- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-05
- Bylos Nr.
- I-3523-644/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01132-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- A. L., atstovaujamo R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L., atstovaujamo R. M., skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas A. L. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 4000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde (b. l. 9-20) nurodė, kad Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau ir – Pravieniškių PN) atliko laisvės atėmimo bausmę laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2015 m. gegužės 29 d. bendrabučio tipo patalpose, sąlygomis, kurios neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų ir prilygo kankinimui. Pareiškėjui nurodytu laikotarpiu nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma, gyvenamojo ploto trūko iki 1 kv. m. ir daugiau, šį plotą mažino asmeninių drabužių džiovinimas gyvenamojoje patalpoje, poilsio kambario, patalpos maisto produktams susidėti nebuvimas, taip pat buvo per maža virtuvėlės patalpa. Dėl poilsio kambario nebuvimo nuteistųjų susibūrimai persikeldavo į gyvenamąsias patalpas, o tai sąlygojo pašalinius garsus, triukšmą, privatumo stoką, mažino gyvenamąjį plotą. Pažymėjo, kad dėl gyvenamojo ploto trūkumo patyrė psichologinių išgyvenimų, neturėjo privačios aplinkos, jį alino nuolatinis triukšmas, nuovargis, išsekimas, sumažėjo bendravimas su kitais asmenimis, pasidarė uždaresnis. Pataisos namuose buvo per mažos sanitarinių mazgų patalpos, trūko inventoriaus, todėl susidarydavo grūstys, tarpusavio konfliktai, sutrumpėjo laikas pasinaudoti dušu. Teigė, kad pataisos namuose nebuvo laikomasi priešgaisrinių taisyklių – neiškabinti gesintuvai, nebuvo kitų pirmo reikalingumo įrankių kilus gaisrui. Akcentavo, jog būriuose, kuriuose jis buvo apgyvendintas, nebuvo evakuacinio išėjimo, langai grotuoti, o dėl senos elektros instaliacijos kilo pavojus gaisro kilimui. Tvirtino, kad šiferinio stogo lakštuose yra asbesto, kuris pavojingas sveikatai ar net gyvybei. Pažymėjo, kad buvo kandžiojamas blakių, todėl normaliai neišsimiegodavo, patalpose buvo daugybė kitų rūšių nariuotakojų. Gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamo apšvietimo, mechaninės ventiliacijos, dėl didelio nuteistųjų skaičiaus buvo jaučiamas oro trūkumas, nemalonus kvapas, o tai kėlė susierzinimą, galvos skausmą. Pareiškėjui buvo suteikta netinkama naudojimui lova, kuri buvo metalinė, pasibaigęs jos eksploatavimo terminas, dėl to pareiškėjas neišsimiegodavo, buvo neramus, jautė nuovargį, skausmus. Paaiškino, kad trumpalaikio ir ilgalaikio pasimatymo patalpos buvo mažos, jose buvo netinkama ventiliacija, o tai sukėlė orumo pažeminimą, nepatogumus. Pataisos namai neaprūpina darbinėmis pajamomis, nemoka pašalpų iš socialinės paramos fondų, neišduoda pagrindinių higienos priemonių – tualetinio popieriaus, dantų šepetėlių, dantų pastos, muilo. Netinkamos kalinimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą, jį menkino, pareiškėjas susirgo tuberkulioze. Prašė skundą tenkinti ir priteisti 4000 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 39-46) nurodė, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose. Darė išvadą, kad vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Pažymėjo, kad ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto paprastai tenka daugiau. Tvirtino, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog baldų bei kito inventoriaus plotas privalo būti išskaičiuotas iš bendro patalpos ploto, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Teigė, kad atskiroje patalpoje yra įrengtos skalbimo mašinos, o džiovintis drabužius galima būrio kieme. Taip pat savo asmeninius rūbus nuteistieji gali skalbti ir dušinėje, kur yra tiekiamas karštas vanduo. Virtuvėlės yra visuose būriuose, jose įrengtos spintelės maistui laikyti. Sanitariniame mazge yra kabinos, pisuarai atskirti ne žemesnėmis nei 1,5 m. aukščio sienelėmis su rakinamomis durimis. Patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Pasivaikščiojimo kiemai įrengti laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų, jais naudotis gali visi to paties lokalinio sektoriaus nuteistieji. Kiekvienam nuteistajam yra išduodama: skalbiamasis muilas – 200 g. – vieną kartą per mėnesį, tualetinis muilas – 100 g – vieną kartą per mėnesį, tualetinis popierius – 1 rulonas – vieną kartą per mėnesį, kaskart einant praustis į dušą - 30 g muilo. Dušine pareiškėjas galėjo naudotis kartą per savaitę. Šilumos tiekimas yra centralizuotas užtikrinantis tinkamą temperatūros palaikymą gyvenamosiose patalpose. Gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu būdu. Visuomenės sveikatos centrai pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus, vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų laikymosi kontrolę, tačiau pareiškėjas į minėtas tarnybas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nesikreipė. Gyvenamųjų pastatų, kuriose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimis nematomos skaidulos, tačiau pataisos namuose nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Pažymėjo, kad įstaigoje yra iškabinti evakavimo planai, patvirtintos gaisrinės instrukcijos, pataisos namai yra apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis. Pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos, susijusios su įkalinimo sąlygomis, yra visiškai nepagrįsti. Atlikdamas bausmę į pataisos namų Psichologinės tarnybos skyrių dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė. Taip pat skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jis patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė žalą. Pastebėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Pareiškėjo argumentai dėl tariamai padarytos neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti abstrakčiais teiginiais. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, kurias sąlygojo neteisėti Pravieniškių PN veiksmai (neveikimas), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2015 m. gegužės 29 d.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau ir – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar pataisos namai arba pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2015 m. gegužės 29 d.
Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktai reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose bei 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas šiose gyvenamosiose patalpose: nuo 2014 m. liepos 16 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. - 2 lokalinio sektoriaus 9 būrio 4 brigadoje, kurios plotas 66,25 kv. m., ir nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. gegužės 29 d. – 9 būrio 3 brigadoje, plotas 32,34 kv. m. (b. l. 21, 47, 51).
Teismas pažymi, kad atsakovo atsiliepime ir pareiškėjo pateiktoje Pravieniškių PN 2015 m. rugpjūčio 11 d. pažymoje Nr. S-21903 duomenys apie miegamųjų vietų skaičių 9 būrio 4 ir 5 brigadose yra prieštaringi (b. l. 21-23, 39-46). Atsiliepime atsakovo atstovas nurodo, kad 9 būrio 4 brigadoje buvo įrengta 21 miegamoji vieta, 3 brigadoje – 10. Tačiau iš pareiškėjo pateiktos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2015 m. rugpjūčio 11 d. pažymos matyti, kad ginčo laikotarpiu 9 būrio 4 brigadoje buvo 28 vietos, o 3 brigadoje – 16 (b. l. 21-23). Byloje esant prieštaravimams tarp atsakovo pateiktų duomenų, teismas, nagrinėjamu atveju, remiasi pareiškėjo pateiktu raštu, todėl laikytina, kad ginčo laikotarpiu 9 būrio 4 brigadoje buvo 28 miegamosios vietos, o 9 būrio 3 brigadoje – 16.
Pagal minėtus duomenis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 16 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. (138 paros) 9 būrio 4 brigadoje pareiškėjui teko 2,37 kv. m. (66,25/28) ploto, o nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. gegužės 29 d. (179 paros) 9 būrio 3 brigadoje – 2,02 kv. m. (32,34/16). Daroma išvada, kad visą ginčo laikotarpį (iš viso 317 parų) atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjui Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte nustatytos minimalios vienam asmeniui tenkančios 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto normos bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose.
