- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-07-19
- Bylos Nr.
- I-410-609/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00237-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- E. V.
- Atsakovas
- Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie LR VRM
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie LR VRM
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Kiaurakytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. prašymą atsakovams Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie LR VRM, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie LR VRM dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas E. V. kreipėsi į teismą (b.l. 5-10), prašydamas iš atsakovų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti neišmokėtą priedų ir priemokų prie pareiginės algos dalį – 115,53 Lt, susidariusią 2008 m. gruodžio mėn., dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatų, ribojusių darbo užmokesčio priedų mokėjimą, taikymo. Teigia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Mano, kad kyla solidari atsakomybė Lietuvos valstybei bei Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui. Pareiškėjo teigimu, bendrąja prasme valstybės tarnybos teisiniuose santykiuose darbdavys yra valstybė, policijos veikla finansuojama iš valstybės biudžeto ir už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto. Teigia, jog valstybei, kaip darbdaviui, tenka pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų teisingai atlyginama už pareigūnų darbą.
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į prašymą (b.l. 15-18) pareiškėjo prašymą prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsikirtimą grindžia tuo, jog pareiškėjui už atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, papildomų užduočių atlikimą viršijant nustatytą darbo trukmę nesumokėjo dėl to, kad išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą 70 procentų pareiginės algos dydį. Nurodo, jog Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje, galiojusioje nuo 2006-06-07, buvo numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos šio Įstatymo VI skyriaus, reglamentuojančio darbo užmokestį, nuostatos. Atsakovo teigimu, jis vadovavosi teisinių santykių metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, todėl nėra pagrindo mokėti pareiškėjui susidariusią nepriemoką. Mano, kad pareiškėjas netinkamai formuluoja reikalavimus prašydamas priteisti darbo užmokestį. Atsakovo teigimu, pareiškėjas turėtų prašyti žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės. Teismui patenkinus pareiškėjo prašymą, prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams dėl visuotinai žinomos aplinkybės apie Lietuvos valstybės sunkią turtinę padėtį.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu pareiškėjo prašymą siūlo atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 20-22). Argumentuoja, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurias taikė atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai, tačiau prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento ir turi būti taikomas iki tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teigia, jog išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, turi tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Nurodo, jog iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo valstybės institucijos, mokančios pareigūnams darbo užmokestį, privalėjo vykdyti įstatymo reikalavimus ir riboti mokamus priedus ir priemokas 70 procentų pareiginės algos, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, skaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir nėra Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų. Argumentuoja, jog atsakovas priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Teismui patenkinus pareiškėjo prašymą, prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams dėl visuotinai žinomos aplinkybės apie Lietuvos valstybės sunkią turtinę padėtį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Prašymas tenkintinas.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija Nr. IX-856) 25 ir 26 straipsniuose numatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai ir priemokos bei reglamentuotas priedų ir priemokų sąrašas. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija Nr. IX-856) nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 22¹, 48¹,50¹ straipsniais įstatymu (2007 m. birželio 7 d. redakcija Nr. 1175) buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Šioje byloje aktualus aptartas teisinis reglamentavimas, nes juo remiantis priedų ir priemokų suma buvo ribojama, t.y. neviršijant 70 procentų pareiginės algos.
Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statuto), patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr.IX-1538, 7 skirsnyje reglamentuojamas statutiniams valstybės tarnautojams mokamas darbo užmokestis ir kitos išmokos. Statute nebuvo nustatyta vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbo apmokėjimo tvarka buvo nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“, todėl 23 straipsnio 2 dalis vidaus tarnybos sistemos pareigūnams turėjo būti taikoma be išlygų, t.y. šiems pareigūnams, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, mokamų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.
Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su Statuto 29 ir 30 straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Tokiu būdu atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę vykdymą, tais atvejais, kai apskaičiuota priedų ir priemokų suma viršijo maksimalią leistiną 70 procentų pareiginės algos ribą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A622-1735/2010). Pareiškėjas pagrįstai reiškia reikalavimą dėl piniginės išmokos priteisimo, nes kitokio teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima teisingai atlyginti už atliktą darbą, nėra nustatyta. LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartimi konstatavo, jog ta aplinkybė, kad mokant pareigūnui darbo užmokestį, Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime nurodyta apimtimi nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, neužkerta kelio pareigūnui reikalauti, kad už atliktą darbą jam būtų teisingai atlyginta.
Nagrinėjamoje byloje, remiantis šiomis nuostatomis, konstatuojama, jog pareiškėjo reikalavimas yra iš dalies pagrįstas ir teisėtas, kadangi iš pateiktos pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b.l.11) matyti, jog 2008 m. gruodžio mėnesį pareiškėjo atžvilgiu buvo taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytų priedų ir priemokų ribojimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti sprendimo įvykdymo terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1 – 638/2005 (Administracinių teismų praktika, Nr. 8, psl. 316-329) konstatavo, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma ,,įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, o šio straipsnio 2 dalis numato, jog į nustatyta tvarka paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius įstatymų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismas, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti subjektai, taikydami tuos pačius įstatymus. Konstitucinio Teismo nutarimas yra paskelbtas 2009 m. gruodžio 11 d., todėl yra išlikusi galimybė teismine tvarka koreguoti tarp proceso šalių dėl darbo užmokesčio susiklosčiusius teisinius santykius.
Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ar socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytas bendras trejų metų senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams, jeigu Darbo kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminių. Darbo kodekse kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis sudaro įstatyminį pagrindą pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Darbo kodekso 298 straipsnyje numatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Tai yra ši norma nustato naikinamąjį terminą, kurį viršijantis valstybės tarnautojui nesumokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas.
Pareiškėjo teisės buvo pažeistos 2008 m. gruodžio mėnesį, nesumokėjus jam priklausančių priedų ir priemokų, kadangi atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytą ribojimą. Taigi pareiškėjui realiai negavus pagal Valstybės tarnybos įstatymą priklausančių sumų, atsirado pagrindas ginti savo pažeistas teises teisme. Reikalavimas įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teisme pareikštas 2010 m. balandžio 20 d., todėl konstatuotina, jog 3 metų senaties terminas tokio pobūdžio reikalavimui reikšti nėra praleistas.
Pareiškėjo reikalavimas yra pagrįstas pažyma apie darbuotojui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį 2008 metais, kurios duomenimis patvirtinama, jog 2008 m. gruodžio mėn. neišmokėto darbo užmokesčio dėl priedų, priemokų ribojimo susidarė 115,53 Lt nepriemoka. Pareiškėjo reikalavimas tenkintinas.
Reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte, todėl teismas vertina, kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, susijusius su atsakovo civilinės atsakomybės pagrindų nebuvimu.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja sprendimų vykdymą. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. CPK 284 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti. Atsakovas prašo atidėti sprendimo vykdymą vienerių metų laikotarpiui.
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr.2-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį pagrindu nusprendė sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), bylose dėl atlyginimo skirtumo priteisimo sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams (2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-812/2009, 2010 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-57/2010 ir kt.). Teismas pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai, todėl atsakovo prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo tenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais,
nusprendžia:
prašymą patenkinti pilnutinai.
Priteisti iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 115,53 Lt (vieną šimtą penkiolika Lt 53 ct) E. V.
Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.