinkybes nagrinėjamoje byloje, susijusias su 2016–2018 metų laikotarpiu. Byloje taip pat yra UAB „Kaišiadorių šiluma“, UAB „Varėnos šiluma“, UAB „Anykščių šiluma“, UAB „Kretingos šilumos tinklai“ 2023 metais pateikta informacija apie šių įmonių mokėtą taršos mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių 2016–2018 metais. Be to, VMI 2023 m. birželio 20 d. rašte pateikta informacija, kad pareiškėjas mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių (deklaracijos forma FR0522) deklaravo ir sumokėjo už: 1) 2016 metų mokestinį laikotarpį – 4 782,00 Eur; 2) 2017 metų mokestinį laikotarpį – 5 135 Eur; 3) 2018 metų mokestinį laikotarpį – 5 109 Eur.

26. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 19 d. sprendimu, administracinėje byloje Nr. eI3-513-764/2022 pareiškėjo skundą atmetė, padarydamas išvadą, kad pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių ypatingų aplinkybių, į kurias atsižvelgęs teismas galėtų mažinti už išvis nedeklaruotą išgautų gamtos išteklių kiekį, taip išvengiant mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo ir be to, pareiškėjas teismui iš esmės teikė klaidinančius duomenis. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, su apeliaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiojo administracinį teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gegužės 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-328-525/2023 pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. sprendimą bei perdavė bylą nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas, aiškino ir taikė ne Įstatymo nuostatas, o Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo bei Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo nuostatas, kurie niekaip nereglamentuoja mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo tvarkos ir kontrolės, todėl konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas neįsigilino į kilusio ginčo esmę, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir dėl to neišnagrinėjo ginčo iš esmės.

27. Teismas, atsižvelgęs į Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punkto formuluotę, atmetė pareiškėjo argumentą, kad, skaičiuojant mokestį už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą, būtina nustatyti dvi sąlygas: ir normatyvus viršijantį taršos kiekį, ir nuslėptą teršalų kiekį, jog nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą negali būti skaičiuojamas. Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punkte expressis verbis nustatyta (naudojant žodžius „ir (ar)“), kad mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą apskaičiuojamas esant abiem arba vienai kuriai nors iš sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog sistemiškai aiškinant Įstatymo nuostatas, taip pat atsižvelgiant į teismų praktiką, laiku nedeklaruota tarša iš stacionarių taršos šaltinių ir, atitinkamai, mokesčio nesumokėjimas, gali būti vertinami kaip nuslėpta tarša (žr., pvz., 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2163-662/2020).

28. Teismas, atmesdamas pareiškėjo skundo argumentus, aptarė ginčui aktualias Įstatymo 3 straipsnio 1 punkto, 4 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio, 9 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies 1 punkto, Mokesčio apskaičiavimo aprašo, Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 (taršos leidimų išdavimo taisyklės), Įsakymo Nr. 395 nuostatas ir pažymėjo, kad iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pareiškėjas turi turėti taršos leidimus, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai, o šių normatyvų nurodymas taršos leidimuose nėra savitikslis.

Žemesnės instancijos teismas

29. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė į bylą AAA išduotus taršos leidimus: 1) 2014 m. birželio 12 d. taršos leidimą TL-K.7-3/2014, išduotą Raseinių katilinei (nuorašą) (2015 m. sausio 7 d. pakeista specialioji Klimato kaitos valdymo dalis), kurio prieduose nurodyti leidžiami išmesti į aplinkos orą teršalai ir jų kiekiai, leidžiama tarša į aplinkos orą; 2) 2015 m. lapkričio 30 d. taršos leidimą TL-K.7-12/2015, išduotą Viduklės katilinei (nuorašą), kurio prieduose nurodyti leidžiami išmesti į aplinkos orą teršalai ir jų kiekiai, leidžiama tarša į aplinkos orą; 3) 2016 m. sausio 8 d. taršos leidimą TL-K.7-14/2016, išduotą Ariogalos katilinei (nuorašą), kurio prieduose nurodyti leidžiami išmesti į aplinkos orą teršalai ir jų kiekiai, leidžiama tarša į aplinkos orą; 4) 2016 m. sausio 8 d. taršos leidimą TL-K.7-13/2016, išduotą Blinstrubiškių katilinei (nuorašą), kurio prieduose nurodyti leidžiami išmesti į aplinkos orą teršalai ir jų kiekiai, leidžiama tarša į aplinkos orą. Atliekant patikrinimą, pareiškėjas AAD pateikė minėtus taršos leidimus.

30. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turi eksploatuoti turimus taršos šaltinius, kuriems išduoti taršos leidimai, šiuose leidimuose nustatytomis sąlygomis. Taršos leidimus išduoda ir keičia AAA (ne AAD), taršos leidimas išduodamas pagal įmonės parengtą ir AAA priimtą paraišką, taršos leidimui rengti (arba pakeisti) naudojami įmonės paraiškoje pateikti duomenys, kartu su paraiška turi būti pateikti dokumentai, pagrindžiantys išmetamo į aplinkos orą teršalų kiekio apskaičiavimą, rengiant leidimą, AAA privalo aptarti su įmone visus ginčytinus klausimus, įskaitant išmetamo (išleidžiamo) teršalų kiekio apskaičiavimo metodo (metodikų) pasirinkimą, išmetamo (/išleidžiamo) teršalų kiekio (koncentracijos) matavimo metodų pasirinkimą, duomenų vertinimą.