Pareiškėjas nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose nurodo 4 kv. m. gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, tačiau teismas pažymi, kad ginčui taikytini nacionalinės teisės aktai tokio reikalavimo dėl 4 kv. m. ploto normos taikymo nėra įtvirtinę, todėl pareiškėjo argumentai dėl 4 kv. m. gyvenamojo ploto normos taikymo nuteistiesiems atmestini kaip nepagrįsti. Kita vertus, nors Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą – 3,1 kv. m – neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Todėl teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad gyvenamojoje patalpoje esantys baldai ir kitas inventorius, nuteistųjų reikmenys, dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo nutartyse (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Pareiškėjas nurodo, kad bendrabučio tipo patalpose neįrengta drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, patalpos maisto produktams laikyti, per maža virtuvėlė, prausyklos ir tualeto patalpos, trūko sanitarinių įrenginių, nebuvo kur skalbti drabužius.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau ir – Taisyklės) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, drabužių bei avalynės džiovykla (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.9 p.). Pravieniškių PN 2015 m. rugpjūčio 11 d. raštas Nr. S-21903 (b. l. 21-23) patvirtina aplinkybę, kad 2-ame lokaliniame sektoriuje, kuriame yra 9 būrys, poilsio kambariai nuteistiesiems nebuvo įrengti, atsakovas taip pat nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad nėra įrengta drabužių džiovykla, todėl šie pažeidimai pripažintini nustatytais. Pagal Taisyklių 5 punktą pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, tarp jų - ir kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui; 5.10. p.), esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui; 5.11. p.). Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad dienotvarkėje numatytu būrio maudymosi metu rūbus nuteistieji gali skalbti dušinėje, kurioje yra karštas vanduo. Iš Pravieniškių PN 2015 m. rugpjūčio 11 d. rašto matyt, kad nuteistųjų maistui laikyti yra pastatyti šaldytuvai, o kiekvieno būrio patalpose yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti bei pasidėti, todėl laikytina, kad minėtos teisės aktų nuostatos nebuvo pažeistos (b. l. 21-23). Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių ar virtuvėlių patalpų plotų. Todėl pareiškėjo nurodytos skundo aplinkybės dėl per mažos virtuvėlės ir sanitarinių mazgų laikytinos nepagrįstomis. Teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, kad sanitarinių įrenginių skaičius (6 unitazai, 5 pisuarai, 8 praustuvės) (b. l. 49-50), atsižvelgiant į nuteistųjų miegamųjų vietų skaičių, nevisiškai atitiko Patalpų aprūpinimo inventoriumi normų reikalavimus. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl laisvalaikio kambarių, vietos maistui laikyti, virtuvėlių plotų trūkumo bei prausyklos, dušo ir tualetų patalpų nepritaikymo tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).
Pareiškėjas nurodė, jog bausmės atlikimo metu nebuvo aprūpintas darbinėmis pajamomis, jam nemokėjo pašalpų iš socialinės paramos fondų.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtinto Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo 7.1 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas. Teisės aktai nenustato atsakovui pareigos nuteistuosius asmenis įdarbinti, tokios Pravieniškių PN pareigos nevykdymo jokiais teisės aktais nepagrindė ir pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo kreipimąsi į atsakovą su prašymais dėl pašalpos skyrimo ar aprūpinimo darbinėmis pajamomis, tokių aplinkybių nenurodė nei pareiškėjas nei jo atstovas, todėl argumentai dėl neaprūpinimo darbinėmis pajamomis ir pašalpų nemokėjimo atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo išduodamos higienos priemonės - tualetinis popierius, muilas, dantų šepetėliai ir pasta, jam buvo suteikta netinkama naudojimui lova.
Vadovaujantis Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, vienam vyrui mėnesiui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo, einant maudytis kiekvieną kartą išduodama 30 g. muilo. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad šios higienos priemonės pareiškėjui buvo išduodamos. Pravieniškių PN Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016 m. liepos 21 d. pažymoje Nr. 77-1628 (b. l. 49-50) nurodoma, kad pareiškėjas higienos priemonėmis buvo aprūpintas, be to, teisės aktai nereglamentuoja, kokios lovos turi būti įrengiamos nuteistųjų gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės dėl asmeninės higienos priemonių neišdavimo, netinkamos lovos pažeidė jo teises, tačiau nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, byloje nėra duomenų, kad jis atsakovui raštu būtų reiškęs pretenzijas dėl minėtų aplinkybių. Materialinio aprūpinimo normose taip pat numatyta, kad dantų šepetėlis, pasta bei skustuvai yra išduodami tik suimtiems asmenims, tuo tarpu pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl pareiškėjo argumentai dėl neišduodamų higienos priemonių ir netinkamos lovos atmestini, kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad pataisos namuose nebuvo laikomasi priešgaisrinių taisyklių – neiškabinti gesintuvai, nėra kitų pirmo reikalingumo įrankių ir priemonių kilus gaisrui. Pareiškėjo į bylą pateiktame Pravieniškių PN 2015 m. rugpjūčio 11 d. rašte Nr. S-21903 (b. l. 21-23) atsakovo atstovas nurodė, kad pataisos namai vadovaujasi Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 1-223 „Dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. 64 „Dėl bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių patvirtinimo ir kai kurių priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymų pripažinimo netekusiais galios pakeitimo“. Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai (b. l. 81), įrengtos gaisrinės kopėčios, gaisrinės instrukcijos, kurios yra iškabintos kiekviename būryje. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai dėl priešgaisrinių taisyklių nesilaikymo nekonstatuotini.
