Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Tele2“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-226-510/2008 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Tele2“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Omnetus“, trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai dėl įsakymo panaikinimo ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas sprendime nurodė, jog apklausti liudytojai patvirtino, kad naudojosi keliomis SIM kortelėmis ir keliais telefonais tik darbo tikslais ir neigė tą faktą, kad jiems priskirtos SIM kortelės buvo naudojamos telefoninių pokalbių srautų terminavimo tikslu. Liudytojai V. S. , S. B.ir T. T. , nurodė, kad pakeisdavo vieną SIM kortelę kita po to, kai išnaudodavo minimalius kortelių pokalbio limitus. Teismas nustatė, kad, remiantis ieškovo pateiktais duomenimis, yra atvejų, kai kelios tam pačiam asmeniui priskirtos kortelės buvo naudojamos tuo pačiu metu. Tačiau šie faktai, teismo teigimu, dar nepatvirtina aplinkybės, jog pokalbių srautai buvo terminuojami komerciniams tikslams. Ieškovo teiginius, jog atsakovas pokalbių srautų terminavimui naudojo specialią įrangą, teismas laikė prielaidomis. Teismas taip pat nurodė, kad išsiaiškinti, ar atsakovas naudojo specialią įrangą, reikalingos specialios techninės žinios ryšių srityje, tačiau ieškovai nepageidavo ekspertizės. Pagal mobiliojo telefono ryšio paslaugų sutarties 2005 m. spalio 7 d. ir 2005 m. spalio 25 d. priedų 3 punktą, atsakovas įsipareigojo nenaudoti ieškovo paslaugų pokalbių srautų terminavimui komerciniais tikslais. Komerciniu tikslu turėtų būti suprantamas atsakovo tikslas iš pokalbių srautų terminavimo gauti pajamas. Tačiau ieškovas nepateikė teismui ir neprašė išreikalauti jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kiti fiziniai ar juridiniai asmenys būtų atlikę atsakovui mokėjimus už jo veiklą, susijusią su pokalbių srautų terminavimo veikla. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovo teiginiai, jog atsakovas terminavo pokalbių srautus komerciniais tikslais, paremti prielaidomis, jie nepagrįsti patikimais įrodymais, todėl nėra pagrindo priteisti 23 000 Lt perskaičiuotų mokesčių, 13 212,92 Lt minimalių mėnesinių mokesčių už tą laikotarpį, kurį paslaugų teikimas buvo apribotas dėl atsakovo kaltės, ir 42 447,20 Lt minimalių mėnesinių mokesčių iki sutarties termino pabaigos. Teismas pripažino nepagrįstu ieškovo argumentą, kad Ryšių reguliavimo tarnyba privalėjo vadovautis ne Lietuvos Respublikos Elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsniu, bet šio įstatymo 28 straipsniu, nurodęs, kad atsakovas yra galutinis paslaugų gavėjas. Teismas padarė išvadą, kad RRT, kaip ikiteisminė institucija, tarp šalių kilusį ginčą išsprendė savo kompetencijos ribose, o ginčijamame įsakyme padarytas išvadas, jog įeinančių skambučių nebuvimas ar mažesnis jų kiekis nei išeinančių nėra tinkamas ir pakankamas įrodymas, jog paslaugų gavėjas terminuoja pokalbių srautą komerciniais tikslais, teismas pripažino pagrįstomis ir nurodė, kad ieškovas CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis šių išvadų nepaneigė. Teismas taip pat nurodė, kad Ryšių reguliavimo tarnyba pagrįstai konstatavo, jog UAB „Tele2“ nepateikė dokumentais pagrįstų įrodymų, kad atsakovas naudoja UAB „Tele2“ teikiamas paslaugas pokalbių srautų terminavimui komerciniais tikslais, pagrįstai pripažino sutarties priedo 3 punktą kaip diskriminuojantį paslaugų gavėją ir pagrįstai pripažino neteisėtais UAB „Tele2“ reikalavimus sumokėti pinigines sumas, kurių priskaičiavimas yra susijęs su nepagrįstais ieškovo teiginiais, kad atsakovas pokalbių srautus terminavo komerciniais tikslais.

