- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-26
- Bylos Nr.
- 1A-157-879/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-21421-2017-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Donatas Jatužis, Daina Vaidachavičienė
- Nuteistasis
- A. K.
- Nukentėjusysis
- V. N.
- Civilinis ieškovas
- Panevėžio teritorinės ligonių kasos
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Donato Jatužio ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir jo gynėjo advokato A. A. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmė.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis prie 2010 m. spalio 15 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu A. K. paskirtos neatliktos bausmės dalies pridėjus dalį Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, pakeistos pagal BK 65 straipsnio 1 dalies 1) punkto a) papunktį, A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 16 (šešiolikai) dienų, bausmę skiriant atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nutarta skaičiuoti nuo A. K. sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, o pradėjus jį vykdyti – panaikintina.
Nuosprendžiu visiškai tenkintas Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir iš A. K. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 98,34 eurų (devyniasdešimt aštuoni eurai 34 euro centai) turtinės žalos atlyginimui. Taip pat iš A. K. valstybės naudai priteista 17,10 Eur (septyniolika eurų 10 euro centų) proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. K. nuteistas už tai, kad 2017 m. gegužės 4 d. apie 08.15 val. UAB (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), pirmo aukšto koridoriuje, kilus konfliktui tarp jo ir V. N. panaudojo fizinę prievartą V. N. atžvilgiu, t. y. daikto, panašaus į šaunamąjį ginklą rankena sudavė ne mažiau kaip tris kartus nukentėjusiajam į galvą, taip mušdamas V. N. padarė jam muštinę žaizdą kaktos kairės pusės smilkinio srityje, odos nubrozdinimą pakaušyje ir poodinę kraujosruvą dešinio smilkinio srityje – nežymiai sutrikdė V. N. sveikatą bei sukėlė jam fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo: 1) atlikti byloje įrodymų tyrimą; 2) panaikinti skundžiamą 2019 m. balandžio 10 d. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį; 3) tuo atveju, jeigu teismas atmestų antrą prašymą - už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą A. K. skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę; 4) panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria teismas nutarė vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis prie 2010 m. spalio 15 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu A. K. paskirtos neatliktos bausmės dalies pridėti dalį skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės, pakeistos pagal BK 65 straipsnio 1 dalies 1) punkto a) papunktį, ir skirti A. K. galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 16 (šešiolikai) dienų; 5) Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį atmesti; 6) panaikinti proceso išlaidų priteisimą iš A. K.; 7) panaikinti kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti; 8) priimti atskirąją nutartį ir informuoti prokurorą apie galimai padarytą nukentėjusiojo V. N. nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje. Nuteistojo A. K. gynėjas pateikė savo turiniu analogišką apeliacinį skundą A. K. apeliaciniam skundui.
2.1. Skunduose nurodoma, kad nukentėjusiojo V. N. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo jų laikyti patikimais ir grįsti jais apkaltinamojo teismo nuosprendžio. Abejonių nukentėjusiojo parodymų patikimumu kelia jo elgesys įvykio metu ir iš karto po įvykio, nes nešaukė kolegų pagalbos, nekvietė nei policijos, nei medikų.
2.2. Apylinkės teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimus dėl įrodymų vertinimo, nepagrįstai liudytojų L. V. ir V. B. parodymus vertino kaip patvirtinančius nukentėjusiojo parodymus, kadangi šie asmenys betarpiškai nematė įvykio ir tarp jų bei nukentėjusiojo parodymų yra daug prieštaravimų.
2.3. Anot apelianto ir jo gynėjo teismas, nuteisdamas A. K., nepagrįstai vadovavosi ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. G 500/2017 (05), kuri iš esmės pagrįsta tik nepatikimais nukentėjusiojo V. N. parodymais, ir kurią sugretinus su kitais bylos duomenimis, matyti daugybė prieštaravimų, keliančių abejonių dėl sužalojimų ant nukentėjusiojo V. N. kūno atsiradimo būdo ir laiko.