Pareiškėjas nurodo, kad Pravieniškių PN pastatų konstrukcijose yra asbesto, dėl ko kilo pavojus jo sveikatai. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau ir – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Atsakovas atsiliepime patvirtino, kad gyvenamųjų patalpų stogai yra dengti šiferiu, tačiau paaiškino, jog asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Iš atsakovo atsiliepimo ir 2015 m. rugpjūčio 11 d. rašto Nr. S-21903 (b. l. 21-23) matyti, kad įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Informacijos apie tai, kada buvo remontuoti įstaigos pastatų stogai, nėra. Kauno visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo akte Nr. 36-1248(7) (b. l. 72-74) konstatuojama, jog gyvenamosiose patalpose (2 būrys) ir bendro naudojimo patalpose remonto drabai nevykdomi, nėra išardyta jokių paviršių, kurių sudėtyje galėtų būti asbesto, aplinkoje nėra šiferio nuolaužų. Taigi teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje galėjo būti asbesto dulkių, kurios galėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatai. Šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad patalpose trūko šviesos, oro, veisėsi blakės ir kiti kenkėjai.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Pagal Higienos normos 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją).
Atsakovas nurodo, kad kameros yra vėdinamos natūraliai per langus ir ventiliacines angas (b. l. 21-23, 49-50). Nors pareiškėjas teigia, kad langais nebuvo galima naudotis dėl ant jų esančių grotų, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atdarą langą. Byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių arba paneigiančių pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl per mažo natūralaus apšvietimo koeficiento, todėl teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė ir konstatavo, jog patalpose nebuvo tinkamo apšvietimo, nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo apšvietimo yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai.
Pareiškėjas taip pat nepateikia ir jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl buitinių parazitų veisimosi gyvenamosiose patalpose. Tuo tarpu atsakovas nurodo, kad pataisos namuose yra periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir pateikia duomenis, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (b. l. 75-78), pagal kurią, paslaugų tiekėjas įsipareigoja lankyti objektą ir atlikti vabzdžių naikinimą. Teismo vertinimu, šie įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl buitinių parazitų veisimosi gyvenamosiose patalpose.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Pravieniškių PN tiekiamas maistas buvo nekokybiškas, jis neatitiko teisės aktuose numatytos energetinės vertės, elektros instaliacija pasenusi, kibirkščiuoja, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpos įrengtos netinkamai. Teismo vertinimu, vien tik atsakovo atstovo paaiškinimo, kad nuteistiesiems maistą gamina VŠĮ „Kretingos maistas“, avarinės būklės patalpų pataisos namuose nėra, patalpos remontuojamos atsižvelgiant į asignavimus, nagrinėjamu atveju nepakanka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl senos, pavojų keliančios elektros instaliacijos, netinkamo maitinimo, pasimatymų patalpų įrengimo, todėl šios aplinkybės laikytinos nustatytomis.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pataisos namuose neįrengtos vietos rūkymui.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru įtvirtintas Higienos normos HN 76:2010 14 punkte. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus dėl neįrengtų vietų rūkymui paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktas Pravieniškių PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 19 d. įsakymas Nr. V-609 „Dėl rūkymo vietų pataisos įstaigos ir valstybės įmonės „Mūsų amatai” teritorijose nustatymo ir reikalavimų tvarkos aprašo patvirtinimo“ su rūkymo vietų schemomis, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti (b. l. 100-106).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos, sanitarinių ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 317 parų bendrabučio tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamos elektros instaliacijos, netinkamo maitinimo, pasimatymų patalpų įrengimo, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).
Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą (pareiškėjui trūko nuo 0,73 iki 1,08 kv. m), pažeidimo trukmę - 317 paros, įvertinus tai, kad pažeidimas buvo tęstinis, taip pat konstatavus kitus higieninių ir buitinių sąlygų neatitikimus, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 4000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, sveikatos pablogėjimu, nerviniu išsekimu, pažeminimu. Tačiau byloje nenustatyta, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko pareiškėjo sveikata, nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Pravieniškių PN bendrosios sąlygos - t. y. ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, sportuoti, dalyvauti socialinėse programose ir pan. Darytina išvada, jog santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose (ABTĮ 57 str.). Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, Konvencijos 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 180 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 180 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (akto redakcija iki 2016-07-01) 79 straipsnio 5 dalimi, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. L. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti A. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 180 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.