Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Kačinskienės ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-274-212/2016 pagal ieškovės R. A. ieškinį atsakovams antstolei R. G. ir M. S., trečiasis asmuo AB SEB bankas, dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2016 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės 239,58 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovo M. S. naudai, 100 Eur ekspertės atvykimo ir dalyvavimo teismo posėdyje išlaidų, pervedant šią sumą į UAB „Jungtinis verslas“ sąskaitą ir 9,96 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.Teismas nustatė, kad ieškovė R. A. 2006 m. liepos 17 d. sudarė kredito sutartį su AB SEB banku. Kredito grąžinimui užtikrinti 2006-08-23 hipotekos lakštu įkeitė kreditoriui butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendro 74,19 kv. m ploto adresu (duomenys neskelbtini). Hipotekos lakšte registro pastabos: „2004-05-18 kadastro duomenimis buto plotas, prijungus patalpas mansardoje, 95,65. Nuosavybės teisę ir statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai į mansardos patalpas įregistravimui NTR nepateikti. Įkeistas butas draustas UAB „If draudimas“ nuo 2006-08-01 iki 2041-08-01“.(duomenys neskelbtini) apygardos teismas nustatė, kad Kauno apylinkės teismas 2013 m. vasario 19 d. nutartimi konstatavo, kad skolininkė R. A. tinkamai ir laiku nuo 2009 m. lapkričio mėnesio nevykdė prievolės pagal 2006-07-18 kredito sutartį, todėl patenkino kreditorės AB SEB banko reikalavimus ir nutarė priverstinai išieškoti iš skolininkės R. A. skolą, o taip pat priverstinai parduoti iš varžytynių R. A. nuosavybės teise priklausantį butą 74,19 kv. m bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), įkeistą 2006-08-25 hipotekos lakštu, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), užtikrinant skolinio reikalavimo įvykdymą AB SEB bankui.Teismas taip pat nustatė, kad antstolė R. G. 2013 m. rugpjūčio 7 d. patvarkymu Nr. S-2711 priėmė vykdyti išieškotojos AB SEB banko pateiktą vykdyti Kauno apylinkės teismo 2013-02-19 nutartį Nr. 2-5473-285 dėl skolininkės R. A. turto pardavimo išieškotojos AB SEB banko naudai (t. 2, b. l. 5). Antstolė R. G. 2013 m. rugpjūčio 13 d turto arešto aktu areštavo turtą - butą, esantį (duomenys neskelbtini), o 2013 m. lapkričio 11 d. patvarkymu pavedė VĮ Registrų centrui atlikti minėto buto vertės nustatymo ekspertizę. Skolininkei nesutikus su VĮ Registrų centro turto įvertinimu, buvo paskirta pakartotinė ekspertizė, kurią buvo pavesta atlikti UAB „Ober–Haus“, o vėliau – UAB „Jungtinis verslas“. Parduodamo buto įvertinimas užsitęsė dėl skolininkės skundų, siekiant pakeisti turto vertintoją, nušalinti antstolę, negalėjimo apžiūrėti vertinamą turtą. Atlikus buto (duomenys neskelbtini) vertės nustatymo ekspertizę, VĮ Registrų centro ekspertas pateikė išvadą, kad buto rinkos vertė 2013-11-20 yra 239 000 Lt (69 219 Eur). UAB „Jungtinis verslas“ butą 2015-03-20 įvertino 70 000 Eur. UAB „Jungtinis verslas“ ekspertizės aktas ieškovei R. A. išsiųstas 2015-03-25. Elektronines, įkeisto buto (duomenys neskelbtini), varžytynes organizavo antstolė R. G.. Varžytynės vyko nuo 2015-04-15, 13:32:13 val. iki 2015-05-15, 13:37:59 val. Pradinė turto kaina buvo 56 000 Eur, maksimali pasiūlyta kaina – 67 588 Eur. Pasibaigus varžytynėms laimėtoju paskelbtas M. S.. Teismas konstatavo, kad ieškovė ginčija turto pardavimo iš varžytynių 2015 m. birželio 12 d. aktą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 602 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, byloje pateiktus įrodymus, faktines bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovės argumentai nepagrįsti ir kad ieškinys pareikštas ne siekiant apginti pažeistas teises, o vilkinti vykdymo procesą.Teismas pažymėjo, kad nors ieškovė ir teigia, kad buto plotas yra 95,65 kv. m ir tokio ploto butą turėjo vertinti