Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

5. Savo poziciją atsakovas grindė šiais argumentais:

5.1. Agentūra priemonės „Kūrybiniai čekiai COVID-19“ ir priemonės „E. komercijos modelis COVID-19“ visų paraiškų vertinimą atliko Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2021 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 4-770 patvirtinto 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 13 prioriteto „Veiksmų, skirtų COVID-19 pandemijos sukeltai krizei įveikti, skatinimas ir pasirengimas aplinką tausojančiam, skaitmeniniam ir tvariam ekonomikos atgaivinimui“ priemonės Nr. 13.1.1-LVPA-K-861 „Kūrybiniai čekiai COVID-19“ projektų finansavimo sąlygų aprašo (toliau – Aprašas I) bei ekonomikos ir inovacijų ministro 2021 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 4-913 patvirtinto 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 13 prioriteto „Veiksmų, skirtų COVID-19 pandemijos sukeltai krizei įveikti, skatinimas ir pasirengimas aplinką tausojančiam, skaitmeniniam ir tvariam ekonomikos atgaivinimui“ priemonės Nr. 13.1.1-LVPA-K-860 „E. komercijos modelis COVID-19“ projektų finansavimo sąlygų aprašo (toliau – Aprašas II) ir vidaus teisės aktų, detalizuojančių paraiškų vertinimo procesą, nustatyta tvarka. Paraiška I ir Paraiška II buvo įvertintos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, o jų vertinimo metu buvo nustatyta, kad siekiami įgyvendinti Projektas I ir Projektas II neatitinka Apraše I ir Apraše II nustatytų reikalavimų projektams.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Interjero projektų studija“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Išsamiai aptaręs faktines bylos aplinkybes, susijusias su Paraiškos I ir Paraiškos II pateikimu bei vertinimu, ir priimtus sprendimus, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 528 patvirtintų Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programą ir rengiantis įgyvendinti 2021–2027 metų Europos Sąjungos fondų investicijų programą, taisyklių 9.2.4 papunktyje yra nustatyta savarankiškoji Agentūros, kaip įgyvendinančiosios institucijos, funkcija – tvirtinti projektų atitiktį priemonei taikytiniems Veiksmų programos stebėsenos komiteto patvirtintiems projektų atrankos kriterijams, projektams taikomiems bendriesiems reikalavimams ir nustatytoms projektų finansavimo sąlygoms, Europos investicijų banko nustatytoms išlaidų tinkamumo finansuoti sąlygoms.

11. Teismas pažymėjo, kad Agentūra, kaip įgyvendinančioji institucija, paraiškų vertinimą vykdo Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, Aprašo ir vidaus teisės aktų, detalizuojančių paraiškų vertinimo procesą, nustatyta tvarka. Pacitavęs Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 136 punkto bei Aprašo I 12, 36 ir 60 punktų, 48.1 papunkčio bei Aprašo I 1 priedo 4.5.1 papunkčio nuostatas ir aptaręs Bendrovės argumentus dėl Sprendimo I bei Sprendimo II laikymo negaliojančiais, teismas pažymėjo, kad Agentūra visų priemonės „E. komercijos modelis COVID-19“ ir priemonės projekto „Kūrybiniai čekiai COVID-19“ paraiškų vertinimą atliko Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, Aprašo ir vidaus teisės aktų, detalizuojančių paraiškų vertinimo procesą, nustatyta tvarka. Teismas sprendė, kad abi Bendrovės pateiktos paraiškos buvo įvertintos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, Paraiškos I ir Paraiškos II vertinimo metu buvo nustatyta, kad siekiami įgyvendinti Projektai neatitinka Apraše nustatytų reikalavimų projektams.