2.4. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atmetė nuteistojo A. K. ir jį teisinančių liudytojų R. K. ir A. D. parodymus kaip nepatikimus, nenuoseklius ir prieštaraujančius vienas kitam, o darydamas tokią išvadą rėmėsi tik formaliais neatitikimais.
2.5. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota aplinkybė, kad V. N. daikto, panašaus į šaunamąjį ginklą rankena buvo suduota ne mažiau kaip tris kartus į galvą, tačiau tai liko neįrodyta, kadangi buvo remtasi išimtinai tik nukentėjusiojo parodymais.
2.6. Apeliantui inkriminuoto nusikaltimo kategorija, jį teigiamai charakterizuojančios aplinkybės, į kurias teismas nepakankamai atsižvelgė ir arešto bausmės paskirtis rodo, jog skundžiamu nuosprendžiu, pažeidžiant teisingumo ir proporcingumo principą, A. K. buvo netinkamai individualizuota ir paskirta per griežta bausmė, kuri turi tiesioginę neigiamą įtaką ne tik jam pačiam, bet ir jo šeimai.
2.7. Apelianto ir jo gynėjo įsitikinimu, apylinkės teismas neteisėtai ir nepagrįstai, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, atliko skundžiamu nuosprendžiu paskirtos ir 2010 m. spalio 15 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės bendrinimą, kadangi skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu A. K. turėjo būti laikomas atlikusiu ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, kai 2018 m. rugpjūčio 21 d. suėjo jo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos terminas ir nuteistasis buvo išbrauktas iš probuojamųjų asmenų duomenų registro.
2.8. Apeliacinių skundų patenkinimo ir išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atveju apeliantas ir jo gynėjas, vadovaudamiesi BPK 105 straipsnio 5 dalies ir 115 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, prašo atmesti Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį, o proceso išlaidas nuspręsti apmokėti iš valstybės lėšų.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė - atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato A. A. apeliaciniai skundai atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
7. Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose teigia, kad baudžiamojoje byloje nėra A. K. kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl jis pripažintas kaltu nepagrįstai ir prašo jį išteisinti, nesutinka su A. K. paskirta arešto bausme ir jos bendrinimu su ankstesniu nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalimi, išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atveju prašo atmesti civilinį ieškinį ir iš A. K. nepriteisti proceso išlaidų.
Žemesnės instancijos teismas
8. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus bei įvertinęs jų visetą, konstatavo, kad A. K. 2017 m. gegužės 4 d. apie 08.15 val. UAB (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), pirmo aukšto koridoriuje, kilus konfliktui tarp jo ir V. N., panaudojo fizinę prievartą V. N. atžvilgiu, t. y. daikto, panašaus į šaunamąjį ginklą rankena sudavė ne mažiau kaip tris kartus nukentėjusiajam į galvą, taip mušdamas V. N. padarė jam muštinę žaizdą kaktos kairės pusės smilkinio srityje, odos nubrozdinimą pakaušyje ir poodinę kraujosruvą dešinio smilkinio srityje – nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą bei sukėlė jam fizinį skausmą, todėl pripažino jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Teismas sprendė, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti A. K. paskiriant ilgesnės nei vidutinės trukmės arešto bausmę. Kadangi A. K. nusikalstamą veiką padarė lygtinio paleidimo metu, teismas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę BK 64 straipsnio pagrindu dalinio sudėjimo būdu bendrino su pagal 2010 m. spalio 15 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendį paskirta neatliktąja bausme. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas laikė pagrįstu Panevėžio teritorinės ligonių kasos 98,34 Eur civilinį ieškinį ir jį visiškai tenkino bei valstybės naudai iš A. K. priteisė 17,10 Eur proceso išlaidų.
9. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bei tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino byloje esančius įrodymus ir vadovaudamasis jų visuma padarė teisingą išvadą dėl A. K. teisinio veiksmų vertinimo bei jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Taip pat teismas pagrįstai nuteistajam skyrė arešto bausmę bei bendrino ją su ankstesniu nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalimi. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį tinkamai taikytos proceso normos, numatančios pagrindus iš kaltinamojo priteisti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą bei proceso išlaidas. Dėl to nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo
10. A. K. kategoriškai neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir jam bei jo gynėjui nepriimtinos Panevėžio apylinkės teismo išvados dėl įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo A. K. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išanalizuotais ir tinkamai įvertintais įrodymais. Teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo nenustatyta.
