Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. K. skundu prašė panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2023 m. birželio 2 d. raštą Nr. SD-2608 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Raštas) ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus (toliau – ir Komisija) 2023 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 21RE1- (AG1-107/12-2023) (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovę Kauno rajono savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo V. K. 2023 m. balandžio 4 d. prašymą.

Pareiškėjas V. K. skunde nurodė, jis ir jo atstovė bylos nagrinėjimo metu paaiškino, jog pareiškėjo seneliai P. B. ir T. B. (mamos T. K. tėvai) nuo (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos turėjo žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas: (duomenys neskelbtini)). Šis žemės sklypas iki jo nacionalizavimo nebuvo apaugęs mišku, buvo dirbama žemė su statiniais, kurie po 1940 m. nacionalizacijos sugriuvo. Šiame žemės sklype miško savavališko iškirtimo faktas nebuvo nustatytas. Ortofotonuotraukos nepatvirtina, kad iki šio žemės ploto įtraukimo į miškų teritoriją visa aktuali žemės sklypo teritorija būtų užžėlusi mišku. Pastebėjo, kad atkūrus nuosavybės teises į žemės sklypą įpėdiniai įgijo nuosavybę. Pareiškėjas jame pasistatė gyvenamąjį namą ant senų pamatų savo protėvių žemėje, miško aikštelėje, išvalęs toje vietoje buvusį sąvartyną. Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Jo atžvilgiu priimtas Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimas, įpareigojantis nugriauti statinius, esančius žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Sprendimo vykdymas perduotas antstoliui. Pabrėžė, kad pareiškėjo pastatytas gyvenamasis namas yra vienintelis jo šeimos gyvenamasis būstas.

Paaiškino, kad pareiškėjas, siekdamas parengti teisės aktų nustatyta tvarka gyvenamojo namo projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, 2023 m. balandžio 4 d. prašymu kreipėsi į atsakovę, kuriuo prašė organizuoti 3-5 arų, esančių aplink gyvenamąjį namą (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pakeitimą iš miškų ūkio į kitą (naudojimo būdas: gyvenamosios teritorijos; naudojimo pobūdis: mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba), tačiau atsakovė ginčijamu Raštu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, nurodydama, kad žemės sklype esantys pastatai neturi teisinės registracijos, Kulautuvos miestelio gyvenamoji teritorija nepatenka į tas savivaldybes, kuriose miškingumas didesnis kaip 50 proc. ir kuriose pagal teisės aktų nuostatas būtų numatyta galimybė miško paskirties žemę pakeisti gyvenamosiomis teritorijomis, taip pat nėra pateikti dokumentai ar nustatytas juridinis faktas dėl teisės atstatyti neišlikusią sodybą, todėl miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis negali būti vykdomas. Akcentavo, kad atsakovės sprendimą pareiškėjas apskundė Komisijai, kuri skundą atmetė. Pabrėžė, kad teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę - nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą. Pareiškėjo ir jo atstovės įsitikinimu nei atsakovė, nei Komisija nevertino tos aplinkybės, kad apeliantas yra antros eilės įpėdinis, paveldėjęs sodybą iš buvusių savininkų, kuriam remiantis archyviniais dokumentais buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, todėl atsakovei nebuvo jokių kliūčių atsižvelgiant į aktualų teisinį reglamentavimą tenkinti pareiškėjo prašymą. Mano, kad pareiškėjui kaip antros eilės įpėdiniui pakako pateikti paveldėjimo teisę patvirtinančius dokumentus.

Pažymėjo, jog atsakovė, cituodama Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 11 straipsnio 1 dalies 8 punktą, nurodo šešias savivaldybes, kurių daugiau kaip 50 proc. teritorijos užima miškai. Nagrinėjamu atveju miškas užima daug daugiau nei 50 proc. Kulautuvos miestelio teritorijos, t. y. teritorijos miškingumas yra didesnis kaip 50 procentų ir joje nėra galimybės gyvenamosios teritorijos formuoti ne miško žemėje todėl mano, kad atsakovė netinkamai taikė ir Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Teigė, kad Komisija pritarė atsakovei, kad Kulautuvos miestelis į teritorijų sąrašą, kurių teritorijos miškingumas yra didesnis kaip 50 procentų ir kurioje nėra galimybės šių teritorijų formuoti ne miško žemėje, nepatenka, bei atkreipė dėmesį, kad Kulautuvos gyvenamoji vietovė turi miestelio, o ne miesto statusą. Toks atsakovės ir Komisijos argumentas visiškai nedera su protingumo ir teisingumo kriterijais, kadangi Kulautuvos miestelio teritorija daugiau kaip 50 proc. teritorijos užima miškas, ir joje iš tikrųjų nėra galimybės gyvenamosios teritorijos formuoti ne miško žemėje. Jeigu pagal Miškų įstatymą ir Žemės įstatymą miškų ūkio paskirties žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrengimų (įrenginių) statyba, tai kas, kokiais metais ir kokiu teisiniu pagrindu Kulautuvos miestelyje esančioje miško žemėje leido statyti gyvenamosios paskirties ir kitos paskirties statinius nei atsakovė skundžiamame Rašte, nei Komisija skundžiamame Sprendime pareiškėjui nepaaiškino, nors jų pareiga užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą įtvirtinta įstatyme. Pareiškėjo ir jo atstovės nuomone, atsakovė ir Komisija neteisingai taikė materialiosios teisės normas, skundžiami aktai neteisėti iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros. Prašė skundą patenkinti.