12. Teismas konstatavo, kad Agentūra, atlikusi vertinimą, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėją, UAB „Termopalas“ ir UAB „Optina“ sieja ryšiai, nustatyti Reglamento Nr. 1407/2013 su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2020 m. liepos 2 d. Komisijos reglamentu (ES) 2020/972, 2 straipsnio 2 dalyje, todėl šios įmonės laikomos sudarančiomis „vieną įmonę“. Ryšys tarp nurodytų įmonių buvo nustatytas remiantis Reglamento Nr. 1407/2013 2 straipsnio 2 dalies a punktu ir 2 straipsnio 2 dalies c punktu bei Teisingumo Teismo praktika dėl ekonominio vieneto apibrėžties. Reglamento Nr. 1407/2013 2 straipsnio 2 dalies a ir c punktuose yra nustatyta, kad: „Taikant šį reglamentą, „viena įmonė“ apima visas įmones, kurių tarpusavio santykiai yra bent vienos rūšies iš toliau išvardytų: a) viena įmonė turi kitos įmonės akcininkų arba narių balsų daugumą; <...> c) pagal sutartį arba vadovaujantis steigimo sutarties ar įstatų nuostata vienai įmonei suteikiama teisė daryti kitai įmonei lemiamą įtaką“.

13. Teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai įmonės akcininkas yra fizinis asmuo, turi būti vertinama, ar įmonės akcininkas yra laikytinas įmone (ūkio subjektu), todėl turi būti vertinama, ar UAB „Interjero projektų studija“ akcininkai E. M., E. M. ir P. U. yra laikytini ekonominę veiklą vykdančiais subjektais dėl tiesioginio ir netiesioginio dalyvavimo įmonių valdyme (direktorius / akcininkas). Teismas nurodė, kad Agentūra paaiškinimuose pažymėjo, jog vertinimas yra atliekamas ne tik taikant nacionalinės teisės normas, bet ir atsižvelgiant į Teisingumo Teismo suformuluotą praktiką, kuri yra privaloma visoms valstybėms narėms. Be to, buvo atsižvelgiama ir į Europos Komisijos sprendimus. Atliekant vertinimą, taip pat buvo atsižvelgta ir į Europos Komisijos Konkurencijos generalinio direktorato išaiškinimus, pateiktus per „eState aid WIKI“, dėl „vienos įmonės“ taikymo, kai jos akcininkai tiesiogiai / netiesiogiai dalyvauja įmonės valdyme traktavimo kaip ūkio subjektais.

14. Teismas nurodė, kad kaip matyti iš skundžiamų sprendimų turinio, fizinio asmens priskyrimo įmonei vertinimas buvo atliktas atsižvelgiant į Teisingumo Teismo 2006 m. sausio 10 d. sprendimą byloje C-222/04. Pacitavęs šio sprendimo 112–114 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad nors Bendrovė skunde nurodė, jog Sprendime minimoje Teisingumo Teismo byloje C-222/04 buvo sprendžiamas klausimas, ar banko akcijas valdantis fondas gali būti pripažintas „įmone“, t. y. visiškai nesusijęs su fizinio asmens priskirtinumo įmonei vertinimu, tačiau teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad Teisingumo Teismo byloje C-222/04 pateikė bendrą „įmonės“ sampratos išaiškinimą, kurį pritaiko ir konkrečiai byloje nagrinėjamai situacijai, todėl šioje byloje suformuluotas precedentas yra taikomas ne tik banko akcijas valdančių fondų, bet ir kitų subjektų atitiktį „įmonės“ sąvokai.