10.1. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.
Žemesnės instancijos teismas
10.2. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Todėl apeliantų išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
10.3. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. kaltė dėl nežymaus V. N. sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo grindžiama nukentėjusiojo V. N., liudytojų V. B. ir L. V. parodymais, eksperto N. R. parodymais, specialisto išvada.
10.4. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino nukentėjusiojo V. N. parodymus kaip patikimus, kadangi V. N. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad A. K. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje daikto, panašaus į šaunamąjį ginklą rankena sudavė jam smūgius į galvą. Nors apeliaciniuose skunduose nurodyta, kad nukentėjusysis yra nenuoširdus, slepia tikrąsias įvykio aplinkybes ir siekia pakenkti R. K. ir jos sūnui A. K., tačiau byloje nėra duomenų, galinčių patvirtinti, kad V. N. turėtų kokių nors motyvų apkalbėti A. K.. Teismo posėdyje nukentėjusysis nurodė iki nagrinėjamo įvykio net nepažinojęs tų dviejų jaunuolių, kurie su R. K. atvyko į UAB (duomenys neskelbtini) patalpas bei nežinojęs, kad vienas iš jų buvo R. K. sūnus, todėl įtarti, kad V. N. norėtų pakenkti būtent A. K., nėra jokių paaiškinamų priežasčių. Galimų apkalbėjimo priežasčių nenurodo ir nuteistasis bei jo gynėjas. Abejonės dėl nukentėjusiojo V. N. parodymų patikimumo skunduose grindžiamos ir faktine aplinkybe, kad nukentėjusysis yra teistas, bei neva elementariai logikai ir protingumo principui prieštaraujančiu V. N. elgesiu kai įvykio metu ir iš karto po jo – pastarasis nesišaukė pagalbos, nors žinojo, kad pastate yra daugiau žmonių; iš karto po įvykio nekvietė nei policijos, nei medikų, o į ikiteisminio tyrimo pareigūnus kreipėsi tik 11.38 val., kai įvykis buvo 8.15 val. Šiuos argumentus dėl V. N. parodymų nepatikimumo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad išankstinis proceso šalies parodymų laikymas nepatikimais vien dėl to, kad asmuo yra teistas prieštarautų nekaltumo prezumpcijai. Bylos duomenimis (pagal liudytojų L. V. ir V. B. parodymus) įvykio metu pastate be konflikte tiesiogiai dalyvavusių asmenų buvo tik L. V., todėl tikėtina, kad smurtą patyręs V. N. nešaukė pagalbos, nes nesitikėjo realios pagalbos ar nenorėjo įtraukti L. V. į šį įvykį. Kadangi nukentėjusysis su R. K. atvykusių jaunuolių nepažinojo, iš karto po užpuolimo savo automobiliu pasivijo užpuolikų automobilį ir jį nufotografavo. Toks nukentėjusiojo elgesys visiškai logiškas, siekiant užfiksuoti tam tikrus duomenis, kuriais remdamiesi ikiteisminio tyrimo pareigūnai vėliau galėtų identifikuoti prieš jį smurtavusį asmenį. Teismo posėdyje V. N. parodė, kad iš karto po įvykio nuvyko į policiją, kur pamatę jo sužalojimus pareigūnai jam pačiam nurodė iš pradžių vykti į medicinos įstaigą. Kai nukentėjusiajam Panevėžio ligoninėje buvo suteikta pirmoji pagalba, jis vėl kreipėsi į policiją. Tokia chronologinė įvykių eiga lėmė susiformavusį tam tikrą laiko tarpą nuo nagrinėjamo įvykio iki kreipimosi į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl pareiškimo surašymo. Kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo V. N. elgesys įvykio metu ir veiksmų seka iš karto po įvykio buvo logiški ir racionalūs. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis V. N. baudžiamojoje byloje nepasinaudojo procesine teise reikšti kaltinamajam A. K. civilinį ieškinį dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, kas dar labiau sustiprina įsitikinimą jo sąžiningu teisingumo siekimu kreipiantis į ikiteisminio tyrimo instituciją įstatymų nustatyta tvarka bei siekiant apginti savo pažeistas teises. Pažymėtina, kad skunduose analizuojami neva prieštaringi ir nenuoseklūs V. N. parodymai, susiję su R. K. vizito į UAB (duomenys neskelbtini) patalpas tikslu, R. K. ir jaunuolių automobilio sekimu po įvykio bei telefoninių skambučių R. K. turiniu, tačiau jie nėra tiesiogiai susiję su A. K. nusikalstamais veiksmais V. N. atžvilgiu ir neturi jokios reikšmės tų veiksmų juridiniam vertinimui, todėl plačiau nenagrinėjami.