ir parduoti antstolė, pagrįstų įrodymų, paneigiančių viešus Nekilnojamojo turto registro duomenis, nepateikė nei antstolei, vykdančiai priverstinį buto pardavimą, nei teismui, nagrinėjančiam ginčą. Teismas atkreipė dėmesį, kad vykdomojoje byloje nėra duomenų, kad ieškovė, pradėjus vykdyti skolos išieškojimą iš įkeisto turto, paskelbus apie varžytynes, kreipėsi į antstolę, tikslino ar ginčijo parduodamo buto plotą, ėmėsi kitų priemonių, kuriomis būtų paneigtas antstolės turimų viešojo registro duomenų teisingumas. Teismas pažymėjo, kad ir Kauno apylinkės teismas 2013-02-19 nutartyje nurodė priverstinai iš varžytynių parduoti 74,19 kv. m bendro ploto butą. Teismo vertinimu, ieškovės teiginiai, kad buto rekonstrukcija iš esmės baigta ir kad ji negalėjo pakeitimų įregistruoti dėl to, kad butui buvo uždėtas areštas, yra deklaratyvūs ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas pažymėjo, kad ieškovė aktyviai domėjosi ir dalyvavo vykdymo procese, jai gerai buvo žinoma ta aplinkybė, jog VĮ Registro centro duomenyse nuo 2004-05-18 yra įrašas apie tai, kad nuosavybės teisę ir statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai dėl patalpų mansardoje NTR nepateikti. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė, dar nesudarius kredito sutarties (2006-07-17), nesudarius įkeitimo sutarties (2006-08-25), nesant arešto butui (2012-01-19), turėjo galimybę įteisinti papildomas patalpas mansardoje, tačiau tam turėjo pateikti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises į mansardoje esantį plotą bei statybos teisėtumą. Iki bylos išnagrinėjimo pabaigos ieškovė apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais, kad mansardoje esantis plotas taip pat yra buto plotas, tačiau įrodymų kada ir kokiu pagrindu šį plotą (21,46 kv. m) ji įgijo nuosavybės teise, nepateikė.Vertindamas ieškovės argumentus, kad antstolei buvo žinoma apie tai, kad buto plotas 95,65 kv. m ir kad tokį plotą turėjo vertinti, teismas pažymėjo, jog įstatymas reglamentuoja, kad įrašyti į viešąjį registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 str., Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.). Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad antstolė, o taip pat ir turto vertintojas neturėjo jokio teisėto pagrindo 74,19 kv. m ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini), vertinti kaip 95,65 kv. m ploto butą.Teismas, vertindamas ieškovės argumentus dėl turto vertės, pažymėjo, kad ieškovė UAB „Jungtinis verslas“ ekspertizės akto neginčijo ir nustatytai turto vertei neprieštaravo.Teismas, įvertinęs ieškovės pateiktą nekilnojamojo turto rinkos vertės retrospektyvinio ekspertinio tyrimo ekspertizės aktą, išklausęs šalių, jų atstovų nuomonę bei teismo eksperto G. J. B. paaiškinimus, padarė išvadą, kad minėto ekspertizės akto išvados nėra objektyvios ir tikslios, todėl jomis nesirėmė. Teismas atkreipė dėmesį, kad turto vertintojas viso buto plotą (74,19 kv. m) įvertino vienoda kaina (1 170,79 Eur/m²) ir neįvertino, kad dalis buto, t. y. 10,16 kv. m mansardoje yra neįrengta. Neįrengtas (ir neįteisintas) mansardos plotas įvertintas žemesne kaina (231 Eur/m²) (akto lapai 16-22, 30), todėl išvada dėl buto vertės neatitinka tikrovės. Be to, turtas buvo įvertintas 2015-06-12 dienai, t. y. skirtingai, nei vertino UAB „Jungtinis verslas“. Teismas iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nustatė, jog butas yra apleistas ir primena landynę, todėl buto būklės įvertinimą kaip vidutinės (eksp. akto l. 9) vertino kritiškai.Teismas nustatė, kad iš varžytynių parduodamas turtas – butas, adresu (duomenys neskelbtini) g. 6-3, Kaunas, vykdymo procese įvertintas VĮ Registrų centras eksperto 69 219 Eur ir UAB „Jungtinis verslas“ – 70 000 Eur. Teismas, konstatavęs, kad abu šie įvertinimai artimi, ekspertizės aktuose duodami pagrįsti atsakymai į iškeltą klausimą, smulkiai aprašomi atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados, sprendė, kad abejoti išvada nėra pagrindo, juolab, kad turtas iš varžytynių, vykusių visą mėnesį, parduotas už 67 588 Eur (CPK 216, 682 straipsniai 681 str. 4 d.).Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus, atsižvelgdamas į teisės aktuose antstolio veiklai keliamus reikalavimus, taip pat į tai, kad byloje nenuginčytas viešojo registro duomenų teisingumas, konstatavo, kad varžytynės vyko pagal teisės aktuose nustatytą procedūrą ir naikinti 2015 m. birželio 12 d. varžytynių akto nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.Atmetęs ieškinį, teismas iš ieškovės priteisė bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro atsakovo išlaidos advokato pagalbai apmokėti (239,58 Eur), ekspertės išlaidos kelionei ir dalyvavimas teismo posėdyje (100 Eur) bei išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79, 88, 92, 93, 98 straipsniai, t. 1, b. l. 2).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Dėl buto ploto

Dėl buto vertės

Dėl buto ploto

Dėl buto vertės

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu

Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, kai turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis (pavyzdžiui, CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas dėl turto pardavimo kainos taikytinas ne tik su CPK 718 straipsniu ir 722 straipsnio 1 dalimi, bet ir su CPK 681 straipsniu, reglamentuojančiu areštuojamo turto įkainojimą). Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktą turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus teismas sprendimu gali pripažinti negaliojančiais, jeigu turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises. Turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių negali būti pripažįstami negaliojančiais tik dėl formalių trūkumų, kurie negalėjo turėti įtakos šių veiksmų teisėtumui.Šioje byloje reikalavimą pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu pirmosios instancijos teismas atmetė, ieškovei neįrodžius, jog ginčijamas turto aktas pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises. Apeliantė su šiuo teismo argumentu nesutinka ir nurodo, kad ginčo aktas pažeidė skolininko ir išieškotojo teises ir teisėtus interesus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad nėra pagrindo teigti, jog apeliantės turto pardavimas iš varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises.Šio ginčo esmė – priverstinio turto išieškojimo, parduodant skolininko turtą iš varžytynių (varžytynių turto kainos nustatymas, turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimas negaliojančiu) teisėtumas. Antstolis, kaip vykdymo proceso profesionalas, vykdantis išieškojimą privalo griežtai laikytis priverstinį sprendimų vykdymą reglamentuojančios tvarkos, nepažeisti išieškotojo, skolininko ir trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų, veikti operatyviai ir taip, kad skolininko nuosavybės teisių ribojimas, varžytinių organizavimas būtų atliekamas laikantis teisės aktų nuostatų. Tokią poziciją yra išsakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009, formuodamas teismų praktiką civilinėse bylose dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu pagrindų ir pasekmių. Byloje nustatyta, kad ieškovė prašo pripažinti negaliojančiais turto pardavimo iš varžytynių aktą ir išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą, taikyti restituciją natūra. Varžytynių akto neteisėtumą apeliantė (ieškovė) grindžia tuo, kad ginčo varžytynėse butas buvo parduotas už kainą, mažesnę nei šio buto rinkos kaina, nenustačius tikrojo buto ploto ir tikrosios buto rinkos vertės (CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 681 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas šiuos ieškinio argumentus atmetė, nurodydamas, kad ieškovė neįrodė, jog jai nuosavybės