Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2-1002-241/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-05-10
Bylos Nr.: 2-1002-241/2016
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Nutartis palikta nepakeista.

Teisėjas: Danutė Gasiūnienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Natural North Caviar“
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Natural North Caviar“
Trečiasis asmuo: Turkijos Respublikos bendrovė Sarten Ambalaj Sanayi Ve Ticaret Anonim Sirketi, skolvalda SARTEN AMBALAJ SANAYI VE TICARET ANONIM SIRKETI Natural North Caviar Natural North Caviar

Civilinė byla Nr. 2-1002-241/2015Proceso Nr. 2-55-3-02198-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 3.4.3.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Natural North Caviar“ direktoriaus S. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Natural North Caviar“ direktoriaus S. B. pareiškimą dėl atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Natural North Caviar“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tretieji asmenys – Turkijos Respublikos bendrovė Sarten Ambalaj Sanayi Ve Ticaret Anonim Sirketi, bankrutavusi uždaroji akcine bendrovė „Šiaurės kompanija“, A. R..

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Natural North Caviar“ direktorius S. B. kreipėsi į teismą prašydamas iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą. Direktorius paaiškino, kad įmonė įkurta 2011 m. rugsėjo 1 d. Iki 2015 m. bendrovės pagrindinė veikla buvo žuvies produktų perdirbimas ir tolimesnis pardavimas Europos šalyse. Įmonė turi ilgalaikius bendradarbiavimo santykius ir pasirašytas bendradarbiavimo sutartis su pirkėjais. Bendrovė užmezgė patikimus verslo santykius su Rusijos, JAV, Kanados ir kitų šalių tiekėjais, iš kurių perka žaliavą. Pagaminta produkcija iškeliauja į Rytų ir Vakarų Europą. Baltijos šalyse ir Lenkijoje įmonės siūlomi produktai žinomi visiems, kurie perka Maxima, Rimi, Iki, Norfa, Tesco prekybos tinklų parduotuvėse. Tačiau šiuo metu įmonė susidūrė su laikinomis finansinėmis problemomis, dėl kurių vėluojama atsiskaityti su kreditoriais. 2015 m. vasario mėn. prasidėjo teisiniai ginčai su bankrutuojančia UAB „Šiaurės kompanija“. Nors atsakovė buvo atsiskaičiusi su minėta bendrove, tačiau bankroto administratorius pateikė ieškinius dėl kelių sandorių pripažinimo negaliojančiais, o dėl bylose pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių iš esmės buvo paralyžiuota įmonės veikla. Iš sukauptų apyvartinių lėšų įmonė kurį laiką dar galėjo vykdyti įsipareigojimus, tačiau dėl užsitęsusio bylinėjimosi bendrovė patyrė nuostolių, krito apyvarta. Trūkstant lėšų atsiskaityti su žaliavų tiekėjais, teko stabdyti ikrų fasavimo liniją, išleisti darbuotojus į prastovas, o vėliau ir atleisti. Siekdama išvengti ilgalaikio nemokumo, įmonė pradėjo vykdyti prekybą Gariūnų turgavietėje, aktyviai dalyvauja teisminiuose procesuose, sumažinti einamieji kaštai, sutarta dėl prekybinių sutarčių sustabdymo be pasekmių, su tiekėjais deramasi dėl atsiskaitymo terminų atidėjimų, palaikomi ryšiai su žaliavos tiekėjais. Įmonės pagrindinis pajamų šaltinis restruktūrizavimo laikotarpiu būtų įmonės generuojami srautai iš įmonės veiklos, kurie iš esmės yra pakankami atsiskaitymui su kreditoriais per ketverių metų laikotarpį. Įmonė planuoja parduoti veikloje nenaudojamus įrenginius ir prekinius ženklus. Pas antstolius yra užrezervuota 80 000 Eur, todėl restruktūrizavimo atveju įmonei būtų sudarytos galimybės tęsti pagrindinę veiklą. Įmonė su pirmos eilės kreditoriais ketina atsiskaityti iš veikloje sugeneruotų pajamų per 24 mėn. nuo restruktūrizavimo plano patvirtinimo, su kitais kreditoriais – per restruktūrizavimo plano vykdymo laikotarpį, per kurį taip pat vykdys visus einamuosius mokėjimus. Iškėlus restruktūrizavimo bylą įmonė turėtų galimybę pilnai įvykdyti visus savo įsipareigojimus kreditoriams, uždirbti pelną, kuris leistų toliau vystyti ir plėtoti veiklą, išsaugoti darbo vietas, išvengti bankroto. Įmonė atitinka Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 4, 5 straipsnių reikalavimus, nėra nemoki, todėl jai keltina restruktūrizavimo byla.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartimi įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu BUAB „Šiaurės kompanija“; atsisakė kelti atsakovės restruktūrizavimo bylą; nutarčiai įsiteisėjus panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartimi taikytą leidimą iš atsakovės atsiskaitomųjų sąskaitų mokėti visus įmonės ūkinei komercinei veiklai reikalingus mokėjimus ir įmokas, įskaitant privalomąsias įmokas.