15. Teismas pažymėjo, kad Reglamento Nr. 1407/2013 preambulės 4 punkte yra pateikiamos „vienos įmonės“ apibrėžimo ištakos ir paaiškinimas dėl apibrėžties taikymo: „taikant Sutartyje nustatytas konkurencijos taisykles, įmonė yra bet koks ekonominę veiklą vykdantis subjektas, nepaisant jo teisinio statuso ir finansavimo būdų (⁶). Teisingumo Teismas nusprendė, kad visi to paties subjekto (teisiškai ar de facto) kontroliuojami subjektai turėtų būti laikomi viena įmone (⁷). Teisinio tikrumo ir administracinės naštos mažinimo sumetimais šiame reglamente reikėtų pateikti baigtinį aiškių kriterijų, pagal kuriuos nustatoma, kada dvi ar daugiau įmonių toje pačioje valstybėje narėje turi būti laikomos viena įmone, sąrašą. Iš nustatytų kriterijų, pagal kuriuos Komisijos rekomendacijoje 2003/361/EB (⁸) ir Komisijos reglamento (EB) Nr. 800/2008 (⁹) I priede apibrėžiant mažąsias arba vidutines įmones (toliau – ir MVĮ) apibrėžtos susijusios įmonės, Komisija atrinko tuos kriterijus, kurie atitinka šio reglamento paskirtį. Kriterijai jau žinomi valdžios institucijoms ir, turint omenyje šio reglamento taikymo sritį, turėtų būti taikomi ir MVĮ, ir didelėms įmonėms. Tais kriterijais turėtų būti užtikrinta, kad, taikant de minimis taisyklę, susijusių įmonių grupė būtų laikoma viena įmone, bet įmonės, kurių vienintelis tarpusavio ryšys yra kiekvienos iš jų tiesioginė sąsaja su ta pačia viešąja įstaiga arba įstaigomis, nebūtų laikomos tarpusavyje susijusiomis. Todėl atsižvelgiama į specifinę įmonių, kurias kontroliuoja ta pati viešoji įstaiga arba įstaigos ir kurios gali turėti nepriklausomą sprendimų priėmimo galią, padėtį“.

16. Teismas akcentavo, kad Teisingumo Teismas byloje C 110/13 2014 m. vasario 27 d. priėmė sprendimą, kuriame išaiškino, kaip turėtų būti vertinamos susijusios įmonės: „2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacijos 2003/361/EB dėl labai mažų, mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžties priedo 3 straipsnio 3 dalies ketvirta pastraipa turi būti aiškinama taip, kad įmonės gali būti laikomos „susijusiomis“, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, kai išnagrinėjus jų tarpusavio teisinius ir ekonominius santykius matyti, kad jos per fizinį asmenį arba kartu veikiančių fizinių asmenų grupę sudaro vieną ekonominį vienetą, net jeigu jų formaliai nesieja kuris nors iš šio priedo 3 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nurodytų santykių“.

17. Teismas pažymėjo, kad Reglamentas Nr. 1407/2013 yra tiesioginio taikymo teisės aktas, todėl, atliekant vertinimą, yra vadovaujamasi tiesiogiai šio reglamento nuostatomis bei Teisingumo Teismo praktika, atsižvelgiant į Europos Komijos, t. y. institucijos, priėmusios šį reglamentą, aiškinimus dėl nuostatų taikymo, todėl vertinant tiek ūkio subjekto kaip smulkiojo ir vidutinio verslo subjekto statusą, tiek „vieną įmonę“ sudarančius įmonių ryšius, taip pat vadovaujamasi Europos Komisijos sprendimais.

18. Teismas atkreipė dėmesį, kad Paraiškos I ir Paraiškos II vertinimo metu buvo nustatyti šie UAB „Termopalas“ ir pareiškėjo ekonominiai ryšiai: UAB „Termopalas“ yra pagrindinis Bendrovės projektavimo ir kitų paslaugų užsakovas, o pareiškėjas užsako kitų baldų gamybos paslaugas iš UAB „Termopalas“; Bendrovė veikia specializuoto projektavimo srityje, taip pat vykdo veiklą baldų gamybos srityje (dažniausiai užsakomosios gamybos pagrindu). Pagrindinės gamybos proceso paslaugos vykdytojas yra UAB „Termopalas“. Planuojama iki projekto įgyvendinimo pabaigos suformuoti dalį pajėgumų (įrenginių, darbuotojų, gamybinių patalpų ir kt.), reikalingų vystyti baldų gamybos veiklą, kombinuojant su gamybos proceso paslauga. Pagal UAB „Interjero projektų studija“ pateiktas sąskaitas „6000 Parduotų prekių / paslaugų baldų ir kt. savikainos išklotinė“ 2020 m. 89,91 procento įmonės įsigijimų sudaro iš UAB „Termopalas“, o 2019 m. įsigijimai iš UAB „Termopalas“ sudarė 82,35 procento.

