Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I3-993-281/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03205-2019-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.14.1.2; 55.1.3 (S)

2020 m. balandžio 23 d.

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės “Litcon” atstovui advokatui Vaidotui Bacevičiui,

atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui D. S. (D. S.),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės “Litcon” skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja UAB „Litcon“ teismui 2019-09-09 pateikė skundą, kurį papildė, prašydama: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2019-08-14 sprendimą Nr. S-105 (7-80/2019); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019-06-05 sprendimą Nr. (21.222) FR00682-137 dėl patikrinimo akto tvirtinimo; 3) sumažinti paskirtos baudos dydį iki minimalaus dydžio – 10 proc.; 4) sumažinti papildomai apskaičiuotus 289 470,63 Eur dydžio pelno mokesčio ir 58 874,56 Eur dydžio pridėtinės vertės mokesčio delspinigius vadovaujantis teisingumo, protingumo, proporcingumo principais (b. l. 1–23).

Paaiškino, kad pareiškėja su Vilniaus miesto savivaldybės administracija bei UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ 2011-08-17 sudarė sutartį ir 2013-07-29 sutartį dėl darbų Sereikiškių parke Vilniuje atlikimo. Sutartyje su pakeitimais numatyta bendra objekto kaina – 3 988 225,24 Lt. Pareiškėja su UAB „Art&Interior“ 2013-06-03 sudarė prekių tiekimo sutartį dėl prekių – gėlių, želdinamų dekoratyvinių medelių ir kitų sodinamų dekoratyvinių augalų įsigijimo, numatyta prekių pristatymo vieta – Sereikiškių parkas, Vilniaus miesto savivaldybė. Pareiškėja nesutinka su VMI pozicija, kad augalus ir želdinius į Sereikiškių parką tiekė UAB „Lauko gėlininkystės bandymų stotis“, o pareiškėja iš UAB „Art&Interior“ realiai prekių neįsigijo. Nors augalus ir želdinius į Sereikiškių parką tiekė ir kitas tiekėjas – UAB „Lauko gėlininkystės bandymų stotis“, tačiau tai nereiškia, kad įsigytų prekių iš UAB „Art&Interior“ pareiškėja nepanaudojo ekonominėje veikloje. Vystant projektą Sereikiškių parke pareiškėja savo iniciatyva patikrino tiekiamų prekių ir atliekamų darbų eigą, jų kokybę ir nustatė eilę defektų: pareiškėja pastebėjo, kad augalai ir želdiniai neprigyja, todėl savo lėšomis sudarė sutartį su kitu tiekėju UAB „Art&Interior“ ir nupirko prekes, kurios panaudotos trūkumų taisymui. Iš UAB „Art&Interior“ prekės buvo panaudotos, tačiau pradėjus derinti nustatytus defektus su tiekėju UAB „Lauko gėlininkystės bandymų stotis“, pastarasis sutiko tik vos su keliais. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja jau buvo sumokėjusi už prekes iš UAB „Art&Interior“ ir šios prekės buvo panaudotos objekte, siekdama išvengti didesnių civilinių ginčų su tiekėju UAB „Lauko gėlininkystės bandymų stotis“, pareiškėja sutiko su jo geruoju siūlomais pašalinti defektais, bet pasiliko teisę reikalauti žalos atlyginimo iš šio tiekėjo ateityje. Projekto vykdymo trukmė prasitęsė iki 2014-06-27, dėl to, kad užsakyti augalai ilgą laiką nebuvo pasodinti, vėliau juos pasodinus jie nebeprigijo.

Analogiška situacija susiklostė ir su tiekėju UAB „Smart Mix Lt“ – kadangi kitų granito gaminių tiekėjų prekėms nustatyti trūkumai, pareiškėja savo iniciatyva pasitelkė kitą tiekėją ir savo sąskaita užsakė papildomų reikiamų prekių. Pareiškėja taip pat realiai panaudojo įsigytas prekes iš UAB „MoRolda“ – darbai kitam objektui priskirti dėl techninės klaidos, tačiau vien ši buhalterinė klaida nepatvirtina, kad pareiškėja šių prekių savo veikloje nenaudojo.

Pareiškėja nesutinka su MGK argumentais, kad pareiškėja nepagrįstai sumažino 2012-2015 m. apmokestinamąjį pelną į sandorių grandinę įterpdama tarpininkus UAB „Inno Idea“, UAB „MoRolda“, Gyvenamųjų namų statybos bendrija „1331“ bei UAB „Stativus“. Viena vertus, mokesčių administratorius pripažįsta, jog PVM prasme teisiniai santykiai pasibaigę, kita vertus, apskaičiuoja PM motyvuojant tuo, kad tarpininkų pasitelkimas mokesčių mokėtojui nebuvo būtinas. Tarpininkų pasitelkimas rangovui yra visiškai įprasta verslo praktika, pagrįsta ekonomine logika. Tarpininkai vykdant veiklą buvo būtini, pareiškėja buvo įsitikinusi, jog sandorio šalis nebuvo fiktyvi – pasitelkti tarpininkai įvykdė sandorius bei sumokėjo nuo jų mokesčius į valstybės biudžetą. Tarpininkai į valstybės biudžetą sumokėjo tiek PVM, tiek PM, todėl mokestiniai teisiniai santykiai dėl šių sandorių laikytini pasibaigę. Net ir mokesčių administratoriui pripažinus, kad sandoriai su tarpininkais nebuvo būtini ekonominei veiklai vykdyti ir ekonominei naudai gauti, tiek PM, tiek PVM prasme, jie turėjo būti vertinami vienodai. Pasitelkdama tarpininkus pareiškėja gavo naudą, nes UAB „Infes“ prieš tarpininką prisiėmė daugiau įsipareigojimų ir rizikų, ko nesutiko daryti pareiškėjos atžvilgiu, todėl abi pusės pasiekė kompromisą, projektai buvo užbaigti, rizikos pasiskirstytos tolygiai, pareiškėja išvengė potencialių teisinių ginčų, galimai truksiančių ne vienerius metus.

Pareiškėja nesutinka su MGK ir mokesčių administratoriaus pozicija, kad žinojo arba turėjo žinoti, kad UAB „Eurostatybos“ dalyvauja sukčiaujant PVM srityje. Pareiškėja ėmėsi pakankamų priemonių pasidomėti įmone, patikrino informaciją, kad UAB „Eurostatybos“ veikia statybų plėtros rinkoje nuo 2005 m. Pareiškėja pasidomėjo ir dėl UAB „Eurostatybos“ įsiregistravimo PVM mokėtoju. Minėtos įmonės atstovai patikino pareiškėją, jog iš PVM mokėtojų registro įmonė buvo išregistruota per klaidą, jog pateikė prašymą įregistruoti įmonę į PVM mokėtojų registrą ir artimiausiu metu bus įregistruota į PVM mokėtojų registrą. Mano, kad pareiškėja neturėjo pareigos nei tikrinti UAB „Eurostatybos“ apmokestinamojo asmens statuso, nei aplinkybes ar UAB „Eurostatybos“ teisingai deklaravo ir sumokėjo PVM į valstybės biudžetą. Mokesčių administratorius nepagrindė, kad pareiškėja, būdama atidi ir rūpestinga, galėjo matyti požymius, kuriais remiantis būtų galima įtarti esant pažeidimų ar sukčiaujant.

Mano, kad MGK sprendime formaliai atmetė pareiškėjos argumentus dėl į leidžiamus atskaitymus įtrauktų sąnaudų. Pareiškėja buhalterinėje apskaitoje apskaitė UAB „MoRolda“ 2014-08-04 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą serija MOR Nr. 8433 už patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), V aukšto kapitalinio remonto projektinę dokumentaciją. Visos projektavimo išlaidos pareiškėjai buvo būtinos, nes buvo reikalinga atlikti jai nuosavybės teise priklausančios dalies patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), V aukšto kapitalinio remonto projektinę dokumentaciją.

Nesutinka su VMI padaryta išvada, kad pareiškėjos apmokestinamasis pelnas didinamas 21 169,33 Lt (6 131,06 Eur), nes pareiškėja 2013 m. buhalterinėje apskaitoje sąnaudoms priskyrė 21 169,33 Lt atstovybės Baltarusijoje steigimo išlaidas. Atstovybės steigimo išlaidos nėra tapačios išlaidoms, kurios skirtos uždirbti pajamas užsienio valstybėje. Pareiškėja 2013 m. pajamų Baltarusijoje neuždirbo. Taip pat nurodo, kad patyrė reprezentacines išlaidas (duomenys neskelbtini) dvare organizuojant renginį, kuris buvo skirtas pareiškėjos klientams, palaikyti stiprinti su klientais užmegztus ryšius, renginyje taip pat dalyvavo ir potencialių klientų, todėl tokios išlaidos laikytinos reprezentacinėmis.

Nesutinka su paskirtos baudos ir delspinigių dydžiu. MGK neatsižvelgė ir neištaisė VMI klaidos pažeidžiant baudos skaičiavimo taisykles, numatytas Mokesčių administravimo įstatymo 140 straipsnyje. Pareiškėjos atžvilgiu nustatyta tik viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o ne kelios, todėl maksimali bauda neturėjo būti skiriama. Be to, mokesčių administratorius pareiškėjos atžvilgiu atsakomybę sunkinančią aplinkybę nustatė nepagrįstai. Nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi. Pareiškėja teikė paaiškinimus, kiek įmanoma, vykdė nurodymus, užtikrino galimybę susipažinti su reikiamais dokumentais. Pareiškėjai apskaičiuoti delspinigiai yra neproporcingi jais siekiamų tikslų, todėl turi būti mažinami vadovaujantis teisingumo, protingumo principais.

Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjos skundą tenkinti.

Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 107–118).

Paaiškino, kad VMI atliko pareiškėjos PM ir PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2015-12-31 bei surašė 2019-03-29 patikrinimo aktą, kuriuo nustatė, kad pareiškėja nepagrįstai sumažino 2013 m. apmokestinamąjį pelną ir padidino PVM atskaitą, nes į leidžiamus atskaitymus ir PVM atskaitą įtraukė sumas pagal tiekėjų išrašytas PVM sąskaitas faktūras už prekes, kurios į statybos objektus realiai nebuvo tiektos. Pareiškėja nepateikė objektyvių duomenų ir įrodymų, kad prekės buvo tiektos ir panaudotos objektuose, kuriems jas buvo priskyrusi. Realiai prekes (gėles, želdinus, dekoratyvinius augalus, granitines trinkeles, granito skaldeles, granito bortus, gatvės bortus, medienos gaminius ir kt.) ginčo objektams tiekė kiti subjektai, o ne UAB „Art&Interior“, UAB „Smart Mix Lt“. Bendrovė jokiais įrodymais, išskyrus pastabose ir skunduose išdėstytus bendro pobūdžio teiginius, nepagrindė pozicijos, kad iš UAB „Art&Interior“, UAB „Smart Mix Lt“ įsigytomis prekėmis pareiškėjos iniciatyva buvo taisomi realiai prekes į objektus tiekusių ir darbus atlikusių rangovų padaryti defektai.