1. Teismas pažeidė pareigą motyvuoti sprendimą. Teismas nenurodė motyvų, kodėl atmetė ieškovo argumentus, jog šalių sudaryta sutartis, įskaitant sutarties priedo 3 punktą, yra teisėtai sudaryta, galiojanti ir turinti šalims įstatymo galią, jog atsakovas UAB „Omnetus“ nebuvo ir negalėjo būti diskriminuojamas. Teismas taip pat nemotyvavo savo sprendimo, atmesdamas ieškovo argumentus bei įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovas sujungė savo tinklą su UAB „Tele2“ tinklu, bei argumentus dėl to, jog Ryšių reguliavimo tarnyba apskritai neturi kompetencijos spręsti ginčo dėl sutarties.

2. Teismas pažeidė sutarties laisvės principą bei sutarties įstatymo galią šalims įtvirtinančias materialinės teisės normas (CK 6.156 str., 6.189 str. 1 d.), pažeidė įrodymus bei įrodinėjimą reguliuojančias procesinės teisės normas, kadangi nevertino ieškovo pateiktų ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių įrodymų, pažeidė CK 6.38 str. 1 d., Elektroninių ryšių įstatymo 3 straipsnio 34, 60, 68 dalis, 22, 28 straipsnius, Prieigos, įskaitant tinklų sujungimą, suteikimo ir teikimo taisykles, Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 28 punktą.

3. RRT, pripažindama sutarties priedų 3 punktą negaliojančiu dėl tariamo paslaugų gavėjo diskriminavimo, viršijo savo kompetenciją. Sutarties sąlygą pripažinti negaliojančia turi teisę teismas (CK 1.78 str., 1.138 str.). Atsakovas teisme nepareiškė ieškinio dėl sutarties priedų 3 punkto pripažinimo negaliojančiomis, teismas ex officio sandorio negaliojančiu nepripažino. Tad ši nuostata yra nenuginčyta ir galiojanti. Nei sprendime, nei Įsakyme nėra nurodyta jokia imperatyvi teisės norma, kuriai prieštarauja sutarties priedų 3 punktas, nei negaliojimo pagrindas (CK 1.78-1.96 str.), taip pat nėra nurodytų motyvų dėl atsakovo, kaip paslaugų gavėjo, diskriminavimo. Sutarties priedų 3 punkto sąlygos yra taikomos visiems juridiniams asmenims. Kiekvienas klientas turi teisę laisvai pasirinkti ir pakeisti tiek mobiliojo ryšio operatorių, tiek to paties operatoriaus teikiamas paslaugas. Atsakovas, pasirašęs sutartį, įsipareigojo laikytis pareigos nenaudoti pokalbių srautų terminavimui komerciniais tikslais bei prisiėmė atsakomybę už šios pareigos nesilaikymą ar netinkamą laikymąsi. Sutarties priedų 3 punkto nuostatos yra teisėtos ir teismas neturėjo pagrindo jomis nesivadovauti.

4. Nepagrįstas teismo teiginys, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog atsakovas naudojo ieškovo teikiamas paslaugas pokalbių srautų terminavimui komerciniais tikslais. Atsakovas neginčijo ir neneigė, jog išeinančių skambučių kiekis buvo didesnis nei įeinančių, tokiu būdu pats patvirtino jam suteiktų telefono numerių pokalbių išklotinėse nurodytų duomenų atitikimą tikrovei. Ieškovas analizavo ne tik detalias klientui suteiktų telefono numerių pokalbių išklotines, bet ir įeinančių ir išeinančių skambučių santykį. Šiose išklotinėse nurodyti IMEI kodai nėra mobiliojo ryšio aparatų IMEI kodai, kas patvirtina, kad buvo naudojami ne mobilaus ryšio telefono aparatai, o kiti įrenginiai, kurių tipą ir markę ieškovas nustato, pasinaudodamas kompanijos „International numbering plans“ internetiniu puslapiu. Išeinantys skambučiai buvo inicijuoti toje pačioje bazinėje stotyje (kiekviena bazinė stotis turi individualų identifikacinį numerį). Buvo ypatingai trumpas tarpas tarp išeinančių skambučių (dažnai po 1-2 sekundes), kas yra fiziškai ir techniškai neįmanoma, naudojantis mobiliuoju telefono aparatu, užbaigti vieną pokalbį ir inicijuoti naują pokalbį. Šių aplinkybių pagrindu ieškovas padarė išvadą, kad atsakovas teikia viešųjų (elektroninių) ryšių tinklą, kai iš trečiųjų operatorių siunčiami pokalbių srautai yra pabaigiami (terminuojami) ieškovo UAB „Tele2“ telekomunikacijų tinkle, pasinaudojant UAB „Tele2“ SIM kortelėmis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo iš 2005 m. spalio 7 d. tarp ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Tele 2“ ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Omnetus“ sudarytos mobiliojo/fiksuotojo telefono ryšio paslaugų sutarties. Sprendžiant iš sutarties turinio (bylos priedas Nr. 3, b.l. 38- 39), šios sutarties pagrindu tarp šalių susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai kaip tarp elektroninių ryšių paslaugos tiekėjo (ieškovo) ir galutinio šios paslaugos gavėjo (atsakovo).

