Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2018-03-07 · Administracinė byla Nr. A-1104-756/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-01-25Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-03-07Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-03-07
Bylos Nr.
A-1104-756/2018
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00486-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Arūnas Dirvonas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
Pareiškėjas
E. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apygardos teismo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-1104-756/2018Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00486-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apygardos teismo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apygardos teismo, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. spalio 1 d. periodiškai konvojaus pareigūnų buvo pristatomas į Panevėžio apygardos teismą. Pareiškėjo teigimu, neturtinę žalą jis patyrė dėl to, kad Panevėžio apygardos teismo laikino sulaikymo patalpose (kamerose), kuriose jis buvo laikomas, nebuvo tualetinio popieriaus, muilo, vandens ir puodelio, todėl šiose patalpose jam buvo apribotos galimybės nueiti į tualetą, jis negalėjo atsigerti vandens, t. y. jam nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos. Pareiškėjas pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teismas, nesudarydamas tinkamų sąlygų, pažeidė jo orumą, jį pažemino, dėl to jis patyrė nepatogumus, kartais itin intensyvius, diskomfortą, baudimą, t. y. neturtinę žalą.Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio apygardos teismas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Panevėžio apygardos teismas nurodė, kad iki 2009 m. projektuotų ir statytų teismo pastatų patalpų įrengimo reikalavimus nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 7 d. įsakymu patvirtinta Teismų pastatų ir patalpų projektavimo ir įrengimo pagrindinių principų redakcija. Vadovaujantis minėtu teisiniu reguliavimu, patalpos konvojuojamųjų laikymui turi būti įrengtos laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2002), galiojusios iki 2009 m. spalio 9 d., bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių. Tačiau minėti teisės aktai nereikalauja, jog teismuose įrengtose laikino sulaikymo patalpose (kamerose) būtų tualetinis popierius, muilas, vanduo ir puodelis. Pagal nurodytą teisinį reguliavimą indas su vandeniu, puodelis ir muilas turi būti tik Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose ar policijos areštinėse įrengtose konvojuojamųjų kratai, drabužių, daiktų ir maisto produktų apžiūrai atlikti įrengtose patalpose (Konvojavimo taisyklių 75 p.). Taip pat muilas privalo būti policijos areštinės sanitarinėje švarykloje (Higienos normos HN 37:2002 37 p.), bet ne kameroje. Šiame kontekste atkreipė dėmesį į tai, kad teismo patalpose vyksta bylų nagrinėjimo procesas, kurį nuosekliai reglamentuoja proceso teisės normos. Bylos nagrinėjimo metu teisme, priešingai, nei policijos areštinėse ar kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose, teisiamajam (kaltinamajam, įtariamajam) yra sudaromos išskirtinės sąlygos, lemiančios šio asmens ir kitų asmenų (nagrinėjimo metu teismo salėje dalyvaujančių ar už jos ribų esančių) galimą kontaktą. Teismas yra institucija, kuri asmens baudžiamojo persekiojimo ir jam paskirtos bausmės vykdymo procese užima išskirtinę vietą, nes yra vienintelė institucija, vykdanti teisingumą ir sprendžianti išimtinai tik teismui priskirtinus klausimus. Būdamas teisme teisiamasis (kaltinamasis, įtariamasis) paprastai patiria didelį stresą, nerimą, baimę, nežinomybę ir kitokius neigiamus išgyvenimus, kas gali sąlygoti neadekvatų teisiamojo (kaltinamojo, įtariamojo) elgesį jam svetimoje ir nepriimtinoje aplinkoje. Tai tiesiogiai kelia grėsmę tiek teismo personalui, tiek kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, tiek pačiam teisiamajam (kaltinamajam, įtariamajam). Todėl teismo laikino sulaikymo patalpose (kamerose) teisiamajam (kaltinamajam, įtariamajam) papildomai suteikus galimybę disponuoti daiktais, kuriuos galima pritaikyti savęs ar kitų asmenų sužalojimui, būtų nepagrįstai sumažintas saugumas teismo patalpose esantiems asmenims. Be to, Panevėžio apygardos teismas pažymėjo, kad konvojuojami asmenys laikino sulaikymo patalpose (kamerose) yra laikomi retai ir tik trumpą laiko tarpą, siekiant užtikrinti konvojuojamų asmenų bei juos lydinčių pareigūnų saugumo poreikį ir konvojuojamų asmenų privalomą dalyvavimą