Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Oil Company“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Oil Company“ civilinėje byloje Nr. B2-641-368/2018 pagal uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Oil Company“ direktoriaus M. G. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Oil Company“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Baltic Oil Company“ direktorius M. G. Šiaulių apygardos teismui pateikė pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, prašydamas iškelti UAB „Baltic Oil Company“ restruktūrizavimo bylą ir restruktūrizavimo administratore paskirti UAB „JURCONSULT GROUP“. UAB „Baltic Oil Company“ direktorius M. G. pareiškime dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo nurodė, kad pagrindinė įmonės veikla buvo dyzelinio kuro, kuro laivams bei kuro lėktuvams pardavimas, tačiau įmonė taip pat ėmė vykdyti biokuro pardavimo bei saulėgrąžų rupinių pardavimo veiklą. Šiuo metu įmonė turi laikinų finansinių sunkumų, kuriuos lėmė partnerių delsimas atsiskaityti, tačiau veiklos nėra nutraukusi, yra inicijavusi bylas, kad atgautų skolas, be to, turi investuotoją, kuris prisidėtų prie restruktūrizavimo sėkmės. 2018 m. vasario 28 d. apskaitos duomenimis pradelsti įmonės įsipareigojimai sudaro 6 943 071,67 Eur. Atsakovės kreditoriai pritaria įmonės restruktūrizavimui. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) prašė atsisakyti iškelti atsakovei UAB „Baltic Oil Company“ restruktūrizavimo bylą. Trečiasis asmuo nurodė, kad pagal 2017 metų balanso duomenis atsakovės įsipareigojimai, kurie sudaro 7 127 366 Eur, viršija balanse nurodytą turto vertę (6 105 462 Eur), be to, įmonė 2017 metais patyrė 1 739 834 Eur nuostolį. Vien mokestinė nepriemoka 2018 m. balandžio 16 d. buvo 5 258 160,71 Eur. Tai reiškia, jog atsakovė yra nemoki, todėl jai negali būti iškelta restruktūrizavimo byla. VMI, kaip didžiausia atsakovės kreditorė, nesutinka su restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimu. Atsakovei inicijuojamas restruktūrizavimo procesas yra tik siekis atidėti mokestinių prievolių sumokėjimo terminą, o ne išsaugoti ir plėtoti veiklą.

Šiaulių apygardos teismas 2018 m. gegužės 9 d. nutartimi atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą UAB „Baltic Oil Company“.Iš 2017 metų balanso teismas nustatė, kad bendrovė 2017 metais turėjo turto už 6 105 462 Eur, iš jo ilgalaikis turtas – 182 017 Eur, trumpalaikis turtas – 5 923 445 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 7 127 366 Eur. Preliminarus 2018 m. balandžio 8 d. balansas patvirtina, kad šie duomenys yra pasikeitę nežymiai. UAB „Baltic Oil Company“ dirba nuostolingai, 2017 metais įmonė turėjo 1 739 834 Eur nuostolių, o 2018 m. sausio–kovo mėnesiais patyrė dar 56 508 Eur nuostolių. Iš kreditorių sąrašo teismas nustatė, kad pradelsti įsipareigojimai 2018 m. balandžio 4 d. sudaro 6 980 136,87 Eur. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai viršija visą į jos balansą įrašyto turto vertę (6 062 809 Eur). Be to, teismo vertinimu, yra pagrindas 2018 m. balandžio 8 d. balanse nurodytą trumpalaikį turtą sumažinti nuo 5 880 792 iki 0 Eur, nes byloje nėra įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, todėl tokių skolų suma neturėtų būti įskaitoma į realią bendrovės turto vertę. Teismas, analizuodamas duomenis apie įmonės veiklą, nurodė, kad nuo 2014 iki 2018 metų įmonės turimas turtas didėjo, tačiau didėjo ir jos prisiimti įsipareigojimai, nuosavas kapitalas tapo neigiamas, įmonės veikla yra nuostolinga, tęstinio ir blogėjančio pobūdžio. Restruktūrizavimo plano metmenyse atsakovė nurodė, kad tikisi atgauti apie 5 mln. skolų, tačiau nenurodė, kokias išlaidas patirs vykdydama skolų atgavimą. Nors atsakovė nurodė, kad vykdo pasirašytas sutartis, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, teismui nepateikė, todėl atsakovės teiginius apie planuojamas gauti pajamas teismas įvertino kaip deklaratyvius. Teismo vertinimu, restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos priemonės nėra pakankamos UAB „Baltic Oil Company“ mokumui atkurti. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių apygardos teismo 2018 m. sausio 25 d. ir 2018 m. kovo 28 d. nutartimis konstatuota aplinkybė, jog 2017 metų pabaigoje UAB „Baltic Oil Company“ vadovas A. J., žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį, t. y. tai, kad bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, atlikdamas mokėjimus kreditoriams nesilaikydamas įstatyme įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, pažeidė kreditorės VMI interesus. Tai kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškimo argumentų, jog restruktūrizavimo bylos iškėlimas įmonei užtikrins tinkamą atsiskaitymą su kreditoriais.Apibendrinęs išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, jog atsakovė atitinka nemokios įmonės sąvoką ir neturi objektyvių galimybių atkurti sėkmingą įmonės veiklą restruktūrizavimo proceso metu (Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 7 straipsnio 5 dalies 3 punktas). Teismo vertinimu, restruktūrizavimo bylos iškėlimas šiuo atveju tik dar labiau pažeistų įmonės kreditorių interesus (restruktūrizavimo plano tvirtinimo ir įgyvendinimo priežiūros išlaidos), todėl yra pagrindas atsisakyti kelti restruktūrizavimo bylą UAB „Baltic Oil Company“.

Atsakovė UAB „Baltic Oil Company“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį ir priimti naują nutartį – pareiškimą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas netinkamai aiškino restruktūrizavimo plano metmenis ir įvertino bendrovės situaciją bei informaciją apie bendrovę, kuri yra vieša, o taip pat nerinko kitų bylai tinkamai išspręsti reikalingų įrodymų. Kadangi atsakovė atitinka visas būtinas sąlygas, kurioms esant galimas restruktūrizavimas, ir nėra pagrindų, dėl kurių galėtų būti atsisakoma iškelti restruktūrizavimo bylą, skundžiama teismo nutartis turi būti panaikinta, kaip priimta neteisingai pritaikius ĮRĮ nuostatas.Atsakovė susidūrė su laikinomis mokumo problemomis, kurias lėmė vėluojantys skolininkų atsiskaitymai ir valstybės institucijų atsisakymas bendradarbiauti su įmone. Su visais įmonės kreditoriais vyksta derybos dėl mokėjimo terminų atidėjimo ir tik VMI imasi visų priemonių (areštavo sąskaitas, inicijavo bankrotą), kad privestų įmonę prie bankroto. Bendrovė nėra nutraukusi veiklos, kuri užtikrina pajamų, reikalingų atsiskaityti su kreditoriais ir tęsti veiklą, gavimą. Tai patvirtina UAB „Grudita“ (dabar UAB „Minsandra“) raštas, turimos licencijos, sertifikatai, leidimai, priimti dirbti nauji darbuotojai, tačiau galimybės sudaryti naujas sutartis yra apsunkintos. Natūralu, kad atsakovė neinvestuoja į naujus ir jai nežinomus projektus, o tęsia jai žinomą veiklą, kurios patirtį yra sukaupusi. ĮRĮ nustato minimalų kriterijų – būti nenutraukus veiklos, tačiau nenustato sąlygos, kad įmonė veiklą turėtų vykdyti naudodamasi visais pajėgumais. ĮRĮ 2 straipsnio 1 dalies nuostata įmonės veiklos tęstinumo galimybes sieja su kreditorių pagalbos suteikimu. Teismo išvada, kad nėra ĮRĮ 4 straipsnio 2 punkte įtvirtintos sąlygos, yra nepagrįsta, prieštarauja bylos medžiagai, ĮRĮ tikslui ir restruktūrizavimo esmei. Atsakovei niekada nebuvo iškelta restruktūrizavimo