- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-05-19
- Bylos Nr.
- 2-576-555/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00847-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Tamašauskas
- Atsakovas
- A. Š., G. Š.
- Ieškovas
- V. K.
- Kategorijos
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėjas Egidijus Tamašauskas, sekretoriaujant Simonai Neniškytei, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui G. D., atsakovams A. Š., G. Š., atsakovo A. Š. atstovui advokatui R. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovams A. Š., G. Š. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas ieškiniu prašo priteisti solidariai iš atsakovų 1 116 636,00 Lt (930 530 Lt+186 106 Lt) skolos ir palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2007 m. rugsėjo 1 d. ieškovas ir atsakovas A. Š. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 269 500 EUR sumą. Pagal EUR valiutos kursą suma yra 930 530 Lt. Paskaičiuotos palūkanos sudaro 53 900 EUR (269 500 EUR x 5 proc. x 4 metai), kas sudaro 186 106 Lt.
Atsakovai su ieškiniu nesutinka. Nurodo, kad ieškovo nurodytos paskolos sutarties A. Š. nesudarė ir pinigų pagal ją negavo. Mano, kad yra realios prielaidos, jog suklastojant dokumentą, siekiama neteisėtai priteisti iš atsakovų skolą.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Civiliniai teisiniai santykiai grindžiami sutarties laisvės principu (CK 1.2 straipsnis). Šis principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį, gali savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai nenumatyta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui (CK 6.156 straipsnis). Sutarties laisvės ribos yra imperatyviosios teisės normos, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnis).
Sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris, t. y. dviejų ar daugiau ją sudarančių asmenų suderintos valios, nukreiptos sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas, išraiška. Sutarties sudarymo priežastis paprastai yra ją sudarančių asmenų poreikiai ir interesai, kurie formuoja vidinę sutarties dalyvių valią (ketinimus) ir nulemia jos teisinį tikslą bei pobūdį. Įstatymo nereikalaujama, kad sutartį sudarantys asmenys naudotų tikslius teisinius terminus pavadindami sutartį ir nustatydami jos sąlygas, tačiau teisinio sutarties kvalifikavimo klausimas tampa aktualus tada, kai iš sutartinių teisinių santykių kyla ginčas; nuo to, kokie materialiniai įstatymai taikomi sutartiniams santykiams, paprastai priklauso jos šalių tarpusavio teisių ir pareigų turinys.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio, apibrėžiančio paskolos sutarties sampratą, 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibrėžtus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.
Taigi, pagrindinės paskolos sutarties sąlygos yra pinigų ar rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė sutartis, o tai reiškia, kad nors sutarties sudarymu yra įtvirtinama šalių suderinta valia, tačiau būtinas sutarties dalyko – pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų – perdavimas paskolos gavėjui. Tuo atveju, jei šalis, išreiškusi sutikimą perduoti paskolos dalyką, vis dėlto jo neperduos, sutartis nebus sudaryta.
CK 6.871 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Iš šios normos dispozicijos matyti, jog įstatymų leidėjas yra nustatęs tam tikrus reikalavimus ne tik skolos dokumento formai, bet ir turiniui. Taigi, tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba jų gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad, kilus ginčui dėl paskolos sutarties vykdymo, įrodinėjimo našta tenka paskolos gavėjui ir jis privalo įrodyti savo teiginį, kad pagal ginčijamą paskolos sutartį pinigų negavo arba jų gavo mažiau negu nurodyta sutartyje. Ginčijama paskolos sutartis turėjo būti sudaryta rašytine forma, todėl nuginčyti jos remiantis liudytojų parodymais neleidžiama (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 1.93 straipsnio 2 dalis).
Iš byloje pateiktos rašytinės paskolos sutarties (b. l. 8) turinio spręstina, kad šios bylos šalys atsakovas A. Š. ir ieškovas V. K. surašė dokumentą, kurį užvadino „sutartis-paskolos“, kuriame nurodė dokumento surašymo datą, tekstą „Aš A. Š./ asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenantis (duomenys neskelbtini), skolinuosi vienerių metų laikotarpiui pinigų sumą 269500 du šimtus šešiasdešimt devynis tūkstančius penkis šimtus Eurų iš piliečio V. K. a/k (duomenys neskelbtini) gyvenančiam (duomenys neskelbtini)“. Minėto dokumento tekste taip pat yra įrašas, kad „Pinigus sumoje 269500 du šimtus šešiasdešimt devynis tūkstančius penkis šimtus Eurų iš piliečio V. K. gavau ir patvirtinu savo parašu A. Š.“, rankraštinis įrašas „A. Š.“, tekstinis įrašas „parašas“ ir rankraštiniu būdu pasirašyta.
Atsakovo A. Š. teigimu, dokumente nurodyta suma jam perduota nebuvo, tokio turinio dokumento jis nėra pasirašęs, ieškovo nepažįstąs, nurodyti, kokiomis aplinkybėmis rankraštiniai įrašai padaryti minimame skolos dokumente jo ranka, teigia taip pat negalintis.
