Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ivetos Pelienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. P. ir E. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nurodė, kad svarbu, jog pareiškėjas yra perkeliamas į Atstovybę Lietuvos Respublikoje kaip vadovas, vadinasi, pagal Įstatymo nuostatas jis privalo turėti sau pavaldaus personalo. Atsižvelgiant į tai, kad Atstovybėje niekada nebuvo ir šiuo metu nėra nė vieno įdarbinto asmens, buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44² straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Pareiškėjai su 2018 m. spalio 25 d. prašymais kreipėsi į Departamentą prašydami pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4² punkto pagrindu (1 t., b. l. 71–83, 2 t., b. l. 48–64). Kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjai pateikė Obshchestvo s ogranichennoi otvetstvennostiu „MERIDIAN“ Lietuvos atstovybės tarpininkavimo raštą (1 t., b. l. 97–100, 2 t., b. l. 78–81), darbo sutartis (1 t., b. l. 104–109, 147–152) sudarytas 2015 m. rugsėjo 3 d. su Rusijos Federacijoje registruota įmone – Obshchestvo s ogranichennoi otvetstvennostiu „Meridian“ (toliau – ir OOO „Meridian“), 2018 m. spalio 15 d. OOO „Meridian“ paskyrimo raštą (1 t., b. l. 112, 2 t., b. l. 83), gyvenimo aprašymus (1 t., b. l. 117, 2 t., b. l. 86) ir kt.

Departamentas 2018 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. (15/4-17) 10K-50619 (1 t., b. l. 28) kreipėsi į E. B. (E. B.), prašydamas papildomai pateikti dokumentus, pagrindžiančius, faktinę Atstovybės veiklą, ir pavaldžių darbuotojų darbo sutartis, jų pareigybių aprašymą.

2018 m. gruodžio 28 d. pareiškėjas Departamentui pateikė dokumentus (1 t., b. l. 34–37, 30, 31, 40–42, 44–52) ir paaiškinimą (1 t., b. l. 29).

Atsakovas, įvertinęs 2018 m. gruodžio 28 d. gautus dokumentus, nustatė, kad jie nepatvirtina faktinės Atstovybės ekonominės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjui 2019 m. sausio 3 d. išsiuntė pranešimą Nr. (15/4-11) 10K-238 (1 t., b. l. 173–174), kuriuo paprašė ne vėliau kaip iki 2019 m sausio 25 d. pateikti papildomus dokumentus ir paaiškinimus.

Esant abejonių dėl Atstovybės faktinės ekonominės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje ir tikrojo pareiškėjų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo, Departamento Imigracijos skyrius išsiuntė Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriui 2018 m. gruodžio 21 d. prašymą Nr. (15/4-17) 10K-50623 (1 t., b. l. 175) ir papildomą 2019 m. sausio 3 d. prašymą Nr. (15/4-11) 10K-82 atlikti Atstovybės veiklos patikrinimą (1 t., b. l. 176–177).

Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų vyresnysis skyriaus specialistas 2019 m. sausio 25 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-3360 nurodė, kad vykdant 2018 m. balandžio 10 d. Departamento pavedimą Nr. (10K-13028) ir pakartotinį 2018 m. gruodžio 21 d. Nr. 10K-50623 pavedimą tikrinti, buvo nuvykta adresu: (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad ant pastato įmonės iškabos nebuvo, kitokios reklamos skelbiančios apie įmonės veiklą taip pat nebuvo. 2019 m. sausio 15 d. 10 val. buvo pakartotinai nuvykta adresu: (duomenys neskelbtini), ir nustatyta, kad ant pastato nėra jokių iškabų ar reklamos apie šiuo adresu įsikūrusią Atstovybę.

Departamentas 2019 m. vasario 19 d. priėmė Sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais bei 16 punkto d papunkčiu.

Departamentas 2019 m. vasario 19 d. priėmė Sprendimą 1 atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 ir 14 punktais bei 16 punkto d papunkčiu.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4² punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis perkeliamas įmonės viduje pagal šio Įstatymo 44² straipsnio nuostatas.