byla, įmonė nėra bankrutuojanti ar bankrutavusi, taip pat nėra pagrindo konstatuoti atsakovės nemokumą, kuris neturi būti vertinamas formaliai, kaip tai padarė teismas. Įvertinus įmonės gautinas sumas, akivaizdu, kad atsakovė galės atsiskaityti su visais savo kreditoriais, todėl įmonė yra moki ir kelti jai bankroto bylą nėra pagrindo. Įmonė yra įsteigta prieš 17 metų ir siekia toliau plėtoti veiklą, išsaugoti darbo vietas (šiuo metu dirba 7 darbuotojai, su kuriais atsakovė atsiskaito laiku, skola Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) biudžetui nedidėja) ir mokėti mokesčius. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad bendrovė atitinka visas ĮRĮ 4 straipsnyje išdėstytas sąlygas. ĮRĮ 5 straipsnio reikalavimai dėl restruktūrizavimo plano metmenų ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti reikalavimai, susiję su pranešimu kreditoriams, nebuvo pažeisti. Teismo argumentai apie restruktūrizavimo plano metmenų deklaratyvumą ir neįgyvendinamumą yra nemotyvuoti, nes teismas visiškai neanalizavo restruktūrizavimo plano metmenų. Tai patvirtina, kad teismas neatskleidė bylos esmės. Restruktūrizavimo plano metmenys, kuriems negali būti keliami tokie pat reikalavimai, kokie yra keliami restruktūrizavimo planui, gali būti įgyvendinti, o restruktūrizavimo tikslai – pasiekti, nes įmonė, įvertinant kreditorių nuolaidas, yra pajėgi iš planuojamų gauti veiklos pajamų atsiskaityti su kreditoriais. Teismo akcentuoti nuostoliai atsirado dėl įmonės veiklos specifikos, t. y. tik dėl to, jog VMI ėmė žlugdyti įmonės verslą bei drausti įmonei užsiimti vykdoma veikla. Teismas nepagrįstai vertino įmonės pajamas tik už tą laikotarpį, kai įmonė pertvarko savo veiklą ir stengiasi prisitaikyti prie suvaržymų, kuriuos patiria dėl nesąžiningų VMI veiksmų. Trumpuoju periodu gali pasireikšti veiklos nuostolingumas, kuris metų pabaigoje eliminuojamas, nes iš pradžių patiriamos sąnaudos, o tik po gaunamos pajamos. Nors 2014 metais įmonės veikla buvo nuostolinga, tačiau įmonė neturi įsipareigojimų, kurie tęstųsi būtent nuo to laiko. Taigi nėra pagrindo teigti, kad įmonė su finansiniais sunkumais susiduria jau nuo 2014 metų. Teismas nepagrįstai kritiškai vertino debitorines skolas, nors atsakovė yra ėmusis aktyvių veiksmų, kad atgautų skolas (išsiuntė pretenzijas, šiuo metu tariamasi dėl priverstinio skolų išieškojimo), ir dalį jų jau yra atgavusi, tačiau kreipimąsi į teismą dėl visų skolų priteisimo apsunkina mokėtinas žyminis mokestis. Atsakovė, kaip veiklą vykdanti įmonė, turi gautinų sumų, kurias galės panaudoti atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovės nemokumo negali patvirtinti nesąžiningų įmonės kreditorių vengimas atsikaityti. Šiuo atveju turi būti vertinama tai, kad atsakovė vykdo savo įsipareigojimus kreditoriams ir siekia atgauti skolas iš nesąžiningų kreditorių. Teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad dalies įsipareigojimų terminai buvo suėję skundžiamos nutarties priėmimo dieną, nors turėjo vertinti pareiškimo padavimo metu turimus įsipareigojimus jų pradelsimo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1002-241/2016). Iš teismui pateikto balanso matyti, jog atsakovės turto vertė yra 6 086 601 Eur (ilgalaikis turtas – 182 017 Eur, trumpalaikis turtas – 5 902 892 Eur). Bendrovės per vienerius metus mokėtinos sumos sudaro 7 159 748 Eur. Bendrovė taip pat pateikė teismui kreditorių ir debitorių sąrašus, kurie patvirtina, kad bendrovės įsipareigojimai sudaro apie 7 159 748,12 Eur, tačiau įmonės gautinos sumos sudaro 5 912 718,61 Eur. Praėjusiais metais atsakovė gavo 89 912 102 Eur pajamų. Taigi