Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Vilijos Valantienės, pirmininko ir pranešėjo Vytauto Kursevičiaus, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo atsakovų S. D., D. A. ir V. A. atstovo advokato G. G. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-218-853/2017 pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovams S. D., D. A., V. A., trečiajam asmeniui notarei I. Z., dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. B. 2016 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą ieškiniu atsakovams S. D., D. A. ir V. A., trečiajam asmeniui notarei I. Z. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia ab initio 2016 m. spalio 25 d. dovanojimo sutartį, patvirtintą Mažeikių rajono 2-ojo notarų biuro notarės I. Z. (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)); taikyti restituciją; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas ieškovo naudai. Ieškovas nurodė, jog 2016 m. spalio 25 d. dovanojimo sutartimi (toliau – Dovanojimo sutartis) atsakovai D. A. ir V. A. padovanojo atsakovui S. D. nekilnojamuosius daiktus: 1/20 dalį pastato-sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1/20 dalį kitų inžinerinių statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodo, jog atsakovai sudarydami Dovanojimo sutartį sudarė apsimestinį sandorį, t. y. atsakovai siekdami išvengti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.79 straipsnio 2 dalyje numatytos bendraturčio pirmumo taisyklės, t. y. raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinamą parduoti savo dalį ne bendraturčiui kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

7.1. Sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo pridengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Atsakovai S. D. bei Dalia ir V. A. patvirtino, jog jie, jau daugiau kaip 20 m. yra artimi kaimynai, jų sodybas skiria tik 2 gretimi namai toje pačioje gatvėje. Jie daugelį metų draugauja šeimomis ir palaiko itin gerus santykius bei yra labai artimi.

7.2. Kaip matyti iš ankstesnio sandorio, nekilnojamojo turto dalis 2015 m. balandžio 2 d. pirkimo - pardavimo sutartimi S. D. buvo parduota už simbolinę kainą, o minėtą sutartį šalių sutarimu pripažinus negaliojančia ir pritaikius restituciją, atsakovai siekdami išsaugoti gerus tarpusavio santykius, nutarė sudaryti dovanojimo sandorį, kuriuo Dalia ir V. A. neatlygintinai perleido S. D. nuosavybėn 5/100 (penkias iš šimto) dalis pastato - sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) ir 5/100 (penkias iš šimto) dalis kitų inžinerinių statinių -kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini). Būtent tokia buvo dovanojimo sutarties šalių tikroji valia ir šiuo sandoriu nebuvo siekiama pridengti kitą sandorį, t. y. sandoris nėra apsimestinis, ką savo ieškinyje bando įrodyti ieškovas. Vien ta aplinkybė, kad dėl to paties objekto sudarant pirkimo - pardavimo sutartį, būtų privalu laikytis Lietuvos Respublikos CK 4.79 str. 2 d. įtvirtinto imperatyvo kitų bendraturčių atžvilgiu, neduoda pagrindo teigti, jog dovanojimo sandoris, šiuo atveju, negalėjo būti sudarytas ir yra apsimestinis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau – Lietuvos Respublikos CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (Lietuvos Respublikos CPK 329 straipsnis).

10. Byloje kilo ginčas dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apsimestinio jo pobūdžio siekiant pridengti kitą sandorį – pirkimo-pardavimo sandorį.

CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; kt.). Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009, 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-598-916/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sprendžiant, ar sandoris yra apsimestinis, būtina nustatyti, kokia buvo tikroji ginčijamą sandorį sudariusių šalių valia. Ieškovas, prašydamas pripažinti apsimestiniu sandoriu 2016 m. spalio 25 d. Dovanojimo sutartį, įrodinėjo, kad šia sutartimi buvo siekiama sudaryti sandėlio ir kitų inžinerinių statinių pirkimo–pardavimo sutartį, išvengiant Civilinio kodekso 4.79 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bendrasavininkų pirmenybės teisės įgyti parduodamą pastato dalį.

Dovanojimo sutartis yra neatlygintinė sutartis, pagal kurią viena jos šalis (dovanotojas) perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Akivaizdu, kad pagrindinis ir būtinas šios sutarties požymis yra jos neatlygintinumas. CK 6.466 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutartis nelaikoma dovanojimo sutartimi, jeigu jos šalys viena kitai perduoda tam tikrą turtą arba turtines teises ar priešpriešines prievoles. Taigi sudaryta sutartis gali būti pripažinta dovanojimo sutartimi tik esant būtinai sąlygai – jos neatlygintinumui, t. y. sutarties šaliai, kuriai dovanojamas turtas ar turtinės teisės, neatsiranda priešpriešinės prievolės dovanotojui. Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Dovanojama gali būti siekiant padėkoti ar padėti ir pan., be to, paprastai dovanojimo sutartys sudaromos artimų žmonių. Nenustačius jokių dovanojimo priežasčių (motyvų), gali kilti pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrosios valios turinio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).Ginčą nagrinėjamoje byloje sprendęs pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad dovanotojų su apdovanotuoju S. D. nesiejo giminystės ryšiai, dovanojimo sandoris buvo sudarytas praėjus neilgam laiko tarpui nuo anksčiau sudaryto pirkimo-pardavimo sandorio panaikinimo, sprendė, kad D. ir V. A., siekdami išsaugoti gerus santykius su S. D. ir nenorėdami sandėlio dalies perleisti V. B., susitarė sudaryti apsimestinį sandorį, taip pridengdami nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį. Taip pat teismas, spręsdamas dėl ginčo dovanojimo sandorio apsimestinio pobūdžio atsižvelgė į tai, jog byloje esančių įrodymų visetas patvirtina sumokėjimo už sandėlio dalį faktą. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo, t. y. ginčo dovanojimo sutartimi siekė pridengti kitą, imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį – sandėlio dalies pirkimo–pardavimo sutartį, kuria pažeista kitų sandėlio bendraturčių pirmumo teisė įsigyti parduodamą dalį.

16. Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos LR CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (LR CPK 197 straipsnio 2 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų ir kt., reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą.

17. Pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas aplinkybę, kad sandoris buvo atlygintinis, iš esmės rėmėsi liudytojos S. B. parodymais, kuriuose ji nurodė, jog D. A. jai pasakė, kad sandėlio dalį padovanos S. D., kadangi neturi pinigų (145 Eur), kuriuos turėtų grąžinti po sandorio panaikinimo. Byloje nustatyta, kad 2015 m. balandžio 2 d. atsakovai D. A. ir V. A. pardavė S. D. 5/100 dalis pastato-sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitų inžinerinių statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), už 145,00 Eur. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1223-853/2016, patvirtino šalių pateiktą taikos sutartį, pagal kurią 2015 m. balandžio 2 d. pirkimo - pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinta Mažeikių rajono 3-ojo notarų biuro notarės D. V., sudaryta tarp pardavėjų D. A., ir V. A. bei pirkėjo S. D., pripažinta negaliojančia ab initio ir pagal kurią buvo sutarta atlikti restituciją natūra tokiu būdu: per 20 dienų nuo taikos sutarties įsiteisėjimo, S. D. įsipareigojo perduoti D. A. ir V. A. asmeninės nuosavybės teise šiuos nekilnojamuosius daiktus: 5/100 dalis pastato - sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 5/100 dalis kitų inžinerinių statinių - kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); bei per 20 dienų nuo taikos sutarties įsiteisėjimo, D. A. ir V. A. įsipareigojo perduoti S. D. 145,00 Eur. Bylos nagrinėjimo metu apklausti S. D. ir D. A. patvirtino, kad taikos sutartyje įvardinti 145 Eur S. D. buvo grąžinti. Pirmosios instancijos teismas šiais parodymai nesirėmė, nes šalys nepateikė jokio rašytinio dokumento, patvirtinančio pinigų grąžinimo faktą. Pažymėtina, kad šiuo atveju abi pirkimo-pardavimo sandorio šalys teigia, kad įsipareigojimus, numatytus šalių pasirašytoje taikos sutartyje įvykdė, apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje nėra įrodyta priešingai. Liudytojos S. B. parodymų dėl jos suinteresuotumo bylos baigtimi, taip pat dėl to, kad šie parodymai nėra tiesioginis įrodymas byloje, negalima vertinti kaip įrodymų, patvirtinančių sandorio atlygintinumo faktą. Pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus nepagrįstai prioritetą teikė ieškovo pusės liudytojos parodymams, kaip dovanojimo sandorio atlygintinumo faktą įrodantiems. Kita vertus ir paties sandorio dalyvių teigimas dėl susitarimo gražinti situaciją į pradinę padėti gali būti vertinamas kaip suinteresuotų asmenų teiginys, tačiau jis byloje nepaneigtas jokiais objektyviais įrodymais. Taigi teismo išvada šiuo aspektu dėl galimai apsimestinio sandorio nėra paremta įrodymais, bet vien manymu, prielaida.

18. Vertinant, ar tikroji dovanojimo sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas. Dovanojama gali būti siekiant padėkoti ar padėti, dovanojimo sutartys paprastai sudaromos artimų žmonių. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo sandorio apsimestinį pobūdį nustatęs aplinkybę, kad sandėlio dalis buvo padovanota svetimam asmeniui. Bylos nagrinėjimo metu atsakovai S. D. ir D. A. patvirtinimo, kad jie 20 metų bendrauja kaip artimi kaimynai, bendrauja šeimomis, jų vaikai taip pat palaiko nuolatinius ryšius, nuolat padeda vieni kitiems. Nors tarp minėtų atsakovų ir nėra giminystės ryšio, vien aplinkybė, kad dovanotojas ir apdovanotasis nėra giminės, apeliacinės instancijos teismo nuomone, negali būti pripažįstama paneigiančia atsakovų D. ir V. A. siekį padovanoti artimam kaimynui savo ilgus metus nenaudojamą turtą. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigtos aplinkybės, kurias nurodė atsakovė D. A., dėl to, kad A niekada nesinaudojo savo sandėlio dalimi, įgyta padalinus pajus, nenorėjo prisidėti prie šio turto išlaikymo, todėl ir nusprendė savo sandėlio dalį padovanoti kaimynui S. D.. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatytas konfliktinis ieškovo V. B., jo šeimos ir atsakovų S. D., D. A. ir V. A. santykių pobūdis, jų konfliktus dėl patekimo į ginčo sandėlio patalpas teko spręsti policijos pareigūnams, todėl negali būti atmetamas pirmosios instancijos teismo konstatuotas atsakovų nenoras, kad sandėlio dalį įgytų ieškovas V. B.. Vis dėlto, net ir nustačius tokį atsakovų ketinimą, niekas negali nuosavybės teisės turėtojui uždrausti savo nuožiūra objektyviosios teisės normų ribose savo turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti, šiuo atveju, atsakovų pasirinkimu – jį padovanoti S. D.. Vidiniai motyvai, kuriais veikė atsakovai, siekdami perleisti savo turtą S. D., bet ne ieškovui V. B. šiuo atveju neturi esminės reikšmės.

19. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, nustatė aplinkybę, kartu su kitomis patvirtinančią apsimestinį sandorio pobūdį – dovanojimo sandorio sudarymas praėjus labai neilgam, keturių mėnesių laiko tarpui po šios nutarties 17 punkte nurodyto sandorio panaikinimo, šalims pasirašius Taikos sutartį. Atsakovai apeliaciniame skunde teigia, kad minėtu pirkimo-pardavimo sandoriu D. ir V. A. priklausanti sandėlio dalis buvo parduota už simbolinę 145 Eur kainą, pagal šį sandorį šalims grąžinus viską, ką pagal jį gavo, atsakovai nusprendė savo sandėlio dalį padovanoti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2016 m. lapkričio 9 d. išrašų duomenis apie ginčo nekilnojamojo turto vertę duomenis, taip pat turto vertę, įrašytą 2016 m. spalio 25 d. dovanojimo sutartyje, nustatė, kad D. ir V. A. priklausanti sandėlio dalis įvertinta 391,40 Eur. 2015 m. balandžio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovams priklausanti sandėlio dalis parduota už 145,00 Eur kainą, lyginant šią kainą su turto verte, teismo nuomone, ši kaina nėra simbolinė, tačiau nėra tokia didelė, kad net minimalias pajamas turintys asmenys negalėtų apsispręsti tokios vertės turtą padovanoti. Laikotarpis, kuriam praėjus buvo nuspręsta įforminti dovanojimo sandorį, neturi reikšmės tuo atveju, jei teismas nustato tikrąją šalių valią – jiems priklausantį turtą padovanoti konkrečiam asmeniui.

20. Sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. ir V. A. su S. D. susitarė sudaryti apsimestinį sandorį – Dovanojimo sutartį, taip pridengdami nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, sprendžia, jog byloje esančių įrodymų visetas patvirtina, kad tarp šalių sudarytas 2016 m. spalio 25 d. dovanojimo sandoris sudarytas siekiant D. ir V. A. priklausančią, niekada nuo įsigijimo nenaudotą 391,40 Eur vertės sandėlio dalį neatlygintinai perleisti ilgamečiam kaimynui S. D., su kuriuo dovanotojus siejo ilgamečiai geros kaimynystės santykiai, paremti nuolatine pagalba vieni kitiems. Tokia atsakovų valia gerbtina ir priimtina moralės ir teisės požiūriais. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad bylos duomenimis nebuvo nustatytas atsakovų nesąžiningas noras pasipelnymo tikslais „apeiti“ turto bendrasavininkius.

21. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai taikė procesines teisės normas dėl įrodymų vertinimo. Dėl išdėstytų argumentų pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

22. Pagal Lietuvos Respublikos CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Nagrinėjamu atveju panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovai D. A. ir S. D. pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis apie patirtas bylinėjimosi išlaidas: kiekvienas po 300 Eur advokato teisinei pagalbai atlyginti (2017 m. sausio 12 d. ir 2017 m. balandžio 4 d. pinigų priėmimo kvitai atitinkamai Nr. 17/04 ir Nr. 17/28). Šios sumos priteistinos iš ieškovo V. B..

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

23. Patenkinus apeliacinį skundą ieškovo patirtos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą nepriteistinos. (Lietuvos Respublikos CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis 2 dalis). Apeliantas S. D. 2017-05-23 pavedimu sumokėjo 31,00 Eur žyminio mokesčio, šios bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos iš ieškovo. Apeliantai nepateikė įrodymų apie patirtas teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsniu, 93 straipsniu, 98 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 330 straipsniu, 331 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Atmesti ieškovo V. B. ieškinį atsakovams S. D., D. A., V. A. dėl 2016 m. spalio 25 d. dovanojimo sutarties, patvirtintos Mažeikių rajono 2-ojo notarų biuro notarės I. Z. (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), pripažinimo negaliojančia.

Priteisti atsakovams S. D., a. k. (duomenys neskelbtini) ir D. A., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo V. B., gim. (duomenys neskelbtini), po 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo V. B., gim. (duomenys neskelbtini), 31,00 Eur (trisdešimt vieną eurą) atsakovui S. D., a. k. (duomenys neskelbtini), apeliacinėje instancijoje sumokėto žyminio mokesčio.