31. Teismas nurodė, kad taršos leidimus pareiškėjui išdavė AAA. Įgaliojimus keisti taršos leidimus taip pat turi AAA (ne AAD). Pagal Aplinkos apsaugos įstatymą, pareiškėjas turi teisę eksploatuoti įrenginius AAA pareiškėjui išduotuose, galiojančiuose taršos leidimuose nustatytomis sąlygomis. Pareiškėjo taršos leidimuose yra nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai, įskaitant kietųjų dalelių, anglies monoksido, azoto oksidų išmetamų į aplinkos orą metiniai kiekiai, leidžiami išmesti į aplinkos orą teršalai ir jų kiekiai. Patikrinimo akte ir Sprendime, kuriuo Patikrinimo aktas buvo patvirtintas, buvo konstatuota, kad Viduklės, Ariogalos, Blinstrubiškių ir Raseinių katilinėse 2016–2018 metų laikotarpiais buvo viršyti į aplinkos orą išmestų kietųjų dalelių, anglies monoksido, azoto oksidų metiniai kiekiai nustatyti pareiškėjos turimuose, galiojančiuose taršos leidimuose, nustatyti nedeklaruoti iš pareiškėjos turimų katilinėse esančių taršos šaltinių į aplinkos orą išmesti teršalai.

32. Teismas pažymėjo, kad pagal teisinį reguliavimą, į aplinkos orą išmestų teršalų kiekis apskaičiuojamas pagal paties pareiškėjo pasirinktą metodiką, kurią jis gali pasirinkti iš aplinkos ministro įsakymu patvirtinto Metodikų sąrašo arba Metodikų sąrašas gali būti keičiamas, atsižvelgiant į asmenų, kurių eksploatuojamuose ar planuojamuose eksploatuoti įrenginiuose vykdomos veiklos neatitinka minėtame sąraše išvardytose metodikose aprašytų technologijų, pateiktus pasiūlymus.

33. Teismas nustatė, kad AAD, atlikdamas patikrinimą, nustatė išmestų teršalų kiekį pagal tą metodiką, pagal kurią buvo atlikta 2014 m. teršalų inventorizacija ir pagal kurią yra nustatyti normatyvai pareiškėjos taršos leidimuose. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad metodikos pakeitimas nėra tik formalus dalykas, nes kiekviena įmonė turi eksploatuoti turimus įrenginius laikydamasi taršos leidimuose nustatytų sąlygų; taršos leidime yra nurodytas toks normatyvas, kuris patvirtintas/apskaičiuotas vadovaujantis įmonės pasirinkta metodika, kuri nurodoma paraiškoje gauti (keisti) taršos leidimą įrenginiui. Pareiškėjas į bylą pateikė Raseinių katilinės 2021 m. Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaitą, parengtą UAB „Ekopaslauga“, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad aplinkos oro taršos šaltinių inventorizacija parengta pareiškėjos iniciatyva, norint pakeisti metinių aplinkos oro teršalų kiekių skaičiavimą pagal metodiką „EMEP/EEA air pollutant emission inventory guidebook 2019, Technical guidance to prepare NATIONAL emission inventories, European Environment Agency“; paaiškinta, kad šiuo metu galiojančioje 2019 m. ataskaitoje įteisintas skaičiavimas pagal „Įvairiose gamybose susidariusių ir išmetamų į atmosferą teršalų įvertinimo metodikų rinkinys. Leningradas, 1986“. Taigi pareiškėjas tik 2021 metais, t. y. po atlikto patikrinimo, kreipimosi į teismą ėmėsi iniciatyvos rinktis kitą metinių aplinkos oro teršalų kiekių skaičiavimo metodiką, o patikrinimo laikotarpiu, taip pat ir 2019 m., pareiškėjas buvo pasirinkęs išmetamų į aplinkos orą teršalų apskaičiavimo metodą „Įvairiose gamybose susidariusių ir išmetamų į atmosferą teršalų įvertinimo metodikų rinkinys. Leningradas, 1986“ - t. y. iš Įsakymu Nr. 395 patvirtinto Metodikų sąrašo – šio sąrašo 30 punkte nurodytą metodiką.

34. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčija, jog į aplinkos orą išmestų teršalų skaičiavimus AAD atliko vadovaudamasis pareiškėjo iki šilumos ūkio modernizavimo nurodytu metodu, kurio pareiškėjas po šilumos ūkio modernizacijos nepakeitė. Ginčo byloje nėra, kad pareiškėjui taršos leidimai buvo išduoti vadovaujantis Taršos leidimų išdavimo taisyklių reguliavimu. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas su AAA neaptarė paties pareiškėjo pasirinkto išmetamo (išleidžiamo) teršalų kiekio apskaičiavimo metodo (metodikų) pasirinkimą. Tačiau pareiškėjas tik 2021 m. ėmėsi aktyvių veiksmų pakeisti savo pasirinktą metodą į aplinkos orą išmetamų teršalų kiekiui apskaičiuoti, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas iki 2021 m., vadovaudamasis Įsakymo Nr. 395 2.2 papunkčiu, būtų inicijavęs, teikdamas konkrečius siūlymus, patvirtinto Metodikų sąrašo keitimą, atsižvelgiant į pareiškėjo eksploatuojamuose ar planuojamuose eksploatuoti įrenginiuose vykdomos veiklos neatitikimą minėtame sąraše išvardytose metodikose aprašytų technologijų; pareiškėjo pateiktoje Išvadoje taip pat nėra jokių siūlymų dėl metodo. Išvadoje nepaaiškinta, kokia metodika turi būti remiamasi nagrinėjamu atveju, iš bylos medžiagos nėra aišku, ar specialistas turėjo ir analizavo visą medžiagą, kurią nagrinėjo AAD pareigūnai, atlikę pareiškėjo patikrinimą ir surašę Patikrinimo aktą, ar analizavo tik Patikrinimo aktą. Pagal Aplinkos apsaugos įstatymą, juridinis asmuo turi teisę eksploatuoti įrenginį tik turimame galiojančiame taršos leidime nustatytomis sąlygomis; dėl taršos leidimo gavimo (keitimo) turi kreiptis pats juridinis asmuo, pateikdamas anksčiau minėtus dokumentus – įskaitant pagrindžiančius išmetamo į aplinkos orą teršalų kiekio apskaičiavimą.

35. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teigia, jog AAD neįvertino pareiškėjo eksploatuojamų šilumos įrenginių, kuro deginimo technologijų, kad AAD vadovavosi metodika, kuri nepritaikyta pareiškėjo turimiems ir eksploatuojamiems kuro deginimo įrenginiams. Tačiau AAD tikrino, ar pareiškėjo veikla atitinka taršos leidimuose nustatytas sąlygas, o taršos leidimams gauti ar keisti tinkamus ir pagrįstus duomenis turi teikti pati įmonė. Atsižvelgiant į Ataskaitų teikimo taisykles, pareiškėjo katilinėse eksploatuojamų kuro deginimo įrenginių ir kuro deginimo technologijų vertinimas nepriklauso AAD kompetencijai. Įmonė iki Patikrinimo akto surašymo, vykdydama per mokestinį laikotarpį į aplinką išmetamų teršalų apskaitą, pripažino ir naudojo savo pasirinktą į atmosferą išmetamo teršalų kiekio apskaičiavimo metodą, kurį vadovaudamasi Ataskaitų teikimo taisyklių nuostatomis, įteisino 2014 m. inventorizacijos ataskaitoje, kurios pagrindu buvo išduoti taršos leidimai su nurodytais leidžiamais išmesti į aplinkos orą teršalais ir jų kiekiais; ir dar kartą patvirtindamas tinkamai pasirinktą į atmosferą išmetamo teršalų kiekio apskaičiavimo metodą, parengė ir su AAA suderino 2019 m. UAB „Raseinių šilumos tinklai“ Ariogalos katilinės ir 2019 m., 2020 m. UAB „Raseinių šilumos tinklai“ Raseinių katilinės Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaitas.

36. Teismas sprendė, kad pareiškėjo į bylą pateikti duomenys apie jo 2019–2022 metais sumokėtą taršos mokestį už taršą negali būti vertinami kaip paneigiantys arba patvirtinantys bylai reikšmingas aplinkybes, nes 2019–2022 metų laikotarpis nėra nagrinėjamos bylos ginčo dalykas.

37. Pareiškėjo į bylą pateikti VERT Raštu pateikti duomenys apie kitus šilumos gamintojus, taip pat informacija apie kitų šilumos gamintojų ginčo laikotarpiu sumokėtą / nesumokėtą mokestį už aplinkos teršimą negali būti vertinama kaip paneigianti arba patvirtinanti bylai reikšmingas aplinkybes, nes kitų šilumos tiekėjų veikla nėra nagrinėjamos bylos ginčo dalykas.

38. Teismas pareiškėjo teiginius, kad atsakovas kontroliavo jo veiklą ir pažeidimų nebuvo nustatęs iki Patikrinimo akto pasirašymo, pareiškėjas teisingai fiksavo sunaudoto kuro rūšis ir šiuos duomenis pateikė atsakovui patikrinimo metu, jokių duomenų ar informacijos nenuslėpė, vertino kaip deklaratyvius, nepagrįstus įrodymais. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad tokio pobūdžio patikrinimas buvo atliekamas pirmą kartą. Be to, pagal teisės aktus pareiškėjas turi pareigą būti atidus, rūpestingas ir užtikrinti tinkamą teisės aktuose jam nustatytų pareigų, suteiktų teisių įgyvendinimą.

39. Teismo vertinimu, naikinti Sprendimo nėra teisinio pagrindo, AAD veikė nepažeisdamas įstatymų ir kitų teisės aktų, Sprendime yra aiškiai nurodytas jo teisinis ir faktinis pagrindas, jo priėmimui reikšmingos aplinkybės, motyvai; AAD pareigūnai, atlikdami patikrinimą, surašydami Patikrinimo aktą ir Sprendimą, veikė teisės aktuose nustatytos kompetencijos ribose.

40. Teismas, atsižvelgdamas į šiuos pareiškėjo argumentus dėl sankcijos ne proporcingumo, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas apgaulingai tvarkė apskaitą, klastojo apskaitos dokumentus, trukdė AAD atlikti įstatyme nustatytas pareigas ir pan., sprendė, kad pareiškėjui apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą (taikant didesnį tarifą) nagrinėjamu atveju yra neproporcingas, todėl ginčijamas atsakovo Sprendimas keistinas, įpareigojant pareiškėją sumokėti 49 689 Eur mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių sumą (99 378 Eur / 2). Teismo vertinimu, pareiškėjo mokėtiną mokestį sumažinus 50 proc., tokia suma pakankama siekiamam tikslui pasiekti ir atitinka teisingumo, proporcingumo bei protingumo kriterijus.

41. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovo 5 356,93 Eur bylinėjimosi išlaidų, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo ginčytu Sprendimu patvirtintos pareiškėjo mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių sumos sumažinimą nulėmė ne atsakovo neteisėti veiksmai (byloje nebuvo konstatuotas skundžiamo Sprendimo neatitikimas teisės aktų reikalavimams), o teismo pasinaudojimas jam teisės aktų nustatyta diskrecijos teise, įvertinus reikšmingas aplinkybes, sumažinti mokesčio dydį. Šiuo atveju atsakovas neturėjo teisės priimti kitokį sprendimą, todėl teismas atmetė pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą patenkinti.