teise priklausė didesnis buto plotas nei jis nurodytas turto pardavimo iš varžytynių akte, taip pat teismas akcentavo, kad nėra pagrindo pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu dėl nustatytos buto vertės.Areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklės įtvirtintos CPK 681 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad skolininko turtas turi būti įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. CPK 681 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas turto perkainojimo institutas, kurio tikslas – užtikrinti areštuoto turto tinkamą įkainojimą pasikeitus jo vertei, taip garantuojant vykdymo proceso šalių teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Turto perkainojimas atliekamas tada, kai antstolis ir vykdymo proceso šalys gauna informacijos, kad dėl objektyvių aplinkybių padidėjo ar sumažėjo įkainoto ir areštuoto turto vertė. Turtas turi būti perkainojamas pagal CPK 681 straipsnio taisykles. Taigi teisinis reglamentavimas yra nustatytas taip, kad, taikant prievartinį skolininko nuosavybės teisių ribojimą ją priverstinai parduodant, būtų išvengta sumų, neatitinkančių paimamo turto vertės sumokėjimo, kas reikštų neproporcingą nuosavybės teisių apribojimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2009). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga patikrinti, ar turtas įvertintas ir varžytynėse parduotas už tinkamą kainą, nepriklauso nuo to, ar buvo reiškiama prieštaravimų dėl turto įkainojimo, taip pat ar buvo apskųsti antstolio veiksmai parduodant turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2005; 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2007; kt.).Tikrindamas, ar nebuvo pažeisti teisės normų, reglamentuojančių turto įkainojimą, reikalavimai, teismas įvertina, ar tinkamai įvykdyta areštuojamo turto vertės nustatymo procedūra, ar tinkamai nustatyta varžytynėse parduodamo daikto kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2011). Pažymėtina, kad sprendžiant apie CPK 602 straipsnio 6 punkte nurodyto pagrindo egzistavimą, turi būti nustatyta, jog varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir taip yra neproporcingai apribotos skolininko teisės, o ar kaina žymiai mažesnė, turi būti nustatoma įvertinus konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2010).Areštuodamas turtą antstolis pirmiausia, t. y. prieš išklausydamas skolininko ir išieškotojo nuomones dėl turto vertės, turi nustatyti turto rinkos vertę, jam įstatymo suteiktomis priemonėmis išsiaiškinti, ar viešajame registre užfiksuota rinkos vertė atitinka šio turto rinkos vertę turto arešto akto surašymo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2011). Taigi kiekvienoje konkrečioje byloje teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, be kita ko, turto vertės nustatymo ekspertizių išvadas dėl turto tikrosios rinkos vertės, sprendžia, ar antstolio nustatyta turto vertė ir jos pagrindu paskelbta turto pardavimo iš varžytynių pradinė kaina yra nustatyta tinkamai ir nepažeidžia suinteresuotų asmenų, tarp jų ir skolininko, teisėtų interesų.Apibendrinant pirmiau nurodytas teisės normas ir kasacinio teismo praktiką, konstatuotina, kad teisinis reglamentavimas yra nustatytas taip, jog, taikant prievartinį skolininko nuosavybės teisių ribojimą turtą priverstinai parduodant, būtų išvengta sumų, neatitinkančių paimamo turto vertės sumokėjimo, kas reikštų neproporcingą nuosavybės teisių apribojimą.Nagrinėjamu atveju ieškovė (skolininkė) ieškinyje būtent ir teigė, kad, pardavus priverstine tvarka jos turtą, iš jos paimtas turtas parduotas už žymiai mažesnę kainą. Dėl to teisėjų kolegija, nagrinėdama ginčą apeliacinio skundo ribose, vertina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovės paimtas turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), pagrįstai antstolės buvo įvertintas 70 000 Eur.