Pareiškėja nepagrįstai sumažino 2012-2015 m. apmokestinamąjį pelną, nes prekių ir paslaugų įsigijimas per tarpines įmones nebuvo būtinas jos ekonominei veiklai vykdyti ir ekonominei naudai gauti. Bendrovės užsakovų dokumentuose nėra jokių duomenų apie tarpininkus: UAB „Inno Idea“, UAB „MoRolda“, Bendriją, UAB „Stativus“, šių įmonių vykdytus prekių tiekimus, darbų atlikimą, minėtos įmonės neatsispindi ir pateiktose prekių atitikties deklaracijose. Tarpininkų pasitelkimas nebuvo būtinas pareiškėjos veiklai vykdyti ir pajamoms uždirbti, nes tarpininkai šioje sandorių grandinėje atliko formalų vaidmenį, pasinaudojant jų dalyvavimu sandoriuose buvo padidinamos pareiškėjos išlaidos tarpininko antkainio verte.

Pareiškėja nepagrįstai 2014-2015 m. atskaitė PVM pagal UAB „Eurostatybos“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, nes žinojo arba turėjo galimybę žinoti, kad UAB „Eurostatybos“ dalyvauja sukčiaujant PVM. Pareiškėja įformino sandorius su UAB „Eurostatybos“ ir pagal šios įmonės apskaitos dokumentus atskaitė pirkimo PVM. Bendrovės kontrahentas „Eurostatybos“ sukčiavo PVM srityje, sandorių su Bendrove nedeklaravo, PVM nemokėjo, sandorių vykdymo (darbų atlikimo) metu nebuvo registruotas PVM mokėtoju. Paskutiniai darbai objekte „Mokslo, studijų ir verslo centro su uždara automobilių saugykla, požeminiu medžiagų sandėliu, Radvilėnų pl. 19, Kaune, statybos darbai“ pagal Kauno technologijos universiteto pateiktus statybos žurnalus buvo atlikti iki 2013-09-02, tai yra iki UAB „Eurostatybos“ 2013-09-06 registravimo PVM mokėtojų registre. Nebūdama PVM mokėtoja, UAB „Eurostatybos“ išrašinėjo PVM sąskaitas faktūras, vėliau jas anuliavo, išrašinėjo kreditines sąskaitas faktūras. Nepaisydama šių aplinkybių, pareiškėja, būdama savo srities profesionale, PVM mokėtoja ir vykdydama didelės apimties darbų įsigijimą, sudarė sandorį su UAB „Eurostatybos“.

Pareiškėja nepagrįstai padidino 2014 m. sąnaudas išlaidomis, kurios savo esme nėra reprezentacijai skirtos išlaidos. Bendrovė nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių reprezentacinio renginio pobūdį, duomenų apie jame dalyvavusius asmenis bei aplinkybių, jog renginys buvo skirtas naujiems verslo ryšiams užmegzti, plėsti esamus ryšius, skleisti informaciją apie pareiškėją ir jos teikiamas paslaugas, todėl patikrinimo metu pateiktas kvietimo į renginį – Vasaros ekspediciją 2014 – pavyzdys negali būti laikomas dokumentu pagrindžiančiu 2 dienų renginio, vykusio 2014 m. birželio mėnesio 7–8 d. (duomenys neskelbtini), reprezentacinį pobūdį.

Pareiškėja nepagrįstai 2013-2015 m. buhalterinėje apskaitoje leidžiamiems atskaitymams priskyrė beviltiškų skolų sumas, nes mokestinio patikrinimo metu nepateikė dokumentų, pagrindžiančių skolų beviltiškumą bei pastangas susigrąžinti skolas. Pareiškėjos tvirtinimai, jog šių dokumentų ji pateikti (surinkti) negalėjo, nes VMI nepratęsė pastabų pateikimo termino, yra nepagrįsti ir neįtikinantys.

Pareiškėja nepagrįstai sumažino 2014 m. apmokestinamąjį pelną bei padidino PVM atskaitą patalpų kapitalinio remonto projektinės dokumentacijos išlaidomis, nes pareiškėjai nuosavybės teise priklauso tik dalis patalpų, kurių kapitaliniam remontui buvo patirtos projektinės dokumentacijos rengimo išlaidos. Realiai patirtos išlaidos tik tuomet gali būti pripažintos leidžiamais atskaitymais, jeigu jos susiję su pajamų uždirbimu.

Pareiškėja nepagrįstai sumažino 2013 m. apmokestinamąjį pelną Baltarusijoje įsteigtos atstovybės išlaidomis. Patikrinimo metu Bendrovės buvo prašyta pateikti dokumentus, pagrindžiančius 2013 m. apskaitytas atstovybės Baltarusijoje steigimo sąnaudas, tačiau Bendrovė jokių skundo teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikė nei patikrinimo metu, nei su pastabomis dėl patikrinimo akto.

Pareiškėja nepagrįstai sumažino 2012-2015 m. apmokestinamąjį pelną metinėse pelno mokesčio deklaracijose deklaruotomis sąnaudų sumomis, kurioms pareiškėja neturi pagrindimo, jog sąnaudos buvo skirtos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti. Pareiškėjai dokumentais, registrais, buhalterinėmis pažymomis nepagrindus sumų įtraukimo į pelno mokesčio deklaracijų laukelius priežasčių, apmokestinamas pelnas šiomis sumomis sumažintas nepagrįstai.

Pareiškėja nebendradarbiavo su VMI, iš 5 mokesčių administratoriaus nurodymų pilnai įvykdė 2, ignoravo prašymus pateikti informaciją, todėl reikalingi dokumentai ir informacija buvo surinkta iš pareiškėjos užsakovų, subrangovų. Delspinigių dydis iš esmės yra nulemtas ne neteisėtų administratoriaus veiksmų, o padarytų pažeidimų masto. Ginčo atveju nėra pagrindo mažinti pareiškėjai skirtos baudos dydį iki 10 proc., nes pareiškėja nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, o tokie veiksmai rodo mokesčių mokėtojo nenorą atskleisti su kontrahento veikla susijusias aplinkybes, o ne objektyvų prašomos informacijos neturėjimą.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl MGK, VMI sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, taip pat pagrindo sumažinti paskirtos baudos dydį iki minimalaus dydžio – 10 proc., sumažinti papildomai apskaičiuotus 289 470,63 Eur dydžio pelno mokesčio (toliau – ir PM) ir 58 874,56 Eur dydžio pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) delspinigius vadovaujantis teisingumo, protingumo, proporcingumo principais.

VMI 2019-03-29 patikrinimo aktu Nr. (21.222) FR0680-114 už mokestinį laikotarpį nuo 2012 m. iki 2015 m. apskaičiavo pareiškėjai 146 093 Eur PVM mokesčio ir 733 428 Eur PM sumas (MGK bylos medžiaga, b. l. 108–143). Pareiškėja, nesutikdama su patikrinimo aktu, 2019-04-30 pateikė rašytines pastabas dėl patikrinimo akte nustatytų aplinkybių (MGK bylos medžiaga, b. l. 82–107). Teismas nustatė, kad VMI 2019-06-05 sprendimu Nr. (21.222) FR0682-137 patvirtino 2019-03-29 patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-114 ir jame papildomai apskaičiuotas 733 428 Eur PM bei 146 093 Eur PVM sumas, apskaičiavo pareiškėjai 289 470,63 Eur PM ir 58 874,56 Eur PVM delspinigius, paskyrė 50 proc. dydžio 366 714 Eur PM ir 50 proc. dydžio 73 046 Eur PVM baudas (b. l. 58–80). Pareiškėja, nesutikdama su VMI 2019-06-05 sprendimu Nr. (21.222) FR0682-137, pateikė skundą MGK, kuri 2019-08-14 sprendimu Nr. S-105 (7-80/2019) patvirtino VMI 2019-06-05 sprendimą Nr. (21.222)-FR0682-137, tačiau pakeitė VMI 2019-06-05 sprendimo nurodymus sumokėti 366 714 Eur PM ir 73 046 Eur PVM baudas į nurodymą sumokėti 293 371,20 Eur PM ir 58 437 Eur PVM baudas (b. l. 24–56), t. y. sumažino VMI paskirtas baudas iki 40 proc. dydžio.

Pareiškėja skunde teismui, ginčydama MGK 2019-08-14 ir VMI 2019-06-05 sprendimus, nesutikimo motyvus nurodo išskirdama juos į atskiras kategorijas, todėl teismas toliau vertins kiekvieną iš pareiškėjos nurodytų nesutikimo motyvų dėl atitinkamų VMI ir MGK vertintų pareiškėjos veiksmų ar sudarytų sandorių, kurių pagrindu apskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai.

PVMĮ 58 straipsnio l dalyje nustatyta, kad PVM mokėtojas turi teisę į PVM atskaitą įtraukti pirkimo PVM už įsigytas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Minėto įstatymo 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą. Turimoje PVM sąskaitoje faktūroje ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas kaip prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Turima PVM sąskaita faktūra privalo atitikti visus šio įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus (išskyrus reikalavimus dėl rekvizitų: PVM sąskaitoje faktūroje, kurioje nurodytas PVM traukiamas į PVM atskaitą, privalo būti PVMĮ 80 straipsnio 1 dalyje nurodyti rekvizitai).

Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, jeigu šis straipsnis nenustato ko kita, iš pajamų: 1) atimamos neapmokestinamosios pajamos; 2) atskaitomi leidžiami atskaitymai; 3) atskaitomi ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai. Šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis Įstatymas nenustato ko kita.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėto 17 straipsnio 1 dalies turinį, yra nurodęs, kad leidžiamais atskaitymais, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis (atskirus atvejus), pripažįstamos tik tokios vieneto sąnaudos, kurios atitinka šias turinčias egzistuoti kartu (kumuliatyvias) sąlygas: 1) vieneto sąnaudos turi būti faktiškai patirtos; 2) sąnaudos patirtos vienetui vykdant komercinę ar gamybinę savo veiklą; 3) komercine ar gamybine veikla, kurią vykdant patiriamos sąnaudos, vienetas siekia gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos; 4) sąnaudos turi būti įprastinės veiklai, kurią vykdant vienetas jas patiria; 5) sąnaudos turi būti būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015-06-16 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1409-602/2015).

Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėja realiai prekių iš UAB „Art&Interior“ neįsigijo, o augalus ir želdinius į objektą „Bernardinų sodo (Sereikiškių parko) Vilniuje rekonstravimo darbai“ tiekė UAB „Lauko gėlininkystės bandymų stotis“. Pareiškėja nurodo, kad prekes, įsigytas iš UAB „Art&Interior“ panaudojo savo ekonominėje veikloje.

Teismas nustatė, kad UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ir pareiškėja 2011-08-17 sudarė sutartį Nr. 30-R, kurios objektas yra Bernardinų sodo (Sereikiškių parko) Vilniuje rekonstravimo darbai, sutartyje įtvirtinta, kad darbus atliks pareiškėja. UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ir pareiškėja 2011-12-14 sudarė susitarimą prie 2011-08-17 sutarties, kuriuo pratęsė Bernardinų sodo (Sereikiškių parko) Vilniuje rekonstravimo darbų terminą iki 2012-12-20. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ 2011-12-19 sudarė jungtinės veiklos sutartį, kuria įsipareigojo bendrai veikdamos įgyvendinti projekto „Bernardinų sodo (Sereikiškių parko) sutvarkymas“. Pareiškėja ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012-12-17 susitarimu papildomai pratęsė darbų atlikimo terminą iki 2013-09-01.

Pareiškėja 2012-06-20 sudarė sutartį su UAB „Lauko gėlininkystės bandymų stotis“, kurioje numatyta, kad pareiškėja 2011-08-17 sutarties pagrindu atlieka Bernardinų sodo (Sereikiškių parko) Vilniuje rekonstravimo darbus, todėl siekia įsigyti augalų bei atlikti jų pasodinimo, vejos įrengimo darbus, šia sutartimi UAB „Lauko gėlininkystės bandymų stotis“ įsipareigojo savo jėgomis, rizika ir atsakomybe atlikti augalų auginimo, paruošimo ir tiekimo bei augalų pasodinimo, vejos įrengimo darbus Bernardinų sode. Papildomu 2012-08-29 susitarimu UAB „Lauko gėlininkystės bandymų stotis“ įsipareigojo atlikti papildomus darbus – žaliųjų plotų planiravimas: veja. Papildomu 2012-10-10 susitarimu UAB „Lauko gėlininkystės bandymų stotis įsipareigojo atlikti papildomus darbus ir iki 2012-12-31 perduoti pareiškėjai: vejos šienavimas su žolės išvežimu lygiame plote, vejos šienavimas šlaite trimeriu, sugrėbimas, išvežimas, lapų sugrėbimas. Taip pat papildomus darbus, susijusius su vejos tvarkymu, medžių sodinimu ir aplinkos tvarkymu UAB „Lauko gėlininkystės bandymų stotis“ įsipareigojo atlikti papildomais 2013-05-22, 2013-07-16, 2013-08-06, 2014-07-07 susitarimais.

Pareiškėja taip pat 2013-06-03 sudarė sutartį su UAB „Art&Interior“, kuria pastaroji įsipareigojo parduoti stacionarias gėles, želdinamus dekoratyvinius medelius ir kitus sodinamus dekoratyvinius augalus, kurių kiekiai ir detalizacija nurodyti sutarties priede Nr. 1. Pagal 2013-09-03 PVM sąskaitą-faktūrą matyti, kad UAB „Litcon“ už įsigytus augalus sumokėjo UAB „Art&Interior“ 181 763,30 Eur ir pareiškėja šią prekių vertę be PVM priskyrė objektui „Bernardinų sodo (Sereikiškių parko) Vilniuje rekonstravimo darbai“.

Teismas pažymi, kad nors pareiškėja sudarė augalų tiekimo sutartį su UAB „Art&Interior“, pagal byloje esančią rašytinę medžiagą nustatyta, kad realiai prekių UAB „Art&interior“ pagal projektą „Bernardinų sodo (Sereikiškių parko) sutvarkymas“ netiekė. Iš Statybos darbų žurnalų Nr. 7 ir Nr. 13 turinio matyti, kad subrangovas yra ne UAB „Art&Interior“, o UAB „Lauko gėlininkystės bandymų stotis“, kuri su pareiškėja sudaryta 2012-06-20 sutartimi ir įsipareigojo savo jėgomis, rizika ir atsakomybe atlikti augalų auginimo, paruošimo ir tiekimo bei augalų pasodinimo, vejos įrengimo darbus Bernardinų sode. Taip pat pažymėtina, kad deklaracijas dėl augalų kokybės išdavė ne UAB „Art&Interior“, o būtent UAB „Lauko gėlininkystės bandymų stotis“ (2013-10-03 deklaracija dėl augalų kokybės Nr. 2013/10/03-03. Tuo tarpu UAB „Art&Interior“ šiuose dokumentuose nėra užfiksuota nei kaip rangovas, nei kaip prekes tiekiantis subjektas. Pareiškėjos argumentas, jog dėl nustatytų augalų trūkumų reikėjo pasitelkti kitą tiekėją UAB „Art&Interior“ atmestinas kaip nepagrįstas, nes iš pateiktų dokumentų matyti, jog nustatytus trūkumus pašalino pati UAB „Lauko gėlininkystės bandymų stotis“ – pareiškėja ir UAB „Lauko gėlininkystės bandymo stotis“ 2014-07-07 sudarė papildomą susitarimą, atsižvelgdamos į tai, kad yra nunykę šie rangovo pasodinti augalai: 3 rododendrai, 7 kukmedžiai, 3 bukmedžiai, 2 robinijos, 1 maumedis, 1 beržas, UAB „Lauko gėlininkystės bandymo stotis“ įsipareigojo naujai pasodinti šiuos augalus iki 2014-07-18 ir iki 2015-05-01 dienos. Taigi matyti, jog nors buvo nustatyti tam tikri UAB „Lauko gėlininkystės bandymo stotis“ tiektų augalų trūkumai, šis subjektas pats šiuos trūkumus ir pašalino. Duomenų, kad pareiškėja būtų kreipusis į tiekėją dėl kitų augalų trūkumų nėra, taigi, teismo vertinimu, pareiškėja nepagrindė aplinkybės, kad naujas tiekėjas UAB „Art&Interior“ buvo reikalingas siekiant ištaisyti pirmojo tiekėjo tiektų augalų trūkumus.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėja neįrodė aplinkybės, jog UAB „Art&Interior“ tiekti augalai buvo realiai panaudoti vykdant projektą „Bernardinų sodo (Sereikiškių parko) sutvarkymas“, tai paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad augalus į nurodytą objektą tiekė ne UAB „Art&Interior“, o UAB „Lauko gėlininkystės bandymų stotis“. Taigi pareiškėja UAB „Art&Interior“ prekių savo ekonominėje veikloje nepanaudojo, todėl mokesčių administratorius pagrįstai įsigytų augalų ir želdinių verte – 43 506,02 Eur padidino pareiškėjos 2013 m. apmokestinamąjį pelną.

Dėl sandorių su UAB „Smart Mix Lt“

Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjos iš UAB „Smart Mix“ įsigytos skirtingos prekės (granitinės trinkelės, granito gaminiai, medienos gaminiai, granitiniai bortai, lauko rieduliai) nebuvo panaudotos pareiškėjos ekonominei ir PVM apmokestinamai veiklai vykdyti, todėl iš UAB „Smart Mix“ įsigytų prekių verte padidino pareiškėjos apmokestinamąjį pelną. Pareiškėjos teigimu, kadangi kitų granito tiekėjų prekėms buvo nustatyti trūkumai, pareiškėja savo iniciatyva pasitelkė kitą tiekėją – UAB „Smart Mix“ ir savo sąskaita užsakė papildomų prekių sutartims įvykdyti.

Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėja 2013 m. gegužės–gruodžio mėn. laikotarpiu apskaitė prekių – lauko riedulių, granito skaldelės, granito ir marmuro gaminių bei medienos gaminių – įsigijimą iš UAB „Smart Mix“ už 1 919 220,93 Lt sumą. Teismas nustatė, kad UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ir pareiškėja 2011-08-17 sudarė sutartį Nr. 30-R, kurios objektas yra Bernardinų sodo (Sereikiškių parko) Vilniuje rekonstravimo darbai. Pareiškėja su UAB „Smart Mix“ 2013-04-05 sudarė Medžiagų ir įrenginių tiekimo sutartį dėl 300 granitinių trinkelių pirkimo, prekių kaina – 36 600 Lt plius PVM, o 2013-07-01 papildomu susitarimu numatė papildomą prekių teikimą (granito skaldelė, granito fontanų apdailai, šaligatvio bortai, gatvės bortai, granitinė vaza, lauko rieduliai), papildomai įsigyjamų prekių kaina 416 090 Lt plius PVM. UAB „Smart Mix“ 2013-05-31 išrašė pareiškėjai PVM sąskaitą faktūra dėl granito trinkelių apmokėjimo bendrai 44 286 Lt sumai, o 2013-10-02 PVM sąskaita faktūra išrašyta dėl papildomų prekių apmokėjimo, bendra papildomai įsigyjamų prekių suma 503 468,90 Lt.