43. Pareiškėjas pakartoja su ginču susijusias faktines aplinkybes ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, sprendime padarydamas išvadą, jog Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytas faktinis išmestų teršalų kiekis turi būti apskaičiuojamas pagal pareiškėjo taršos leidime nurodytą normatyvą, kuris patvirtintas / apskaičiuotas vadovaujantis paties pareiškėjo pasirinkta metodika, kuri nurodoma paraiškoje gauti (keisti) taršos leidimą, netinkamai išaiškino šią normą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijos. Iš šios teisės normos turinio yra akivaizdu, kad mokesčio už aplinkos teršimą skaičiavimui yra privalu nustatyti realiai į aplinką išmestų teršalų kiekį. Tokia išvada darytina ir šią teisės normą aiškinant sistemiškai su kitomis teisinio reguliavimo nuostatomis, iš kurių matyti, kad teršėjas turi būti apmokestinamas už realią aplinkos taršą. Pirmosios instancijos teismas taršos mokesčio apskaičiavimą sieja ne su realiu į aplinką išmestų teršalų kiekiu ir žalos aplinkai realiu padarymu / nepadarymu, tačiau išimtinai teoriniais skaičiavimais, nors ir jie neatitiktų realios faktinės situacijos. Toks aiškinimas pažeidžia Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punkto esmę, tikslus: ūkio subjektą apmokestinti tik už realiai, o ne deklaratyviai į aplinką išleidžiamą taršą bei teismų praktikoje pateikiamus pastarosios teisės normos išaiškinimus. Pareiškėjo vertinimu, taršos mokestis privalo būti apskaitytas atsižvelgiant į konkretų atvejį, individualizuojant įvykio aplinkybes ir sukeltus padarinius, o ne remiantis išimtinai teoriniais modeliais (metodikomis), kurios neatitinka konkrečios situacijos. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-2545/2012), 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2019-602/2021, kad iškilus ginčui dėl priskaičiuoto mokesčio už taršą, privalo būti nustatytas realiai į aplinką išleistų teršalų kiekis. Turi būti taikomas turinio viršenybės prieš formą bei gero administravimo principai, kas suponuoja ne formalų teoriškai galimu taršos kiekiu pagal realios situacijos neatitinkančią taršos leidimuose nurodytą metodiką skaičiavimą, tačiau realaus taršos kiekio nustatymą pagal mokesčio mokėtojo teikiamus įrodymus ir argumentus.

44. Pareiškėjas teigia, kad neteisingai aiškindamas teisės normą (Įstatymo 9 str. 4 d. 1 p.) pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino pareiškėjo argumentų, jog atsakovo skaičiavimai atlikti neįvertinus pareiškėjo katilinėse eksploatuojamų kuro deginimo įrenginių ir kuro deginimo technologijų. Byloje nepaneigta, jog į aplinkos orą išmetamas teršalų kiekis priklauso nuo kuro deginimo įrenginių, technologijų ir deginamo kuro rūšies. Atsakovas, paskaičiuodamas padidintą taršos mokestį, įvertino tik sudeginto kuro rūšį ir kiekį, tačiau visiškai nevertino pareiškėjo katilinėse eksploatuojamų kuro deginimo įrenginių ir kuro deginimo technologijos, kurios sumažina (išvalo) į aplinkos orą išleidžiamą teršalų kiekį. Taip pat teismas netyrė ir nevertino byloje esančių duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas realiai neišmetė ir negalėjo išmesti į aplinkos orą taršos, kuri buvo atsakovo apskaityta taikant 2014 m. taršos leidimuose nurodytą metodiką ir normatyvus (Išvados, paneigiančios Patikrinimo akte nurodytus teorinius išmestų teršalų kiekių skaičiavimus). Teismas turėjo atsižvelgti ir įvertinti realios taršos buvimo / nebuvimo faktą, o ne išimtinai vertinti 2014 m. taršos leidimus ir juose nurodytą metodą, juo labiau, kad byloje nebuvo ginčo, jog 2014 m. inventorizacijos duomenys neatspindi realiai išmetamos taršos situacijos po pareiškėjo šilumos ūkio modernizavimo. Turėjo būti įvertinta ir tai, kad modernizavus šilumos ūkį, pareiškėjas degina biokurą, o pagal Įstatymo 5 straipsnio 4 dalį pareiškėjas apskritai yra atleistas nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių už išmetamą į atmosferą taršos leidime nustatytą taršos kiekį, susidarantį naudojant biokurą. Dėl šios teisės normos teismas apskritai nepasisakė.

45. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino pareiškėjo kartu su 2023 m. birželio 16 d. rašytiniais paaiškinimais pateiktų duomenų apie pareiškėjo 2019–2022 metais sumokėtą taršos mokestį. Nors šie duomenys yra kito laikotarpio, t. y. tiesiogiai nėra nagrinėjamos bylos ginčo dalyku, tačiau patvirtina kituose rašytiniuose įrodymuose (Išvadoje, VERT Rašte (kuris taip pat neįvertintas)) esančią informaciją bei pareiškėjo argumentus, kad toks mokestis už aplinkos taršą, koks buvo priskaitytas pareiškėjui yra ne tik nepagrįstas bet ir nėra realus. Šis įrodymas turėjo būti tirtas ir vertintas kaip netiesioginis įrodymas. Taip pat nepagrįstai neįvertinti ir kitų šilumos gamintojų ginčo laikotarpiu sumokėti / nemokėti mokesčiai už aplinkos taršą iš stacionarių taršos šaltinių, kurie taip pat patvirtina kituose įrodymuose esančią informaciją bei pareiškėjo argumentus, kad toks mokestis, koks buvo priskaitytas pareiškėjui, nėra realus. Tokio dydžio teršalų kiekio neįmanoma išmesti ne tik iš pareiškėjo eksploatuojamų įrenginių, tačiau iš nei vieno kito tokio paties dydžio šilumos gamintojo įrenginių.

46. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad byloje esantys įrodymai, kurie nebuvo ištirti, patvirtina bylai teisiškai reikšmingą faktinę aplinkybę, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas realiai į aplinkos orą neišmetė taršalų, už kuriuos buvo apmokestintas padidintu taršos mokesčiu. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad taršos mokesčio skaičiavimui privalėjo būti taikoma 2014 m. išduotuose taršos leidimuose nurodyta metodika ir normatyvai vien dėl to, kad jie formaliai nebuvo paties pareiškėjo pakeisti. Patikrinimo akte įtvirtintas teršalų kiekis yra formalus, o skaičiavimai neteisingi, kadangi atlikti taikant esamos situacijos neatitinkantį 2014 m. taršos leidimuose nurodytą metodą. Pareiškėjas realiai neišleido į aplinką Patikrinimo akte nurodyto teršalų kiekio, kai pagal teisinį reguliavimą mokesčio už aplinkos teršimą skaičiavimui yra privalu nustatyti realų į aplinką išmestų teršalų kiekį. Ūkio subjektas negali būti apmokestintas už taršą, kurios nebuvo, ši aplinkybė byloje nepaneigta. Vien tik formalus 2014 m. nurodyto metodo ne pakeitimas, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, negali būti vienintele priežastimi apskaityti taršos mokestį, kuris realiai nebuvo išmestas į aplinką.

47. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo sumokėti 49 689,00 Eur mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių sumą. Sankcija yra neteisinga, neproporcinga (neadekvati), kadangi ji paskirta tik todėl, kad, kaip iš esmės pripažino ir teismas, pareiškėjas nepakeitė dar 2014 m. taršos leidimuose nurodytos neaktualios metodikos, suponavusios neteisingą taršos skaičiavimą. Byloje nepaneigta, kad padidinta tarša nebuvo į aplinką apskritai išleista. Teismas turėjo atsižvelgti ir įvertinti, kad pareiškėjas: neturėjo tyčios nuslėpti mokesčius; ginčo laikotarpiu nepadarė jokios realios taršos aplinkai, jokių neigiamų pasekmių aplinkai, valstybės ekonominiams interesams, o mokesčio skaičiavimą nulėmė išimtinai formalaus pobūdžio aplinkybės – 2014 m. taršos leidimuose nurodytos metodikos ir normatyvų ne pakeitimas; pareiškėjo veikla 2016, 2018 ir 2019 metais dėl investicijų į šilumos gamybos įrenginių modernizavimo (pritaikymo deginti biokurą), šilumos tiekimo trasų atnaujinimo ir sumažėjusio parduodamos šilumos energijos kiekio yra nuostolinga, todėl pareiškėjas neturi vidinių finansinių galimybių sumokėti padidintą taršos mokestį, o išoriniai finansavimo šaltiniai baudoms sumokėti neprieinami; pareiškėjas turi 1 495 035 Eur įsipareigojimų kredito įstaigoms ir kitų skolų tiekėjams; 49 689,00 Eur sumos išieškojimas privestų pareiškėją prie nemokumo būsenos, kas padarytų žalą visai ekonominei sistemai, negalėtų laiku grąžinti kreditų, atsiskaityti su tiekėjais; ekonominės sankcijos paskyrimas sukeltų nepagrįstą finansinę naštą pareiškėjo paslaugų gavėjams – šilumos vartotojams, nes tektų didinti kainas. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo į bylą 2021 m. rugsėjo 30 d. raštu pateiktų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad VERT vertins pareiškėjui paskirtos ekonominės sankcijos įtraukimo į šilumos kainos dedamųjų skaičiavimą.

Šalies argumentai

48. Pareiškėjo nuomone, nurodytos aplinkybės, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas, suponuoja, kad vadovaujantis teisingumo, proporcingumo bei protingumo kriterijais atsakovo paskirta sankcija turėjo būti panaikinta visa apimtimi. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į Įstatymo nustatytus tikslus ir paskirtį, pažeidimo mastą, pobūdį, padarymo aplinkybes, į tai, kad pareiškėjo pažeidimas (2014 m. taršos leidimuose įtvirtintos metodikos ir normatyvų ne pakeitimas) buvo formalaus pobūdžio, nesukėlė neigiamų pasekmių aplinkai, į tai, kad pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nesiekė išvengti mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo, į pareiškėjo finansinę padėtį, šilumos vartotojų interesus. Sankcija (49 689,00 Eur) yra neproporcinga padarytam teisės pažeidimui, o pareiškėjas nuo ekonominės sankcijos turėjo būti atleistas visiškai (100 proc.). Faktinėmis aplinkybėmis panašioje byloje Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1462-422/2017 taip pat visiškai (100 proc.) atleido mokesčio mokėtoją nuo ekonominės sankcijos.

Atsiliepimas

49. Atsakovas AAD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

50. AAD nurodo, kad pareiškėjas taip ir nepaaiškina kaip kitaip, nei Įsakyme Nr. 395 (pagal pasirinktas metodikas) turėtų būti nustatomas (apskaičiuojamas) faktiškai per mokestinį laikotarpį išmestas į aplinką teršalų kiekis. Šiuo atveju ,,faktinis“ nereiškia tiesiog fakto, kuris nustatytas fizinėmis priemonėmis – faktinis teršalų kiekis yra apskaičiuojamas, o jo apskaičiavimas numatytas teisės aktuose. Todėl pareiškėjo pozicija, kad faktinis teršalų kiekis yra kitaip realus, nei numatytas apskaičiuoti pagal teisės aktus, yra nesuprantama. Teismas pagrįstai konstatavo, kad faktiškai išmestų teršalų kiekis apskaičiuojamas vadovaujantis teisės aktais. Pagal Mokesčio apskaičiavimo aprašo 3 ir 4 punktus apskaičiuojant mokestinį dydį, faktinis teršalo kiekis turi būti palygintas su taršos leidime teršalui nustatytu leistinos taršos normatyvu. Todėl AAD Sprendime faktinis teršalo kiekis apskaičiuotas tuo pačiu būdu, koks buvo pasirinktas ir naudotas apskaičiuojant teršalų kiekius taršos leidime leistinos taršos normatyvui gauti, t. y. pagal 2014 m. parengtos ir suderintos pareiškėjo inventorizacijos ataskaitos duomenis. Pareiškėjo nurodoma teismų praktika neaktuali bylai. Pareiškėjas ginčija savo pasirinktą metodiką apskaičiuoti išmetamų į aplinką teršalų faktinį kiekį, kurią pasirinko atlikdamas teršalų inventorizaciją 2014 m. ir naudojo iki Patikrinimo akto surašymo ir po to. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas tik 2021 m., t. y. po atlikto patikrinimo, kreipimosi į teismą, ėmėsi iniciatyvos rinktis kitą metinių aplinkos oro teršalų kiekių skaičiavimo metodiką, o patikrinimo laikotarpiu, taip pat ir 2019 m., buvo pasirinkęs išmetamų į aplinkos orą teršalų apskaičiavimo metodą „Įvairiose gamybose susidariusių ir išmetamų į atmosferą teršalų įvertinimo metodikų rinkinys. Leningradas, 1986“ – t. y. iš Metodikų sąrašo – 30 punkte nurodytą metodiką.