Vertindamas atsakovės finansinę padėtį, teismas atkreipė dėmesį, kad bendrovės patiriami finansiniai sunkumai nėra laikini. Bendrovės pelno (nuostolių) ataskaitų duomenimis, nuostolinga bendrovės veikla tęsiasi nuo 2014 m., kuomet įmonė patyrė 118 293,56 Eur nuostolių; 2015 m. spalio 31 d. duomenimis, įmonė patyrė 255 537 Eur nuostolių; turto dinamikos analizė patvirtina, jog įmonės turtas pradėjo nuosekliai mažėti jau nuo 2013 metų; įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 2013 m. siekė 533 000 Eur, 2014 m. nežymiai sumažėjo, tačiau 2015 m. spalio 31 d. ir vėl pasiekė iš esmės 2013 m. lygį. Teismas nustatė, kad 2015 m. spalio 31 d. įmonės įsipareigojimai kreditoriams sudarė 519 836,48 Eur, iš jų pradelsti – 389 986,75 Eur, tačiau likusios 128 581,06 Eur sumos apmokėjimo terminai baigėsi vėliausiai 2015 m. gruodžio 31 d. Nustatęs, kad nutarties priėmimo metu įmonės pradelsti įsipareigojimai sudarė 519 836,48 Eur, o įmonės turto balansinė vertė yra 892 515 Eur, t. y. įmonės pradelsti įsipareigojimai žymiai viršija pusę įmonės turto, teismas konstatavo, kad atsakovė atitinka nemokios įmonės būseną (ĮBĮ 2 str. 8 p.).

Teismui kilo abejonių dėl atsakovės balanse įrašytos turto vertės atitikimo realiai jo vertei. Iš patikslinto debitorių sąrašo teismas nustatė, kad debitoriniai įsiskolinimai, kurie praktiškai visi yra pradelsti (išskyrus antstolio D. Kisieliaus 82 175,59 Eur), iš viso sudaro 436 199,79 Eur, t. y. beveik pusę viso įmonės turto. Teismas pažymėjo, kad atsakovė į balansą įtraukė 199 716,69 Eur debitorinį reikalavimą BUAB „Šiaurės kompanija“, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartimi patvirtintas 67 292,8 Eur atsakovės reikalavimas UAB „Šiaurės kompanija“ bankroto byloje. Teismas sprendė, jog atsakovės reali balansinė vertė turi būti mažinama 132 423,89 Eur ir siekia 760 091,11 Eur. Teismas pažymėjo, kad atsakovės reikalavimas UAB „Šiaurės kompanija“ bankroto byloje yra trečios eilės, todėl tikimybė atgauti debitorinį įsiskolinimą yra abejotina.

Teismas nesutiko dėl į balansą įtrauktos neva antstolio D. Kisieliaus 82 175,59 Eur skolos įmonei realumo. Teismas nustatė, kad antstolis D. Kisielius vykdo tris vykdomąsias bylas dėl išieškojimo iš atsakovės kreditorių naudai. Laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 19 d. iki 2015 m. kovo 30 d. į antstolio depozitinę sąskaitą iš viso buvo pervesti 109 794,28 Eur, iš jų 88 628,18 Eur atsakovė pervedė savo noru. 2015 m. kovo 27 d. antstolis grąžino įmonei 6 452,59 Eur, likusi antstolio depozitinėje sąskaitoje buvusi 103 341,69 Eur suma nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2015 m. kovo 30 d. buvo paskirstyta įmonės kreditoriams ir antstoliui kaip vykdymo išlaidos. Teismas sprendė, kad atsakovė debitorinę antstolio D. Kisieliaus 82 175,59 Eur skolą nepagrįstai įtraukė į balansinio turto vertę, todėl sprendė, kad atėmus ir šią sumą, reali atsakovės turto vertė sumažėja iki 677 915,52 Eur.