Teismo vertinimu, nustatytos byloje aplinkybės leidžia spręsti tarp šalių egzistavus sutartinius paskolos teisinius santykius, o tuo pačiu ir paskolos sumos perdavimą. Pažymėtina, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu iš esmės apskritai neigė ginčo sutarties sudarymą, tačiau šie atsakovo argumentai yra paneigti byloje surinktais įrodymais. Iškilus abejonėms dėl atsakovo parašo ir rankraštinių įrašų tikrumo šiame dokumente, nagrinėjamojoje byloje buvo atlikta rašysenos ekspertizė, kurios aktuose pateiktos išvados, jog parašas A. Š. vardu tiriamajame dokumente nėra pasirašytas naudojant technines priemones, rankraštiniai įrašai parašyti šratinukų pastomis, yra didelė tikimybė, jog tiriamasis objektas yra išspausdintas spausdinimo veiksmu, šratinuko pastomis parašyti įrašai yra parašyti po to, kai išspausdintas įrašų vietose esantis spausdintas tekstas, tikėtina, kad parašai pasirašyti ant išspausdinto teksto (b.l. 89-91), taip pat pateikiama kategoriška išvada, kad dokumente įrašus (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)“, A. Š.“ parašė ir eilutėje „A. Š....parašas“ pasirašė A. Š..
Vertinant pateikto dokumento, kurio pagrindu yra grindžiamas reikalavimas dėl skolos priteisimo, turinį pažymėtina, paskolos rašte esantys įrašai „skolinuosi“ pinigų sumą bei sutarties tekste esantis žodis „pinigus sumoje.... gavau ir patvirtinu savo parašu“ lingvistiškai neabejotinai patvirtina pinigų perdavimo ir pinigų priėmimo (gavimo) faktą, šie įrašai yra nedviprasmiški, išreikšti aiškiai, konkrečiai, todėl abejoti dėl jų tikrosios reikšmės ir prasmės nėra pagrindo ir reiškia tai, kad pinigai buvo perduoti prieš pasirašant sutartį. Minėti įrašai, teismo vertinimu, pagrįstai leidžia spręsti, jog paskolos gavėjas pinigus gavo, o paskolos davėjas juos perdavė, todėl yra pakankamas pagrindas preziumuoti, jog paskolos sutartis yra sudaryta ir atsakovas paskolos sumą gavo. Nors atsakovas, nagrinėjant civilinę bylą teigė negavęs pinigų pagal paskolos sutartį, tačiau šios aplinkybės jokiomis priemonėmis neįrodinėjo, priešieškinio dėl sutarties pripažinimo nesudaryta nereiškė, taip pat teigdamas, jog sutarties nesudarė, reikalavimo dėl sutarties pripažinimo negaliojančia nepareiškė, kas leidžia manyti, kad išdėstyti argumentai dėl sutarties pripažinimo nesudaryta yra tik atsakovo gynybinė pozicija, siekiant išvengti sutartinių įsipareigojimų tarp šalių tinkamo vykdymo.
Įvertinus byloje surinktus įrodymus spręstina, kad byloje esanti paskolos sutartis yra tiesioginis įrodymas, patvirtinantis pinigų perdavimo pagal šią sutartį faktą. Tai reiškia, kad atsakovas, kaip paskolos gavėjas, savo pateiktais įrodymais šioje byloje iš esmės nepagrindė savo teiginių apie paskolos sutarties sudarymo bei pinigų pagal šią sutartį negavimo ar grąžinimo faktų.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip jau minėta, paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba jų gavo mažiau negu nurodyta sutartyje, ir įrodinėjimo našta tokiu atveju tenka jam – būtent paskolos gavėjas privalo įrodyti savo teiginį, kad pagal ginčijamą paskolos sutartį pinigų negavo arba jų gavo mažiau negu nurodyta sutartyje (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymi, kad įstatyminiai civilinių teisinių santykių principai sukuria šių teisinių santykių dalyvių pareigą elgtis pakankamai apdairiai, dėmesingai, patiems rūpintis savo teisių ir interesų apsauga, kad būtų išvengta nepageidautinų neigiamų pasekmių. Protingumo principas suponuoja, kad asmuo, būdamas apdairus ir rūpestingas, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba apskritai susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Byloje nustatytos aplinkybės, jog atsakovas verčiasi ūkine veikla, dalyvauja įvairių sandorių sudaryme, įgalina daryti išvadą, kad atsakovas turėjo ir privalėjo suprasti pasekmes, kurias sukelia raštu sudaryta paskolos sutartis.