10.5. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. N. parodymai esminėse detalėse atitinka byloje esančios specialisto išvados, įvykio vietos apžiūros bei asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolų duomenis, eksperto paaiškinimus, liudytojų V. B. ir L. V. parodymus.
10.5.1. Specialisto išvadoje Nr. G 500/2017 (05) V. N. nustatyta muštinė žaizda kaktos kairės pusės smilkinio srityje, odos nubrozdinimas pakaušyje, poodinė kraujosruva dešinio smilkinio srityje. Išvadoje konstatuota, kad sužalojimai padaryti mažiausiai trimis ribotą paviršių turinčio kieto buko daikto trauminiais poveikiais, galimai užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku smūgiuojant daiktu, panašiu į ginklą, bei nurodyta, kad pagal sužalojimų pobūdį ir jų lokalizaciją galimybė susižaloti pačiam griūnant yra mažai tikėtina (1 t., b. l. 101). Ekspertas N. R. teismo posėdžio metu patvirtino specialisto išvadą ir paaiškino, kad pagal sužalojimų pobūdį V. N. smūgiai galėjo būti padaryti ginklu, bei atmetė griuvimo versiją kaip prieštaraujančią sužalojimų lokalizacijai. Ekspertas taip pat pažymėjo, kad taip susižaloti griūnant yra sudėtinga, nebent griuvinėjant, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad V. N. būtų nors vieną kartą pargriuvęs, juolab griuvinėjęs. Todėl apeliaciniuose skunduose keliama versija dėl to, kad V. N. galėjo susižaloti pats, atmetama kaip prieštaraujanti byloje nustatytų aplinkybių visumai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo abejoti specialisto išvada ir teigti, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti griūdamas ar griuvinėdamas, nėra.
10.5.2. Apžiūrint įvykio vietą ant grindų dviejose vietose buvo rastos raudonos spalvos į kraują panašios dėmės, kurių radimo vieta atitinka nukentėjusiojo parodymuose nurodytą vietą, kurioje jam smūgiavo A. K. (1 t., b. l. 92, 93-95).