Įstatymo 44² straipsnio 1 dalis nustato, kad Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris perkeliamas įmonės viduje kaip: 1) vadovas, jeigu pateikiami dokumentai, kad jis: a) vadovaus priimančiajai įmonei, įsteigtai Lietuvos Respublikoje, ar jos struktūriniam padaliniui, turės sau pavaldaus personalo, įgaliojimus kontroliuoti personalo darbą ir atlikti su jo valdymu susijusius veiksmus; b) turi priimančiajai įmonei, įsteigtai Lietuvos Respublikoje, reikiamą kvalifikaciją ir profesinę patirtį; c) ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki atvykimo į priimančiąją įmonę, įsteigtą Lietuvos Respublikoje, dienos dirbo užsienio valstybėje, kuri nėra Europos Sąjungos valstybė narė, įsteigtoje įmonėje, kurios atstovybė ar filialas yra ši priimančioji įmonė, arba tai pačiai įmonių grupei priklausančioje įmonėje; 2) specialistas, jeigu pateikiami dokumentai, kad jis: a) turi priimančiajai įmonei, įsteigtai Lietuvos Respublikoje, būtinų specialių veiklos srities, metodų arba valdymo žinių, kurias vertinant atsižvelgiama į konkrečiai su šia įmone susijusias žinias, turimą aukštą profesinę kvalifikaciją ir profesinę patirtį, susijusią su specifinių techninių žinių reikalaujančia darbo ar veiklos rūšimi; b) ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki atvykimo į priimančiąją įmonę, įsteigtą Lietuvos Respublikoje, dienos dirbo užsienio valstybėje, kuri nėra Europos Sąjungos valstybė narė, įsteigtoje įmonėje, kurios atstovybė ar filialas yra ši priimančioji įmonė, arba tai pačiai įmonių grupei priklausančioje įmonėje.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė; neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas); darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra likviduojami, bankrutuojantys arba nevykdo ekonominės veiklos (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto d papunktis).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik Įstatymo numatytų sąlygų egzistavimas per se (savaime) nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 71 punkte nustatyta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, o įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas – užsieniečio prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi.

Aprašo 17.5 ir 24.3¹.1. punktuose nustatyta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, kartu su prašymu išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi turi pateikti dokumentus, patvirtinančius Įstatyme nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, kuriuo užsienietis siekia gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi.

Aprašo 84 straipsnis nustato, kad migracijos departamentas arba migracijos tarnyba, siekdamas (-a) nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus: išsiunčia Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ar įmonėms prašymus pateikti duomenis, kurių reikia funkcijoms, susijusioms su leidimo laikinai gyventi išdavimu ar pakeitimu, atlikti (84.1. papunktis).

Pareiškėjai skunde teismui teigė, jog prašymai pakeisti leidimą laikinai gyventi buvo nagrinėjami ilgiau nei tai nustatyta teisės aktuose. Departamentas su šiuo pareiškėjų teiginiu sutiko, tačiau pažymėjo, jog tai negali būti laikoma esminiu pažeidimu, nulėmusiu neteisėto sprendimo priėmimą.

Rašytinė bylos medžiaga tvirtina, kad Departamentas 2018 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. (15/4-17) 10K-50619 (1 t., b. l. 28) kreipėsi į E. B. (E. B.), prašydamas papildomai pateikti dokumentus, pagrindžiančius, faktinę Atstovybės veiklą, ir pavaldžių darbuotojų darbo sutartis, jų pareigybių aprašymą. 2018 m. gruodžio 28 d. pareiškėjas Departamentui pateikė dokumentus (1 t., b. l. 34–37, 30, 31, 40–42, 44–52) ir paaiškinimą (1 t., b. l. 29). Atsakovas, įvertinęs 2018 m. gruodžio 28 d. gautus dokumentus, nustatė, kad jie nepatvirtina faktinės Atstovybės ekonominės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjui 2019 m. sausio 3 d. išsiuntė pranešimą Nr. (15/4-11) 10K-238 (1 t., b. l. 173–174), kuriuo paprašė ne vėliau kaip iki 2019 m. sausio 25 d. pateikti papildomus dokumentus ir paaiškinimus. Esant abejonių dėl Atstovybės faktinės ekonominės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje ir tikrojo pareiškėjų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo, Departamento Imigracijos skyrius išsiuntė Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriui 2018 m. gruodžio 21 d. prašymą Nr. (15/4-17) 10K-50623 (1 t., b. l. 175) ir papildomą 2019 m. sausio 3 d. prašymą Nr. (15/4-11) 10K-82 atlikti Atstovybės veiklos patikrinimą (1 t., b. l. 176–177). Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų vyresnysis skyriaus specialistas 2019 m. sausio 25 d. surašė tarnybinį pranešimą Nr. 10-PR2-3360 (1 t., b. l. 179–182). Pastebėtina ir tai, jog pats pareiškėjas vėlavo pateikti savo diplomo originalą, nors tai buvo įsipareigojęs atlikti iki 2018 m. lapkričio 16 d. (1 t., b. l. 124), tačiau minėtą dokumentą pateikė tik 2018 m. gruodžio 19 d. (1 t., b. l. 126).