Pagal Lietuvos Respublikos Elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsnio pirmosios dalies nuostatą, kilus ginčui tarp elektroninių ryšių paslaugų tiekėjo ir galutinio paslaugų gavėjo, galutinis paslaugų gavėjas turi teisę kreiptis į Ryšių reguliavimo tarnybą, kad ši išankstine ne teismo tvarka išspręstų jo ginčą su elektroninių ryšių paslaugų tiekėju. Galutinis paslaugų gavėjas taip pat turi teisę kreiptis tiesiogiai į teismą. Taigi įstatymas nustatė išankstinę neteisminę ginčų, kilusių tarp elektroninių ryšių paslaugų tiekėjo ir galutinio paslaugų gavėjo, sprendimo tvarką, kuria paslaugų gavėjas gali pasinaudoti. Būtent šios teisės normos pagrindu, pasinaudodamas jam suteikta teise, atsakovas, kaip galutinis paslaugų gavėjas, 2006 m. rugsėjo 13 d. ir 2006 m. lapkričio 8 d. prašymais kreipėsi į Ryšių reguliavimo tarnybą, prašydamas pripažinti negaliojančiais ir neteisėtais atsakovo UAB ,,Tele2“ reikalavimą atsiskaityti už mobiliojo ryšio paslaugų teikimą pagal perskaičiuotus standartinius tarifus tada, kai, atsakovo teigimu, jam buvo nepagrįstai sustabdytas ryšio paslaugų teikimas, šalių sudarytos sutarties priedą, kaip diskriminacinį ir pažeidžiantį jo, kaip vartotojo, teises, o taip pat priskaičiuotas baudas.

Lietuvos Respublikos Elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsnio pirmojoje dalyje nėra apibrėžta, kokius ginčus tarp elektroninių ryšių paslaugų teikėjo ir galutinio paslaugų gavėjo kaip ikiteisminė ginčų nagrinėjimo instancija kompetentinga nagrinėti Ryšių reguliavimo tarnyba.

Pagal CK 1.78 straipsnio 2 dalies nuostatą, nuginčijamam sandoriui pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas (CK 1.78 str. 2 d.).

Išnagrinėjusi ginčą tarp atsakovo, kaip galutinio elektroninių ryšių paslaugų gavėjo, ir ieškovo, kaip šių paslaugų tiekėjo, Ryšių reguliavimo tarnyba atsakovo UAB ,,Omnetus“ skundą patenkino iš dalies ir, be kita ko, pripažino negaliojančiu sutarties priedo 3 punktą, kaip diskriminuojantį paslaugų gavėją. 2005 m. spalio 7 d. šalių sudarytos mobiliojo/fiksuotojo telefono ryšio paslaugų sutarties priedai yra sudėtinės šios sutarties dalys ir jų nuostatos papildo sutarties sąlygas. Taigi, sutarties priedo trečiojo punkto nuostatos taip pat yra sutarties sąlygos ir jos gali būti ginčijamos tokia pačia tvarka, kaip ir bet kuris civilinės teisės subjektų sudarytas sandoris ar atskira jos sąlyga (sąlygos). Ginčijamu 2006 m. gruodžio 14 d. įsakymu RRT nustatė, kad šios bylos šalių sudarytos sutarties priedo 3 punktas diskriminuoja atsakovą, kaip paslaugos gavėją, ir dėl šios priežasties pripažino jį negaliojančiu. Tai reiškia, kad Ryšių reguliavimo tarnyba pripažino negaliojančiu sandorį, kurį pripažinti negaliojančiu yra būtinas teismo sprendimas. Todėl pagrįstas yra apelianto teiginys, kad RRT, pripažindama Sutarties priedų 3 punktą negaliojančiu, viršijo savo kompetenciją.

