Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Olegas Šibkovas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs J. P. Ū. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. nutarimo J. P. Ū. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. P. Ū. nubaustas už tai, kad jis (duomenys neskelbtini), teismo posėdyje davė melagingus parodymus administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) apie tai, kad (duomenys neskelbtini), J. R. nežvejojo kartu su P. R. mėgėjiškos žūklės taisyklėse draudžiamais nemėgėjiškos žūklės įrankiais – statomu tinklu bei nebuvo sugavę 6 vnt. karšių, 2 vnt. šlakių ir J. P. Ū. buvo žinoma, kad J. R. tą vakarą buvo išvažiavęs priduoti grūdus.

Motyvuojamoji dalis

J. P. Ū. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde ginčijamas klausimas dėl patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal LR ATPK 187² straipsnį. J. P. Ū. nesutinka, kad padarė minėta administracinį teisės pažeidimą ir nurodo, kad nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad jo veiksmuose buvo tyčia.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis dėl apelianto kaltės padarius LR ATPK 187² straipsnį numatytą pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino nepažeisdamas LR ATPK 257 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, byloje esančius įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl nutarimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad bylos duomenimis įrodyta, jog J. P. Ū. davė melagingus parodymus. Nors apeliantas teigia, kad jo veiksmuose tyčios nebuvo, o skirtingus parodymus davė sąžiningai klysdamas, aukštesnės instancijos tesimas šiuos skundo motyvus laiko nepagrįstais ir vertina juos kaip gynybinę poziciją siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. P. Ū. administracinio teisės pažeidimo byla už melagingų parodymų davimą buvo iškelta pagal Kauno apylinkės teismo 2013-02-27 nutartį, priimtą išnagrinėjus J. R. administracinio teisės pažeidimo bylą. Minėta nutartis yra įsiteisėjusi, todėl joje nustatytos faktinės aplinkybės, tame tarpe ir J. P. Ū. teisme duotų paaiškinimų melagingumas, laikytinos teisingomis ir aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo su jomis nesutikti. Minėtoje nutartyje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu J. P. Ū. buvo nubaustas už melagingų parodymų davimą. Apylinkės teismas, pripažindamas J. P. Ū. kaltu, pagrįstai nustatė, jog J. P. Ū., teisme duodamas iš esmės skirtingus, negu tyrimo metu, parodymus, tai darė sąmoningai siekdamas J. R. padėti išvengti atsakomybės, t. y. teismas teisingai konstatavo, kad J. P. Ū. veiksmuose buvo būtinas LR ATPK 187² straipsnio subjektyviosios pusės elementas – tyčia. Nors apeliantas nurodo, kad parodymus pakeitė sąžiningai klysdamas, apklausiamas teisme nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl tyrimo metu, apklausiamas dalyvaujant advokatui, nurodė, jog darant pažeidimą kartu buvo ir J. R., papasakojo, kokius veiksmus kiekvienas iš įvykio vietoje buvusių asmenų atliko, o apklausiamas teisme savo poziciją iš esmės pakeitė. Apelianto motyvas, kad tokius paašikinimus tyrėjai davė dėl to, kad norėjo kuo greičiau išeiti iš tardymo izoliatoriaus, o tyrėja pasakė, kad tokiais jo parodymais, jog J. R. nebuvo, prokuroras nepatikės, laikytinas nepagrįstu, nemotyvuotu, prieštaraujančiu faktinėms bylos aplinkybėms. Apygardos teismas, sutikdamas su pirmos instancijos teismo argumentacija dėl J. P. Ū. kaltės, nutarties motyvų nekartoja.

Pažymėtina tai, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog tiesioginė tyčia šio pobūdžio neteisėtose veikose pasireiškia tuo, jog kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus ar išvadas, paaiškinimus. Tokios pareigos suvokimą bei atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą kaltininkas būna patvirtinęs savo parašu ikiteisminio tyrimo metu ar teisme. Kaltininkas taip pat suvokia, kad duoda tikrai tikrovės neatitinkančius parodymus ar išvadą, paaiškinimus, supranta ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-164/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N62 -1682/2011). Iš bylos Nr. II-57-540/2013 medžiagos matyti, kad J. P. Ū. paaiškinimus teisme davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir priesaiką patvirtindamas savo parašu. Dėl šių priežasčių darytina pagrįsta išvada, kad J. P. Ū., suvokdamas, kad turi pareigą duoti teisingus paaiškinimus apie įvykio aplinkybes, šios pareigos sąmoningai nevykdė ir davė tikrovės neatitinkančius melagingus paaiškinimus. Esant tokioms aplinkybėms apylinkės teismo nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, ją naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. nutarimą palikti nepakeistą ir J. P. Ū. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.