19. Teismas nurodė, kad atlikus vertinimą, buvo nustatyti pareiškėjo ir UAB „Termopalas“ bei UAB „Optina“ struktūriniai ryšiai, t. y.: Bendrovės akcininkas E. M. ir E. M. yra artimais giminystės ryšiais siejami asmenys – tėvas ir sūnus, todėl jie yra laikomi kartu veikiančiais asmenimis pagal esamą akcininkų struktūrą ir turi galimybę efektyviai daryti lemiamą poveikį šiai įmonei; P. U. yra UAB „Termopalas“ bei UAB „Interjero projektų studija“ direktorius, o E. M. – UAB „Optina“ direktorius.

20. Teismas pažymėjo, kad vertinimo metu buvo nustatyta, jog E. M. ir E. M. yra laikytini kartu veikiančiais asmenimis, turinčiais galimybę efektyviai daryti lemiamą poveikį UAB „Interjero projektų studija“ (E. M. turi 40 procentų pareiškėjo akcijų / balsų, E. M. – 20 procentų akcijų / balsų, todėl vertinama, kad kartu veikiantys asmenys E. M. ir E. M. turi daugumą Bendrovės akcijų / balsų, t. y. 60 procentų). UAB „Interjero projektų studija“ laikytina susijusia įmone su UAB „Termopalas“, kurios 60 procentų akcijų / balsų bendrai kartu turi E. M. ir E. M., ir UAB „Optina“, kurios 100 procentų akcijų priklauso E. M.. Be to, Paraiškos I ir Paraiškos II vertinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjui per pastaruosius trejus metus buvo suteikta 5 036,36 Eur de minimis pagalbos suma, UAB „Termopalas“ – 151 786,73 Eur de minimis pagalbos suma, o UAB „Optina“ – 59 733,27 Eur de minimis pagalbos suma; bendra „vienai įmonei“ suteiktos de minimis pagalbos suma per pastaruosius trejus metus yra 216 556,36 Eur ir galimos gauti pagalbos likutis buvo 0,00 Eur.

21. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas pritarė atsakovo padarytai išvadai, kad UAB „Interjero projektų studija“ laikytina susijusia įmone su UAB „Termopalas“ ir UAB „Optina“, bei sprendė, kad Sprendimai I ir Sprendimas II, kuriais buvo atmestos Paraiška I bei Paraiška II, yra argumentuoti ir pagrįsti objektyviais duomenimis.

22. Pacitavęs Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 130.2 papunkčio bei 136 punkto nuostatas, teismas pažymėjo, kad administracinėje justicijoje yra įtvirtinta, jog individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.

23. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad Paraiška I ir Paraiška II buvo atmestos laikantis tiek Apraše, tiek Projektų administravimo ir finansavimo taisyklėse nustatytų reikalavimų, t. y. Paraiška I ir Paraiška II buvo atmestos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