atsakovė negali būti pripažįstama kaip faktiškai nemoki įmonė. Teismo argumentai, susiję su buvusio atsakovės vadovo veiksmais, negali patvirtinti, kad ateityje bus pažeisti kreditorių interesai, nes, viena vertus, restruktūrizuojamos įmonės veiklą prižiūri administratorius, kita vertus, A. J. nebėra atsakovės vadovas, o jo veiksmus vertinti naujo atsakovės vadovo veiksmų kontekste nėra jokio pagrindo. Trečiasis asmuo VMI atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo palikti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Šiaulių apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal VMI ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pareiškimus dėl bankroto bylos UAB „Baltic Oil Company“ iškėlimo. Nėra pagrindo teigti, kad VMI siekia privesti bendrovę prie bankroto, nes ji tik vykdo įstatymuose nustatytas pareigas ir siekia teisėtomis priemonėmis iš apeliantės į valstybės biudžetą išieškoti didelę mokestinę nepriemoką. Bendrovės teiginiai, kad VMI ėmė žlugdyti bendrovės verslą ir drausti bendrovei užsiimti vykdoma veikla, nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis ar rašytiniais įrodymais. Priešingai, pati bendrovė pažeidė kreditorės VMI teises, nes atlikdama mokėjimus kitiems kreditoriams, nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. Akivaizdu, kad UAB „Baltic Oil Company“, siekdama palankaus teismo procesinio sprendimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, pateikia melagingą informaciją. Teismas pagrįstai konstatavo, kad UAB „Baltic Oil Company“ nutarties priėmimo dieną atitinka nemokios įmonės sąvoką ir įmonė neturi objektyvių galimybių atkurti sėkmingą įmonės veiklą restruktūrizavimo proceso metu. Apeliantei, teigiančiai, kad ji nėra nemoki Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) prasme, kyla pareiga pateikti duomenis, patvirtinančius jos gerą finansinę padėtį, veiklos vykdymo faktą, galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Bendrovė kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių naujų įrodymų (sutarčių, dokumentų, patvirtinančių vykdomas derybas su debitoriais dėl skolų atgavimo, ir pan.), kurie patvirtintų jos galimybes toliau sėkmingai vykdyti veiklą. Atskirasis skundas grindžiamas vien tik prielaidomis bei niekuo nepagrįstais teiginiais. Teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nustatė apeliantės finansinę padėtį ir pagrįstai jos sunkumus įvertino kaip tęstinio ir blogėjančio pobūdžio. VMI, pateikdama pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad apeliantės vardu nėra registruoto nekilnojamojo turto, bendrovei priklauso tik vienas automobilis. Apeliantė turtą perleido kitoms įmonėms. UAB „Baltic Oil Company“ pradelsti įsipareigojimai viršija ne pusę, o visą į jos balansą įrašyto turto vertę. Įmonė nepajėgi vykdyti įsipareigojimų ne tik VMI, bet ir VSDF biudžetui, kuriam daugiau kaip per du mėnesius skola padidėjo 16 632,98 Eur. Pradelstos skolos kreditoriams nemažėja, o debitorių skolomis apeliantė faktiškai nedisponuoja ir teismui nepateikė jokių įrodymų apie galimybes jas realiai išsiieškoti. Byloje nėra patikimų ir objektyvių duomenų bei įrodymų, kurie pagrįstų aplinkybes dėl UAB „Baltic Oil Company“ veiklos pelningumo. Taigi teismo išvada dėl apeliantės nemokumo yra teisėta ir pagrįsta, padaryta iš esmės tinkamai įvertinus pateiktus įrodymus.Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. sausio 19 d. įsakymas, kuriuo buvo sustabdytas UAB „Baltic Oil Company“ leidimas verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais, paneigia atskirojo skundo teiginį, kad bendrovė tęsia savo ilgametę veiklą. Be to, niekuo nepagrįstas atskirojo skundo teiginys, kad įmonei, kuri yra susidūrusi su laikinais finansiniais sunkumais, galimybės pateikti konkrečius įrodymus ar sudaryti sutartis yra apsunkintos. Faktinės bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad bendrovė tokių sutarčių ar įrodymų, kurie patvirtintų, jog UAB „Baltic Oil Company“ tęsia savo vykdomą veiklą, jog siekia atgauti skolas iš debitorių, jog turi realių perspektyvų sėkmingai atkurti mokumą ir plėtoti normalią ūkinę komercinę veiklą, neturi. Nors apeliantė, įrodinėdama veiklos tęsimą, remiasi UAB „Grudita“ (dabar UAB „Minsandra“) raštu, tačiau šių įmonių vadovas yra tas pats asmuo - M. G., be to, apygardos teismas 2018 m. gegužės 24 d. iškėlė UAB „Minsandra“ bankroto bylą. Akivaizdu, kad apeliantė jokios veiklos nevykdo ir ateityje nevykdys, o melagingos informacijos pateikimas teismui vertintinas kaip bendrovės vadovo M. G. piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.Niekuo nepagrįsti atskirojo skundo teiginiai, kad apeliantė ėmėsi aktyvių veiksmų, jog atgautų įsiskolinimus. Apeliantės teiginius, kad su debitoriais vedamos derybos, pagrindžiančių duomenų nėra, taip pat nėra jokių kitų įrodymų apie pastangas atgauti skolas. Taigi teismas, vertindamas įmonės turimą turtą (ne)mokumo klausimui išspręsti, pagrįstai į jį neįskaičiavo debitorių skolų. Konstatuotas įmonės nemokumas yra pakankamas pagrindas atsisakyti įmonei kelti restruktūrizavimo bylą ir iškelti bankroto bylą, todėl restruktūrizavimo plano metmenų atitikimo jiems keliamiems reikalavimams vertinimas nagrinėjamu atveju nebeturi teisinės reikšmės. Tačiau skundžiamoje nutartyje teismas aiškiai pasisakė, kad apeliantės teiginiai apie planuojamas gauti pajamas vertintini kaip deklaratyvūs, nes bendrovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad vykdo pasirašytas sutartis. Tokie įrodymai nepateikti ir apeliacinės instancijos teismui.UAB „Baltic Oil Company“ restruktūrizavimo plano metmenyse nurodyta, kad bendrovė neplanuoja pradėti vykdyti naujų veiklų, prognozuoja, jog atsižvelgiant į turimus kontaktus, galima vykdomų sutarčių kiekį padidinti iki 3-5, tačiau šiuo metu bendrovė yra nemoki, o papildomi finansavimo šaltiniai yra paremti tik prielaidomis. Restruktūrizavimo plano metmenyse pateiktos bendrovės prognozuojamos finansinės ataskaitos sudarytos nesilaikant verslo apskaitos standartų reikalavimų bei sąmoningai pateikti klaidinantys duomenys. Akivaizdu, kad įmonės restruktūrizavimo metu taikytinos priemonės nėra tinkamos ir adekvačios esamai situacijai, kadangi nebūtų atkurtas įmonės nuosavas kapitalas. Įmonės sukauptas praėjusių laikotarpių nuostolis yra toks didelis, kad ir per numatomą restruktūrizavimo laikotarpį planuojamo uždirbti pelno nepakaks jam padengti. VMI duomenimis, faktiškai bendrovėje dirba tik 2 asmenys. Nors restruktūrizavimo plano metmenys neturi būti tiek detalūs, kiek tvirtinamas restruktūrizavimo planas, tačiau nagrinėjamu atveju iš pateiktų metmenų negalima daryti pagrįstos išvados apie turimą įmonės veiklos viziją ir gebėjimą per nustatytą restruktūrizavimo trukmę padengti kreditorių skolas, atkurti normalią įmonės ūkinę komercinę veiklą ir būti aktyviu rinkos dalyviu. Šiuo atveju akivaizdu, kad UAB „Baltic Oil Company“ prašomas pradėti restruktūrizavimo procesas yra tik siekis atidėti mokestinių prievolių sumokėjimo terminą, o ne išsaugoti ir plėtoti ūkinę komercinę veiklą. Teismas tinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ bei ĮRĮ nuostatas ir pagrįstai atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą UAB „Baltic Oil Company“, nustatęs ne tik restruktūrizavimo plano metmenų deklaratyvumą, bet ir įmonės nemokumą, sudarantį pagrindą apeliantei iškelti bankroto bylą.