Teismas pabrėžė, kad atsakovės vadovui nežinant visų atsakovės debitorių, atitinkamai 51 342,8 Eur ir 1 715,65 Eur suma negali būti laikoma realiu įmonės turtu, nes nėra aiškus šių skolų išieškojimo realumas, atitinkamai realią įmonės turto vertę teismas mažino iki 624 857,07 Eur.

Teismui kėlė abejonių ir kitų debitorinių skolų atgavimo realumas (pvz., icystraitsafoddcinc – 9 258,99 Eur, apmokėjimo terminas – 2015 m. balandžio mėn.; JSP and Associates – 35 184,52 Eur, apmokėjimo terminas – 2015 m. rugpjūčio 16 d.; OU Kapten Grant – 10 937,57 Eur, atsiskaitymo terminas – 2015 m. sausio 28 d.; UAB „Fresh Market“ – 8 098,53 Eur, apmokėjimo terminas – 2015 m. vasario mėn.; UAB „Lekoma“ – 2 476,02 Eur, apmokėjimo terminas – 2015 m. lapkričio mėn.; V. P. – 2 896,2 Eur, apmokėjimo terminas – 2014 m. gruodžio mėn.), nes visų šių debitorių įsiskolinimai yra ilgalaikiai, dėl icystraitsafoddcinc ir JSP and Associates bendrovių net negalima spręsti ar tai realūs juridiniai asmenys (nenurodyti registruotos buveinės adresai, kodai), UAB „Lekoma“ ir UAB „Fresh Market“ iškeltos bankroto bylos (nutartys įsiteisėjo atitinkamai 2015 m. rugpjūčio 24 d. ir 2015 m. spalio 15 d.). Dėl šių aplinkybių teismas sprendė, kad atsakovės balanse įrašyto turto reali vertė yra netgi mažesnė nei 624 857,07 Eur, t. y. įmonės skolos praktiškai lygios įmonės turtui.

Teismui taip pat kilo pagrįstų abejonių ar atsakovė šiuo metu realiai vykdo pagrindinę savo ūkinę-komercinę veiklą. Teismas nurodė, kad vien ieškovo pateiktos pardavimo operacijų ataskaitos iš buhalterinės apskaitos programos už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. spalio 1 d. nepakanka, jog būtų galima spręsti apie atsakovės gaunamas pajamas iš pagrindinės veiklos. Pardavimų ataskaita patvirtina, jog įmonė vykdė veiklą tik iki 2015 m. rugpjūčio mėn. (2015 m. rugsėjo mėn. parduota tik viena prekė) ir tik dalį savo pagrindinės veiklos, t. y. parduoda sukauptas atsargas, nes kaip paaiškino įmonės vadovas, produktų gamyba buvo sustabdyta, didžioji dalis darbuotojų atleista. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė duomenų, kokiose patalpose ir kokiu teisiniu pagrindu atsakovė vykdo savo veiklą, nes iš nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad atsakovė nekilnojamojo turto nuosavybės teise neturi, o įrašų apie valdomas patalpas kitais pagrindais (nuomos, panaudos ir pan.) nėra. Įmonės darbuotojų skaičius nuo 77 – 2014 metais sumažėjo iki 17 – 2016 m. vasario 13 d., t. y. daugiau nei penkis kartus. Atsakovė turi didelius su darbo santykiais susijusius įsiskolinimus, kurie susidarė nuo 2015 m. gegužės mėn., o tai atitinka vieną iš bankroto bylos iškėlimo savarankiškų pagrindų (ĮBĮ 4 str. 1 d.). Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovės kreditorius VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. rugsėjo 21 d. kreipėsi į teismą dėl atsakovės bankroto bylos iškėlimo, nurodydamas, jog įmonė nemoka valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo 2015 m. kovo mėn., skola 2015 m. rugpjūčio 11 d. sudarė 31 753,57 Eur. Pagal aktualius duomenis, atsakovės skola Sodrai padidėjo iki 44 914,59 Eur. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė duomenų, jog šiuo metu yra iš esmės pasikeitusi bendrovės turto sudėtis, jo vertė bei įsipareigojimų suma. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad bendrovė yra faktiškai nemoki, todėl jai negali būti iškelta restruktūrizavimo byla.