24. Teismas konstatavo, kad Ministerija įvertino visus pareiškėjo skunduose, raštuose ir paaiškinimuose nurodytas aplinkybes bei argumentus ir pripažino, jog Bendrovės skundai yra nepagrįsti. Trečiojo suinteresuoto asmens pranešimuose yra išdėstyti ir įvertinti pagrindiniai UAB „Interjero projektų studija“ argumentai, atsakovo paaiškinimuose ir atmetimo raštuose pateikta pozicija bei taikytinas teisinis reguliavimas. Įvertinusi Aprašo nuostatas, kuriose apibrėžiamos konkrečios sąvokos ir pagal Aprašą remiamos veiklos, Ministerija sutiko su Agentūros argumentais ir pripažino, kad atsakovas iš esmės tinkamai vertino Paraišką I ir Paraišką II, t. y. buvo įvertinta visų aplinkybių visuma, išnagrinėti visi teikiami dokumentai ir pateikta informacija, pareiškėjas turėjo galimybę pateikti papildomą informaciją. Ginčijami Agentūros sprendimai yra argumentuoti ir pagrįsti objektyviais duomenimis, laikantis Viešojo administravimo įstatyme nustatytų reikalavimų ir principų, nepažeidžiant įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų. Sprendimai buvo priimti atsižvelgus į Paraiškas I bei II ir pateiktą informaciją, taip pat vadovaujantis Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių bei Aprašo nuostatomis, o tai rodo, jog buvo tiek teisinis, tiek ir faktinis pagrindas tokiems sprendimams priimti. Teismas nesutiko su Bendrovės teiginiu, kad šioje administracinėje byloje ginčijami sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, keliamų administraciniam sprendimui.

25. Teismas pažymėjo, kad ginčijami sprendimai buvo parengti laikantis išsamumo principo, atsakymai suformuluoti aiškiai, argumentai, visos aktualios aplinkybės bei teisės aktai, kuriais remiantis daromos išvados – nurodyti, todėl jie atitinka keliamus reikalavimus.

26. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, jie buvo priimti atsižvelgiant į atsakovo kompetenciją, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas, šiuose sprendimuose yra nurodyti aiškūs bei suprantami pagrindai, jie atitinka esminius Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, o vien tai, kad pareiškėjas, suprasdamas ginčijamų sprendimų turinį, su jais nesutinka, kadangi nebuvo patenkinti Bendrovės prašymo reikalavimai, nesudaro pagrindo konstatuoti sprendimų neteisėtumą ir nepagrįstumą. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, galinčių patvirtinti pareiškėjo skundo argumentus, kuriais grindžiamas ginčijamų sprendimų neteisėtumas, bei šių sprendimų panaikinti. Atmetęs UAB „Interjero projektų studija“ reikalavimus dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo, teismas atmetė ir išvestinius Bendrovės skundo reikalavimus įpareigoti Agentūrą iš naujo vertinti Paraišką I ir Paraišką II.

27. Teismas pažymėjo, kad konstatavus, jog pareiškėjo skundo reikalavimai yra nepagrįsti, akivaizdu, kad ginčas nebuvo išspręstas jo naudai. Atsižvelgus į tai, Bendrovei patirtų teismo išlaidų atlyginimas nebuvo priteistas.

28. Teismas nurodė, kad proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau jie nėra esminiai, sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados. Atsižvelgęs į tai bei remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas kitų argumentų nenagrinėjo.

Žemesnės instancijos teismas

30.2. Teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, atsižvelgiant inter alia (be kita ko) į tai: 1) ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; 2) į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; 3) į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; 4) į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą. Administracinių teismų praktikoje, remiantis oficialia konstitucine doktrina, ne kartą yra akcentuota, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, tuo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime minimoje Teisingumo Teismo byloje C-222/04 (iš kurios kildinamas precedentas) buvo sprendžiamas klausimas, ar banko akcijas valdantis fondas gali būti pripažintas „įmone“, t. y. visiškai nesusijęs su fizinio asmens priskirtinumo įmonei vertinimu (šio fakto konstatavimo klausimas byloje yra esminis). Priimant sprendimą, turėjo būti vertinamos faktinės aplinkybės, taip pat ir susijusios su bylose nurodytų asmenų struktūriniais skirtumais, tačiau jame nėra pateikta jokių duomenų ar nuorodų į tai, jog būtų buvęs analizuotas ar vertintas Teisingumo Teismo byloje C-222/04 pateiktas įmonės sampratos išaiškinimas, siejant jį su bylos nagrinėjimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Spendime nurodyta tik tiek, jog akcininkas automatiškai priskiriamas verslininkui (įmonei), t. y. teismo sprendime išdėstyti teiginiai, susiję su kitų subjektų atitiktimi įmonės sąvokai, nėra įtikinami ir vienareikšmiškai nėra tokio lygio, jog galėtų būti konstatuojama Teisingumo Teismo bylos C-222/04 faktinių aplinkybių atitiktis šiai administracinei bylai ir taikomas precedento institutas.