Teismas palaiko mokesčių administratoriaus padarytą išvadą, kad prekės, įsigytos su UAB „Smart Mix“ 2013-04-05 sutarties ir 2013-07-01 papildomo susitarimo pagrindu objekte „Bernardinų sodo Vilniuje rekonstravimo darbai“ nebuvo panaudotos. Teismas nustatė, kad UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ pateiktuose statybos darbų žurnaluose yra nurodytos prekės, kurias pareiškėja teigia įsigijusi iš UAB „Smart Mix“, tačiau UAB „Smart Mix“ nėra nurodyta kaip prekių tiekėja, atitikties deklaracijose UAB „Smart Mix“ kaip prekių tiekėjos taip pat nėra nurodyta. Be to, statybos darbų žurnaluose registruoti tiekėjai darbus su įsigytomis prekėmis (lauko rieduliais) atliko anksčiau nei UAB „Smart Mix“ įformino lauko riedulių perdavimą pareiškėjai. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad UAB „Smart Mix“ pasirašydama 2013-04-05 sutartį ir 2013-07-01 papildomą susitarimą įsipareigojo pateikti pirkėjui išsamią informaciją i tai patvirtinančius dokumentus apie prekių technines charakteristikas, visos prekės turi turėti atitikties deklaracijas, sertifikatus, kurie pateikiami prekių perdavimo metu. Pareiškėja tokių dokumentų nepateikė, taip pat nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių iš UAB „Smart Mix“ įsigytų prekių panaudojimą objekte „Bernardinų sodo (Sereikiškių parko) Vilniuje rekonstravimo darbai“.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja su Kauno valstybiniu muzikiniu teatru 2012-09-06 sudarė statybos rangos sutartį dėl Kauno valstybinio muzikinio teatro pastato, esančio Laisvės al. 91, Kaunas, rekonstravimo papildomų (naujų) darbų atlikimo pagal darbo projektą. Sutartyje nurodyta bendra sutarties kaina – 731 930,08 Lt. Pareiškėja sudarė 2013-03-15 sutartį su UAB „Smart Mix“ dėl 4 vnt. marmuro durų aptaisymui ir 150 kv. m. granito nuogrindų įsigijimo, bendra prekių suma 110 231 Lt. Pareiškėja su UAB „Smart Mix“ 2013-07-01 sudarė papildomą susitarimą dėl granitinių pakopų, grindinio granito, granitinių lauko laiptų, akmens parapetų, akmeninių lašalinių ir granito cokoliui įsigijimo, bendra suma už prekes – 600 424,99 Lt. Pareiškėja 2012-06-05 sudarė statybos rangos sutartį su UAB „Sonetas ir Ko“ (rangovas), kuria rangovas įsipareigojo savo rizika ir priemonėmis atlikti statybos darbus objekte „Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91, Kaunas“ bei pateikti darbo rezultatą užsakovui – pareiškėjai. UAB „Sonetas ir Ko“ paaiškinime mokesčių administratoriui nurodė, kad darbus atliko savo medžiagomis, šią aplinkybę patvirtina UAB „Sonetas ir Ko“ pateikti darbų atlikimo aktai. Pareiškėja nepateikė duomenų, kurie objektyviai patvirtintų, kad objekte „Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91, Kaunas“ būtų panaudotos iš UAB „Smart Mix“ įsigytos prekės. Pareiškėja nepateikė jokių jos teiginius pagrindžiančių įrodymų, kas prekes iš UAB „Smart Mix“ turėjo įsigyti savo iniciatyva, nes kitų tiekėjų prekėms nustatyti trūkumai. Byloje nėra duomenų, kad dėl šių prekių pareiškėja būtų reiškusi pretenzijas ar kitus reikalavimus tiekėjams. Todėl teismas šiuo klausimu taip pat palaiko mokesčių administratoriaus poziciją, nes pareiškėja jos jokiais rašytiniais įrodymais nepaneigė ir daro išvadą, kad pareiškėjos apmokestinamasis pelnas didintas pareiškėjos iš UAB „Smart Mix“ įsigytų granito gaminių verte.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba 2012-10-10 sudarė darbų pirkimo-pardavimo sutartį, kurios objektas yra Rambyno regioninio parko lauko informacinės sistemos ir minimalios struktūros elementų lankytojams įrengimo darbai. Pareiškėja 2013-11-05 sudarė gamybos sutartį su UAB „Gelmeda“, sutarties objektas – maumedžio medienos gaminių gamyba ir alyvavimas. Šios sutarties pagrindu už atliktus darbus pareiškėjai išrašyta PVM sąskaita faktūra 2013-12-13 dėl bendros 18 644 Lt sumos apmokėjimo, 2013-12-03 PVM sąskaita faktūra dėl 461,54 Lt sumos apmokėjimo, 2013-11-25 – dėl 41 350,54 Lt sumos apmokėjimo, 2013-11-20 – dėl 46 541,44 Lt sumos apmokėjimo, 2013-11-14 – dėl 32 722,60 Lt sumos apmokėjimo. Pareiškėja ir UAB „Smart Mix“ 2013-11-04 pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria pardavėjas įsipareigojo pateikti pirkėjo užsakytas prekes, o pirkėjas – už šias prekes sumokėti. Pagal nurodytos sutarties priedą Nr. 1 nustatyta, kad bendra prekių vertė – 305 936,40 Lt. Šiai sumai UAB „Smart Mix“ pareiškėjai 2013-12-09 išrašė PVM sąskaitą faktūrą. Teismas pažymi, kas statybos darbų žurnale UAB „Smart Mix“ kaip tiekėjas nėra nurodyta, duomenų, kad iš UAB „Smart Mix“ įsigyti gaminiai būtų panaudoti darbams Rambyno regioniniame parke atlikti pareiškėja nepateikė. Pareiškėja taip pat jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė aplinkybės, kodėl kilo būtinybė įsigyti prekes iš UAB „Smart Mix“ šiuo atveju, nes jokių pretenzijų dėl prekių trūkumų pareiškėja UAB „Gelmeda“ nereiškė. Todėl, teismo vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai iš UAB „Smart Mix“ įsigytų medienos gaminių verte – 73 227,53 Lt padidino pareiškėjos apmokestinamąjį pelną.

Teismas, įvertinęs byloje esančią rašytinę medžiagą, nustatė, kad pareiškėja ir Lazdijų rajono savivaldybės administracija 2011-07-13 sudarė sutartį dėl Lazdijų miesto teritorijos, esančios tarp Dainavos ir Vytauto gatvių, ir teritorijos, esančios tarp Kauno, Senamiesčio, Nepriklausomybės, Seinų, Gustaičio, Vilniaus, Sodų, Dzūkų gatvių, kompleksinės infrastruktūros plėtros darbų, kuria pareiškėja įsipareigojo savo medžiagomis, rizika, jėgomis ir atsakomybe atlikti kompleksinės infrastruktūros plėtros statinių statybą ir perduoti darbus užsakovui, bendra sutarties kaina – 4 511 677,30 Lt. Papildomu susitarimu, sudarytu 2011-08-30, pareiškėja ir Lazdijų rajono savivaldybės administracija, numatė darbų atlikimo terminą iki 2011-11-30. UAB „Smart Mix“ nurodytos sutarties bei papildomo susitarimo pagrindu išrašė pareiškėjai 2013-05-14 PVM sąskaitą faktūrą dėl 29 136,80 Lt, o 2013-06-14 PVM sąskaitą faktūrą dėl 325 736,84 Lt sumos apmokėjimo už prekes. Pareiškėja su UAB „Smart Mix“ sudarė 2012-11-20 sutartį dėl granitinių bortų pirkimo (bendra kaina 29 136,80 Lt), taip pat 2013-04-02 papildomą susitarimą dėl granito trinkelių, granito plokščių, granitinių bortų, lauko riedulių įsigijimo (bendra kaina 269 204 Lt). Pareiškėja taip pat 2011-09-07 sudarė sutartį su UAB „Žybartuva“ dėl trinkelių, granitinių bortų, granito plokštelių įsigijimo, bendra įsigyjamų prekių kaina – 261 466,36 Lt, numatyti prekių tiekimo terminai atitinkamai iki 2011-10-04, 2011-10-16, 2011-10-25. Teismas byloje nenustatė duomenų, pagal kuriuos būtų galima objektyviai nustatyti, jog UAB „Smart Mix“ prekės būtų panaudotos vykdant Lazdijų miesto kompleksinės infrastruktūros plėtros darbus. UAB „Smart Mix“ nėra nurodyta kaip atsakingo už tiekimą asmens statybos darbų žurnale, UAB „Smart Mix“ taip pat nėra pateikusi atitikties deklaracijų. Pagal byloje esančią rašytinę medžiagą, teismas nustatė, kad atitikties deklaracijos surašytos UAB „Žybartuva“ taigi būtent ši bendrovė tiekė prekes projektui vykdyti. Byloje pateiktos pretenzijos dėl tiekiamų prekių kokybės nepatvirtina būtinybės sudaryti naują sutartį su UAB „Smart Mix“, nes pretenzijos pateiktos daug vėliau (2015 m.) nei įsigytos prekės (2013 m.), be to, pretenzijų dėl konkrečių prekių, kurios įsigytos iš UAB „Smart Mix“ nepateikta.

Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pareiškėja nepagrindė aplinkybės, jog kitų granito tiekėjų prekėms buvo nustatyti trūkumai, todėl pareiškėja savo iniciatyva pasitelkė kitą tiekėją – UAB „Smart Mix“ ir savo sąskaita užsakė papildomų prekių sutartims įvykdyti, nes pagal byloje esančią rašytinę medžiagą, teismas nustatė, jog kitų tiekėjų prekės buvo panaudotos projektams vykdyti, rašytinių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad UAB „Smart Mix“ prekės būtų panaudotos projektams vykdyti nėra. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai padidino pareiškėjos apmokestinamąjį pelną iš UAB „Smart Mix“ įsigytų prekių (granitinės trinkelės, granito gaminiai, medienos gaminiai, granitiniai bortai, lauko rieduliai) verte.

Dėl priekių tiekimo (roletų, ofiso baldų bei baldų) sandorių su UAB „MoRolda“

Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėja 2012 m. buhalterinėje apskaitoje apskaitė prekių – roletų, ofiso baldų bei baldų – įsigijimą iš UAB „MoRolda“, prekių vertė 25 392,89 Lt, ši vertė priskirta objektui „Kauno valstybinio muzikinio teatro pastato Laisvės al. 91, Kaunas“. Pareiškėja šių mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių neginčija, tačiau teigia, kad darbai kitam objektui priskirti dėl techninės klaidos, vien ši buhalterinė klaida nepatvirtina, kad pareiškėja šių prekių savo veikloje nenaudojo.

Teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos nurodytus teiginius, kad iš UAB „MoRolda“ įsigyti roletai, ofiso ir kiti baldai buvo panaudoti kitame objekte. Teismas nustatė, kad UAB „MoRolda“ 2012-11-26 išrašė pareiškėjai PVM sąskaitą faktūrą 30 725,40 Lt sumai už roletus, ofiso baldus ir baldus. Pagal Kauno valstybinio muzikinio teatro darbų ir išlaidų sąmatas matyti, kad tokių prekių iš UAB „MoRolda“ vykdant šį projektą panaudota nebuvo. Pagal pateiktus dokumentus matyti, kad UAB „MoRolda“ roletus langams, jų montavimo ir transportavimo paslaugas įsigijo iš UAB „Dextera“, 2012-02-29 UAB „Dextera“ išrašė PVM sąskaitą faktūrą 580,32 Lt sumai. UAB „Dextera“ mokesčių administratoriui pateikė duomenis, kad UAB „MoRolda“ įsigytos prekės skirtos montuoti jas adresu Ąžuolyno g. 30, Vilnius. Mokesčių administratorius nustatė, kad Ąžuolyno g. 30, Vilnius, esantis žemės sklypas ir pastatas priklauso fiziniams asmenims, susijusiems su UAB „MoRolda“.