Taigi, Departamente pareiškėjų prašymų nagrinėjimas užtruko dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl būtinybės surinkti visą informaciją iš kitų institucijų. Pažymėtina, jog teisės aktų nuostatos įpareigoja Departamentą išsiaiškinti visas sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes. Dar daugiau, nagrinėju atveju aktualus LVAT išaiškinimas, pateiktas 2018 m. sausio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3081-556/2018, kurioje teismas konstatavo, jog prašymų nagrinėjimo trukmė ir procedūriniai pažeidimai nėra reikšmingi, kadangi nėra pagrindo manyti, kad tokio pobūdžio pažeidimai būtų apriboję objektyvų visų ginčui reikšmingų aplinkybių įvertinimą ir nulėmę Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog nors Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymus pakeisti leidimą laikinai gyventi užtruko ilgiau (Įstatymo 33 straipsnis), tačiau įvertinus tai, kad buvo siekiama išsamiai ir visapusiškai įvertinti visas aplinkybes, konstatuotina, jog teisės aktuose nustatytų terminų pažeidimas nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimų neteisėtais.

Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymus, nustatė, kad pareiškėjai, kaip Atstovybės faktiškai vykdomos veikos pagrindimą teikė: Atstovybės paaiškinamąjį raštą (rusų kalba) (1 t., b. l. 131), kuriame konstatuojama, jog Atstovybės organizacinę struktūrą sudaro tik 2 asmenys – direktorius (pareiškėjas) ir teisininkė (pareiškėja), kartu pateikiant jų darbo funkcijų išvardijimą; 2017 m. vasario 1 d. su UAB „Juristika“ sudarytą Buhalterinių paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią Atstovybė yra paslaugų gavėja, o ne teikėja, tačiau atsakovui nebuvo pateiktas paaiškinimas, kokias konkrečiai paslaugas Atstovybei teikia UAB „Juristika“, ir atsiskaitymą pagal šią sutartį pagrindžiantys dokumentai; sutartį, sudarytą tarp Atstovybės ir UAB „DO.BRU.CI“, tačiau šios sutarties pareiškėjai nepateikė; 2017 m. balandžio 4 d. pareiškėjas, kaip papildomus dokumentus prie jo nagrinėjamo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė 2017 m. vasario 20 d. su UAB „DO.BRU.CI“ sudarytą Negyvenamųjų patalpų sutartį, pagal kurią Atstovybei nuo 2017 m. vasario 20 d. iki 2018 m. vasario 20 d. išnuomotos 10 m² patalpos, esančios adresu: Vilnius, Aukų g. 3 (šios patalpos nepriklauso UAB „DO.BRU.CI“ nuosavybės teise – jas nuomojasi iš UAB „Vilniaus bočiai“) ir 2017 m. kovo 6 d. su UAB „DO.BRU.CI“ sudarytą Sutartį 20170306 dėl komercinių patalpų (unikalus Nr. 1098-3000-7017:0017), esančių adresu: (duomenys neskelbtini), vidaus patalpų einamojo remonto, tačiau nepateikė šių sutarčių vykdymą (atliktus darbus) ir atsiskaitymą pagrindžiančių dokumentų, paaiškinimų, kokie asmenys atliko remontą, kaip Atstovybė su jais atsiskaitė, ar UAB „DO.BRU.CI“ turėjo patalpų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), savininko sutikimą dėl remonto atlikimo, taip pat Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 20161229, sudaryta tarp UAB „DO.BRU.CI“ ir UAB „Vilniaus bočiai“; Atstovybės teisininkė, t. y. pareiškėja, nuo 2016 m. gruodžio 29 d. yra UAB „DO.BRU.CI“ direktorė ir vienintelė akcininke ir kad tik ji viena nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. yra įdarbinta minėtoje uždarojoje akcinėje bendrovėje (šias aplinkybes pareiškėja patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu); 2017 m. balandžio 10 d. su UAB „Vilniaus senasis rūsys“ sudaryta Sutartis 20170510 dėl komercinių patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių adresu: (duomenys neskelbtini), vidaus patalpų einamojo remonto (papildomų pertvarų įrengimas pirmame aukšte, durų išmontavimas ir sumontavimas) (1 t., b. l. 132), tačiau taip pat nebuvo pateikti šios sutarties vykdymą (atliktus darbus) pagrindžiantys dokumentai, taip pat paaiškinimas, kokie asmenys atliko remontą, kaip Atstovybė su jais atsiskaitė, ar UAB „Vilniaus senasis rūsys“ turėjo patalpų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), savininko sutikimą dėl remonto atlikimo ir koks iš tikrųjų yra patalpų unikalus numeris, kadangi patalpų, pagal sutartyje nurodytą unikalų numerį (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre nėra, o patalpos nepriklauso UAB „Vilniaus senasis rūsys“ nuosavybės teise; Paslaugų teikimo sutartį Nr. PT-20, tačiau iš tikrųjų ši sutartis nebuvo pridėta, taip pat nebuvo pateikta jokių šios sutarties vykdymą ir atsiskaitymą pagal ją pagrindžiančių dokumentų; 2018 m. rugpjūčio 22 d. su Baltarusijos Respublikoje įregistruota įmone – OAO „MAPID“ sudarytą sutartį (1 t., b. l. 133–135), pagal kurią Atstovybė įsipareigojo teikti (nuomoti) personalą su gamyba ir darbų (paslaugų) realizacija susijusių funkcijų vykdymo užtikrinimui, tačiau nebuvo pateikta šios sutarties vykdymą (atliktus darbus) ir atsiskaitymą įrodančių dokumentų.

Atsakovas, įvertinęs pateiktus dokumentus, nustatė, kad jie nepatvirtina faktinės Atstovybės ekonominės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje, todėl pakartotinai kreipėsi su paklausimu į pareiškėjus, tačiau jokių prašomų papildomų dokumentų bei paaiškinimų pareiškėjai nepateikė. Pažymėtina ir tai, kad jokių dokumentų ir pagrindžiančių paaiškinimų pareiškėjai nepateikė ir teismui.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai skunde konkrečiai nenurodė, kokia veikla užsiima jų įmonė. Teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad Atstovybės veikla – darbuotojų paieška statybos bendrovėms. Pažymėtina, kad vertinant įmonės veiklos realumą, tokie argumentai, nepateikiant juos pagrindžiančių dokumentų, nepriimtini ir leidžia abejoti jų tikrumu. Svarbu ir tai, kad Bendrovės adresu – (duomenys neskelbtini), ant pastato Bendrovės iškabos ar kitokios reklamos, skelbiančios apie Bendrovės veiklą nėra (1 t., b. l. 179–182, 2 t., b. l. 33, 34), o šalia esančios bendrovės darbuotojas nurodė, kad šiose patalpose Bendrovės nėra (1 t., b. l. 179–182), tačiau teisminio nagrinėjimo metu parodė, jog atsakovo darbuotojai neteisingai jį suprato. Jis Departamento atstovui pasakė, jog nežino, ar šiame pastate yra įsikūrusi įmonė UAB „DO.BRU.CI“. Pasisakant dėl liudytojo paaiškinimų duotų teisminio nagrinėjimo metu pažymėtina, jog jie visiškai nepagrindžia aplinkybių dėl Bendrovės veiklos realumo. Priešingai – liudytojas teisminio nagrinėjimo metu pasakojo apie įmonę UAB „DO.BRU.CI“ ir teigė, jog būtent ši įmonė yra įsikūrusi (duomenys neskelbtini), o apie Atstovybę nurodė, jog yra girdėjęs, bet kur šios Atstovybės buveinė negalėjo atsakyti, nes nežinojo.