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą UAB „Baltic Oil Company“, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Trečiasis asmuo VMI kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus: Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. sausio 19 d. įsakymą Nr. A1-132, kuriuo sustabdytas apeliantei 2001 m. spalio 4 d. išduoto leidimo verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais galiojimas, VMI Integruotos mokesčių informacinės sistemos (IMIS) duomenų bazės išrašą, iš kurio matyti, kad UAB „Minsandra“ vadovas yra M. G., ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-3381-667/2018 iškelti UAB „Minsandra“ bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad esminis šioje byloje nagrinėtinas klausimas yra dėl apeliantės (ne)mokumo vertinimo, o VMI pateikti nauji įrodymai su tuo nėra susiję. Be to, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. sausio 19 d. įsakymas Nr. A1-132 galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, o su UAB „Minsandra“ vadovu ir bankrotu susiję duomenys nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl sąlygų iškelti UAB „Baltic Oil Company“ restruktūrizavimo bylą (ne)egzistavimo. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti VMI pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).

Dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlygų

ĮRĮ 4 straipsnyje nustatytos materialaus pobūdžio sąlygos, kurioms esant gali būti pradėtas įmonės restruktūrizavimo procesas: 1) įmonė turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per artimiausius 3 mėnesius; 2) įmonė nėra nutraukusi veiklos; 3) įmonė nėra bankrutuojanti ar bankrutavusi; 4) įmonė įsteigta ne mažiau kaip prieš 3 metus iki pareiškimo teismui dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikimo dienos; 5) nuo teismo sprendimo baigti įmonės restruktūrizavimo bylą arba nutarties nutraukti bylą ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais įsiteisėjimo dienos praėjo ne mažiau kaip 5 metai. Be paminėtų ĮRĮ 4 straipsnyje nustatytų materialaus pobūdžio sąlygų teismas taip pat turi patikrinti, ar egzistuoja procesinio pobūdžio sąlygos įmonės restruktūrizavimo bylai iškelti, ar pateikti visi ĮRĮ 6 straipsnio 4 dalyje nurodyti dokumentai, ar egzistuoja kitos procesinės sąlygos restruktūrizavimo bylai iškelti. Įmonės, atitinkančios ĮRĮ 4 straipsnio nuostatas ir siekiančios, kad būtų pradėtas jos restruktūrizavimas, vienasmenis ar kolegialus valdymo organas turi parengti įmonės restruktūrizavimo plano metmenis (ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalis).Teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu: 1) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė neatitinka bent vienos iš ĮRĮ 4 straipsnyje išdėstytų sąlygų; 2) buvo pažeisti ĮRĮ 5 straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti reikalavimai; 3) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki ir, jeigu yra kitų ĮBĮ nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ nustatyta tvarka (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalis).Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punktu, atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą UAB „Baltic Oil Company“, nes, nagrinėdamas pareiškimą, padarė išvadą, jog įmonė yra nemoki. Apeliantė atskirajame skunde su tuo nesutinka ir teigia, kad ji yra moki, tik susiduria su laikino pobūdžio finansiniais sunkumais, todėl UAB „Baltic Oil Company“ turėjo (turi) būti iškelta restruktūrizavimo byla. Kadangi įmonės nemokumas yra pagrindas atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punktas) ir pagrindas iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas), pagal ĮBĮ 5 straipsnio 4 dalį, jeigu teismas gauna pareiškimą ar kelis pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo ir (arba) pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo tai pačiai įmonei, jie privalo būti nagrinėjami kartu. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys patvirtina, kad šiuo atveju buvo gauti pareiškimai tiek dėl bankroto, tiek ir dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo UAB „Baltic Oil Company“, tačiau jie nebuvo nagrinėjami kartu, nes skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą apeliantei, o Šiaulių apygardos teisme civilinė byla Nr. eB2-506-368/2018 dėl bankroto bylos UAB „Baltic Oil Company“ iškėlimo vis dar nagrinėjama, jos nagrinėjimas 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi buvo atidėtas iki įsiteisės teismo sprendimas šios įmonės restruktūrizavimo byloje. Pažymėtina, kad tokiu atveju, jeigu padaroma pagrįsta išvada, jog įmonė, kuriai prašoma iškelti restruktūrizavimo bylą, yra nemoki, kitų restruktūrizavimo bylai iškelti būtinų sąlygų tikrinimas tampa teisiškai nereikšmingas, nes negali turėti lemiamos įtakos galutiniam procesinio sprendimo dėl restruktūrizavimo bylos (ne)iškėlimo rezultatui. Dėl to apeliacinės instancijos teismas toliau vertins atskirojo skundo argumentus būtent tuo aspektu, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovė yra nemoki įmonė ĮBĮ prasme.

Dėl UAB „Baltic Oil Company“ (ne)mokumo vertinimo

Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte. Tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės mokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis, taip pat turi remtis ir kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1492-241/2017). Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011, 2013 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013).Sutiktina su apeliantės pozicija, kad klausimas dėl įmonės nemokumo turi būti sprendžiamas ne formaliai, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tačiau šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas apeliantės mokumą vertino formaliai, kaip teigiama atskirajame skunde. Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl apeliantės nemokumo padarė įvertinęs pačios apeliantės pateiktus įmonės finansinius dokumentus už 2017 metus, juos palyginęs su preliminariais duomenimis apie įmonės finansinę padėtį 2018 metų pradžioje.Iš 2017 metų balanso ir 2018 m. balandžio 8 d. sudaryto preliminaraus balanso matyti, kad apeliantės turto vertė 2017 m. pabaigoje buvo 6 105 462 Eur (iš jo 5 895 265 Eur sudarė per vienerius metus gautinos sumos), o 2018 m. balandžio mėnesį turto vertė buvo 6 062 809 Eur (iš jo 5 780 860 Eur sudarė per vienerius metus gautinos sumos). Pati apeliantė pareiškime nurodė, kad jos įsiskolinimai 2018 m. vasario 28 d. sudarė 7 159 748,12 Eur, iš jų pradelsti – 6 943 071,67 Eur. Restruktūrizavimo plano metmenyse yra pateiktas kreditorių sąrašas su įsipareigojimų jiems ir pradelstų įsipareigojimų dydžiais bei nurodyta, kad apeliantės įsiskolinimai 2018 m. balandžio 4 d. duomenimis yra 7 159 748,12 Eur, iš jų pradelsti – 69800136,87 Eur. Iš kreditorių sąrašo teismas nustatė, kad pradelsti įsipareigojimai 2018 m. balandžio 4 d. sudarė 6 980 136,87 Eur, t. y. kad restruktūrizavimo plano metmenyse nurodant pradelstų įsipareigojimų dydį yra padarytas rašymo apsirikimas. Pirmosios instancijos teismo nustatyto pradelstų įsipareigojimų dydžio apeliantė