30.3. Iš sprendimo argumentų dėl nurodytų asmenų laikymo kartu veikiančiais susiformuoja ydingas teisinės situacijos vertinimas, nusakantis, kad pakanka vien teorinės galimybės daryti lemiamą poveikį ir tai yra sietina su fizinio asmens buvimu juridinio asmens akcininku. Akcininkų teisės ir pareigos (taip pat ir paskirti bei atšaukti juridinio asmens vadovą) yra nustatytos Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme, o tai reiškia, jog lemiamo poveikio darymo galimybė jau yra suteikta įstatymo lygmeniu, tačiau tai savaime nereiškia, jog lemiamas poveikis egzistuoja kiekvienu konkrečiu atveju ir tai turėjo būti tiriama, vertinant Paraišką I bei Paraišką II. Bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovai teigė, kad užtenka vien teorinės galimybės daryti poveikį, tačiau pagal tokią poziciją visos paraiškos turėtų būti atmestos, kadangi lemiamo poveikio teorinė tikimybė yra įtvirtinta įstatyme, todėl tokia Agentūros pozicija yra ydinga, o teismas ją palaiko. Lemiamos įtakos (poveikio) procentine išraiška nenustato joks teisinis reguliavimas, todėl atsakovo atliekamas lemiamos įtakos vertinimas virsta subjektyviu, o vertinami juridiniai asmenys (teikiantys paraiškas) tampa iš esmės visiškai priklausomi nuo Agentūros, kaip matyti iš bylos medžiagos, kintančios pozicijos. Tiek Paraiškos I ir Paraiškos II atmetimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu nebuvo įvertinta ir įrodyta aplinkybė, ar Bendrovei (ir kitiems subjektams, kurių tariama hipotetinė sąsaja buvo nurodyta atsakovo ir teismo) buvo padarytas lemiamas poveikis.

30.4. Priešingai nei sprendė teismas, artimos giminystės ryšys savaime nereiškia asmenų veikimo kartu. Artimos giminystės ryšio egzistavimas neužtikrina vienodo sprendimų priėmimo ir vienbalsiškumo juridinio asmens valdymo klausimais. Aplinkybė, kad juridinio asmens akcininkai yra artimi giminaičiai, nebūtinai reiškia, jog jie turi bendrą juridinio asmens veiklos viziją. Teisingumo Teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendime byloje C-110/13 HaTeFo GmbH prieš Finanzamt Haldensleben (toliau – byla C-110/13) pateiktas išaiškinimas įtvirtina, jog asmenų veikimas kartu turi būti įrodytas ir negali būti preziumuojamas vien tik teorine galimybe, iš esmės netiriant byloje esančių faktinių aplinkybių. Agentūra formuoja nevienodą praktiką, kai juridiniams asmenims, nesant tam pagrindo, yra sudaromos kliūtys pasinaudoti valstybės parama.