Teismo vertinimu, nustatytos faktinės aplinkybės patvirtinta, jog pareiškėja savo ekonominėje veikloje prekių, įsigytų iš UAB „MoRolda“ (roletų, ofiso baldų bei baldų) nepanaudojo. Teismas nustatė, kad įsigytos prekės projekte „Kauno valstybinio muzikinio teatro pastato Laisvės al. 91, Kaunas“ panaudotos nebuvo, o pareiškėja nepateikė kitų duomenų, patvirtinančių šių prekių panaudojimą jos ekonominėje veikloje. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai įsigytų prekių verte – 7 354,29 Eur, padidino pareiškėjos apmokestinamąjį pelną.

Dėl UAB „Inno Idea“, UAB „MoRolda“, Gyvenamųjų namų statybos bendrija „1331“, UAB „Stativus“ apskaitytos prekių vertės dalies priskyrimo leidžiamiems atskaitymams

Mokesčių administratoriaus teigimu, pareiškėja nepagrįstai sumažino 2013 m. apmokestinamąjį pelną dėl į sandorių grandinę įtrauktų tarpininkų UAB „Inno Idea“, UAB „MoRolda“, Gyvenamųjų namų statybos bendrija „1331“, UAB „Stativus“. Pareiškėja nurodo, kad tarpininkų pasitelkimas rangovui yra įprasta verslo praktika, tarpininkai buvo būtini, nes pareiškėja galėjo būti įsitikinusi, kad sandorio šalis nėra fiktyvi, pasitelkdama tarpininkus pareiškėja gavo naudą, nes UAB „Infes“ prieš tarpininką prisiėmė daugiau įsipareigojimų ir rizikų, ko nesutiko daryti pareiškėjos atžvilgiu.

Teismas nustatė, kad tarpininkė UAB „Inno Idea“ 2013-04-04 sutarties pagrindu įsipareigojo pareiškėjai pateikti naujas prekes atitinkančias objekto „Panevėžio regiono senų sąvartynų ir šiukšlynų uždarymas“ techninių specifikacijų reikalavimus, bendra prekių kaina – 3 931 240,45 Lt. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad UAB „Inno Idea“ prekės, dėl kurių susitarta 2013-04-04 sutartimi, objekte panaudos nebuvo. Teismas tokią išvadą daro atsižvelgdamas į aplinkybes, kad UAB „Inno Idea“ kaip prekių tiekėjas statybos darbų žurnale nurodytas nebuvo, UAB „Tiekimo sprendimai“ atstovas paaiškino, kad dėl prekių pardavimo UAB „Inno Idea“ sąlygos buvo derinamos nes su pastarosios įmonės atstovais, o su pačia pareiškėja. Taigi realiai pareiškėja, derindama UAB „Tiekimo sprendimai“ prekių pardavimo sąlygas UAB „Inno Idea“, pastarąją įmonę šioje prekių tiekimo grandinėje įformino kaip tarpininkę, nors tokios tarpininko dalyvavimo būtinybės nebuvo, pareiškėja nepagrindė ekonomikos ir verslo logikos dėl tokio tarpininko dalyvavimo šioje prekių tiekimo grandinėje.

Teismas, vertindamas UAB „Inno Idea“, kaip tarpininkės vaidmenį pareiškėjos ekonominėje veikloje, tiekiant prekes į objektą „Rokiškio RK cheminio vandens valymo cecho modernizavimas“ nustatė aplinkybę, kad UAB „Inno Idea“ statybos darbų žurnaluose dėl šio objekto vykdomų darbų taip pat nebuvo įrašyta ir nors tokios prekės, kurias įsipareigojo tiekti UAB „Inno Idea“ įrašytos statybos darbų žurnale, tačiau nurodyti kiti jų tiekėjai (UAB „Filter“, UAB „Rovasta“, UAB Onninen“, UAB „Stappert“, UAB „Saneko“). Taigi prekes į objektą faktiškai tiekė ne nurodyta tarpininkė UAB „Inno Idea“, o kiti juridiniai asmenys. Aplinkybę, kad UAB „Inno Idea“ tarpininko vaidmuo prekių tiekimo grandinėje nebuvo būtinas pagrindžia ir ta aplinkybė, kad pareiškėja prekes iš UAB „Inno Idea“ įsigijo beveik dvigubai brangiau (618 052,95 Lt), nei UAB „Inno Idea“ šias prekes įsigijo iš UAB „Infes“ (360 201,70 Lt), taigi pareiškėjos pasirinkimas prekes pirkti per tarpininką prieštarauja pareiškėjos, kaip verslo subjekto, ekonominei logikai ir toks tarpininko vaidmuo pareiškėjai nebuvo būtinas.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja su UAB „MoRolda“ sudarė sutartį 2013-11-02, kuria UAB „MoRolda“ įsipareigojo atlikti projektavimo darbus bei gauti statybą leidžiantį dokumentą, objektas – „Vandentiekio nuotekų šalinimo tinklų Subačiaus m. ir Noriūnų k., nuotekų valyklų, Noriūnų k. ir Dvarininkų k., Kupiškio r. sav“. UAB „MoRolda“ nurodytos sutarties pagrindu perdavė dalį darbų, t. y. 2014-08-12 PVM sąskaita faktūra ir prie jos pridėtas darbų priėmimo-perdavimo aktas patvirtina, kad už dalį perduotų darbų pareiškėja sumokėjo 326 700 Lt. Pagal pateiktą 2014-08-25 PVM sąskaitą faktūrą pareiškėja UAB „MoRolda“ sumokėjo dar 326 700 Lt. UAB „MoRolda“ projektavimo paslaugas ir projektavimo vykdymo priežiūros paslaugas įsigijo iš UAB „Infes“, pagal 2013-12-02 sutartį, kurioje numatyti darbai ir jų atlikimo terminai yra tokie patys kaip ir tarp pareiškėjos ir UAB „MoRolda“ sudarytoje 2013-11-02 sutartyje.

Dėl to paties objekto pareiškėja ir UAB „MoRolda“ sudarė dar vieną sutartį 2014-08-01, kuria UAB „MoRolda“ įsipareigojo atlikti abonentinių lauko bei vidaus elektros tinklų, procesų valdymo ir automatikos, apsauginės bei gaisrinės signalizacijos darbus tame pačiame objekte. UAB „MoRolda“ nurodytos sutarties darbams atlikti pasitelkė UAB „Infes“, kuri įsipareigojo atlikti šiuos darbus objekte. Vėlgi, pareiškėjos ir UAB „MoRolda“ sudarytos 2014-08-01 sutarties ir UAB „MoRolda“ su UAB „Infes“ sudarytos sutarties objektas yra tas pats. Taigi pareiškėja sudarė sutartis su UAB „MoRolda“ nors pastaroji neturėjo galimybės atlikti darbų pagal sudarytas sutartis, pareiškėja turėjo galimybę sudaryti sutartis tiesiogiai su UAB „Infes“ dėl medžiagų įsigijimo ir darbų atlikimo, o pareiškėjos ekonominei veiklai vykdyti UAB „MoRolda“ vaidmuo prekių ir paslaugų tiekime nebuvo būtinas.

Analogiškas UAB „MoRolda“ vaidmuo nustatytas ir pareiškėjai sudarius su ja 2015-06-17 pirkimo pardavimo sutartį dėl prekių tiekimo – nors UAB „MoRolda“ įsipareigojo parduoti pareiškėjai sutartas prekes, pirminis prekių tiekėjas UAB „MoRolda“ buvo UAB „Naujieji ženklai“ su kuria UAB „MoRolda“ sudarė 2015-06-23 pirkimo pardavimo sutartį. UAB „MoRolda“, kaip tarpininkės vaidmuo taip pat nebuvo pagrįstas ekonomine logika ir sudarant 2011-03-25 sutartį dėl medžiagų ir įrenginių tiekimo į objektą „Vandentiekio ir nuotekų tinklai Raseinių mieste, Ariogalos mieste ir Viduklės miestelyje“. Nors pareiškėja sudarė sutartį dėl medžiagų tiekimo į objektą su UAB „MoRolda“ (2011-03-25 sutartis), UAB „MoRolda“ tą pačią dieną dėl šių medžiagų tiekimo sudarė sutartį ir su UAB „Gensera“, nors pagal statybos žurnalus matyti, kad visus darbus objekte atliko UAB „Gensera“, taigi UAB „MoRolda“ vaidmuo šioje tiekimo grandinėje nebuvo būtinas.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja su Gyvenamųjų namų statybos bendrija „1331“ (toliau – ir Bendrija) sudarė 2014-09-05 tiekimo ir statybos rangos sutartį, kurios pagrindu Bendrija įsipareigojo atlikti statybos rangos darbus objekte „Vandentiekio nuotekų šalinimo tinklų Subačiaus m. ir Noriūnų k., nuotekų valyklų, Noriūnų k. ir Dvarininkų k., Kupiškio r. sav“. Kaip jau minėta aukščiau, šiame objekte darbus faktiškai atliko UAB „Infes“ (objekto statybos žurnalai), taigi Bendrija darbams, kuriuos įsipareigojo atlikti 2014-09-05 pasitelkė UAB „Infes“ 2014-09-19 tiekimo ir statybos rangos sutarties pagrindu. Taigi realiai Bendrija jokių darbų objekte neatliko, o visus darbus atliko UAB „Infes“, tačiau Bendrija pareiškėjai PVM sąskaitas faktūras už faktiškai UAB „Infes“ objekte atliktus darbus išrašė su antkainiais.

Analogiškas Bendrijos vaidmuo nustatytas ir dėl darbu objekte „Vandentiekio stoties Šlaito g. 2 Tauragėje rekonstravimas“. Pareiškėja su Bendrija 2014-08-25 sudarė tiekimo ir statybos rangos sutartį, pagal kurią Bendrija įsipareigojo atlikti darbus, tačiau pati Bendrija darbų neatliko, o jiems atlikti pasitelkė kitą juridinį asmenį UAB „Stativus“, tuo tarpu Bendrija už darbus pareiškėjai išrašė PVM sąskaitas faktūras su 33,26 proc. antkainiu. Pareiškėja su Bendrija sudarė dar aštuonias sutartis (2014-09-08, 2014-10-14, 2014-10-24, 2014-11-03, 2015-04-28, 2015-08-03, 2015-05-04) dėl darbų atlikimo kituose objektuose, kurių vykdymui pasitelkta UAB „Infes“, o Bendrijos išrašytuose PVM sąskaitose faktūrose antkainis sudaro iki 45 proc. darbų vertės.