Įvertinęs bendrovės restruktūrizavimo plano metmenis, teismas sprendė, kad preliminarios verslo plano priemonės nepagrindžia realaus įmonės veiklos atkūrimo ir yra deklaratyvaus pobūdžio, nes veiklos planas iš esmės yra detalizuotas tik dėl pesimistinio atvejo, pagal kurį bus pardavinėjamas beveik visas įmonės ilgalaikis materialusis turtas ir dalis trumpalaikio turto. Atsižvelgdamas į tai, jog įmonės turto vertė yra praktiškai lygi pradelstiems įmonės įsipareigojimams, teismas sprendė, jog restruktūrizavimo metu iš esmės ketinama atlikti tokius pačius veiksmus, kurie paprastai atliekami bankroto proceso metu. Teismas pažymėjo, kad nėra aišku kokiu būdu, pardavusi ilgalaikį įmonės turtą ir dalį trumpalaikio turto (komplektavimo gaminius), atsakovė vykdytų tolesnę veiklą, turėdama tik atsargas ir debitorinius įsiskolinimus.

UAB „Sijesis“ 2016 m. sausio 16 d. priėmė sprendimą suteikti atsakovei iki 2021 m. balandžio 30 d. 100 000 Eur paskolą, už kurią atsakovė planuoja pirkti žaliavas ir prekes. Teismas, įvertinęs Juridinių asmenų registre esančius UAB „Sijesis“ duomenis, sprendė, kad potenciali paskolos davėja yra palyginus neseniai įsteigta įmonė, abiejų įmonių vadovus galbūt sieja giminystės ryšiai, potencialaus kreditoriaus galimybės skirti tokio dydžio paskolą nėra aiškios, todėl suabejojo šios paskolos suteikimo realumu.

Vertindamas ieškovo nurodytą informaciją apie tai, kad atsakovė turi ilgalaikius bendradarbiavimo santykius ir pasirašytas bendradarbiavimo sutartis su pirkėjais bei tiekėjais, sutarė dėl prekybinių sutarčių sustabdymo be pasekmių, su tiekėjais derasi dėl atsiskaitymo terminų atidėjimų, palaiko ryšius su žaliavos tiekėjais, teismas sprendė, kad šie ieškovo argumentai nepagrįsti įrodymais, nors ieškovui buvo sudaryta galimybė juos pateikti.

Teismas padarė išvadą, kad restruktūrizavimo plano metmenyse atsakovės užsibrėžti veiklos tikslai nėra realūs, metmenų turinys labiau atspindi abstrakčią atsakovės verslo viziją, o ne konkrečius planus ir priemones, nukreiptus į sėkmingą mokumo atstatymo procesą ir konstatavo, kad atsakovė atitinka nemokios įmonės statusą, neturi objektyvių galimybių atkurti sėkmingą įmonės veiklą restruktūrizavimo proceso metu, todėl priėjo prie išvados, kad restruktūrizavimo bylos iškėlimas dar labiau pažeistų atsakovės kreditorių interesus, ir atsisakė iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad atsakovė neturi objektyvių galimybių atkurti sėkmingą įmonės veiklą restruktūrizavimo proceso metu.?

2. Neteisinga teismo išvada, kad nutarties priėmimo metu atsakovės pradelsti įsipareigojimai žymiai viršija pusę įmonės turto. Šią išvadą teismas padarė vadovaudamasis tuo, kad iki 2015 m. gruodžio 31 d. suėjo įsipareigojimų apmokėjimo terminas. Apeliacinio teismo nutartyse nurodoma, kad kreditoriniai reikalavimai, kurių apmokėjimo terminas nėra suėjęs iki pareiškimo restruktūrizavimui padavimo ir jeigu šie kreditoriai nėra pareiškę nesutikimo dėl įmonės restruktūrizavimo, tai šių kreditorių reikalavimai turi būti apskaitomi kaip nepradelsti. Remiantis šia nuostata, atsakovės restruktūrizavimo plano matmenyse pateikti skaičiavimai yra teisingi ir įmonės pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės įmonės turto.

3. Nepagrįstos teismo abejonės dėl BUAB „Šiaurės kompanija“ 199 716,69 Eur skolos realumo. Kreipdamasis į teismą su pareiškimu dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, ieškovas negalėjo žinoti apie 2016 m. vasario 12 d. apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. Be to, atsakovė nesutinka su teismo sprendimu, kuriuo patvirtintas reikalavimas, ir planuoja paduoti kasacinį skundą dėl šios nutarties. Pagal BUAB „Šiaurės kompanija“ bankroto administratoriaus kreditorių susirinkimui pateiktą ataskaitą visi kreditorių reikalavimai yra užtikrinti įmonės turtu.