Pagal Elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsnio 2 dalies ir 28 straipsnio 6 dalies 1 punkto bei 7 dalies nuostatas, Ryšių reguliavimo tarnyba privalo atsisakyti nagrinėti prašymą, jeigu ji nėra kompetentinga tokį ginčą nagrinėti, o jeigu ši aplinkybė paaiškėja nagrinėjant ginčą – jo nagrinėjimą nutraukti. Kadangi, kaip jau minėta, nuginčijamam sandoriui pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas, tai RRT, gavusi atsakovo prašymą dėl ginčo ikiteisminio sprendimo, šio prašymo dalį, kuria atsakovas prašė pripažinti negaliojančiu sutarties priedų 3 punktą, turėjo atsisakyti nagrinėti, arba, pradėjusi tokį prašymą nagrinėti, jo nagrinėjimą nutraukti. Kadangi RRT tokį prašymą išnagrinėjo iš esmės ir dėl jo priėmė sprendimą, kuriuo pripažino sutarties sąlygą negaliojančia, toks sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu, o esant ieškovo reikalavimui, turi būti panaikintas. Dėl šios priežasties naikinama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinys dėl šios ginčijamo įsakymo dalies panaikinimo, nes pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šią ieškinio dalį, nepasisakė dėl minėtos ginčijamo įsakymo dalies teisėtumo ir šios ieškinio dalies iš esmės neišnagrinėjo, dėl ko priėmė iš esmės neteisingą sprendimą (CPK 329 str. 1 d.).

Panaikinus Ryšių reguliavimo tarnybos įsakymo dalį, kuria pripažintas negaliojančiu sutarties priedo 3 punktas, ieškovo ir atsakovo sudarytos sutartys ir jų priedai tebegalioja. Tačiau šioje byloje nagrinėjamo ginčo objektas yra ieškovo atliktas viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo apribojimas atsakovo atžvilgiu ir mokesčių už 2006 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais suteiktas paslaugas pagal standartinius tarifus perskaičiavimas. Todėl vien ginčijamų sudarytos sutarties sąlygų galiojimas dar nereiškia, kad ieškovo veiksmai, apribojant atsakovui teikiamas paslaugas ir perskaičiuojant mokestį, yra teisėti ir pagrįsti.

Pagal Elektroninių ryšių įstatymo 34 straipsnio 1 dalies nuostatą, elektroninių ryšių paslaugų sutartis yra viešoji sutartis ir paslaugos turi būti teikiamos bei elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartis sudaroma pagal Ryšių reguliavimo tarnybos patvirtintas elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisykles. Tai reiškia, kad tarp elektroninio ryšio paslaugų teikėjo ieškovo UAB „Tele2“ ir galutinių paslaugų gavėjo atsakovo UAB ,,Omnetus“ sudaryta sutartis turi atitikti Ryšių reguliavimo tarnybos patvirtintas elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisykles, todėl tokio pobūdžio sutartyse šalys negali visiškai laisva valia nustatyti bet kokias sutarties sąlygas. Civilinio kodekso 6.161 straipsnio 4 dalis numato, kad viešosiose sutartyse nustatomos prekių ir paslaugų kainos bei kitos sąlygos turi būti vienodos visiems tos pačios kategorijos vartotojams, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai atskirų kategorijų vartotojams gali būti taikomos lengvatinės sąlygos. Todėl negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarties laisvę bei sutarties įstatymo galią įtvirtinančias materialinės teisės normas, nes, sudarydamas viešąją sutartį, paslaugos tiekėjas neturi visiškos laisvės nustatyti visas jos sąlygas, jis neturi teisės nustatyti skirtingų sąlygų tos pačios kategorijos vartotojams, o ginčijamu atveju sutartis privalo būti sudaryta pagal valstybės patvirtintas standartines sąlygas (CK 6.161 str. 5 d., ERĮ 34 str. 1 d.).