30.5. Vien tik civilinių santykių egzistavimas tarp įmonių ir jų teisėtas ir realus vykdymas, kai tokias paslaugas teikiantis ūkio subjektas nėra kitos įmonės statytinis, kai pardavėjas (paslaugų teikėjas) nei pagal sutarties sąlygas, nei kitais sutarties vykdymą apibrėžiančiais veiksmais nėra pardavėjo (paslaugų gavėjo) nei teisiškai, nei de facto valdomas ar kontroliuojamas, nesudaro jokio pagrindo daryti išvadą, kad tokiu atveju tarp įmonių yra tarpusavio kontrolė ir dėl to buvo nepagrįstai atmestos Paraiška I bei Paraiška II. Pirkimo-pardavimo ir panašaus pobūdžio sutarčių sudarymas su kita įmone per se nelaikytinas kaip patvirtinantis lemiamą sąsają su ta įmone, neatsižvelgiant į tai, ar iš tokios sutarties sudarymo, jos sąlygų bei vykdymo kyla teisinio ar de facto vienos įmonės valdymo ar kontrolės tikimybė, ar ne. Prekybos santykių tarp įmonių egzistavimą laikant viena iš juridinio asmens kontrolę įrodančių aplinkybių, susidaro situacija, kai bet kokiai mažai ar vidutinei įmonei, nusipirkusiai didelį kiekį prekių iš Bendrovės, realiai negalėtų būti skiriama valstybės parama. Net esant daugumai užsakymų iš vieno juridinio asmens, negalima automatiškai preziumuoti tarpusavio priklausomumo ir lemiamo poveikio galimybės egzistavimo, taip pat kai subjektai veikia skirtingose rinkose gamybos / prekybos (paslaugų).

30.6. Nagrinėjamu atveju buvo pažeisti teisėti UAB „Interjero projektų studija“ lūkesčiai. Bylose susiklostė specifinės aplinkybės, t. y. atsakovas viešai teikė mokomąją medžiagą, skleidė kryptingą teisės aktų bei juridinių asmenų sąsajumo, fizinių asmenų prilyginimo verslininkui atvejų konstatavimo išaiškinimus, tačiau visuose šio apeliacinio skunde nurodytuose priimtuose sprendimuose esamas aplinkybes vertino visiškai priešingai. Bendrovė, prieš teikdama paraiškas, kartu su konsultantais dėjo visas pastangas išsiaiškinti Paraiškos I ir Paraiškos II teikimo sąlygas bei Agentūros vertinimo kriterijus ir rekomendacijas. Nuolat girdint vieningą poziciją atsakovo mokymų metu, papildomai gavus jo atsakymą į papildomą užklausą, pareiškėjui buvo suformuoti teisėti lūkesčiai dėl Paraiškų atitikties aptariamo fizinių asmenų, nevykdančių ekonominės veiklos, kontekste. Remiantis atsakovo Projektų ekspertų grupės vyresniosios ekspertės R. M. prezentacijos ištraukomis (18 ir 30 skaidrėmis), Bendrovės akcininkai nėra laikomi verslininkais ir prilyginami įmonei. Šias atsakovo mokymuose dėstytas nuostatas patvirtina ir prieš pat Paraiškos teikimą gautas išaiškinimas, jog vertinant „vienos įmonės“ statusą ir de minimis pagalbos likutį, įmonės per fizinius asmenis priskiriamos „vienai įmonei“ tik tuo atveju, jei fiziniai asmenys vykdo ūkinę komercinę veiklą, o nurodytu atveju, jei įmones valdantys fiziniai asmenys (tėvas ir sūnus) nesiverčia ūkine komercine veikla, įmonės nebus laikomos „viena įmone“ ir jų de minimis nesisumuos, nepriklausomai nuo to, kad įmonės veikia vienoje rinkoje. Kiekviena įmonė turės atskirą de minimis pagalbos likutį. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad Bendrovės akcininkai nėra laikomi vykdantys ekonominę veiklą, o ryšiai (sąsajos) tarp įmonių, nurodytų sprendime, negalėjo būti nustatomi per P. U., E. M. ir E. M., t. y. fizinius asmenis, todėl priimdami ginčijamus sprendimus, tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo, staiga, nesant tam jokio teisėto pagrindo, pažeisdami teisėtų lūkesčių principą, padarė išvadas, prieštaraujančias Agentūros ankščiau ilgą laiką reikštai ir viešintai pozicijai.