4. Nepagrįstas teismo teiginys dėl antstolio D. Kisieliaus 82 175,59 Eur skolos nepagrįsto įtraukimo į balansinę turto vertę ir šios sumos minusavimo tik iš vienos balanso eilutės. Netgi padarius prielaidą, kad ši suma buvo sumokėta įmonės kreditoriui, ši prielaida neturi įtakos balansui, kadangi šia suma sumažės ne tik įmonės gautinos sumos bet ir įmonės mokėtinos sumos.

5. Nepagrįstos teismo abejonės dėl kitų skolų atgavimo realumo ( pvz. Icy Strait Sea fods Ine, JSP and Associates, GU Kapten Grant, UAB Fresh Market, V. P.). Teismas abejones grindžia aplinkybe, kad vienam iš skolininkų UAB „Fresh Market“ yra iškelta bankroto byla, o kitų dviejų skolininkų nenurodyti visi rekvizitai ir todėl negalima spręsti ar šie juridiniai asmenys yra realūs. Nepagrįstos abejonės dėl vieno ar kelių debitorių skolos susigrąžinimo negali būti pagrindu abejoti įmonės gebėjimu atkurti konkurencingą verslą.

Atsiliepimas

6. Atsakovė nėra nutraukusi veiklos, joje dirba trylika darbuotojų. Teismas nepagrįstai nurodė, kad darbuotojų sumažėjimas ir skolos Sodrai padidėjimas reiškia, kad atsakovė neįrodė vykdanti veiklą ir galinti ją atkurti bei tapti konkurencinga įmone. Skola Sodrai padidėjo dėl darbuotojų mažinimo, kadangi darbuotojai, įmonės akcininkai ir įmonės vadovas, pergyvendami dėl užsitęsusio restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nežino kaip elgtis, todėl visiškai logiškas žingsnis mažinti darbuotojų skaičių įmonėje.

7. Nepagrįsta teismo išvada, kad įmonės atkūrimo metu planuojama atlikti tokius pačius veiksmus kaip ir bankroto proceso metu. Ruošdama matmenis, įmonė įrodinėjo, kad net blogiausiu atveju, t. y. įvykus nenumatytiems atvejams įmonė sugebės atsiskaityti su kreditoriais. Pradėjus restruktūrizavimo bylą įmonės valdymas pereis kreditoriams ir su jais turės būti derinami artimiausių metų veiklos modelis ir planai.

8. Nepagrįsta teismo nuomonė, kad UAB „Sijesis“ pateiktas raštas dėl finansavimo kelia abejonių, ir kad įmonė nepateikė ir neįrodė aplinkybių, jog gali atkurti verslą su turimais prekybos partneriais. UAB „Sijesis“ kaip ir kitų įmonių finansinius pajėgumus nusprendžia įmonės santykiai su finansinius šaltinius turinčiais žmonėmis ir organizacijomis. Įmonė yra suinteresuota atkurti ikrų verslą ir todėl aptarusi šią strategiją yra pasiruošusi investuoti į šį verslą ir uždirbti papildomas pajamas. Niekas nesutiks investuoti į UAB „Natural North caviar” iki nebus priimta nutartis dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir teisme nebus patvirtintas įmonės restruktūrizavimo planas, todėl įmonė negali prisiimti rašytinių įsipareigojimų prieš tiekėjus ir pirkėjus ir užsitęsus teismo nutarties dėl įmonės restruktūrizavimo priėmimui nežino, kokius įsipareigojimus gali prisiimti.

Trečiasis asmuo A. R. prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Nutartis, kuria atsisakyta iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą, yra teisėta ir pagrįsta. Išsamius motyvus, argumentus bei įrodymus, pagrindžiančius, kodėl atsakovei negali būti iškelta restruktūrizavimo byla, trečiasis asmuo yra pateikęs teismui, todėl prašo jais vadovautis, atmetant ieškovo atskirąjį skundą.

2. Bendrovė, ginčydama teismo aiškiais skaičiavimais nutartyje konstatuotą jos nemokumą ir beviltišką finansinę padėtį, kartu su atskiruoju skundu nepateikė naujų įrodymų, paneigiančių teismo nustatytus faktus. Bendrovė, teigdama, jog nėra nemoki, nurodo deklaratyvius ir skaičiavimais bei analize nepagrįstus teiginius, realių bei įtikinamų įrodymų ar faktų šiuo klausimu nei teismui, nei jos kreditoriams nepateikė.