nepertraukiamame teismo posėdyje. Atsižvelgiant į tai, vykdyti teisme nenumatytus reikalavimus ir užtikrinti, kad teismo laikino sulaikymo patalpose (kamerose) būtų teisės aktuose nenumatyti daiktai (muilas, tualetinis popierius, indas su vandeniu, puodelis ir kt.), nėra pagrindo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Panevėžio apygardos teismas tvirtino, kad pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 25 d. sprendimu (b. l. 59–63) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Visų pirma, teismas akcentavo, kad nors pareiškėjas, gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą į jo skundą, teismui pateikė rašytinius paaiškinimus ir skundo papildymą, kuriame abstrakčiai nurodė, jog Panevėžio apygardos teismo tualete nebuvo užtikrintas jo privatumas, teismo posėdyje dėl šių aplinkybių pareiškėjas nebepasisakė ir neturtinės žalos atsiradimo šia aplinkybe negrindė. Tuo tarpu iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos administraciniame teisme 2017 m. sausio 13 d. nutartimi buvo priimtas nagrinėti pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš jo laikymo Panevėžio apygardos teismo laikino sulaikymo patalpose netinkamomis sąlygomis, tai yra, neužtikrinant privatumo tualete, laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. spalio 29 d. Atsižvelgęs į tai, teismas šioje byloje neturtinės žalos atsiradimo, kildinamo iš privatumo Panevėžio apygardos teismo tualete neužtikrinimo, nenagrinėjo.Teismas pažymėjo, kad viešajai atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.Šiame kontekste teismas nurodė, kad iš bylos duomenų nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 10 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. periodiškai buvo pristatomas į Panevėžio apygardos teismą susipažinti su nagrinėjamos bylos medžiaga, dalyvauti teismo posėdžiuose. Be to, teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos teisme yra įrengtos laikino sulaikymo patalpos (kameros), kuriose laikomi konvojuojami asmenys, taip siekiant užtikrinti konvojuojamų asmenų bei juos lydinčių pareigūnų saugumo poreikį ir konvojuojamų asmenų privalomą dalyvavimą nepertraukiamame teismo posėdyje. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų teismas taip pat nustatė, kad prie laikino sulaikymo patalpų (kamerų) yra įrengtas tualetas. Spręsdamas dėl reikalavimų, keliamų laikino sulaikymo patalpoms (kameroms), teismas pabrėžė, kad Teismų taryba 2006 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 13 P-432 pritarė Teisingumo ministerijos parengtiems Teismų pastatų ir patalpų projektavimo ir įrengimo pagrindiniams principams. Teisingumo ministras 2008 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 1R-313 sudarė darbo grupę, kuri nustatė teismų pastatų ir patalpų būklės, patalpų plotų įvertinimo kriterijus, kuriais vadovaudamasi, Teisingumo ministerija galėtų priimti pagrįstus sprendimus dėl konkrečių investicijų projektų rengimo, jų prioritetų nustatymo ir jų įtraukimo į Valstybės investicijų programą. Minėta darbo grupė parengė Teismų pastatų ir patalpų projektavimo ir įrengimo pagrindinius principus, kuriems Teisėjų taryba pritarė 2009 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 13 P-155-(7.1.2). Teisingumo ministras Teismų pastatų ir patalpų projektavimo ir įrengimo pagrindinius principus patvirtino 2009 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 1R-341.Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teismų pastatų ir patalpų projektavimo ir įrengimo pagrindiniai principai, kuriems Teismų taryba pritarė 2006 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 13 P-432, numatė, jog projektuojant ir įrengiant teismų pastatus ir patalpas, būtina sudaryti tinkamas darbo sąlygas ir saugią aplinką teisėjams, teismų darbuotojams, proceso dalyviams ir visuomenės atstovams (2.3–2.4 punktai); šių principų 5.11 punkte buvo nustatyta, kad teismuose patalpos konvojuojamųjų laikymui turi būti įrengtos laikantis Higienos normos HN 37:2002 ir Konvojavimo taisyklių reikalavimų. Higienos normos HN 37:2002 41–45 punktai numatė bendro pobūdžio reikalavimus, keliamus laikino sulaikymo patalpoms (šių patalpų lubų, sienų ir grindų būklei, patalpų šildymui ir vėdinimui, apšvietimui). Tuo tarpu sanitariniam mazgui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Higienos normos HN 37:2002 28 punkte, kuris nustatė, kad sanitariniame mazge turi būti įrengtas unitazas, praustuvė, pertvara. Teisėjų tarybos 2009 m. spalio 30 d. nutarimu patvirtintų Principų 7.1 punkte buvo nustatyta, kad reikalavimai laikino