Analizuojant aplinkybes dėl tarpininko UAB „Stativus“, teismas nustatė, kad pareiškėja su UAB „Stativus“ laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2015 m. sudarė statybos rangos darbų sutartis dėl keturiolikos skirtingų objektų. UAB „Stativus“ darbams šiuose objektuose atlikti pasitelkė kitas įmones. Pareiškėja darbus iš UAB „Stativus“ įsigijo daug brangiau nei UAB „Stativus“ įsigijo iš kitų tiekėjų, atskirais atvejais antkainis siekė 1 222,81 proc. UAB „Stativus“ pasitelktų tiekėjų atstovai pateikė paaiškinimus, kad darbai buvo derinti ne su UAB „Stativus“, o su pačia pareiškėja, būtent ji priėmė darbus objektuose, kuriuos atliko UAB „Stativus“ pasitelkti tiekėjai. Taigi teismas daro išvadą, kad UAB „Stativus“ buvo formalus tarpininkas, jo vaidmuo paslaugų, darbų tiekimo grandinėje nebuvo būtinas, nes darbų atlikimo sąlygas pareiškėja pati derino su UAB „Stativus“ pasitelktais tiekėjais.

Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjos pasitelkti tarpininkai – UAB „Inno Idea“, UAB „MoRolda“, Gyvenamųjų namų statybos bendrija „1331“, UAB „Stativus“ – prekių, darbų, paslaugų tiekimo grandinėje pareiškėjai atliko tik formalų vaidmenį ir pareiškėja neįrodė, jog tokių tarpininkų pasitelkimas užsakant prekes, paslaugas ar darbus buvo būtinas. Teismas akcentuoja aplinkybes, kad visais atvejais šie tarpininkai neturėjo galimybės atlikti darbų ar tiekti prekių, dėl kurių buvo sudarytos sutartys su pareiškėja, dėl to, realių darbų atlikimui ar prekių tiekimui buvo pasitelkiami kiti juridiniai asmenys. Teismas pažymi aplinkybę, kad pasitelkti juridiniai asmenys tiekė prekes ir teikė paslaugas tarpininkams UAB „Inno Idea“, UAB „MoRolda“, Gyvenamųjų namų statybos bendrija „1331“, UAB „Stativus“ daug pigiau, negu pastarieji tiekė prekes ar paslaugas pareiškėjai, be to, aktuali aplinkybė, jog prekių ir paslaugų antkainį atskirais atvejais pareiškėja apmokėdavo grynaisiais pinigais. Nurodytų aplinkybių kontekste, teismas konstatuoja, kad tarpininkų pasitelkimas pareiškėjos ekonominėje veikloje būtinas nebuvo, todėl mokesčių administratorius pagrįstai išlaidas pagal UAB „Inno Idea“, UAB „MoRolda“, Gyvenamųjų namų statybos bendrija „1331“, UAB „Stativus“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras pripažino pareiškėjos apmokestinamosiomis pajamomis.

Teismas papildomai pastebi, kad pareiškėjos teiginiai, jog tarpininkai tiek pelno mokesčio, tiek pridėtinės vertės mokesčio prasme turėjo būti vertinami vienodai, tarpininkai sumokėjo nuo sandorių tiek pelno tiek pridėtinės vertės mokestį, todėl teisiniai santykiai dėl šių sandorių laikytini pasibaigę, atmestini kaip nepagrįsti. Teismas pažymi, kad šiuo atveju sutiktina su MGK ginčijamame sprendime išdėstyta pozicija, kad pareiškėjos mokestinės prievolės yra vertinamos atskirai nuo kitų juridinių asmenų (pareiškėjos kontrahentų) sutartinių prievolių, todėl vien aplinkybė, kad mokesčių administratorius nesumažino pareiškėjos PVM atskaitos atsižvelgdamas į tai, kad kontrahentai PVM sumokėjo, savaime nereiškia, kad vykdytos ūkinės operacijos pelno mokesčio įstatymo prasme turi būti vertinamos vienodai, todėl tokie pareiškėjos argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl teisės atskaityti pirkimo PVM pagal UAB „Eurostatybos“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras

Vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisę į PVM atskaitą turi PVM mokėtojai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina sąlygų (atvejų, aplinkybių), kurioms esant apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama. Todėl apibrėžiant (nustatant) tokias sąlygas būtina vadovautis Direktyvos 2006/112/EB nuostatomis, tikslais ir juos aiškinant Teisingumo Teismo suformuotomis taisyklėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-02-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).

Nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas byloje Halifax (C-255/02), 86 p.) arba; 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas byloje Bonik, 38-40 p.; Kittel ir Recolta Recycling, 56-59 p.; Mahagében ir David, 45, 46 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-02-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-705/2013).

Mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad UAB „Eurostatybos“ dalyvavo sukčiaujant PVM srityje, o pareiškėja, sudarydama sandorius su UAB „Eurostatybos“ žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie UAB „Eurostatybos“ sukčiavimą PVM srityje, todėl pareiškėja netenka teisės į PVM atskaitą. Teismas sutinka su mokesčių administratoriaus teiginiais dėl toliau nurodytų priežasčių, o pareiškėjos argumentus, kad nežinojo ir negalėjo objektyviai žinoti, jog UAB „Eurostatybos“ dalyvauja sukčiaujant PVM srityje, atmeta kaip nepagrįstus. Pastebėtina, kad pareiškėja neginčija mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės dėl UAB „Eurostatybos“ sukčiavimo PVM srityje, todėl teismas iš naujo šios aplinkybės neanalizuos, o toliau nurodytais argumentais pagrįs poziciją, dėl kokių priežasčių pareiškėja apie tokį UAB „Eurostatybos“ sukčiavimą PVM srityje objektyviai galėjo žinoti arba žinojo.

Teismas nustatė, kad pareiškėja UAB „Litcon“ su UAB „Eurostatybos“ 2012-10-22 sudarė teikimo ir statybos rangos sutartį Nr. 768S-121022/114, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja 2011-09-30 rangos sutarties su Kauno technologijos universitetu pagrindu atlieka projekto KTU Mokslo, studijų ir verslo centro su uždara automobilių stovėjimo saugykla, požeminiu medžiagų sandėliu statybos įgyvendinimo darbus. Šia sutartimi UAB „Eurostatybos“ įsipareigojo pagal pareiškėjos jai pateiktą technini projektą savo jėgomis, rizika ir atsakomybe atlikti 1 269,41 kv. m. surenkamųjų mineralinių plokščių teikimo bei montavimo darbus. Dėl papildomų darbų atlikimo nurodytame projekte UAB „Litcon“ ir UAB „Eurostatybos“ sulygo papildomais susitarimais, sudarytais 2012-12-10, 2013-01-16, 2013-03-25, 2013-05-23. Tiekimo ir rangos sutartis pareiškėja su UAB „Eurostatybos“ sudarė pagal 2012-10-10 pateiktą komercinį pasiūlymą, kuriame nurodyta darbų kaina atitiko pagrindinės sutarties kainą – 345 793,72 Lt.

Teismas akcentuoja, kad 2012-10-22 sutarties ir papildomų susitarimų (2012-12-10, 2013-01-16, 2013-03-25, 2013-05-23) sudarymo su pareiškėja metu UAB „Eurostatybos“ nebuvo PVM mokėtoja, nes laikotarpiu nuo 2010-02-19 iki 2013-09-05 buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro. Pareiškėja nei teismui, nei mokesčių administratoriui nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad sutarties ar nurodytų papildomų susitarimų sudarymo metu ėmėsi veiksmų patikrinti ar UAB „Eurostatybos“ yra registruota PVM mokėtojų registre, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad sutarties kaina buvo reikšminga (345 793,72 Lt). Teismas pareiškėjos argumentus, jog UAB „Eurostatybos“ jai pateikė paaiškinimus, kad yra išregistruota per klaidą ir artimiausiu metu bus įregistruota PVM mokėtojų registre, laiko gynybine pozicija, kadangi, pirma, pareiškėja nepateikė jokių šiuos teiginius pagrindžiančių rašytinių įrodymų, antra, iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad UAB „Eurostatybos“ buvo išregistruota iš PVM mokėtojų beveik trijų metų laikotarpį, taigi pareiškėja turėjo galimybę išsiaiškinti tokio kontrahento išregistravimo iš PVM mokėtojų aplinkybes, tačiau to nepadarė.

Aplinkybes, jog pareiškėja negalėjo nežinoti arba objektyviai turėjo žinoti apie UAB „Eurostatybos“ sukčiavimą PVM srityje, patvirtina ir pareiškėjos pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai. Teismas pastebi, kad už 2013 m. laikotarpį pareiškėja apskaitė keturias UAB „Eurostatybos“ PVM sąskaitas faktūras (20 883,23 Lt, 2 268,91 Lt, 76 389,36 Lt, 8 487,11 Lt), tačiau tais pačiais 2013 m. šiuos pirkimus anuliavo (ši aplinkybė atsispindi pareiškėjos buhalterinės apskaitos dokumentuose už 2013 m., UAB „Eurostatybos“ tiekėjo būklės kortelė). Nepaisant 2013 m. anuliuotų nurodytų pirkimų, 2014 m. buhalterinės apskaitos dokumentuose apskaitytos tos pačios sumos, kurios anuliuotos 2013 m., tik šioms sumoms nurodytos PVM sąskaitos faktūros su kitais registracijos numeriais. Pareiškėja nepateikė jokių paaiškinimų dėl tokių neįprastų apskaitos operacijų, nepagrindė tokių veiksmų atlikimo aplinkybių.

Teismas papildomai pažymi, kad pateiktos PVM sąskaitos faktūros už 2014 m. laikotarpį nepagrindžia aplinkybės, kad UAB „Eurostatybos“ atliko darbus jau būdama registruota PVM mokėtoja, be to, šių PVM sąskaitų faktūrų turinys taip pat kelia abejonių. Byloje pateiktos devynios PVM sąskaitos faktūros, išrašytos UAB „Eurostatybos“, kurių datos yra 2014-01-15, 2014-03-03, 2014-04-21 su pažymomis apie atliktus darbus. Iš nurodytų dokumentų turinio teismas nustatė, kad konkrečių darbų atlikimo datų nėra nurodyta, kai kuriose pažymose prie PVM sąskaitų faktūrų bendrai nurodyta, kad jos išrašomos už atliktus darbus iki 2014-01-15 ar iki 2013-01-15, konkrečių darbų atlikimo datų nenurodant. Teismo vertinimu pateikti dokumentai objektyviai nepagrindžia, kad darbus UAB „Eurostatybos“ atliko būdama registruota PVM mokėtojų registre, priešingai, pagal su pareiškėja sudaryta tiekimo ir rangos sutartį bei papildomus susitarimus matyti, kad galutiniai darbai turėjo būti atlikti iki 2013-05-03, taigi tuo laikotarpiu, kai UAB „Eurostatybos“ nebuvo registruota kaip PVM mokėtoja.