10.5.3. Liudytoja L. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad praėjus keletui minučių po to, kai V. N. su buvusia UAB (duomenys neskelbtini) darbuotoja R. K. ir dar dviem jaunuoliais išėjo pasikalbėti, V. N. grįžus į kabinetą pastebėjo sužalotą V. N. kairį smilkinį, ant kairio žando nutekėjusias kraujo sroveles (1 t., b. l. 185-187). Teismo posėdžio metu L. V. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir papildomai paaiškino, kad grįžusiam iš ligoninės V. N. buvo užklijuotas pleistras. Liudytojas V. B. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu jo duotus parodymus apie tai, kad pamatė, kaip į UAB (duomenys neskelbtini) teritoriją automobiliu atvažiavo R. K. ir du jauni vyrukai, kuriuos matė pirmą kartą. Anot liudytojo, maždaug po penkių minučių iš ofiso išėjo R. K., o maždaug po 10 min. išėjo abu jaunuoliai ir visi trys išvyko. V. B. tvirtino matęs, kaip maždaug po minutės iš ofiso skubiai išėjo V. N., kuriam ant veido matėsi kraujas, ir savo automobiliu išvažiavo. Kai apie pietus V. N. grįžo, matė ant jo kairio smilkinio ir ant viršugalvio užklijuotus tvarsčius (1 t., b. l. 191-192). Nors liudytojai nematė įvykio tiesiogiai, tačiau tai nepaneigia apelianto A. K. kaltės, juolab, kad byloje esantys kiti duomenys išvadą dėl jo kaltės tik patvirtina. Minėtų liudytojų parodymų turinys patvirtina nukentėjusiojo nurodomą analizuojamo įvykio eigą – R. K. ir dviejų jaunuolių atvykimą į UAB (duomenys neskelbtini) ofisą, šių asmenų apytikslę apsilankymo ofise trukmę, jų išėjimo iš ofiso patalpų eiliškumą (pirma išėjo R. K., po kiek laiko išėjo abu jaunuoliai), iš karto po minėtų asmenų išvykimo atsiradusias sužalojimo ir kraujo žymes V. N. kairio smilkinio ir veido srityje. Byloje nėra duomenų, kurie duotų pagrindo įtarti, kad liudytojai siekė apkalbėti A. K., tokių duomenų nenurodo ir apeliantas bei jo gynėjas.
10.6. Nors A. K. nuosekliems parodymams tvirtinant jog jis neatliko jokių kaltinime nurodytų veiksmų antrino liudytojai R. K. ir A. D., tokius kaltinamojo parodymus visų byloje surinktų įrodymų kontekste pirmosios instancijos teismas vertino kritiškai kaip pasirinktą gynybos poziciją, o suinteresuotumą bylos baigtimi kaltinamojo naudai rodančius A. K. artimus ryšius su liudytojais R. K. (mama) ir A. D. (draugas), bei šių asmenų parodymų nenuoseklumą, prieštaringumą vienas kito bei kitiems byloje esantiems įrodymams vertino kaip pakankamą pagrindą laikyti juos subjektyviais, siekiant padėti kaltinamajam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kadangi apylinkės teismas tokias išvadas skundžiamame nuosprendyje grindė itin išsamia kaltinamojo ir jo naudai liudijusių asmenų parodymų turinio analize, aukštesniosios instancijos teismas nuosprendyje įvardintų prieštaravimų nebekartoja. Tačiau atkreiptinas dėmesys į nuosprendyje dar nepaminėtą A. K. ir jo naudai liudijusių liudytojų parodymų prieštaringumą liudytojo V. B. parodymams. A. K. ir R. K. parodė, kad R. K. pokalbio su V. N. įmonės patalpų pirmo aukšto koridoriuje metu A. K. su A. D. stovėjo lauke ir net kilus konfliktui tarp R. K. ir V. N., A. K. liko lauke, į konfliktą įsikišo tik A. D.. A. D. parodymai dėl šios aplinkybės buvo nenuoseklūs. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir akistatos su nukentėjusiuoju metu A. D. parodė, kad nuo pat R. K. pokalbio su V. N. pradžios A. K. buvo lauke, o teisme jau parodė, kad kilus konfliktui ir jam (A. D.) iš lauko atėjus padėti R. K., A. K. stovėjo jam už nugaros. Tuo tarpu liudytojas V. B. parodė, kad ryte atvykęs į darbą norėjo paleisti įrengimą, tačiau šis nepasileido, todėl ketino kreiptis pagalbos į V. N.. Pro praviras angaro, kuriame dirbo duris pamatęs, kad automobiliu atvyko ir į ofisą užėjo R. K. su dviem jaunuoliais, stebėjo ofiso duris ir atvykėlių automobilį, laukdamas kada jie išvažiuos. Manydamas, kad minėti asmenys atvyko pokalbiui dėl darbo ar panašiai nenorėjo trukdyti. V. B. parodė, kad maždaug po penkių minučių iš ofiso išėjo R. K., o jaunuoliai išėjo beveik vienu metu maždaug po 10 minučių. Kadangi V. B. nuo pat minėtų asmenų atvykimo ir užėjimo į ofisą momento stebėjo ofiso duris, jo parodymai paneigia A. K. ir jo naudai liudijusių liudytojų nurodytą aplinkybę, kad R. K. pokalbio su V. N. metu A. K. buvo lauke, bei patvirtina V. N. parodymuose užfiksuotą įvykių eigą. Pasak nukentėjusiojo, po pirmo smūgio R. K. išėjo į lauką ir nebegrįžo, o po kaltinamojo suduotų smūgių pirmas į lauką išėjo A. D., už minutės ar dviejų – ir A. K.. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kolegija atmeta apeliaciniuose skunduose išsakytus argumentus dėl netinkamo A. K., R. K. ir A. D. parodymų vertinimo ir nepagrįsto jų atmetimo.