Iš visų išdėstytų aplinkybių teismas negali daryti išvados, kad paskola A. Š. nebuvo suteikta. Be savo paties paaiškinimų, atsakovas nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių jo teiginį, jog pinigai nebuvo ir negalėjo būti jam perduoti, ar, kad dalis pinigų yra grąžinta, tuo tarpu pateiktas rašytinis įrodymas (CPK 197 straipsnis), skolos dokumentas pas kreditorių, ieškovo argumentai, kuriuos patvirtina sandorio sudaryme dalyvavęs asmuo liudytojas A. K., patvirtina sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo faktą. Remdamasis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teismas daro išvadą, kad ieškovą ir atsakovą A. Š. sieja paskoliniai teisiniai santykiai, todėl ieškinys, kuriuo įrodinėjama, kad pinigai sudarytos sutarties pagrindu buvo perduoti (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), yra įrodytas (CPK 178 straipsnis), todėl tenkintinas, prašoma priteisti suma 930530 Lt (269 500 EUR) priteistina iš atsakovo.
Byloje taip pat keliamas ginčas dėl prievolės pobūdžio pagal ieškovo ir atsakovo A. Š. sudarytą sutartį. Teismo vertinimu, byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrindo išvadai, kad pagal paskolos sutartį atsiradusi prievolė yra bendra solidarioji sutuoktinių prievolė, pagal kurią sutuoktiniai atsako kaip solidarūs skolininkai.
Sutuoktinių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles reglamentuota specialiosiose CK trečiosios knygos trečiojo skirsnio VII skyriaus nuostatose. Remiantis jomis, sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles, kurios gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Bendromis laikomos tokios sutuoktinių prievolės, kurias šie paprastai įgyja veikdami šeimos interesais, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 str. 1–3 d.). Atsižvelgiant į sutuoktinių atsakomybės pagal turtines prievoles reglamentavimą ir jo išaiškinimus teismų praktikoje, kasacinio teismo išaiškinta, kad sutuoktinių atsakomybės už prievolių nevykdymą (netinkamą vykdymą) klausimas gali būti sprendžiamas tik nustačius prievolės pobūdį.
Iš byloje esančio paskolos dokumento, ieškinyje išdėstytų argumentų nėra nustatyta, kad atsakovo gauta paskola buvo panaudota šeimos poreikių tenkinimui, todėl iš paskolos sutarčių kylanti prievolė nėra laikytina bendra sutuoktinių prievole. Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra įrodyta aplinkybė, jog gauta paskola buvo panaudota bendriems šeimos poreikiams tenkinti, yra pagrindas pripažinti pagal paskolos sutartį atsiradusi prievolė yra asmeninė atsakovo prievolė.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, jog sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Procesinė pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra abiejų sutuoktinių prievole (CPK 178 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Minėta, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, jog paskolos sutartis su atsakovu buvo sudarytos atsakovų šeimos interesais, todėl nėra pagrindo iš šio sandorio kylančias prievoles pripažinti bendromis atsakovų prievolėmis (CK 3.109 str. 1 d. 5 p.). Nustatytos teisinės ir faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškovo reikalavimas priteisti įsiskolinimą solidariai iš abiejų atsakovų yra nepagrįstas.
Įstatymų leidėjas įtvirtina nenuginčijamą prezumpciją, kad, praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius visada patiria nuostolių negautų pajamų pavidalu. Minimalų tokių palūkanų dydį, jei šalys nesutarė kitaip, nustato CK 6.210 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog ieškovo prašymas priteisti iš atsakovo 186 106 Lt palūkanas yra pagrįstas, todėl tenkintinas.
CK 6.37 straipsnyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nustačius, kad pagal tarp šalių sudarytą 2007-09-01 paskolos sutartį, atsakovas A. Š. įsipareigojo iki 2008-09-01 grąžinti ieškovui V. K. 2690500 EUR sumą, byloje nesant duomenų apie tai, kad iki sutartyje nustatyto termino atsakovas paskolą ar jos dalį yra grąžinęs, tenkintinas ieškovo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo - priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2012-10-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnis).
Bylinėjimosi išlaidos, paskirstytinos pagal CPK 96 straipsnio 2 dalies bei 98 straipsnio 1 ir 2 dalies taisykles. Ieškovas yra sumokėjęs 2 000 Lt žyminio mokesčio paduodant ieškinį, nuo 13 166 Lt žyminio mokesčio yra atleistas, todėl patenkinus ieškinį atsakovo atžvilgiu visiškai, iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos: 2 000 Lt žyminio mokesčio, 2 964,50 Lt atstovavimo išlaidų ieškovui (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 2.1, 8.2, 8.18 punktai) bei 13 166 Lt žyminio mokesčio, 20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo A. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui V. K. Lt 1 116 636,00 Lt (vieną milijoną vieną šimtą šešiolika tūkstančių šešis šimtus trisdešimt šešis litus) skolos ir palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012-10-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 4 964,50 Lt (keturis tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt keturis litus, 50 ct) bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti iš atsakovo A. Š. valstybei 13 166 Lt (trylika tūkstančių vieną šimtą šešiasdešimt šešis litus) žyminį mokestį ir 20 Lt (dvidešimt litų) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM į Surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per šį teismą.