Nurodytų aplinkybių kontekste, teismas daro išvadą, kad pareiškėja žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad UAB „Eurostatybos“ sukčiauja PVM srityje, nes veikė kaip PVM mokėtoja (išrašė PVM sąskaitas faktūras), nors kaip PVM mokėtoja nebuvo registruota. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai sumažino PVM atskaitą 28 531,36 Eur bei 6 074,74 Eur.

Dėl reprezentacinio renginio išlaidų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams

Pagal Pelno mokesčio įstatymo 22 straipsnio 2 dalį, reprezentacinės sąnaudos – vieneto lėšos, kurias jis skiria naujiems verslo ryšiams su kitais vienetais arba fiziniais asmenimis, išskyrus vieneto darbuotojus, akcininkus, savininkus bei kontroliuojamuosius ar kontroliuojančius vienetus ar kontroliuojančius nuolatinius gyventojus, užmegzti arba esamiems pagerinti. Reprezentacinės sąnaudos patiriamos konkrečių asmenų naudai.

Teismas nustatė, kad pareiškėja UAB „Litcon“ 2014-02-23 sudarė kaimo turizmo paslaugų sutartį su ūkininku D. J., kurios pagrindu nuomojamos patalpos – sodyba, esanti (duomenys neskelbtini), su joje esančiu kilnojamuoju turtu. Nuomos terminas – 2014-06-07–2014-06-08. Preliminari paslaugų sąmata apėmė patalpų nuomą, svečių maitinimą, gaiviuosius ir alkoholinius gėrimus, taurių mokestį, apgyvendinimas ir vakarienė svečių iš Estijos. Pareiškėja pateikė kvietimą „Vasaros ekspedicija 2014“, kvietime nurodytas renginio laikas: 2014-06-07–2014-06-08, vieta – (duomenys neskelbtini), aprangos kodas – dieną sportinė apranga ir avalynė, o vakare puošni vasarinė laisvalaikio apranga.

Pareiškėjos teigimu, renginys buvo skirtas ir bendrovės klientams palaikyti su jais ryšius ir juos stiprinti, be to, renginyje dalyvavo ir potencialių klientų. Teismas su šiais pareiškėjos teiginiais nesutinka ir palaiko mokesčių administratoriaus bei MGK poziciją, jog nurodytam renginiui patirtos išlaidos nepriskirtinos reprezentacinėms išlaidoms.

Pareiškėja nepateikė jokių jos teiginius pagrindžiančių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad renginyje dalyvavo jau esami klientai ar potencialūs klientai. Pareiškėja nepateikė renginio dalyvių sąrašų, nenurodė jokiomis formomis patvirtintos ar motyvuotos informacijos, pagal kurią galėtų būti nustatyti renginyje dalyvavę asmenys. Pagal pateikto pakvietimo „Vasaros ekspedicija 2014“ turinį ir jame nurodytą programą matyti, kad renginys iš esmės apėmė tik pramogines veiklas, jokių renginio elementų, susijusių su pareiškėjos veiklos pristatymu, naujų verslo ryšių plėtimu renginio programoje nėra. Pareiškėjai nepateikus jokių savo teiginius pagrindžiančių įrodymų dėl renginyje dalyvavusių asmenų ir pareiškėjos verslo plėtros tikslo organizuojant tokį renginį, nėra pagrindo teigti, kad tokia veikla priskirtina bendrovės reprezentacinei veiklai.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad pareiškėja nepagrįstai sumažino 2014 m. apmokestinamąjį pelną 20 845,50 Lt išlaidomis, nes pareiškėjos patirtos išlaidos 2014-06-07–2014-06-08 renginiui organizuoti, nėra priskirtinos reprezentacinėms išlaidoms, kaip jos suprantamos pagal Pelno mokesčio įstatymo 22 straipsnio 2 dalį.

Dėl beviltiškų skolų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams

Pareiškėja nesutinka su VMI pozicija, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, pagrindžiančių beviltiškų skolų priskyrimą leidžiamiems atskaitymams, teigia, kad ėmėsi visų įmanomų priemonių susigrąžinti skolas iš Delitisue Sp.o.o., Mažeikių rajono savivaldybės administracijos, OOO „Teplotechnika Plus“, OOO „Vodnije Technologie“, UAB „All Events Servise“ ir UAB „Juralda“, dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos kreipimąsi į skolininkus, nerado.

Leidžiamų atskaitymų pripažinimo tvarką numato Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnis, kurio 2 dalies 7 punkte numatyta, kad beviltiškos skolos yra vienos iš ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų. Pagal Pelno mokesčio įstatymo 25 straipsnio 1 dalį, skolos yra laikomos beviltiškomis, jeigu mokesčio mokėtojas negali jų susigrąžinti praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo skolų sumos įtraukimo į mokesčio mokėtojo pajamas arba nuo skolų atsiradimo užfiksavimo mokesčio mokėtojo apskaitos dokumentuose arba jeigu skolininkas yra miręs ar paskelbtas mirusiu arba likviduotas, arba bankrutavęs (visais šiais atvejais mokesčio mokėtojas turi įrodyti skolos beviltiškumą ir pastangas šioms skoloms susigrąžinti).

Skolų beviltiškumo ir pastangų susigrąžinti šias skolas įrodymo ir beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002-02-11 įsakymu Nr. 40, 2 punktas nustato atvejus, kada pelno mokesčio mokėtojas turi teisę skolas laikyti beviltiškomis. Pagal Taisyklių 3 punktą, visais atvejais mokesčių mokėtojas turi įrodyti ne tik skolų beviltiškumą, bet ir savo pastangas šioms skoloms susigrąžinti. Taisyklių 22 punkte nustatyta, kad dokumentai, kuriais remdamasis mokesčio mokėtojas skolas pripažįsta beviltiškomis, turi būti saugomi tokį pat laikotarpį ir tokia pat tvarka, kaip saugomi buhalterinės apskaitos dokumentai pagal galiojančius teisės norminius aktus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja beviltiškomis pripažino skolas Delitisue Sp.o.o., Mažeikių rajono savivaldybės administracijos, OOO „Teplotechnika Plus“, OOO „Vodnije Technologie“, UAB „All Events Servise“ ir UAB „Juralda“ ir leidžiamiems atskaitymams dėl šių skolų 2013 m. priskyrė 1 726,40 Lt, 2014 m. – 18 353,72 Lt, 2015 m. – 8 236,33 Lt. Pareiškėja nei mokesčių administratoriui, nei MGK, nei teismui nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių pareiškėjos pastangas šias skolas susigrąžinti. Pareiškėjos nurodomi teiginiai, kad mokesčių administratoriui nepratęsus pastabų pateikimo termino, pareiškėja negalėjo surasti dokumentų, patvirtinančių pastangas susigrąžinti skolas, atmestini kaip nepagrįsti, nes kaip matyti pagal Taisyklių 22 punktą, mokesčių mokėtojui tenka pareiga saugoti tokius dokumentus tokia pačia tvarka kaip ir buhalterinės apskaitos dokumentus, tačiau pareiškėja šiuo atveju tokios pareigos neįvykdė. Pareiškėja nepateikė jokių savo teiginius pagrindžiančių įrodymų dėl bandymų atgauti skolas, jokių prašymų, pretenzijų, kreipimųsi į skolininkus ar kitų tokius veiksmus patvirtinančių dokumentų.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėja nepaneigė mokesčių administratoriaus teiginių, neįrodė, jog ėmėsi veiksmų atgauti skolas iš Delitisue Sp.o.o., Mažeikių rajono savivaldybės administracijos, OOO „Teplotechnika Plus“, OOO „Vodnije Technologie“, UAB „All Events Servise“ ir UAB „Juralda“, taigi priskyrė šias skolas beviltiškoms prieš tai neatlikus jokių veiksmų šioms skoloms susigrąžinti. Todėl teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai padidino pareiškėjos apmokestinamąjį pelną nurodytomis skolomis 2013 m. – 1 726,40 Lt, 2014 m. – 18 353,72 Lt, 2015 m. – 8 236,33 Lt.

Dėl kapitalinio remonto projektinės dokumentacijos išlaidų

Pareiškėja nagrinėjamu atveju neginčija mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės, kad pareiškėja leidžiamiems atskaitymams priskyrė 57 000 Lt projektinės dokumentacijos vertę bei į PVM atskaitą įtraukė 11 970 Lt projektinės dokumentacijos pirkimo PVM, tačiau teigia, kad visos projektavimo išlaidos pareiškėjai buvo būtinos, nes buvo reikalinga atlikti jai nuosavybės teise priklausančios dalies patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), V aukšto kapitalinio remonto projektinę dokumentaciją. Teismas tokius pareiškėjos argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir palaiko mokesčių administratoriaus poziciją šiuo ginčo klausimu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso 1147/10000 dalis negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, tokia pati dalis neįrengtos palėpės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Taigi pareiškėjai nuosavybės teise priklauso 11,47 proc. kiekvienos iš nurodytų keturių patalpų. Pareiškėja UAB „MoRolda“ išrašytos PVM 2014-08-04 sąskaitos faktūros pagrindu sumokėjo UAB „MoRolda“ iš viso 68 970 Lt už (duomenys neskelbtini), V aukšto kapitalinio remonto projektinę dokumentaciją. Pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad UAB „MoRolda“ projektinę dokumentaciją už 29 040 Lt įsigijo iš UAB „Vilniaus archprojektas“, tai patvirtina 2014-07-02 atliktų darbų aktas Nr. 13-04/01, pagal kurį matyti, kad UAB „Vilniaus archprojektas“ atliko techninio projekto darbus, objektas – palėpės kapitalinio remonto techninis projektas (duomenys neskelbtini).