Atsiliepimas

3. Ieškovas nepaneigė teismo pagrįstų ir konkrečiais faktais paremtų abejonių dėl to, ar bendrovė vis dar vykdo veiklą.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismas nustatė, jog atsakovės restruktūrizavimo plano metmenyse įtvirtintas verslo planas yra nepagrįstas ir nerealus, bendrovė neturi galimybių atkurti mokumo, tačiau apeliantas nepateikė įrodymų ar konkrečių faktų, ar logiškai pagrįstų bei įtikinamų matematinių skaičiavimų, paneigiančių teismo nustatytas aplinkybes.

Trečiojo asmens BUAB „Šiaurės kompanija“ bankroto administratorius UAB „Skolvalda“ prašo palikti teismo nutartį, kuria atsisakyta kelti atsakovės restruktūrizavimo bylą, galioti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Žuvies produktų gamyba ir prekyba užsiimančiai įmonei gamybos sustabdymas patvirtina, kad įmonė faktiškai nutraukė savo veiklą. Atsakovė gamybinę veiklą vykdė BUAB „Šiaurės kompanija“ priklausiusiose atsakovės nuomojamose patalpose, esančiose Vilniaus g. 3, Šalčininkuose. Žemės sklypo nuomos teisės bei pastatai, esantys šiame žemės sklype, parduoti varžytynėse. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi BUAB „Šiaurės kompanija“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, todėl atsakovės nuomos sutartys dėl specialios paskirties automobilių, šaldymo įrangos bei biuro patalpų, esančių Piliakalnio g. 13, Vilniuje, yra nutrūkę. Ieškovas nenurodo kur, kokiose patalpose atsakovė vystys veiklą, ar kreipėsi ir gavo fitosanitarinius sertifikatus veiklos vykdymui naujose patalpose. Atsakovės darbuotojų skaičiaus mažėjimas taip pat patvirtina, kad įmonė yra nutraukusi veiklą. Restruktūrizavimo byla nėra galima atsakovei, kuri nebevykdo veiklos ir yra nemoki.

2. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad atsakovė yra nutraukusi savo veiklą, o atkurti ją pagrįstais kaštais, nepadarančiais didesnės žalos kreditoriams, yra neįmanoma.

Trečiasis asmuo Turkijos Respublikos bendrovė Sarten Ambalaj Sanayi Ve Ticaret Anonim Sirketi prašo palikti galioti teismo nutartį. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovės patiriami finansiniai sunkumai nėra laikini. Pradelsti įsipareigojimai žymiai viršija pusę jos turto, atsakovė atitinka nemokios įmonės būseną, kaip ją apibrėžia ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis.

2. Teismas teisingai pastebėjo, kad kyla pagrįstų abejonių dėl atsakovės turto vertės bei jos atitikimo realiai vertei. Pagrįsta teismo išvada, kad reali atsakovės turto vertė yra mažesnė nei 624 857,07 Eur, o atsakovės skolos yra iš esmės lygios jos turtui.

3. Atsakovė pripažįsta, kad šiuo metu iš esmės nevykdo veiklos. Gamybinės veiklos nevykdymas neabejotinai patvirtina, kad įmonė faktiškai nutraukė savo veiklą. Šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą spręsti ir apie siekių, nurodytų restruktūrizavimo plano metmenyse, neįgyvendinamumą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovės restruktūrizavimo byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl atsakovės mokumo/nemokumo

ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą pagrindai. Vienas iš jų – nagrinėdamas pareiškimą dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki ir, jeigu yra kitų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka (ĮRĮ 7 str. 5 d. 3 p.).

Vienas iš atsisakymo iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą pagrindų buvo teismo konstatuotas atsakovės nemokumas. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Apeliantas kvestionuoja teismo išvadą dėl įmonės nemokumo, kurią teismas padarė nustatęs, jog nutarties priėmimo metu atsakovės pradelsti įsipareigojimai žymiai viršija pusę jos balanse nurodyto turto vertės. Apelianto įsitikinimu, teismas nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad nutarties priėmimo dieną jau buvo suėjusi dalis atsakovės skolų mokėjimo terminų, kurie nebuvo pradelsti iki pareiškimo restruktūrizavimui padavimo. Teismas nustatė, kad 2015 m. spalio 31 d. įmonės įsipareigojimai kreditoriams sudarė 519 836,48 Eur, iš jų pradelsti – 389 986,75 Eur, tačiau likusios 128 581,06 Eur sumos apmokėjimo terminai baigėsi vėliausiai 2015 m. gruodžio 31 d., todėl pagrįstai sprendė, kad nutarties priėmimo metu įmonės pradelsti įsipareigojimai sudaro 519 836,48 Eur, įmonės turto balansinė vertė yra 892 515 Eur, t. y. įmonės pradelsti įsipareigojimai žymiai viršija pusę įmonės turto, todėl įmonė atitinka nemokios įmonės būseną (ĮBĮ 2 str. 8 p.). Negalima sutikti su apelianto argumentais, kad nustatydamas pradelstų įsipareigojimų dydį, teismas negalėjo vertinti nutarties priėmimo dieną aktualios atsakovės pradelstų įsipareigojimų sumos. Priešingai nei teigia apeliantas, būtent tokį vertinimą teismas atlieka, t. y. vertina visus aktualius duomenis, kurie reikšmingi sprendžiant apie atsakovės finansinę padėtį, ir būtent tokius, kurie yra aktualūs nutarties priėmimo metu, o ne buvo aktualūs kažkuriuo laikotarpiu praeityje.