Pasisakant dėl pareiškėjo argumento, jog įkūrus įmonės atstovybę Lietuvos Respublikoje jai nėra būtina turėti sąskaitų, mokėti mokesčių pažymėtina, kad Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad asmuo gali būti fizinis asmuo arba juridinis asmuo. Juridiniu asmeniu taip pat laikoma bet kokia užsienio valstybės organizacija, pagal Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės įstatymus pripažįstama teisės subjektu. Civilinio kodekso 2.56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens atstovybė yra juridinio asmens padalinys, turintis savo buveinę ir turintis teisę atlikti veiksmus, nurodytus šio straipsnio 2 dalyje – juridinio asmens atstovybė turi teisę atstovauti juridinio asmens interesams ir juos ginti, sudaryti sandorius bei atlikti kitus veiksmus juridinio asmens vardu, vykdyti eksporto ir importo operacijas, tačiau tik tarp užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų, įsteigusių atstovybę, arba su ja susijusių įmonių, įstaigų ar organizacijų ir atstovybės. Iš nurodytų teisės aktų akivaizdu, jog Atstovybė, vykdydama veiklą Lietuvos Respublikoje ir gaudama pelną nors ir pagrindinės bendrovės vardu, privalo mokėti mokesčius.

Teismas konstatuoja, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų apie Atstovybės veiklą, konkrečius pareiškėjų nuveiktus darbus, Atstovybėje nėra įdarbinta nė vieno asmens, deklaruojamu Atstovybės adresu nebuvo rastas nei direktorius, nei teisininkė. Pareiškėjai nepateikė jokių pagrindžiančių argumentų, kad jų buvimas yra būtinas vykdant ekonominę Atstovybės veiklą. Liudytojo parodymai nepatvirtino realaus pareiškėjų darbo vietoje, adresu (duomenys neskelbtini). Pritartina atsakovo argumentams, jog nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina įtarimą, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką yra perkeliami ne dirbti Atstovybėje, o kitu, su darbu nesusijusiu, tikslu, t. y. tik siekiant gauti leidimą laikinai gyventi ir jo suteikiamas teises. Minėtos aplinkybės rodo pareiškėjų nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra bei leidžia daryti išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti jų nelegalios migracijos grėsmė.

Išdėstytų įstatymų bei nustatytų faktinių aplinkybių kontekste vertinant skundžiamus sprendimus, darytina išvada, kad Departamentas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjai, kreipdamiesi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 44² straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi gavimo sąlygas ir teikė tikrovės (faktinės situacijos) neatitinkančius duomenis apie Atstovybės ekonominės veiklos vykdymą Lietuvos Respublikoje, Atstovybės darbuotojus; Atstovybės veiklos vykdymo vietą; savo dalyvavimą Atstovybės veikloje.

Nustatytos aplinkybės ir rašytinė bylos medžiaga tvirtina, kad tikrasis pareiškėjų siekis yra ne dirbti Atstovybėje, o siekis kiek įmanoma labiau atitikti Įstatymo 44² straipsnyje įtvirtintus kriterijus, tam kad būtų išduoti leidimai gyventi Lietuvoje.

2019 m. sausio 18 d. Departamento Imigracijos skyrius išdavė pareiškėjai daugkartinę nacionalinę vizą galiojančią nuo 2019 m. sausio 18 d. iki 2019 m. kovo 17 d. Pareiškėjui daugkartinė nacionalinė viza buvo išduota 2019 m. sausio 10 d., galiojantį nuo 2019 m. sausio 10 d. iki 2019 m. kovo 25 d. Vizos pareiškėjams buvo išduotos kaip pateikusiems prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro ir Užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330. Kadangi, vizos buvo išduotos kaip pateikusiems prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, o atsakovui atsisakius išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjams išduotos vizos, vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 punktu panaikintos pagrįstai.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjai neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti. Ginčijami sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, jame išsamiai atskleistas pareiškėjų prašymų pagrįstumo tyrimas, nustatytos faktinės aplinkybės yra tinkamai įvertinos, o pareiškėjams taikomos poveikio priemonės motyvuotos. Taigi, atsakovas priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kurie negali būti panaikinti skunde išdėstytais ar kitais pagrindais, todėl pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Įstatymo 140¹ straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjų E. B. (E. B.) ir E. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.