Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Dalius Jocys Baudžiamoji byla Nr. 1A-212-361/2015

Teisėja Dalia Zimantienė Teisminio proceso Nr. 1-43-1-00023-2014-3

2015 m. birželio 23 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal išteisintosios ir nukentėjusiosios L. L. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo G. Š., gim. (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnio 1 dalį išteisinta.

L. L. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atmestas.

Šiuo nuosprendžiu išteisinta ir L. L., tačiau nuosprendis dėl jos neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. Š. buvo kaltinama, tačiau išteisinta dėl to, kad 2014 m. liepos 3 d., apie 7 val., (duomenys neskelbtini), iškeikdama necenzūriniais žodžiais užsipuolė L. L. ir užsimojusi su kibiru mėgino jai suduoti į galvą, tačiau L. L. šiuos smūgius atrėmė ranka, po to ši L. L. su tuo pačiu kibiru sudavė apie tris – penkis smūgius per rankas. G. Š. ją pargriovė ant žemės, spardė kojomis, suduodama smūgius į įvairias kūno vietas, rovė plaukus, rankomis draskė veidą, tuo sukeldama L. L. fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusioji, jos atstovas prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintosios G. Š. gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje surinktų duomenų nepakanka padaryti išvadą, kad G. Š. L. L. sukėlė fizinį skausmą ir jos sveikatą sužalojo nežymiai bei taip padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji L. L. parodė, kad įvykio dieną, jai paklausus, kodėl G. Š. ištrypė jos lysves, ši užsimojo kibiru. Norėjo trenkti per galvą, bet jai pakėlus ranką, pataikė kibiru į kairę ranką. Tada G. Š. vėl užsimojo kibiru, sviedė jį. L. L. suėmė G. Š. ir pakratė, pasakė ką ši daro. G. Š. atsitraukė ir griebė jai už rankovės, pradėjo ją tempti link savęs. Tada L. L. sudavė G. Š. ranka per veidą. G. Š. ir jos sugyventinis parvertė ją ant žemės ir spardė. Sudavė kibiru per ranką 3-5 kartus. L. L. pasidarė silpna. Pajutusi smūgį į nugarą, ji nukrito ant žemės. G. Š. užšoko ant jos, gulinčiai rovė plaukus, apdraskė veidą, kairę kaklo pusę, 2-3 kartus spyrė į galvą. Po šio įvykio L. L. paskambino į policiją (b. l. 60).

Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojos A. P. parodymų matyti, kad ji matė tarp L. L. ir G. Š. įvykio metu buvusį konfliktą. L. L. klausė G. Š., kodėl ši ištrypė jos daržą. L. L. kažką metė į G. Š.. Tada G. Š. norėjo trenkti L. L. kibiru. L. L. stvėrė jai už pečių, išvadino negražiais žodžiais. G. Š. pargriuvo. L. L. trenkė jai per veidą. Kai G. Š. kėlėsi nuo žemės, ji spyrė L. L. (b. l. 72).

Teisiamajame posėdyje liudytojas V. V. parodė, kad jis konflikto pradžios nematė. Išgirdęs triukšmą, nuėjo pažiūrėti kas vyksta. Pamatė G. Š. gulinčią vagoje, o L. L. sėdėjo jai ant liemens. Jis kėlė G. Š., o L. L. neleido. G. Š. spyrė L. L., tačiau į kurią vietą, jis nematė (b. l. 73).

Teisiamajame posėdyje liudytoja B. S. parodė, kad 2014-07-04 L. L. buvo atėjusi pas ją į darbą, prašė sušvirkšti vaistus. B. S. matė L. L. sužalotą, jos veidas buvo sutinęs, nosis įbrėžta, paakiai pamėlę. L. L. pasakojo, kad ją sumušė kaimynė (b. l. 87–88). Kad L. L. buvo sudaužyta galva, sužalotas veidas, rankos, patvirtino ir liudytojas S. L. (b. l. 86).