Spręsdamas dėl atsakovės mokumo/nemokumo teismas itin išsamiai ir detaliai įvertino byloje esančius įrodymus apie atsakovės finansinę padėtį. Teismas atsižvelgė į balanse įrašyto turto struktūrą, į tai, kad didžiąją turto dalį sudaro debitorinės skolos, kurios ne visos laikytinos pagrįstomis. Teismas nurodė, kad atsakovė debitorinę antstolio D. Kisieliaus 82 175,59 Eur skolą nepagrįstai įtraukė į balansinio turto vertę, kadangi nurodyta suma buvo paskirstyta įmonės kreditoriams ir antstoliui kaip vykdymo išlaidos, todėl atitinkama dalimi teismas mažino atsakovei priklausančio turto vertę. Teismas įvertino ir tai, kad atsakovė į balansą įtraukė 199 716,69 Eur debitorinį reikalavimą BUAB „Šiaurės kompanija“, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartimi yra patvirtintas tik 67 292,8 Eur atsakovės reikalavimas UAB „Šiaurės kompanija“ bankroto byloje, todėl pagrįstai sprendė, kad atsakovės reali balansinė vertė turi būti mažinama 132 423,89 Eur ir siekia 760 091,11 Eur. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovės reikalavimas UAB „Šiaurės kompanija“ bankroto byloje yra trečios eilės, todėl tikimybė atgauti debitorinį įsiskolinimą yra abejotina. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie egzistuojančią realią galimybę atgauti UAB „Šiaurės kompanija“ bankroto byloje patvirtino reikalavimo sumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė sudaro pagrindą nurodyto reikalavimo neįtraukti į atsakovės turto sudėtį, kadangi teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015). Be to, pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1938/2014; 2015 m. liepos 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015). Nesant byloje įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į realią bendrovės turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1448/2012; 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1534-943/2015).

Teismui kėlė abejonių ir kitų debitorinių skolų atgavimo realumas, kadangi debitoriams UAB „Lekoma“ ir UAB „Fresh Market“ iškeltos bankroto bylos, o debitorių icystraitseafoddcinc ir JSP and Associates bendrovių negalima nustatyti, nes nenurodyti jų registruotos buveinės adresai, kodai. Dėl šių aplinkybių teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovės balanse įrašyto turto reali vertė yra netgi mažesnė nei 624 857,07 Eur. Ginčydamas teismo išvadą dėl įmonės nemokumo, apeliantas nepaneigė teismo išvadų dėl įmonės balanse nurodytos turto vertės neatitikimo realiai balanse nurodytai turto vertei ir to, kad atsakovės pradelstų įsipareigojimų suma viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Apeliantui nepateikus teismo argumentus paneigiančių įrodymų, t. y. apie realią galimybę išieškoti nurodytų debitorių skolas, esant nustatytai aplinkybei, kad pradelstos atsakovės skolos siekia 519 836,48 Eur, o turimo turto vertė gali būti mažesnė nei 624 857,07 Eur, teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad pradelstos skolos viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, todėl atsakovė yra nemoki ir vadovaujantis ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalis 3 punktu, jai negali būti keliama restruktūrizavimo byla.