51. Atsakovo vertinimu, teismas atsižvelgė į pareiškėjo nurodytą aplinkybę ir pagrįstai konstatavo, kad kuro deginimo įrenginių ir kuro deginimo technologijų vertinimas nepriklauso AAD kompetencijai. Pareiškėja peržengia bylos nagrinėjimo ribas, siekia perkelti AAD ir teismui pareigą vertinti abstrakčias aplinkybes (taršos buvimas / nebuvimas) arba išnagrinėti pareiškėjo šilumos ūkio modernizavimą. Pareiškėjas taip ir nenurodo, kodėl nekeitė metodikos nuo 2014 m., o dar kartą pasitvirtino metodiką 2019 m., 2020 m., nors teigia, kad šilumos ūkio modernizaciją pradėjo 2016 m., baigė 2018 m. Taip pat nenurodo, kaip, kokia metodika ar kokiais kitais būdais turėtų būti apskaičiuojamas, pareiškėjo manymu, teisingas mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių. Teismas, nagrinėdamas bylą nėra įpareigotas atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, todėl pagrįstai nevertino su ginču tiesiogiai nesusijusių argumentų ir įrodymų.

52. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui apskaičiuotas mokestis padidintu tarifu, todėl yra toks didelis. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas aplaidžiai vykdydamas išmetamų teršalų apskaitą, klaidingai apskaitė ir deklaravo į aplinkos orą išmetamų teršalų kiekius, sąmoningai apskaitą vykdė taip, kad per mokestinį laikotarpį į aplinkos orą išmestų teršalų kiekis neviršytų taršos leidime teršalui nustatyto leistinos taršos normatyvo. Įmonei buvo naudinga naudoti inventorizacijos ataskaitoje pateiktus duomenis, kuriais remiantis paskaičiavo ir deklaravo mažesnius į aplinkos orą išmestų teršalų kiekius, valstybei sumokėjo mažesnį taršos mokestį. Pareiškėjas privalėjo apskaičiuoti faktinius teršalų kiekius pagal teisės aktų reikalavimus, todėl teisės aktų pažeidimai, taršos leidimo sąlygų nesilaikymas (netaikymas normatyvo paskaičiavimo metodo) nelaikytinas formalumu, tai akivaizdus pažeidimas, todėl mokestis paskaičiuotas padidintu tarifu. Pareiškėjo pozicija, kad jis pats gali apskaičiuoti faktinį teršalų kiekį savo nuožiūra, pagal metodą, kuris nėra deklaruotas, nepristatytas AAA, neatitinka ūkio subjekto veiklos reikalavimų. Pareiškėjas visiškai nepagrindžia savo pozicijos (konkrečia metodika, skaičiavimais). Pareiškėjas nepateikė naujų argumentų, kurių pagrindu teismo 50 procentų sumažintas mokestis turėtų būti dar sumažintas. Pareiškėjas su pažeidimais nesutinka, ginčija faktines aplinkybes ir nepripažįsta, kad sumokėjo mažesnį taršos mokestį. Atsižvelgiant į tokią pareiškėjo poziciją, spręstina, kad jis nelinkęs taisyti padarytų pažeidimų ir taršos mokestį mokėti pagal teisės aktų reikalavimus. Pažeidimai nėra formalūs, nesukėlę realios žalos valstybės ekonominiams interesams, buvo vengiama mokėti pagal teisės aktus priklausantį viršnormatyvinės taršos mokestį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

53. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. AS-152, kuriuo priskaičiuotas taršos mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių didesniu tarifu, teisėtumo ir pagrįstumo.

54. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. atsakovo priskaičiuotą taršos mokestį sumažino. Teismas konstatavo, jog naikinti Sprendimo nėra teisinio pagrindo, atsakovas veikė nepažeisdamas įstatymų ir kitų teisės aktų, Sprendime yra aiškiai nurodytas jo teisinis ir faktinis pagrindas, Sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės ir motyvai, tačiau vertino, kad pareiškėjui apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą (taikant didesnį tarifą) nagrinėjamu atveju yra neproporcingas, todėl jį sumažino 50 procentų.

55. UAB „Raseinių šilumos tinklai“ su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai. Teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kurioje skundas buvo atmestas, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Byla išnagrinėta netinkamai išaiškinus materialiosios teisės normas, nukrypus nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijos, netinkamai ištyrus ir įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus.

56. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

57. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 (aktuali redakcija) patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259, (redakcija, galiojusi taršos leidimų pareiškėjui išdavimo metu) patvirtintų Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 13 d. įsakymo Nr. 395 „Dėl į atmosferą išmetamo teršalų kiekio apskaičiavimo metodikų sąrašo patvirtinimo ir apmokestinamų teršalų kiekio nustatymo asmenims, kurie netvarko privalomosios teršalų išmetimo į aplinką apskaitos“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 340 patvirtintų Aplinkos oro taršos šaltinių ir jų išmetamų teršalų inventorizacijos ir ataskaitų teikimo taisyklių nuostatos. Šių teisės aktų nuostatos išsamiai aptartos pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nebekartoja.