Dėl buto ploto

Nagrinėjamu atveju ieškovė teigia, kad antstolė butą, esantį (duomenys neskelbtini), nepagrįstai įvertino 70 000 Eur suma, pirmiausia, dėl to, jog neteisingai nustatė buto plotą. Ieškinyje nurodyta, kad minėtas butas yra 95,65 kv. m ploto, o ne 74,19 kv. m kaip nurodyta ginčijamame Turto pardavimo iš varžytynių 2015 m. birželio 12 d. akte. Kadangi buto plotas didesnis, tai jo vertė, anot ieškovės, yra didesnė. Pirmosios instancijos teismas ieškovės argumentus, kad ginčijamame turto pardavimo iš varžytynių akte nurodytas neteisingas buto plotas, laikė nepagrįstais. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes byloje yra pateikta įrodymų, jog faktinis buto plotas yra 95,65 kv. m. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.Pagal CK 4.262 straipsnį įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Kaip minėta, viešajame registre ginčo butas įregistruotas 74,19 kv. m ploto, antstolė šio buto pardavimą iš varžytynių vykdė būtent nurodyto ploto. Apeliantė, antstolei pradėjus vykdyti skolos išieškojimą iš įkeisto turto ir paskelbus apie varžytynes, nesikreipė į antstolę, netikslino ir neginčijo parduodamo buto ploto. Į bylą apeliantė nepateikė jokių įrodymų, galinčių pagrįsti, jog ji vykdymo proceso ėmėsi kokių nors priemonių, kuriomis siekė paneigti antstolės turimų viešojo registro duomenų teisingumą (CPK 643 straipsnio 1, 4, 5, 6 punktai). Pastebėtina ir tai, kad ieškovė AB SEB bankui nurodė, jog paskolos grąžinimą užtikrina nekilnojamojo daikto įkeitimu (hipoteka) ir kreditorės naudai įkeičia butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), 74,19 kv. m ploto. Kauno apylinkės teismas 2013 m. vasario 19 d. nutartyje nurodė priverstinai iš varžytynių parduoti 74,19 kv. m bendro ploto butą. Taigi apeliantė nuo pat ginčo buto įkeitimo iki jo pardavimo iš varžytynių pabaigos neginčijo viešajame registre įregistruoto buto ploto. Teisėjų kolegija, spręsdama, ar pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, dėl ginčo buto ploto, vertina į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, vykdomosios bylos kopiją, priimtas teismų nutartis: 1) 2006-08-23 hipotekos lakštą, kuriuo apeliantė kreditorei AB SEB bankui įkeitė butą bendro 74,19 kv. m ploto, esantį adresu (duomenys neskelbtini) Hipotekos lakšte yra šios registro pastabos: 2004 m. gegužės 18 kadastro duomenimis buto plotas, prijungus patalpas mansardoje, 95,65; nuosavybės teisę ir statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai į mansardos patalpas įregistravimui Nekilnojamojo turto registrui nepateikti; 2) Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartį, kurioje nurodyta, kad skolininkė R. A. tinkamai ir laiku nuo 2009 m. lapkričio mėnesio nevykdė prievolės pagal 2006-07-18 kredito sutartį, todėl tenkintini kreditorės AB SEB banko reikalavimai, nutarta priverstinai išieškoti iš skolininkės R. A. skolą, o taip pat priverstinai parduoti iš varžytynių R. A. nuosavybės teise priklausantį butą 74,19 kv. m bendro ploto, esantį (duomenys neskelbtini), įkeistą 2006-08-25 hipotekos lakštu, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), užtikrinant skolinio reikalavimo įvykdymą AB SEB bankui; 3) Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuriame nurodyta, kad ginčo buto bendras plotas yra 74,19 kv. m 4) antstolės R. G. 2013 m. rugpjūčio 7 d. patvarkymą Nr. S-2711, kuriuo priėmė vykdyti išieškotojos AB SEB banko pateiktą vykdyti Kauno apylinkės teismo 2013-02-19 nutartį Nr. 2-5473-285 dėl skolininkės R. A. turto pardavimo išieškotojo AB SEB banko naudai ir kitą vykdomosios bylos medžiagą, iš kurios matyti, kad antstolė ginčo butą vertino kaip 74,19 kv. m ploto (pažymėtina, kad apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, jog viso vykdymo proceso metu ieškovė neteikė pretenzijų