Dėl restruktūrizavimo plano realumo

ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įmonė turi parengti įmonės restruktūrizavimo plano metmenis, kuriuose turi būti pateikta šio straipsnio 1 dalies 1-8 punktuose nurodyta informacija. Šio straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, kad turi būti pateiktas preliminarus įmonės verslo planas, kuriame turi būti numatytos šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nurodytos priemonės. ĮRĮ 12 straipsnyje įtvirtinti restruktūrizavimo planui keliami reikalavimai. Taigi jau restruktūrizavimo plano metmenyse turi būti dalis informacijos, kuri vėliau detalizuojama ir restruktūrizavimo plane. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, patikrina ne vien tai, kaip metmenyse nurodytos priemonės atitinka Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nustatytus bendrovės mokumo, veiklos atkūrimo ir atsiskaitymo su kreditoriais tikslus, tačiau įvertina, ar numatomos priemonės yra realios, galinčios bendrovės ūkinės veiklos srityje ir verslo konkurencinėje aplinkoje atkurti bendrovės mokumą, normalią veiklą ir tiek sumažinti įsiskolinimus, tiek išsaugoti bendrovės konkurencingumą. Tik ekonomiškai pagrįstų priemonių visuma (kompleksas) ir jų įgyvendinimo realumas gali įtikinti dėl restruktūrizavimo tikslų pasiekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2010). Taigi siekdamas atsakovės restruktūrizavimo proceso, ieškovas turėtų pateikti restruktūrizavimo plano metmenis, kurių turinys atitiktų ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus, o juose nurodytos priemonės būtų konkrečios, kurių realumą teismas galėtų įvertinti.

Atsakovės restruktūrizavimo plano metmenyse nurodyta, kad atsakovė ketina tęsti savo pagrindinę veiklą, o jei negalės įgyvendinti šių tikslų – bus ieškomi pirkėjai gamybos komplekso įsigijimui; pesimistiniu atveju bus parduotas gamybinis kompleksas (numatoma pardavimo kaina 150 000 Eur), automobilis MB B180 (13 000 Eur), komplektavimo medžiagos (120 000 Eur). Teismas pagrįstai sprendė, kad preliminarios verslo plano priemonės visiškai nepagrindžia realaus įmonės veiklos atkūrimo ir yra deklaratyvaus pobūdžio, nes veiklos planas iš esmės yra detalizuotas tik dėl pesimistinio atvejo, pagal kurį bus pardavinėjamas beveik visas įmonės ilgalaikis materialusis turtas ir dalis trumpalaikio turto. Teismas teisingai nurodė, kad įmonės turto struktūra (ilgalaikis turtas sudaro 127 031 Eur, o trumpalaikis (atmetus nepagrįstai įtrauktus debitorinius įsiskolinimus) – apie 498 000 Eur), leidžia daryti išvadą, kad pardavus atsakovės ilgalaikį turtą ir dalį trumpalaikio turto, įmonei liktų tik trumpalaikis turtas (atsargos ir debitorinės skolos) 342 000 Eur sumai, todėl nėra aišku, kokiu būdu atsakovė vykdytų tolesnę veiklą, turėdama tik atsargas ir debitorinius įsiskolinimus. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad restruktūrizavimo plano metmenyse užsibrėžti veiklos tikslai nėra realūs, metmenų turinys atspindi abstrakčią atsakovės verslo viziją, o ne konkrečius planus ir priemones, nukreiptus į sėkmingą mokumo atkūrimą, todėl pagrįstai atsisakė iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą ir ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu.

Dėl kitų atsisakymo iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą sąlygų

Teismui taip pat kilo abejonių dėl atsakovės veiklos vykdymo. Teismas nustatė, kad atsakovė parduoda sukauptas atsargas, sustabdė produktų gamybą, nepateikė duomenų, patvirtinančių, kokiose patalpose ir kokiu teisiniu pagrindu vykdo savo veiklą. Siekdamas paneigti šias teismo abejones, ieškovas nenurodė veiklos vykdymo vietos, nepateikė naujų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė veiklos nenutraukė, ją vykdo, turi veiklai vykdyti reikalingus leidimus, todėl darytina išvada, kad apeliantas nepaneigė teismo pagrįstai išsakytų abejonių dėl veiklos tęstinumo.

Išdėstyti argumentai sudaro pagrindą teigti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus apie atsakovės finansinę padėtį ir realią galimybę atkurti mokumą bei sėkmingai vykdyti ūkinę finansinę veiklą, tinkamai taikė ir aiškino restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlygas, pagrįstai konstatavo, kad atsakovė yra nemoki, kad restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos priemonės yra nerealios atsakovės veiklai atkurti, todėl ieškovo atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumo ir nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos teismo nutarties, kuria atsisakyta kelti atsakovės restruktūrizavimo bylą (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Dėl kitų apelianto argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie neturi esminės reikšmės sprendžiant skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Danutė Gasiūnienė