Nors pareiškėja skunde teismui teigia, kad visos projektavimo išlaidos pareiškėjai buvo būtinos, nepateikia jokių savo teiginius pagrindžiančių įrodymų. Aukščiau nurodytais rašytiniais duomenimis, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais pagrįsta aplinkybė, kad pareiškėja valdo ne visas palėpės patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), o tik 11,47 proc. patalpų, esančių adresais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Taigi jokiais rašytiniais įrodymais pareiškėja nepagrindė teiginio, kokiu pagrindu jai buvo būtinos visos projektinės dokumentacijos išlaidos, nors pareiškėjai nuosavybės teise priklauso tik dalis šių patalpų. Jokių papildomų paaiškinimų ar įrodymų šiuo ginčo klausimu pareiškėja nepateikė.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėja nepagrįstai leidžiamiems atskaitymams priskyrė visas projektinės dokumentacijos išlaidas, todėl mokesčių administratorius pagrįstai padidino pareiškėjos apmokestinamąjį pelną 50 462,10 Lt ir sumažino PVM atskaitą 10 597,04 Lt suma.

Dėl 21 169,33 Lt sumažinto 2013 m. apmokestinamojo pelno Baltarusijoje įsteigtos atstovybės išlaidomis ir 2012-2015 m. metinėse pelno mokesčio deklaracijose deklaruotų sąnaudų

Mokesčių administratorius pareiškėjos apmokestinamąjį pelną 2012-2014 m. padidino 2 901 534 Lt, o 2015 m. – 73 122 Eur, motyvuodamas, kad pareiškėja nepateikė prašomos informacijos, pagrindžiančios 2012-2013 m. ir 2014-2015 m. metinių pelno mokesčio deklaracijose deklaruotas 2 901 534 Lt ir 73 122 Eur sąnaudas. Taip pat VMI padidino pareiškėjos apmokestinamąjį pelną 21 169,33 Lt (6 131,06 Eur) suma, nes pareiškėja 2013 m. buhalterinėje apskaitoje sąnaudoms priskyrė 21 169,33 Lt atstovybės Baltarusijoje steigimo išlaidas.

Pareiškėjos teigimu, ji negalėjo surinkti tokių kelių metų senumo duomenų dėl 2012-2015 m. pelno mokesčio deklaracijose deklaruotų sąnaudų, nes tam reikia papildomai laiko, o dėl mokesčių administratoriaus nepratęsto termino surinkti duomenų nepavyko, tuo tarpu atstovybės Baltarusijoje registracijos išlaidos priskirtos leidžiamiems atskaitymams pagrįstai, nes pareiškėja pajamų Baltarusijoje neuždirbo ir pelno mokesčio nemokėjo.

Teismas nustatė, kad pareiškėja neginčija aplinkybės, jog ji 2012-2013 m. pelno mokesčio deklaracijose deklaravo bendrą 2 901 534 Lt, o 2014-2015 m. pelno mokesčio deklaracijose deklaravo bendrą 73 122 Eur sąnaudų, mažinančių pelną (didinančių nuostolius) sumą, o 2013 m. buhalterinėje apskaitoje sąnaudoms priskyrė 21 169,33 Lt atstovybės Baltarusijoje steigimo išlaidas.

Pareiškėja nagrinėjamu atveju nepateikė 2012-2015 m. pelno mokesčio deklaracijose nurodytų kitų sąnaudų, mažinančių pelno mokestį, detalizuojančių duomenų, taip pat nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių 2013 m. apskaitytas atstovybės Baltarusijoje steigimo sąnaudas. Pareiškėja nepagrindė, kad šios sąnaudos yra faktiškai patirtos, nepaaiškino, kokią veiklą vykdant susidarė tokios sąnaudos, ar tokia veikla buvo įprastinė pareiškėjos vykdoma veikla, ar šios sąnaudos buvo būtinos pareiškėjos pajamoms uždirbti ir ekonominei naudai gauti. Pareiškėjos nurodomi teiginiai, kad mokesčių administratoriui nepratęsus termino dokumentams pateikti tokių dokumentų pateikti ji neturėjo galimybės atmestini kaip nepagrįsti. Teismas akcentuoja, kad siekiant pagrįsti pelno mokestį mažinančių sąnaudų susidarymo faktą, būtent mokesčių mokėtojui tenka pareiga atitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais pagrįsti išlaidų, patirtų uždirbant pajamas, realumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-09-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2268/2011). Be to, pareiškėja tokių duomenų ar rašytinių įrodymų nepateikė ne tik mokesčių administratoriui, bet ir MGK ar teismui, taigi argumentai, kad pareiškėja nespėjo pateikti dokumentų per mokesčių administratoriaus nustatytą terminą atmestini kaip nepagrįsti.

Apibendrindamas šias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai padidino pareiškėjos apmokestinamąjį pelną 913 464 Eur suma pareiškėjai nepagrindus 2012-2013 m. ir 2014-2015 m. metinių pelno mokesčio deklaracijose deklaruotų 2 901 534 Lt ir 73 122 Eur sąnaudų, taip pat padidino pareiškėjos apmokestinamąjį pelną 21 169,33 Lt (6 131,06 Eur) nepagrindus 2013 m. apskaitytų atstovybės Baltarusijoje steigimo sąnaudų.

Dėl delspinigių dydžio

Pareiškėjos teigimu, mokesčių administratorius, konstatavęs tik vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nepagrįstai paskyrė pareiškėjai maksimalią Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje numatytą 50 proc. baudą, MGK šią baudą sumažino iki 40 proc. nustačiusi, kad 10 proc. bauda paskirta nepagrįstai.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti atvejai, kurių pagrindu mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, t. y. jeigu tokia teisinė galimybė yra numatyta specialiajame mokesčių įstatyme, egzistuoja šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas, taip pat kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu. Pagal šią teisės normą įrodinėjimo našta tenka mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe. Įrodymais gali būti bet kokie faktiniai duomenys, taip kaip jie aiškinami Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-319/2011).

Pareiškėja savo prašymo sumažinti apskaičiuotus delspinigius negrindžia Mokesčių administravimo įstatyme nurodytais pagrindais, o teigia, kad apskaičiuota delspinigių suma yra neproporcingai didelė, apskaičiuotas delspinigių dydis turi būti mažinamas vadovaujantis teisingumo ir proporcingumo principais.

Teismas pažymi, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog santykinai didelės delspinigių sumos savaime nesudaro pagrindo spręsti klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių (pvz., LVAT 2013-09-30 nutartis Nr. A-575-1470/2013), atleidimas nuo delspinigių mokėjimo yra galimas tik esant išskirtinėms aplinkybėms (pvz., LVAT 2017-11-06 nutartis Nr. A-1146-602/2017, 2018-02-06 nutartis Nr. A-144-602/2018). Laikomasi pozicijos, kad nėra pagrindo atleisti nuo delspinigių mokėjimo, kai mokestinė nepriemoka nustatyta konstatavus aplinkybes, kad mokesčių mokėtojas piktnaudžiavo mokesčių įstatymais, dėl to nevykdė savo pareigų apskaičiuoti, deklaruoti ir mokėti mokesčius (LVAT 2017-11-06 nutartis Nr. A-1146-602/2017).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja netinkamai vykdė pareigas apskaičiuoti ir mokėti privalomus mokesčius į valstybės biudžetą, vien aplinkybė, kad delspinigiai apskaičiuoti už 7 metų laikotarpį nesudaro pagrindo juos mažinti, nes pareiškėjos mokestinių prievolių vykdymas priklauso nuo pačios pareiškėjos, o mokesčių administratoriaus vilkinimo atlikti tyrimą veiksmai nenustatyti, mokestinis pareiškėjos patikrinimas truko vienus metus ir keturis mėnesius, toks laikotarpis laikytinas protingu. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pagrindo mažinti pareiškėjai apskaičiuotus 289 470,63 Eur ir 58 874,56 Eur delspinigius nėra, pareiškėjai nepagrindus prašymo Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintais pagrindais, o pagrindo taikyti teisingumo ar proporcingumo principus siekiant šiuo atveju sumažinti apskaičiuotų delspinigių dydį teismas nenustatė.

Dėl baudos dydžio

Baudos skyrimo taisyklės yra įtvirtintos MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, jog jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.

Nagrinėjant šį mokestinį ginčą mokesčių administratorius bei MGK įvertino ar yra pareiškėjos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. MGK sumažino pareiškėjai paskirtos baudos dydį padariusi išvadą, kad pareiškėja nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, o 40 proc. dydžio bauda pakankama įgyvendinti baudų skyrimo tikslus. Teismo vertinimu, pareiškėjos prašymas sumažinti paskirtą baudą iki 10 proc. negali būti tenkinamas, nes nenustatyta pareiškėjos atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Priešingai, iš mokestinio patikrinimo medžiagos matyti, kad pareiškėja atsisakė bendradarbiauti arba ignoravo mokesčių administratoriaus paklausimus, prašymus dėl informacijos pateikimo ir taip sudarė kliūtis atlikti mokestinį patikrinimą efektyviau.

Mokesčių administravimo įstatymo 140 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog atsakomybe sunkinančia aplinkybe laikoma, kai mokesčių mokėtojas nevykdo ar netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokestį, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius neturi galimybių apskaičiuoti mokėtinų mokesčių įprastine, t. y. specialiojo mokesčio įstatymo nustatyta, tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos elgesys atitinka šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės sudėtį, kaip minėta, pareiškėja ignoravo atitinkamus mokesčių administratoriaus prašymus dėl informacijos pateikimo, mokesčių administratoriui neteikė dokumentų, patvirtinančių atitinkamas atliktas ūkines operacijas, todėl laikytina, kad pareiškėja netinkamai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi šio mokestinio patikrinimo metu ir tai yra pakankamas faktas atsakomybę sunkinančiai aplinkybei nustatyti.

Kadangi nustatyta pareiškėjos atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tai yra pagrindas nukrypti nuo baudos vidurkio (140 straipsnio 5 dalies 2 punktas), todėl teismas daro išvadą, kad paskirta 40 proc. dydžio bauda yra teisinga ir pagrįsta, jos papildomai mažinti teismas pagrindo nenustatė.

Apibendrindamas visas išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos ginčijami Mokestinių ginčų komisijos 2019-08-14 sprendimas Nr. S-105 (7-80/2019), Valstybinės mokesčių inspekcijos 2019-06-05 sprendimas Nr. (21.222) FR00682-137 dėl patikrinimo akto tvirtinimo priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais ar kitais motyvais, teismas neturi pagrindo. Taigi netenkintini ir išvestiniai pareiškėjos skundo reikalavimai sumažinti paskirtos baudos ir papildomai apskaičiuotų delspinigių dydį. Todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Litcon“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.