Šalių sudarytos mobiliojo telefono ryšio paslaugų sutarties priedų 3 punkte įtvirtinta nuostata, kad klientas įsipareigoja nenaudoti Tele2 paslaugų pokalbių srautams terminuoti komerciniais tikslais, o pokalbių srautų terminavimu komerciniais tikslais laikoma tokia veikla, kai kliento vienai SIM kortelei tenkanti išeinančių skambučių bendra trukmė per mėnesį bus ilgesnė nei šiai kortelei tenkanti įeinančių skambučių bendra trukmė. Tokia sutarties sąlyga Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2006 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. (36.4)-IV-1326 pripažinta diskriminacine paslaugų gavėjo UAB ,,Omnetus“ atžvilgiu. Tokio sprendimo pagrindu nurodyta aplinkybė, kad įeinančių skambučių nebuvimas ar mažesnis jų kiekis nei išeinančių skambučių nėra tinkamas ir pakankamas įrodymas, jog paslaugų gavėjas terminuoja pokalbių srautą komerciniais tikslais, o paslaugų teikėjas negali riboti paslaugų gavėjo teisės naudotis paslaugomis, jei šis laikosi sutartyje numatytų reikalavimų. Su tokia Ryšių reguliavimo tarnybos išvada nėra pagrindo nesutikti. Atsakovas, kaip paslaugos gavėjas, kontroliuoti įeinančių skambučių bendrą trukmę neturi galimybės: ji negali užtikrinti, kad jam paskambins tiek pat ar daugiau, nei jis skambins kitiems asmenims. Sutarties priedo 3 punkte numatyta paslaugos gavėjo (atsakovo) atsakomybė: paslaugos tiekėjas (ieškovas) gali apriboti paslaugų teikimą ir perskaičiuoti mokesčius už suteiktas paslaugas. Todėl gali susidaryti tokia situacija, kada nuo paslaugos gavėjo nepriklausančių priežasčių jo įeinančių skambučių kiekis bus mažesnis už išeinančių skambučių kiekį, ir paslaugos gavėjui bus apribotas paslaugų tiekimas. Tokiu atveju paslaugos gavėjo atsakomybės taikymas būtų aiškiai nepagrįstas. Taigi įeinančių skambučių nebuvimas ar mažesnis kiekis nei išeinančių iš tiesų nėra tinkamas ir pakankamas įrodymas, jog paslaugos gavėjas terminuoja pokalbių srautą komerciniais tikslais, o minėta sutarties sąlyga neleidžia atsakovui naudotis paslaugomis tokia apimtimi, kokia jis nori ir galėtų pagal sudarytą viešojo ryšio sutartį, jeigu nebūtų tokios sąlygos. Kadangi minėtos sankcijos (paslaugų tiekimo apribojimas ir tarifo perskaičiavimas) priklauso nuo naudojimosi paslauga apimties, kuri negali būti vienoda tos pačios kategorijos paslaugų gavėjams, o priklauso nuo atskirų paslaugos dalių (įeinančių ir išeinančių skambučių) santykinės vertės, kurios galutinis paslaugų gavėjas negali kontroliuoti, tai ir reiškia, kad ši sąlyga diskriminuoja atsakovą, kaip paslaugos gavėją.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje yra įtvirtintas reikalavimas, kuris vienodai taikomas civilinio proceso šalims: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK tvarka nereikia įrodinėti.