Dėl bausmės
11. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Bausmės taip pat turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos . BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.
12. Nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato alternatyvias bausmes – viešuosius darbus, laisvės apribojimą, areštą ar laisvės atėmimą iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas A. K. nubaudė 60 parų areštu. Kolegija nesutinka su nuteistuoju, kad pirmosios instancijos teismas jam šiuo atveju skyrė aiškiai per griežtą ir dėl to neteisingą bausmę. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas vadovavosi bausmių skyrimo pagrindais bei sąlygomis, numatytais BK 54, 61 straipsniuose. Teismas, skirdamas nuteistajam A. K. bausmę, atsižvelgė į jo nusikalstamos veikos stadiją, pavojingumo laipsnį, kaltės formą, t.y. kad jis lygtinio paleidimo metu padarė vieną tyčinį, baigtą, nesunkų nusikaltimą. Teismas pagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatė vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Taip pat pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išvardino bei įvertino ir nuteistojo asmenybę charakterizuojančius bylos duomenis, o bausmės parinkimą detaliai motyvavo. Iš teismo motyvų matyti, kad A. K. yra teistas ir turi neišnykusį bei įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, administracine tvarka nebaustas, nors nedirba, bet yra registruotas Užimtumo tarnyboje, buvusio darbdavio charakterizuojamas teigiamai, turi vieną mažametį vaiką, psichikos sveikatos centro ar priklausomybių ligų kabineto įskaitose neregistruotas. Įvertinusi šiuos duomenis, apelianto asmenybę bei jo padaryto nusikaltimo charakteristiką, kolegija pritaria apylinkės teismo parinktai bausmei bei jos dydžiui. Kolegijos vertinimu, A. K. paskirta bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, ji yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai, todėl švelninti nuteistajam paskirtą bausmę apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
13. Apelianto skundo argumentai dėl netinkamo BK 64 straipsnio nuostatų taikymo taip pat nepagrįsti.
13.1. Lygtinio paleidimo iš įkalinimo įstaigos metu asmeniui nustatytų baudžiamojo poveikio priemonių, pareigų tinkamą vykdymą prižiūri probacijos tarnybos (BVK 159 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos probacijos įstatymas). Tačiau minėtų priemonių taikymas nėra bausmės tąsa. Lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos laikytinas sąlyginiu atleidimu nuo bausmės. Sąlyginai atleistas nuo laisvės atėmimo bausmės asmuo bausmės toliau neatlieka, jis paleidžiamas į laisvę, tačiau neatliktos bausmės laikotarpiu vykdoma probuojamojo asmens priežiūra. Nuteistasis, kuris probacijos, t. y. neatliktos laisvės atėmimo bausmės, laikotarpiu įvykdė jam paskirtas auklėjamojo, baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas ir nepadarė Probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytų pažeidimų, suėjus lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laikui, laikomas atlikusiu bausmę. Taigi, lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos asmuo privalo laikytis teismo nutartimi, kuria taikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, nustatytų baudžiamojo poveikio priemonių, vykdyti nustatytas pareigas (BK 75 straipsnio 2, 3 dalys) probacijos metu. BVK 157 straipsnyje numatytas sąlyginis atleidimas nuo bausmės gali baigtis nuteistojo grąžinimu į pataisos namus tolesniam bausmės atlikimui, jei jis pažeidžia jam nustatytas sąlygas. Vienas iš probacijos vykdymo nutraukimo pagrindų – naujo nusikaltimo padarymas neatliktos bausmės laikotarpiu, kuris įvertinamas apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu. Tokiu atveju paskirta bausmė bendrinama su neatlikta bausme vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis. BK 64 straipsnio 1 dalyje pasakyta, jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą akivaizdu, kad naujos nusikalstamos veikos padarymas probacijos laikotarpiu sukelia probuojamajam (nuteistajam) teisines pasekmes, toks asmuo nėra laikomas atlikusiu bausmę suėjus lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos terminui, o jo neatlikta pagal ankstesnįjį teismo nuosprendį paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis subendrinama su nauju nuosprendžiu paskirta bausme už nusikalstamą veiką padarytą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu, pagal BK 64 straipsnio nuostatas. Laikas nuo paleidimo iš pataisos įstaigos iki naujo nusikaltimo padarymo nelaikomas atlikta bausme, taigi į atliktos bausmės laiką neįskaičiuojamas (kasacinės nutartys Nr. 2K-199/2014, Nr. 2K-47-628/2018).