Žemesnės instancijos teismas

33. Remdamasis Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 3 straipsnio 16 dalimi, Teisingumo Teismas 2014 m. vasario 27 d. byloje C-110/13 pateiktu išaiškinimu ir Europos Komisijos išleistame MVĮ apibrėžties vartotojo vadove pateiktu išaiškinimu, atsakovas teigia, kad pareiškėjas apeliacinio skundo argumentais nepagrindė, jog tiek teismo sprendime, tiek atsakovo Sprendime I ir Sprendime II nebuvo išsamiai įvertintos bei įrodytos aplinkybės dėl lemiamo poveikio. Bendrovės lemiamas poveikis buvo įvertintas teismo ir Agentūros per ekonominius bei struktūrinius ryšius. Teismas objektyviai konstatavo, jog šiuo atveju vertinimo metu buvo nustatyta, kad E. M. ir E. M. yra laikytini kartu veikiančiais asmenimis, turinčiais galimybę efektyviai daryti lemiamą poveikį pareiškėjui (E. M. turi 40 procentų Bendrovės akcijų / balsų, E. M. – 20 procentų akcijų / balsų, todėl vertinama, kad kartu veikiantys asmenys E. M. ir E. M. turi daugumą pareiškėjo akcijų / balsų, t. y. 60 procentų); UAB „Interjero projektų studija“ laikytina susijusia įmone su UAB „Termopalas“, kurios 60 procentų akcijų / balsų bendrai kartu turi E. M. ir E. M., ir UAB „Optina“, kurios 100 procentų akcijų priklauso E. M..

34. Europos Komisijos suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (2008/C 95/01) 3 dalyje yra pateikiami atvejai, kuomet laikoma jog įmonė turi lemiamą įtaką kitos įmonės atžvilgiu. Visiškai nepagrįsta būtų teigti, kad jei fiziniai asmenys derina savo veiksmus vienų įmonių atžvilgiu, jie neturi galimybės savo veiksmų derinti ir kitų, šių fizinių asmenų valdomų, įmonių atžvilgiu. Toks teisės aktų nuostatų taikymas būtų selektyvus ir neatitiktų nei Lietuvos Respublikos, Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų, nei Teisingumo Teismo ir Europos Komisijos sprendimų. Bendrovės apeliaciniame skunde nėra pateikiama papildomos informacijos, kuri leistų daryti priešingą išvadą, nei tą, kad UAB „Interjero projektų studija“ laikytina susijusia įmone su UAB „Termopalas“ ir UAB „Optina“ Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo kontekste.

35. Bendrovės konsultantas, atsakydamas į atsakovo paklausimą, elektroniniame laiške pateikė tik dalį vertinimui atlikti reikalingos informacijos, t. y. nurodė dviejų X ir Y įmonių akcininkų struktūrą bei tų įmonių veiklos sektorius, o jokia informacija apie tarp įmonių egzistuojančius ekonominius, struktūrinius bei valdymo ryšius nebuvo pateikta. Paklausime netgi nebuvo nurodyti įmonių pavadinimai, todėl Agentūra, remdamasi paklausime pateikta informacija, Bendrovės konsultantui pateikė bendrinį atsakymą. Atliekant kiekvienos paraiškos vertinimą, yra kompleksiškai analizuojamos visos aplinkybės ir visi ryšiai. Kadangi paraiškų vertinimo metu buvo nustatyta papildomų aplinkybių, kurių pareiškėjas paklausime elektroniniu paštu nenurodė / neatskleidė, tai ir lėmė vertinimo skirtumus. Bendrovės teisėti lūkesčiai nebuvo pažeisti, kadangi ji pati pasielgė nerūpestingai ir nedėjo pastangų atsakovui pateikti visą ir detalią vertinimui reikalingą informaciją, o nenurodydama įmonių pavadinimų, apie kurias prašo konsultacijos, Agentūrai nesudarė sąlygų net patikrinti informacijos apie įmones viešai prieinamuose informacijos šaltiniuose.

Žemesnės instancijos teismas

37. Teismas vadovavosi nuoseklia teismų praktika, o jo priimtas sprendimas visiškai atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas išnagrinėjo administracinės bylos proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei pateikė argumentus dėl pateiktų įrodymų. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus, todėl priimtas sprendimas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatas bei administracinių teismų praktiką.