sulaikymo kameroms nustatomi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu. Atitinkamai Teisingumo ministras 2011 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 1R-216 patvirtino Reikalavimus naujai įrengiamoms laikino sulaikymo kameroms teismuose (toliau – ir Reikalavimai). Pagal nurodyto įsakymo 2 punktą, teismams, atliekantiems savo patalpų einamąjį remontą ir esamoms laikino sulaikymo kamerų patalpoms, Reikalavimai turi tik rekomendacinį pobūdį.Išanalizavęs nurodytų teisės aktų nuostatas, teismas sprendė, kad juose yra nustatyti kriterijai laikinų sulaikymo patalpų būklei, sanitarinio mazgo reikalavimai, tačiau šiuose teisės aktuose nėra imperatyvių nuostatų, nustatančių pareigą laikino sulaikymo patalpose, tualetuose padėti tualetinį popierių, muilą, puodelį. Nors šie reikalavimai ir nėra privalomai įtvirtinti, iš atsakovo atstovo rašytinių paaiškinimų, Panevėžio apygardos teismo darbuotojo tarnybinio pranešimo ir pateiktų fotonuotraukų matyti, kad tualete, esančiame Panevėžio apygardos teisme prie laikino sulaikymo kamerų, yra kriauklė su vandentiekiu, klozetas, tualete padėtas tualetinis popierius, o nuo 2016 m. pavasario, siekiant užtikrinti tinkamą aplinką į teismą pristatytiems asmenims, minėtame tualete sulaikymo kamerose laikomiems asmenims papildomai buvo padėtas ir skystas muilas, posėdžių salėse – grafinai su vandeniu ir vienkartiniais puodeliais.Remdamasis nuodytomis aplinkybėmis ir vadovaudamasis minėtų teisės aktų nuostatomis, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju neturi pagrindo konstatuoti pažeidimų dėl netinkamų laikymo sąlygų laikino sulaikymo patalpose (kamerose). Darydamas tokias išvadas, teismas atsižvelgė į laikino sulaikymo patalpų (kamerų) teismuose specifiką, įvertino tai, kad šiose patalpose į teismą pristatyti asmenys yra laikomi trumpą laiką, taip pat tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Panevėžio apygardos teismo darbuotojus prašydamas atsigerti vandens ir šis jo prašymas nebūtų buvęs patenkintas. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie apribotą galimybę pareiškėjui pasinaudoti prie laikino sulaikymo patalpų esančiu tualetu.Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nesurinkta įrodymų, leidžiančių teigti, jog Panevėžio apygardos teismas ir šio teismo darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė arba netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus ir neužtikrino pareiškėjui tinkamų sąlygų Panevėžio apygardos teismo laikino sulaikymo patalpose. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, jog Panevėžio apygardos teismo darbuotojai būtų sąmoningai siekę pareiškėjui tyčia sudaryti blogesnes sąlygas ir taikę kokius nors įstatymo nenumatytus apribojimus, pareiškėjas laikino sulaikymo patalpose buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, todėl konstatavo, jog byloje nenustatytas Panevėžio apygardos teismo ir šio teismo darbuotojų veiksmų neteisėtumas, kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas E. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 70), kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 5 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 bei 3 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio nuostatas. Be to, pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju teismas rėmėsi absurdiškais argumentais, jog žmogus muilu, tualetiniu popieriumi ar plastikiniu puodeliu gali užpulti ir sužaloti pareigūnus bei save. Pareiškėjas dar kartą akcentuoja, kad jis Panevėžio apygardos teisme neturėjo galimybės oriai nueiti į tualetą, kadangi jame nebuvo tualetinio popieriaus ir kitų reikmenų higienai palaikyti, o dėl to jis patyrė neturtinę žalą.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio apygardos teismas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 73) prašo jį atmesti ir palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą nepakeistą. Panevėžio apygardos teismas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes. Pažymi, kad Panevėžio apygardos teismo darbuotojai užtikrina konvojuojamųjų sąlygas net ir tais atvejais, kai teisės aktai to nereikalauja, o bendraudami su pareiškėju neatliko jokių neteisėtų jo garbę bei orumą žeminančių, jį kankinančių ar kitokių diskomfortą jam sukeliančių veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. spalio 1 d. periodiškai konvojaus pareigūnų buvo pristatomas į Panevėžio apygardos teismą, kur jam buvo apribotos galimybės nueiti į tualetą ir jis negalėjo atsigerti vandens, nes nebuvo tualetinio popieriaus, muilo, vandens ir puodelio, priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Panevėžio apygardos teismo ir šio teismo darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjo nurodytais aspektais, t. y. nenustatęs vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pakartotinai teigdamas, kad Panevėžio apygardos teisme jis neturėjo galimybės oriai nueiti į tualetą, kadangi jame nebuvo tualetinio popieriaus ir kitų reikmenų higienai palaikyti, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi absurdiškais argumentais ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių.Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia, pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, t. y. bylos duomenimis pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kuomet išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog Panevėžio apygardos teismas ar šio teismo darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė arba netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus ir neužtikrino pareiškėjui tinkamų sąlygų jo skundo nurodytais aspektais, t. y. šiuo aspektu nėra atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo). Juolab, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas ir motyvuotas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, be kita ko, užfiksuoti tiesiogines savo darbo funkcijas vykdančių asmenų, kurių šališkumas nagrinėjamoje byloje nenustatytas. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų ir pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų, konkrečiai nenurodo, kokių bylai reikšmingų aplinkybių, jo manymu, neįvertino teismas, o tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi absurdiškais argumentais. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, teismas šio sprendimo negrindė pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomu teiginiu, jog žmogus muilu, tualetiniu popieriumi ar plastikiniu puodeliu gali užpulti ir sužaloti pareigūnus bei save. Todėl šis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat nenustatė, kad nagrinėjamu atveju Panevėžio apygardos teismas ir šio teismo darbuotojai būtų pažeidę pareiškėjo nurodytas SVĮ, BVK, Konvencijos ir Konstitucijos nuostatas. Šiuo aspektu akcentuotina, jog iš bylos duomenų matyti, kad Panevėžio apygardos teismo tualete, įrengtame atskiroje patalpoje ir esančiame prie laikino sulaikymo patalpų, visada buvo unitazas, praustuvas su vandentiekiu ir tualetinis popierius, taip pat nuo 2016 m. pavasario tualete buvo papildomai padėtas skystas muilas, o posėdžių salėse – grafinai su vandeniu ir vienkartiniais puodeliais. Be to, pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į teismo darbuotojus su skundais (prašymais, pareiškimais) dėl higienos priemonių nesuteikimo ar prašydamas duoti atsigerti vandens (b. l. 40–45). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas į Panevėžio apygardos teismą buvo konvojuojamas susipažinti su nagrinėjamų bylų medžiaga ir dalyvauti teismo posėdžiuose, todėl laikino sulaikymo patalpose buvo laikomas tik trumpą laiko tarpą. Kartu pabrėžtina, jog pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių datų ir neindividualizavo konkrečių įvykių, kada, jo teigimu, jis neturėjo galimybės oriai nueiti į tualetą, o savo skundą, jame nurodydamas ilgesnį nei 6 metų laikotarpį, grindė tik abstrakčiais teiginiais. Todėl šiuo atveju teismas, pačiam pareiškėjui nenurodant konkrečių pažeidimo epizodų, neturi pagrindo spręsti, kad kiekvieną kartą pareiškėjui atvykus į Panevėžio apygardos teismą jam reikėjo pasinaudoti tualetu, ir iš esmės neturi galimybės nustatyti, kada per visą pareiškėjo nurodytą ilgesnį nei 6 metų laikotarpį jis apskritai naudojosi (norėjo pasinaudoti) tualetu teisme, nusiplauti rankas ir pan. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje nustatytų aplinkybių, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui Panevėžio apygardos teisme buvo užtikrintos tinkamos sąlygos, todėl pareiškėjo teiginys, jog jis neturėjo galimybės oriai nueiti į tualetą, atmestinas kaip nepagrįstas.Atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) pareiškėjo skunde nurodytais aspektais, o nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, tai yra savarankiškas skundo atmetimo pagrindas, teisėjų kolegija pažymi, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatinėjimas šiuo atveju yra betikslis. Todėl apelianto teiginiai, kad jis jautėsi pažemintas ir neteisėtai baudžiamas, ginčo sprendimui nebeturi esminės teisinės reikšmės, ir teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė