Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. G. ir G. R. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. G. dėl nusikalstamos veikos numatytos, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje išteisintas, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką;

K. G. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas jam skiriant bausmę – 8 (aštuonis) mėnesius laisvės apribojimo, įpareigojant per laisvės apribojimo laikotarpį: būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., išskyrus jei nebuvimas susijęs su darbu, pradėti dirbti arba užsiregistruoti ir būti registruotam darbo biržoje;

G. R. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką;

G. R. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas jam skiriant bausmę – 6 (šešis) mėnesius laisvės apribojimo, įpareigojant per laisvės apribojimo laikotarpį: būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., išskyrus jei nebuvimas susijęs su darbu; pradėti dirbti arba užsiregistruoti ir būti registruotam darbo biržoje.

Į bausmės laiką įskaitytas laikotarpis G. R. išbūtas laikinai sulaikytam nuo 2011-07-28 4.00 val. iki 2011-07-29 11.00 val.

Priteista UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai solidariai iš K. G. ir G. R. 1150 (vienas tūkstantis vienas šimtas penkiasdešimt litų) Lt turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. G. ir G. R., nuteisti už tai, kad 2011 m. liepos 28 d., apie 3.20 val. (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k., veikdami bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, vardu A., įsibrovė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ saugomą teritoriją ir pasikėsino iš tvenkinio „(duomenys neskelbtini)“ pagrobti, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius, 167 vnt. karpių, kurių bendras svoris 115 kg, vieno kilogramo vertė 10 litų, o bendra vertė 1150 litų, tačiau nusikalstamos veikos neužbaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, tai yra G. R. sulaikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojai.

K. G. ir G. R. buvo kaltinami tuo, kad jie 2011 m. liepos 28 d., apie 3.00 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k., veikdami bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, vardu A., įsibrovė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ saugomą teritoriją ir iš tvenkinio „(duomenys neskelbtini)“ pavogė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 20 vnt. karpių, kurių bendras svoris 10 kg, vieno kilogramo vertė 10 litų, o bendra vertė 100 litų, tuo padarydami UAB „(duomenys neskelbtini)“ 100 litų turtinę žalą.

Apeliantas taip pat kategoriškai neigia, kad jis ką nors darė kartu su K. G., t. y. kad jam inkriminuotas veikas padarė bendrininkų grupėje. Tai patvirtino ir akistatos metu tarp jo ir K. G. dar ikiteisminio tyrimo metu. Kad K. G. nebuvo kartu su juo patvirtina ir tas faktas, kad jis buvo sulaikytas vienas, o K. G. su juo nebuvo. Apelianto vertinimu, kad K. G. nebuvo kartu su juo taip pat patvirtina ir jo, bei K. G. išteisinimas dėl nusikalstamos veikos pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad nuteistasis K. G. ir jis dalyvavo padarant nurodytas nusikalstamas veikas. Nesupranta teismo logikos: kad K. G. pavogė karpius ir jį palikęs pabėgo neįrodyta, o kad pasikėsino kartu su juo pavogti karpius - įrodyta, jis yra jo tariamas bendrininkas, nors kartu ir nebuvo sulaikytas.

Be to, pasak apelianto, kad K. G. nebuvo kartu su juo taip pat įrodo 2011 m. spalio 23 d. telefoninių išklotinių informacija, kad iš K. G. telefono 2011 m. liepos 28 d. 2.56 val. ir 3.13 val. buvo išsiųstos dvi SMS žinutės jam. Tai tik patvirtina, kad K. G. kartu su juo nebuvo. Nes kitu atveju, kam jam rašyti žinutes, jei buvo kartu. Apeliantui kyla klausimas, nuo kada slaptų telefoninių pokalbių klausymasis, jų turinys ar SMS žinutės tapo pagrindiniais įrodymais tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose, kaip jo ? Kaip supranta, tik dėl telefoninių ir SMS žinučių tarp jo ir K. G., pastarasis yra nuteistas šioje baudžiamojoje byloje.

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. apkaltinamąjį nuos­prendį jo atžvilgiu, priimti naują nuosprendį ir jį išteisinti.

Apelianto teigimu, teismas jo duotus parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme verti­no kritiškai, kaip jo pasirinktą gynybos poziciją. Mano, kad G. R. duoti parodymai buvo išgauti smurto pagalba, to­dėl jie byloje yra nenuoseklūs, neišsamūs ir prieštaringi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra nurodyta, kad visos abejonės, neatitikimai, kurių negali­ma ištaisyti teisiamojo posėdžio metu, turi būti vertinami tik kaltinamojo ir teisiamojo naudai , o ne prieš jį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų K. G. ir G. R. apeliaciniai skundai atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų K. G. ir G. R. kaltė padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką visiškai įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios instancijos teisme įvertintais įrodymais. Šiaulių apylinkės teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės, jų įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas. Šioje baudžiamojoje byloje esminių BPK pažeidimų dėl įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikacijos nenustatyta. Apeliacinis teismas skundžiamą nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Nuteistasis G. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nuosprendis buvo priimtas remiantis vien liudytojų B. A., T. G., E. J.. S. A., R. J. parodymais, policijos pareigūno V. D. parodymais. Dalis liudytojų yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojai, kiti dirbantys bendrovėje kitose pareigose, be to kai kurie yra net bendrovės savininko šeimos nariai, kurie buvo suinteresuoti bylos baigtimi. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių bei neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos. Apelianto nuomone, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, abejonėmis ir spėjimais.

Nuteistasis K. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nes G. R. ikiteisminio tyrimo metu, akistatos metu nurodė, kad jis kartu su juo vagystėse nedalyvavo, tą patį patvirtino ir teismo posėdžio metu. Apelianto teigimu, teismas jo duotus parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme verti­no kritiškai, kaip jo pasirinktą gynybos poziciją. Mano, kad G. R. duoti parodymai buvo išgauti smurto pagalba, to­dėl jie byloje yra nenuoseklūs, neišsamūs ir prieštaringi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra nurodyta, kad visos abejonės, neatitikimai, kurių negali­ma ištaisyti teisiamojo posėdžio metu, turi būti vertinami tik kaltinamojo ir teisiamojo naudai, o ne prieš jį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už kaltai padarytą veiką nustatymo procesas reglamentuojamas konkrečiomis BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija (BPK 6 straipsnis). Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normose.

BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Pažymėtina, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Kiekvienas apeliaciniame skunde nurodomas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas turi būti paremtas teisiniais argumentais, pagrindžiančiais teiginius dėl netinkamo įstatymo taikymo. Nuteistojo G. R. apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį priėmė remiantis vien liudytojų B. A., T. G., E. J.. S. A., R. J. parodymais, policijos pareigūno V. D. parodymais, o nuteistojo K. G. apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad jis nuteistas už tai, kad būdamas namuose išsiuntė žinutę, bei, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, yra deklaratyvūs, nepagrįsti teisiniais argumentais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti dėl pirmosios instancijos teismo teisėjo, vertinusio įrodymus, vidinio įsitikinimo, pagrįsto išsamiu, nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija atkreipia nuteistųjų K. G. ir G. R. dėmesį į tai, kad liudytojų B. A., T. G., E. J., S. A., R. J., V. D. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek G. R. mobilaus ryšio telefone likusios trumposios žinutės, iš kurių turinio matyti, kad K. G. įspėjo G. R. jam plaukiant valtimi, kad kažkas yra, kad neplauktų, o vėliau K. G. klausė, kur yra G. R., buvo vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių, t. y. įvertinus kiekvieną iš jų atskirai ir visą įrodymų visumą. Be to, įrodymai byloje negali būti vertinami selektyviai ar atsietai nuo visos bylos medžiagos.

Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip pageidavo nuteistieji t. y. skunduose vadovaujasi tik jiems palankiais įrodymais, juos vienpusiškai, atskirai ir selektyviai analizuoja, jų nesieja tarpusavyje su kitais objektyviais bylos duomenimis, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės bei nepatvirtina teismo šališkumo. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma bei turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus. Kolegija konstatuoja, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė ne prielaidomis, o būtent konkrečiais įrodymais, betarpiškai išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti. Teismas įrodymus įvertino laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Jokių kitų, juo labiau esminių, BPK pažeidimų kolegija šioje byloje taip pat nenustatė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų K. G. ir G. R. apeliacinius skundus atmesti.