antstolei dėl nustatyto buto ploto); 5) Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos kopiją, iš kurios matyti, kad ginčo buto plotas nurodytas 95,37 kv. m. Apeliantė siekdama pagrįsti, jog faktiškai buto plotas yra 95,65 kv. m kartu su apeliaciniu skundu papildomai pateikė: (6) Kauno miesto Poželos rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1983 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta leisti įsirengti gyvenamąjį plotą (duomenys neskelbtini) g. Nr. 7 namo palėpėje, padidinant 3-o buto gyvenamąjį plotą 25,2 kv. m, neatlygintinai perduodant į Butų ūkio valdybos balansą, kopiją; (7) VĮ Registrų centro 2010 m. rugsėjo 16 d. raštą dėl kadastrinių duomenų pakeitimo, kuriame nurodyta, kad tikslinant kadastrinius matavimus nustatyta, jog ginčo buto plotas – 95,65 kv. m; taip pat kad dokumentai dėl buto rekonstrukcijos įregistravimo nekilnojamojo turto registre nepateikti; (8) VĮ Registrų centro 2013 m. spalio 11 d. raštą, kuriame nurodyta, kad buto bendras plotas 74,19 kv. m. Taigi iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad viešajame registre įregistruotas ir antstolės paimtas turtas – butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), 74,19 kv. m ploto.Apeliantė nagrinėjamoje byloje viešojo registro duomenis apie buto plotą iš esmės ginčija nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos duomenimis. Teisėjų kolegija nagrinėjamu aspektu pažymi, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 str. 1 d. įtvirtintą nuostatą suinteresuoti asmenys, sužinoję, kad į nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, gali pareikalauti, jog teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų. Taigi duomenys nekilnojamojo turto registre gali būti patikslinti ir ištaisyti dviem atvejais: kai nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti, arba, kai įrašant duomenis į nekilnojamojo turto registrą yra padaromos techninės klaidos. Taigi apeliantė galėjo įregistruoti 95,65 kv. m ploto butą tik tuo atveju, jei viešojo registro tvarkytojui būtų pateikusi įrodymus, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys (kadastro žyma) apie tai, kad butas yra 74,19 kv. m ploto neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti, arba kad įrašant duomenis į nekilnojamojo turto registrą, buvo padarytos techninės klaidos. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad viešojo registro duomenys yra neteisingi ar (ir) klaidingi, o ieškovės pateikti įrodymai neįrodo, jog ieškovė nuosavybės teise valdė 95,65 kv. m buto plotą.Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai yra nurodyti CK 4.47 straipsnyje (inter alia – pagal sandorius, pagaminant naują daiktą). Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad apeliantė 1992 m. iš valstybės pagal pirkimo–pardavimo sutartį įgijo (privatizavo) 74,19 kv. m ploto butą. Pažymėtina, kad apeliantė nenurodo, kokiu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu ji įsigijo palėpės dalį, taip padidindama buto plotą iki 95 kv. m ploto butą. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės pateikta Kauno miesto Poželos rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1983 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo kopija nepatvirtina apeliantės argumento apie jai nuosavybės teise priklausančią palėpės dalį. Šiuo sprendimu leista įsirengti gyvenamąjį plotą namo, esančio (duomenys neskelbtini) g. (dabar – (duomenys neskelbtini)) 7, palėpėje, padidinant 3 buto gyvenamąjį plotą 25,2 kv. m, neatlygintinai perduodant į Butų ūkio valdybos balansą. Pastebėtina, kad šis sprendimas leidžia įsirengti, o ne įsigyti palėpės dalį, antra, šiame sprendime kalbama apie (duomenys neskelbtini) g. 7-ąjį, o ne 6-ąjį namą. Teisėjų kolegija nagrinėjamu aspektu atkreipia dėmesį į