13.2. Byloje nustatyta, kad apeliantas Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 15 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartimi A. K. paleistas lygtinai, neatlikęs 2 (dvejų) metų 11 (vienuolikos) mėnesių ir 6 (šešių) dienų laisvės atėmimo bausmės. Naują nusikalstamą veiką, dėl kurios apeliantas nuteistas skundžiamu Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu, pastarasis padarė 2017 m. gegužės 4 d., t. y. lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laikotarpiu nepasibaigus teismo nustatytam terminui. Tuo tarpu naujo nusikaltimo, kuris įvertintas apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, padarymas neatliktos bausmės laikotarpiu yra vienas iš probacijos vykdymo nutraukimo pagrindų. Toks asmuo pagal Probacijos įstatymo 30 straipsnio nuostatas nėra laikomas atlikusiu bausmę suėjus lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos terminui, o jo neatlikta pagal ankstesnįjį, nagrinėjamu atveju, pagal Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 15 d. nuosprendį paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis - 2 (dveji) metai 11 (vienuolika) mėnesių ir 6 (šešios) dienos subendrinama su nauju nuosprendžiu paskirta bausme už nusikalstamą veiką, padarytą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu, pagal BK 64 straipsnio nuostatas.
13.3. Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu nustatęs, kad A. K. naują nusikalstamą veiką padarė lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu ir paskyręs jam bausmę už naujai padarytą nusikalstamą veiką, ją pagal BK 64 straipsnio 1 dalį pagrįstai subendrino su neatlikta 2 (dvejų) metų 11 (vienuolikos) mėnesių ir 6 (šešių) dienų laisvės atėmimo bausmės dalimi, kurios neatlikęs asmuo buvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, prie neatliktos bausmės dalies pridėdamas nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, šiuo atveju 40 dienų, ir A. K. nustatė galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 16 (šešiolikai) dienų, bausmę atliekant pataisos namuose (BK 64 straipsnio 3 dalis). Taigi konstatuoti, kad, skiriant A. K. bausmę pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir bendrinant ją su anksčiau jam paskirta ir neatlikta bausmės dalimi pagal BK 64 straipsnio 1, 3 dalis netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas, nėra teisinio pagrindo.
14. Apeliaciniais skundais prašoma A. K. išteisinimo atveju atmesti civilinės ieškovės Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį, proceso išlaidas nuspręsti apmokėti iš valstybės ir panaikinti nuteistojo atžvilgiu iki skundžiamo nuosprendžio vykdymo pradžios taikomą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Kadangi aukščiau aptartais motyvais aukštesnės instancijos teismas konstatavo, kad apylinkės teismas pagrįstai A. K. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat atsižvelgiant į tai, kad apeliantas bei jo gynėjas skunduose neginčija civilinio ieškinio ir proceso išlaidų pagrįstumo bei jų dydžių apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo atveju, plačiau šie klausimai nenagrinėtini.
15. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje priimtas Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl skundžiamo nuosprendžio apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato A. A. apeliacinius skundus atmesti.