58. Byloje nustatyta, kad atlikus UAB „Raseinių šilumos tinklai“ planinį teminį patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo už 2016–2018 metų mokestinius laikotarpius buvo surašytas 2020 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo aktas Nr. PA78-36, kuriuo nustatyti pažeidimai apskaičiuojant ir sumokant taršos mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių šaltinių. Konstatuota, kad skaičiuodamas faktinius per mokestinį laikotarpį į aplinkos orą išmestus teršalų kiekius pareiškėjas nepagrįstai taikė kuro peleningumo Ar bei kuro žemutinės degimo šilumos Qir koeficientus, kurie fiksuoti kuro tyrimų protokoluose. Pareiškėjo pateiktuose kuro tyrimų protokolų registruose nurodyti atitinkamam kuro svoriui atliktų tyrimų duomenys, tame tarpe ir kuro peleningumo Ar bei kuro žemutinės degimo šilumos Qir rodmenys, į kuriuos pareiškėjas privalėjo atsižvelgti skaičiuodamas faktinius per mokestinį laikotarpį į aplinkos orą išmetamų teršalų kiekius. Pareiškėjas, skaičiuodamas faktinius per mokestinį laikotarpį į aplinkos orą išmetamų teršalų kiekius, daug metų naudojo 2014 m. inventorizacijos ataskaitoje pateiktus kuro peleningumo Ar bei kuro žemutinės degimo šilumos Qir koeficientus, kurie nustatyti vykdytos inventorizacijos metu, įvertinus atitinkamo kuro kokybę, ir nieko bendro neturi su 2016–2018 m. laikotarpiu pareiškėjo naudoto kuro kokybe, kurią pagrindžia tyrimų protokolai. Pareiškėjas, aplaidžiai vykdydamas išmetamų teršalų apskaitą, klaidingai apskaitė ir deklaravo į aplinkos orą išmetamų teršalų kiekius, apskaitą vykdė taip, kad per mokestinį laikotarpį į aplinkos orą išmestų teršalų kiekis neviršytų taršos leidime teršalui nustatyto leistinos taršos normatyvo. Pareiškėjui buvo naudinga naudoti inventorizacijos ataskaitoje pateiktus duomenis, kuriais remdamasis skaičiavo ir deklaravo mažesnius į aplinkos orą išmestų teršalų kiekius, valstybei sumokėjo mažesnį taršos mokestį. Todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi, 9 straipsnio 1 dalimi, 4 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 4 ir 14 punktų nuostatomis bei tvarka už 2016–2018 metų mokestiniais laikotarpiais nedeklaruotus, nuslėptus į aplinką išmestus teršalų kiekius pareiškėjui paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu bendroje sumoje – 99 378 Eur. Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. AS-152 patvirtino minėtą patikrinimo aktą ir juo priskaičiuotus mokesčius už aplinkos teršimą iš stacionarių šaltinių didesniu tarifu.

59. Ginčui aktualaus Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokamas už faktiškai per mokestinį laikotarpį išmestą į aplinką teršalų kiekį <...>. Už nuslėptą teršalų ir (ar) sunaudotų degalų, sąvartyne pašalintų atliekų ir (ar) apmokestinamųjų gaminių bei pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą (Įstatymo 9 straipsnio 3 dalis). Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta, kaip apskaičiuojamas mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą. Pastarąją nuostatą patikslina Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230, nustatančio mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo, mokėjimo ir lengvatų suteikimo tvarką, nuostatos.

60. Pareiškėjas, aiškindamas anksčiau minėtą teisės normą, pabrėžia, jog iš nurodytos teisės normos turinio yra akivaizdu, kad mokesčio už aplinkos teršimą skaičiavimui yra privalu nustatyti realiai į aplinką išmestų teršalų kiekį, taip pat tokia išvada darytina ir pastarąją teisės normą aiškinant sistemiškai su kitomis teisinio reguliavimo nuostatomis, iš kurių matyti, kad teršėjas turi būti apmokestinamas už realią aplinkos taršą.

61. Atsižvelgiant į teisės aktais reguliuojamo teisinio santykio specifiką, taip pat į teisės normos lingvistinę išraišką (Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 3 dalis), vartojamas terminas „faktiškai“ negali būti tapatinamas su realiu tam tikrų išmetamų teršalų kiekio nustatymu / išmatavimu, be to, tai yra siejama su atitinkamu mokestiniu laikotarpiu (žodis „faktiškai“ nereiškia jo faktinio nustatymo / išmatavimo naudojant tam tikras priemones, o suprantamas kaip faktiškai per mokestinį laikotarpį išmestas į aplinką teršalų iš stacionarių taršos šaltinių kiekis, kuris yra apskaičiuojamas teisės aktuose nustatyta tvarka). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad faktiškai išmestų teršalų kiekis apskaičiuojamas vadovaujantis teisės aktais (faktinis išmestų teršalų kiekis turi būti apskaičiuojamas pagal pareiškėjo (apelianto) taršos leidime nurodytą normatyvą, kuris patvirtintas / apskaičiuotas vadovaujantis paties pareiškėjo (apelianto) pasirinkta metodika, kuri nurodoma paraiškoje gauti (keisti) taršos leidimą).