tai, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše yra žyma, jog kadastro duomenimis buto plotas yra 95,65 kv. m, tačiau dokumentai dėl buto rekonstrukcijos registro tvarkytojui nepateikti. Šiame išraše esanti žyma nereiškia, kad buto plotas yra 95,65 kv. m, nes buto plotas nustatomas tik pagal įregistruotus duomenis, o žyma reiškia, kad ateityje, pateikus atitinkamus dokumentus, buto duomenys galės būti pakeisti. Iš prie apeliacinio skundo pateiktų VĮ Registrų centro raštų taip pat matyti, kad apeliantė vykdė palėpės rekonstrukciją, kad buvo tikslinami palėpės bei buto ploto kadastro duomenys, tačiau apeliantė nepateikė viešojo registro tvarkytojui buto rekonstrukciją pateisinančių dokumentų. Pažymėtina, kad apeliantė tokių dokumentų nepateikė ir šią bylą nagrinėjančiam teismui. Nesant byloje įrodymų, pagrindžiančių palėpės įsigijimą nuosavybės teise, darytina išvada, kad apeliantė nenuginčijo viešojo registro ginčo buto duomenų, pagal kuriuos ginčo buto bendrasis plotas - 74,19 kv. m.Taigi iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė įsigijo 74,19 kv. m ploto butą, jį įkeitė kreditorei, šio ploto butą teismo nutartimi nutarta priverstinai parduoti iš varžytynių, pirkėjas įgijo būtent šio, o ne didesnio ploto butą. Apibendrinant, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog antstolė teisėtai turto pardavimo iš varžytynių akte nurodė, jog butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra 74,19 kv. m ploto.

Dėl turto vertės

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad antstolė nepagrįstai ginčo butą pardavė už pernelyg mažą kainą. Pirmosios instancijos teismas su jos argumentais nesutiko. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad vykdymo proceso metu buvo atlikti trys ginčo buto vertinimai: VĮ Registrų centras nustatė 69 219 Eur buto vertę, UAB „Turto vertė“ -88 000 Eur, UAB „Jungtinis verslas“ – 70 000 Eur. Apeliantė nurodo, kad turi būti remiamasi UAB „Turto vertė“ nustatyta buto verte, nes palyginimui buvo pasirinkta didesnė sandorių imtis ir butas buvo vertinas kaip esantis 95,65 kv. m. Su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti.Konstatavus, kad apeliantei nuosavybės teise priklauso 74,19 kv. m ploto butas, apeliantės nurodyta aplinkybė, jog UAB „Turto vertė“ palyginimui pasirinko daugiau sandorių nėra teisiškai reikšminga. Kitų argumentų, galinčių paneigti antstolės nustatytą buto vertę – 70 000 Eur, apeliantė nenurodė. Kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, tiek UAB „Jungtinis verslas“, tiek VĮ Registrų centras pateikė panašią buto vertę, todėl antstolė turėjo pagrindą butą įkainoti 70 000 Eur. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ieškovė, UAB „Jungtinis verslas“ nustačius buto vertę, antstolei prieštaravimų dėl turto įkainojimo nepareiškė, taip pat nepasinaudojo CPK 704 straipsnio jai suteikta teise pasiūlyti savo pirkėją. Be to, išieškotoja AB SEB bankas taip pat nepareiškė prieštaravimų dėl vertinimo, todėl apeliantės argumentai, jog šis antstolės įkainojimas pažeidžia išieškotojos interesus, laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, ir tai, kad apeliaciniame skunde ieškovė nenurodė, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kuris yra 74,19 kv. m ploto, būtų žymiai didesnės nei 70 000 Eur vertės, todėl atmestini apeliantės argumentai, kad šis turto įkainojimas pažeidžia jos, kaip skolininkės, interesus. Dėl to nėra pagrindo laikyti, kad ginčo buto pardavimas iš varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises (CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Atsakovai, pateikę atsiliepimus į apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrindžiančių dokumentų nepateikė, todėl šios išlaidos neatlygintinos (CPK 98, 178, 302 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.