Teisiamajame posėdyje kaip liudytojas buvo apklaustas ir V. P., tačiau jis girdėjo L. L. ir G. Š. tik ginčijantis. Ar L. L. ir G. Š. sudavė viena kitai smūgius, pasakyti negalėjo, nes jam pasidarė bloga, jis serga epilepsija (b. l. 89).

Iš aptartų nukentėjusiosios L. L., liudytojų A. P., V. V. parodymų matyti, kad tarp L. L. ir G. Š. įvyko konfliktas. Liudytojų parodymai patvirtina aplinkybę, kad G. Š. metė į L. L. kibirą, spyrė jai. Išteisintoji G. Š. taip pat neneigė, kad norėjo suduoti L. L. kibiru, dėl to, jog L. L. metė į ją grumstą. L. L. užstatė rankas ir kibirą numetė. G. Š. teigimu, L. L. sudavė ranka jai per petį, nuo smūgio ji nugriuvo. L. L. sudavė jai smūgius, buvo paėmusi už plaukų. Gindamasi ji spyrė L. L. 2 kartus koja į galvą ir dar vieną kartą į šoną (b. l. 59–60).

Specialisto išvados Nr. G 1325/14(03) duomenys patvirtina, kad L. L. buvo konstatuoti odos nubrozdinimai veide, kaklo kairėje, poodinės kraujosruvos veide, abiejose rankose, galvos plaukuotoje dalyje. Sužalojimai padaryti prieš 1-2 paras iki apžiūros, kietais bukais, turinčių ribotą paviršių daiktais bei bukabriauniais daiktais dėl dinaminių poveikių. Sužalojimai padaryti galimai nukentėjusiosios deklaruotu laiku. Objektyviosios apžiūros metu konstatuoti sužalojimai yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties. (b. l. 15).

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo atmesti ar abejoti nukentėjusiosios L. L. parodymais, kurie iš esmės yra nuoseklūs, juos iš dalies patvirtina aptartų liudytojų parodymai, specialisto išvada, kurioje konstatuoti L. L. padaryti sužalojimai, atitinkantys nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą, duomenys apie tai, kad iš karto po įvykio L. L. iškvietė policijos pareigūnus, kreipėsi į medikus. Kad sužalojimus L. L. patyrė nuo suduotų jai smūgių koja į galvą, kitas vietas, patvirtina ir aptarti G. Š. parodymai. G. Š. nepaneigė, kad ji pirmoji metė kibirą į L. L., o L. L. numetė kibirą rankomis. Vėliau G. Š. sudavė L. L. smūgius į galvą, kitas kūno vietas.

Visuma aptartų įrodymų patvirtina, jog G. Š. 2014 m. liepos 3 d., apie 7 val., (duomenys neskelbtini), užsipuolė L. L. ir užsimojusi kibiru mėgino jai suduoti į galvą, tačiau L. L. šiuos smūgius atrėmė ranka, po to ši L. L. su tuo pačiu kibiru sudavė apie tris – penkis smūgius per rankas. G. Š. ją pargriovė ant žemės, spardė, suduodama smūgius į įvairias kūno vietas, rovė plaukus, rankomis draskė veidą, tuo sukeldama L. L. fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokia G. Š. veika atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Apylinkės teismas laikėsi pozicijos, kad G. Š. ir L. L. galbūt sudavė viena kitai smūgius ginantis nuo suduodamų smūgių, t.y. nesiekiant sužaloti kitą asmenį. Tačiau teismų praktikoje yra pripažįstama, jog abipusių muštynių metu nėra galima būtinosios ginties situacija, veika kvalifikuojama pagal atsiradusias pasekmes. Laikoma, kad abipusių muštynių metu nėra vienos iš būtinų būtinosios ginties sąlygų – pavojingo kėsinimosi (kasacinė byla Nr. 2K-684/1999). Bylos duomenimis nepaneigta, jog konflikto metu G. Š. galbūt patyrė sužalojimus, tačiau nesant išteisintosios G. Š. apeliacinio skundo, ar L. L. veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, netikrinama ir neaptariama. Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 1 dalis).