62. UAB „Raseinių šilumos tinklai“ apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino pareiškėjo argumentų, kad atsakovo skaičiavimai atlikti neįvertinus UAB „Raseinių šilumos tinklai“ katilinėse eksploatuojamų kuro deginimo įrenginių ir kuro deginimo technologijų. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad pareiškėjas, 2016–2018 metais, atlikęs šilumos įrenginių modernizaciją, turėjo prievolę patikslinti oro taršos šaltinių išmetamų teršalų kiekį ir sudėtį, tačiau to nepadarė (kaip matyti iš bylos medžiagos pareiškėjas tik 2021 m. ėmėsi aktyvių veiksmų pakeisti savo pačio pasirinktą metodą į aplinkos orą išmetamų teršalų kiekiui apskaičiuoti). Kaip teisingai atsiliepime nurodo atsakovas, priešingai, įmonė iki Patikrinimo akto surašymo, vykdydama per mokestinį laikotarpį į aplinką išmetamų teršalų apskaitą, pripažino ir naudojo savo pasirinktą į atmosferą išmetamo teršalų kiekio apskaičiavimo metodą, kurį vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 340 patvirtintų Aplinkos oro taršos šaltinių ir jų išmetamų teršalų inventorizacijos ir ataskaitų teikimo taisyklių nuostatomis, įteisino 2014 m. UAB „Raseinių šilumos tinklai“ Raseinių, Ariogalos, Blinstrubiškių ir Viduklės katilų aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaitoje, kurios pagrindu buvo išduoti Taršos leidimai su nurodytais leidžiamais išmesti į aplinkos orą teršalais ir jų kiekiais.

63. Išanalizavęs teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad į aplinkos orą išmestų teršalų kiekis apskaičiuojamas pagal paties pareiškėjo pasirinktą metodiką, kurią jis gali pasirinkti iš anksčiau minėtu aplinkos ministro įsakymu patvirtinto metodikų sąrašo arba metodikų sąrašas gali būti keičiamas, atsižvelgiant į asmenų, kurių eksploatuojamuose ar planuojamuose eksploatuoti įrenginiuose vykdomos veiklos neatitinka minėtame sąraše išvardytose metodikose aprašytų technologijų, pateiktus pasiūlymus.

64. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 (aktuali redakcija) patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 1 punkte nustatyta, kad šis mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašas nustato mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo, mokėjimo ir lengvatų suteikimo tvarką. To paties aprašo 2 punkte įtvirtinta, jog mokėtinas mokestis už faktinį iš stacionarių taršos šaltinių išmestą į atmosferą (aplinkos orą) arba išleistą į vandens telkinius, žemės paviršių ir gilesnius jos sluoksnius teršalų kiekį tonomis susideda iš mokesčio už išmestą ar išleistą į aplinką leistiną teršalo kiekį, neviršijusį Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – TIPK) ir (ar) taršos leidime teršalui nustatyto leistinos taršos normatyvo, ir mokesčio, apskaičiuojamo taikant didesnį tarifą už išmestą ar išleistą į aplinką teršalo kiekį, viršijusį TIPK ir (ar) taršos leidime teršalui nustatytą leistiną taršos normatyvą. Tai reiškia, jog faktinis teršalo kiekis turi būti lyginamas su taršos leidime teršalui nustatytu leistinos taršos normatyvu, o faktinis teršalo kiekis turi būti apskaičiuotas tuo pačiu būdu, koks buvo pasirinktas ir naudotas apskaičiuojant teršalų kiekius taršos leidime leistinos taršos normatyvui nustatyti, t. y. pagal įmonės parengtos ir suderintos inventorizacijos ataskaitos duomenis.

65. UAB „Raseinių šilumos tinklai“ apeliaciniame skunde pažymi, kad sankcija yra neteisinga, nepagrįsta ir neproporcinga, todėl vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais ji turėtų būti panaikinta visa apimtimi. Byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurios objektyviai leistų vertinti, kad pareiškėjui paskirta bauda yra neproporcinga ir dėl to turėtų būti dar labiau mažinama. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, tame tarpe ir susijusias su pareiškėjo elgesiu, bei atsižvelgdamas į oficialioje konstitucinėje doktrinoje atskleistų konstitucinio teisingumo ir proporcingumo principų esmę (turinį), teisingai ir pagrįstai sumažino pareiškėjui apskaičiuotą mokestį 50 proc., todėl nėra pagrindo jau sumažintą mokestį dar labiau mažinti, tuo labiau jį panaikinti visiškai.

66. Taip pat pareiškėjas apeliaciniame skunde argumentuoja, jog ekonominės sankcijos paskyrimas jam sukeltų nepagrįstą finansinę naštą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta, kad teismai nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos. Remiantis išdėstytu, minėti motyvai nėra nagrinėjamu atveju reikšmingi, todėl jų teismas nevertina.

67. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-1462-422/2022 pažymėtina, jog pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį, vienodą teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl, nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo remtis minėtame teismo sprendime suformuota praktika.

68. Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė dėl pareiškėjo 2019–2022 metais sumokėto taršos mokesčio, eksploatuojamų šilumos įrenginių ir kuro deginimo technologijų, Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos 2023 m. birželio 13 d. raštu pateiktos informacijos ir tariamai ankstesnių pareiškėjo patikrinimų. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Minėtais aspektais teisėjų kolegija pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir plačiau šiame sprendime dėl to nebepasisako.

69. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino administracinėje byloje esančius įrodymus, pabrėžia, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas labai išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

70. Taigi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nelaikytinos juridiškai reikšmingomis aplinkybėmis, visiškai šalinančiomis atsakovo nustatytą pažeidimą, sąlygojusį mokesčio už aplinkos teršimą didesniu tarifu paskaičiavimą. Primintina, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 6 dalį mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas yra atsakingas už teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitos tvarkymą ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje pateiktus duomenis. Įstatymas nustato mokesčio mokėtojui pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą apskaitos tvarkymą, deklaracijų teikimą ir mokesčio sumokėjimą.

71. UAB „Raseinių šilumos tinklai“ apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

72. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Raseinių šilumos tinklai“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas DirvonasMilda Vainienė