Esminė aplinkybė, kurią šioje byloje įrodinėjo ieškovas, yra jo teiginys, kad atsakovas UAB ,,Omnetus“ naudojo ieškovo teikiamas paslaugas pokalbių srautų terminavimui komerciniais tikslais. Šiai aplinkybei įrodyti ieškovas pateikė detalias atsakovui suteiktų telefono numerių pokalbių išklotines bei rašytinius paaiškinimus, ieškovo nuomone paneigiančius apklaustų liudytojų, kurių parodymus analizavo pirmosios instancijos teismas, teiginius. Tačiau šie atsakovo pateikti įrodymai iš esmės grindžiami tik ta aplinkybe, kad atsakovo išeinančių skambučių kiekis buvo didesnis nei įeinančių. Dėl šios aplinkybės, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, byloje ginčo nėra. Atsakovas iš esmės neneigė ir pokalbių išklotinėse nurodytų duomenų atitikimo tikrovei. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau nustatyta, įeinančių skambučių mažesnis kiekis nei išeinančių nėra tinkamas ir pakankamas įrodymas, jog paslaugos gavėjas terminuoja pokalbių srautą komerciniais tikslais, tokį faktą patvirtinančios pokalbių išklotinės taip pat nėra pakankamas įrodymas, galintis patvirtinti ieškovo teiginį, kad atsakovas terminuoja pokalbių srautą komerciniais tikslais. Ieškovas teigia, kad atsakovas pokalbiams terminuoti naudojo ne mobilaus ryšio telefono aparatus, o kitus įrenginius. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, išsiaiškinti, ar atsakovas naudojo specialią įrangą, reikalingos specialios techninės žinios ryšių srityje, tačiau ieškovas nepageidavo ekspertizės, taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kiti fiziniai ar juridiniai asmenys būtų atlikę atsakovui mokėjimus už jo veiklą, susijusią su pokalbių srautų terminavimu. Apeliacinės instancijos teisme ieškovas nepateikė jokių naujų įrodymų, galinčių patvirtinti jo teiginį apie atsakovo pokalbių terminavimą komerciniais tikslais.

Nenustačius, kad atsakovas užsiėmė tokia veikla, kaip pokalbių terminavimas komerciniais tikslais, laikomas nepagrįstu ir apelianto teiginys, kad atsakovo veikla nėra įprastinis galutinio paslaugos gavėjo naudojimasis ieškovo teikiamomis mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio paslaugomis, dėl kurių šalys yra sudariusios sutartį, kad atsakovas užsiima veikla, kuriai reikalingas RRT leidimas.

Šioje nutartyje aptartais motyvais teisėjų kolegija pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2006 m. birželio 6 d. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. (36.4)-IV-1326 dalis, kuria Mobiliojo telefono ryšio paslaugų sutarties priedo 3 punktas pripažintas diskriminuojančiu paslaugos gavėją, o UAB „Tele2“ teikiamų telefono ryšio paslaugų apribojimas ir UAB „Tele2“ reikalavimas sumokėti PVM sąskaitose faktūrose nurodytas pinigų sumas pripažinti neteisėtais bei UAB „Tele2“ įpareigotas netaikyti UAB „Omnetus“ netesybų dėl priešlaikinio sutarties nutraukimo, yra pagrįsta ir teisėta. Atitinkamai iš esmės teisėta ir pagrįsta yra ta pirmosios instancijos teismo sprendimo skundžiamoji dalis, kuria ieškinys dėl šios įsakymo dalies panaikinimo yra atmestas. Nors pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą šioje dalyje, jo pakankamai nemotyvavo, t.y. nepasisakė dėl tos ieškinio dalies ir motyvų, kuria buvo skundžiama Ryšių reguliavimo tarnybos įsakymo dalis, kuria šalių sudarytos sutarties priedo 3 punktas buvo pripažintas diskriminuojančiu atsakovą, tačiau dėl šios ieškinio dalies teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir vien formaliais pagrindais jis negali būti naikinamas (CPK 328 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimo dalį, kuria atmesta ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Tele2“ ieškinio dalis dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2006 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr.(36.4)-1 V-1326 dalies pripažinti negaliojančiu 2005 m. spalio 7 d. tarp uždarosios akcinės bendrovės „Tele2“ ir UAB ,,Omnetus“ sudarytos mobiliojo/fiksuotojo telefono ryšio sutarties priedo 3 punktą panaikinimo.

Šią ieškinio dalį patenkinti. Panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2006 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr.(36.4)-1 V-1326 trečiojo punkto dalį, kuria pripažintas negaliojančiu 2005 m. spalio 7 d. tarp uždarosios akcinės bendrovės „Tele2“ ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Omnetus“ sudarytos mobiliojo/fiksuotojo telefono ryšio sutarties priedo 3 punktas.

Kitą Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Tele2“ 23,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.