Privataus kaltinimo pareiškime ir apeliaciniame skunde L. L. prašė G. Š. pripažinti kalta bei nuteisti ją ir pagal BK 155 straipsnio 1dalį.

Atsakomybė pagal BK 155 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas viešai žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į kito asmens garbę ir orumą. Asmens garbė ir orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra žmogaus konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 25, 44 straipsniai). Šios konstitucinės nuostatos apibrėžia teisę į saviraiškos laisvę bei žmogaus teisę į garbę ir orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą. Žmogaus garbė siejama su tuo, kaip aplinkiniai, kiti žmonės vertina konkretų individą – jo padėtį visuomenėje, darbštumą, padorumą, dorovingumą ir pan. Tai yra žmogaus reputacija, labiausiai priklausanti nuo paties asmens, jo santykių su kitais, taip pat ir nuo to, ką apie jį kalba, skelbia kiti. Orumas siejamas su tuo, kaip pats žmogus save vertina, su jo požiūriu į save. Įžeidimas žodžiu ar raštu baudžiamojo įstatymo prasme – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams. Užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, padoria forma išsakytas, kad ir neigiamas žmogaus vertinimas, nors ir sukėlęs neigiamų emocijų, įžeidimu nepripažįstamas.

Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad tarp G. Š. ir L. L. įvyko konfliktas, tarp jų nesutarimai vyksta jau ne pirmą kartą. Jokių duomenų apie tai, kad G. Š. būtų išsakiusi L. L. kokius nors nepadorius ar užgaulius žodžius, kurie būtų galėję ją įžeisti ar pažeminti, nėra. Kita vertus, kaip jau minėta, G. Š. ir L. L. konfliktuoja ne pirmą kartą, tad tokių abipusių konfliktų metu išsakyti galbūt nedraugiški žodžiai neturėtų būti netikėti ir šiurkščiai pažeisti žmogaus orumą.

Esant tokioms aplinkybėms, G. Š. pagal BK 155 straipsnio 1 dalį išteisinta pagrįstai ir teisėtai.

Skirdama bausmę G. Š. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kolegija vadovaujasi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, į kaltininko asmenybę, į bylos aplinkybes. G. Š. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta, buvo bausta administracine tvarka, turi galiojančią nuobaudą (b. l. 49), tačiau anksčiau teista nebuvo (b. l. 38), teisiama už nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), todėl daro išvadą, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti neskiriant su realiu laisvės atėmimu susijusios bausmės (BK 55 straipsnis). Esant nurodytoms aplinkybėms G. Š. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį skirtina įstatymo numatyta laisvės apribojimo bausmė artima šios bausmės rūšies minimumui (BK 48 straipsnio 2 dalis), įpareigojant per šį laikotarpį nuo 24 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu (BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktas).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

L. L. prašė priteisti atlyginti turtinę žalą – 72,41 Eur (250 Lt) už įvykio metu pamestą auskarą, 86,89 Eur (300 Lt) už sudraskytą grandinėlę bei 168,56 Eur (582 Lt) už pirktus vaistus gydymui po patirto sužalojimo (b. l. 40–42, 55).

BPK 115 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Tenkindamas civilinį ieškinį, teismas gali nesilaikyti ieškinio ribų, jeigu ieškinio dydis neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui. Šio kodekso 2 dalyje numatyta, kad išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