atskirajame skunde neginčija, tik nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, jog dalies įsipareigojimų terminai buvo suėję skundžiamos nutarties priėmimo dieną, nors turėjo vertinti pareiškimo padavimo metu turimus įsipareigojimus jų pradelsimo aspektu. Kadangi pareiškimas pirmosios instancijos teisme gautas 2018 m. balandžio 10 d., o pirmosios instancijos teismas 2018 m. gegužės 9 d. nutartyje vertino 2018 m. balandžio 4 d. buvusius įmonės įsipareigojimus jų pradelsimo aspektu, tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas nesirėmė aplinkybe, jog dalies įsipareigojimų terminai buvo suėję tik skundžiamos nutarties priėmimo dieną, kaip teigiama atskirajame skunde. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, vertino aktualius duomenis apie įmonės įsipareigojimus, iš jų ir pradelstus. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino debitorines skolas. Dėl debitorinių skolų priskyrimo prie bendrovės realaus turimo turto vertės, teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1825-370/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-432-798/2018). Pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1938/2014, 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015). Nesant byloje įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į įmonės turto realią vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2012-407/2016). Šiuo atveju nustatęs, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių realias apeliantės galimybes susigrąžinti debitorių skolas, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas 2018 m. balandžio 8 d. preliminariame balanse nurodytą trumpalaikį turtą sumažinti nuo 5 880 792 iki 0 Eur. Iš tikrųjų 2018 m. balandžio 8 d. preliminariame balanse per vienerius metus gautinos sumos, kaip trumpalaikis turtas, sudaro 5 780 860 Eur, o pirmosios instancijos teismo nurodyta suma (5 880 792 Eur) yra visas trumpalaikis turtas, įskaitant atsargas, pinigus ir pinigų ekvivalentus bei per vienerius metus gautinas sumas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino debitorines skolas galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektu, nes apeliantė nepateikė jokių įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar tokių skolų suma būtų įskaityta į apeliantės turto realią vertę, ar ne, tai neturėtų lemiamos reikšmės galutinei išvadai dėl apeliantės nemokumo, nes 2018 m. balandžio mėnesį jos pradelsti įsipareigojimai (6 980 136,87 Eur) viršijo visą į jos balansą įrašyto turto, įskaitant ir debitorių skolas, vertę (6 062 809 Eur). Jeigu debitorių skolos nebūtų įskaitomos į įmonės turto realią vertę, pradelsti įsipareigojimai (6 980 136,87 Eur) viršytų jos realų turtą (281 949 Eur) net daugiau nei 20 kartų. Taigi pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad apeliantė atitinka nemokios įmonės sąvoką ir dėl to jai negali būti iškelta restruktūrizavimo byla, yra teisinga. Nors restruktūrizavimo plano metmenų atitikimo jiems keliamiems reikalavimams vertinimas nagrinėjamu atveju iš esmės nebeturi teisinės reikšmės, tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad tokioje finansinėje situacijoje, kokioje šiuo metu yra apeliantė, restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos priemonės nėra pakankamos UAB „Baltic Oil Company“ mokumui atkurti.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ĮRĮ nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirajame skunde išdėstytų argumentų, kaip nesudarančių esminės reikšmės skundžiamos teismo nutarties teisėtumui.

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį palikti nepakeistą.