L. L. tvirtindama, kad įvykio metu ji pametė auskarą bei G. Š. jai sudraskė grandinėlę, jokių objektyvių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, bylos duomenimis ši aplinkybė nenustatyta, todėl ieškinio dalis dėl žalos atlyginimo – 72,41 Eur (250 Lt) už įvykio metu pamestą auskarą, 86,89 Eur (300 Lt) už sudraskytą grandinėlę – atmestina (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Bylos duomenimis nepaneigta, kad L. L. po įvykio dėl patirtų sužalojimų lankėsi pas medikus (b. l. 16–18), jai padaryti sužalojimai konstatuoti ir specialisto išvadoje. Byloje yra pateikti kvitai iš vaistinių (b. l. 19), iš jų matyti, kad buvo perkami įvairūs medikamentai, tačiau vien iš kvitų nustatyti, kokie nupirkti vaistai buvo reikalingi L. L. gydymui po patirtų sužalojimų, teismas negali. Jokių konkrečių medicininių dokumentų, iš kurių būtų aiškiai matyti, kurie pirkti vaistai buvo tiesiogiai reikalingi gydymui po patirtų sužalojimų 2014-07-03, L. L. nepateikė. Be to, išraše iš medicininių dokumentų gydytojas A. L. nurodė, kad L. L. atsirado skausmai po patirtos traumos 2014-07-07 (b. l. 16). Teisiamojo posėdžio metu buvo prašoma iškviesti į posėdį ir apklausti minėtą gydytoją, tačiau L. L. su tokiu prašymu nesutiko, tvirtino, jog pakanka išrašų iš medicininių dokumentų (b. l. 61).

Nesant objektyvių įrodymų dėl to, kokie vaistai buvo reikalingi L. L. gydymui po patirto sužalojimo, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ši civilinio ieškinio dalis neįrodyta taip pat, todėl atmestina (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsniu, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus).

Nukentėjusioji prašė priteisti iš kaltininkės G. Š. dėl jos padarytų tyčinių nusikalstamų veiksmų 1013,67 Eur (3500 Lt) neturtinės žalos atlyginimo. L. L. padarytos neturtinės žalos dydžio dėl G. Š. padarytų veiksmų, numatytų BK 155 straipsnio 1 dalyje, atskirai nenurodė, pirmosios instancijos teismas G. Š. pagal BK 155 straipsnio 1 dalį išteisino.

Byloje surinkti duomenys neabejotinai leidžia teigti, kad dėl G. Š. 2014-07-03 padarytų tyčinių nusikalstamų veiksmų – sukelto fizinio skausmo ir nežymiai sutrikdytos sveikatos nukentėjusioji L. L. patyrė neigiamų išgyvenimų, stresą, todėl turi teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Nekyla abejonių, kad L. L., kuriai G. Š. neteisėtais veiksmais buvo padaryti specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai, patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dėl patirtų sužalojimų ji kreipėsi į medikus. Tačiau nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad būtent šis sveikatos sutrikdymas būtų sukėlęs didelių neigiamų pasekmių, liekamųjų reiškinių nukentėjusiosios sveikatai. Be to, bylos duomenimis nepaneigta, kad konfliktas buvo abipusis, o G. Š. kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 straipsnio 1 dalyje, neįrodyta. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija, vadovaudamasi sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys), kartu atsižvelgdama į susiformavusią teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, mano, jog visiškai pakankamas ir teisingas neturtinės žalos atlyginimas už fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą L. L. yra 200 Eur (690,56 Lt). Kita ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestina kaip nepagrįsta.

Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė patikslintą pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą L. L. (b. l. 115). Antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 243,18 Eur (b. l. 115). Advokatas atstovavo ir gynė L. L. pirmosios instancijos teisme, taip pat dalyvavo apeliacinės instancijos teisme, rengė procesinius dokumentus. Kadangi nukentėjusiosios L. L. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, G. Š. apeliacinės instancijos nuosprendžiu pripažintina kalta ir nuteistina pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria G. Š. pagal BK 155 straipsnio 1 dalį išteisinta, paliktina galioti, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos už antrinės teisinės pagalbos teikimą proporcingai mažintinos – iki 180 Eur, jos priteistinos iš G. Š. valstybei (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 2 punktu, kolegija

nusprendžia:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. nuosprendžio dalį, kuria G. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinta, panaikinti.

G. Š. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti keturių (4) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per šį laikotarpį nuo 24 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu.

Priteisti iš G. Š. L. L. 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitą civilinio ieškinio dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Priteisti iš G. Š. valstybei 180 Eur išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą L. L..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.