Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui, nuteistojo A. T. gynėjai advokatei Marytei Vietaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d., 180 str. 1 d. ir nuteistas:

pagal BK 180 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. bausmes, paskirtas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d. subendrinus apėmimo būdu, paskirta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Šią bausmę BK 63 str. 1 d., 4 d. pagrindu subendrinus su bausme, paskirta pagal BK 180 str. 1 d., A. T. paskirta subendrinta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

A. Š. iš A. T. solidariai su 2015-01-26 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu (įsiteisėjo 2015-06-04) baudžiamojoje byloje Nr. N1-228-720/2015 nuteistais G. P. ir Ž. K. priteista 57,92 Eur turtinei žalai atlyginti.

(duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai iš A. T. solidariai su 2015-01-26 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu (įsiteisėjo 2015-06-04) baudžiamojoje byloje Nr. N1-228-720/2015 nuteistais G. P. ir M. K. priteista 151,30 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. T. nuteistas už tai, kad jis 2013-10-18, apie 6.30 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje kartu su dviem asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, kartu siekiant bendro tikslo - pagrobti svetimą turtą, visiems priėjus prie nukentėjusiosios A. Š., A. T. ir pirmam asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, stovint šalia, o antram asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, naudojant fizinę jėgą ir iš nukentėjusiosios A. Š. rankų traukiant rankinuką, tačiau nukentėjusiajai priešinantis ir rankinuko nepaleidžiant, A. T. ir antras asmuo, kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, padėjo traukti rankinuką, ko pasekoje nukentėjusioji A. Š. krito ant žemės ir rankinuką iš rankų paleido, po ko rankinukas buvo pagrobtas. Tokiu būdu iš nukentėjusiosios A. Š. buvo pagrobtas jai priklausantis 144,81 Eur (500 Lt) vertės turtas: juodos spalvos rankinė, 14,48 Eur (50 Lt) vertės, kurioje buvo baltos spalvos piniginė, 14,48 Eur (50 Lt) vertės, kurioje buvo pinigai – 200 Lt (įvairiomis kupiūromis) (57,92 Eur) bei mobilaus ryšio telefonas „Nokia“ 57,92 Eur (200 Lt) vertės;

be to, A. T. nuteistas už tai, kad jis 2013-11-22, apie 23.50 val., viešoje vietoje, prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje kartu su dviem nepilnamečiais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, ir mažamečiu, kurio atžvilgiu dėl jauno amžiaus atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, dėl chuliganiškų paskatų tyčia bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam A. Š. ne mažiau kaip du smūgius kumščiu ir nenustatytą skaičių kartų spyrė į įvairias kūno vietas, tokiais bendrais veiksmais padarydamas nukentėjusiajam A. Š. poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, kraujosruvą po dešinės akies obuolio jungine, abipusį akiduobių dugnų, dešinės akiduobės šoninės sienelės, dešinio žandikaulio sinuso užpakalinės sienelės lūžį, tuo sukėlė nesunkų nukentėjusiojo A. Š. sveikatos sutrikdymą ir įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniame skunde A. T. prašo sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę arba pakeisti švelnesne bausmės rūšimi. Skunde apeliantas nurodo, kad teismas jį nuteisė neatsižvelgdamas į jo pirminius parodymus, kurie buvo nuoširdūs ir kuriuose jis pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi. Teismas vadovavosi tik teismo posėdžio metu duotais parodymais, kuriuos duodamas jis buvo sutrikęs. Teismas, spręsdamas dėl bausmės skyrimo, negalėjo remtis posėdžio metu duotais parodymais, nes jie neatitinka realybės. Taip pat A. T. atkreipia dėmesį į tai, kad kitiems kaltinamiesiems buvo paskirtos švelnesnės bausmės, o jam paskirta bausmė yra per griežta. Nuteistasis mano, kad tų pačių tikslų galima pasiekti ir švelnesnėmis bausmėmis, galima taikyti BK 75 str. Nurodo, kad nukentėjusieji jam pretenzijų neturi, savo kaltę pripažįsta, charakteristikoje nurodoma, kad yra ramaus būdo, neprieštaraujantis, nereiškiantis savo nuomonės. Turi draugę, su kuria iki suėmimo vedė bendrą ūkį, draugė laukiasi vaiko. Nori susirasti darbą, kad galėtų pasirūpinti drauge ir vaiku, atlyginti žalą nukentėjusiesiems. Dėl padarytų nusikaltimų nuoširdžiai gailisi.

Teismo posėdyje nuteistojo A. T. gynėja skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokuroras prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde veikos kvalifikavimo, kaltės klausimai nėra ginčijami, tačiau nesutinkama su paskirta bausme. A. T. vertinimu, teismo paskirta bausmė yra per griežta, todėl prašo ją švelninti, taikyti BK 75 str. nuostatas.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes: padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė. Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 2 d., 2 d.).

Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė aukščiau paminėtas nuostatas, bausmę individualizavo tinkamai, todėl apeliantas neteisus tvirtindamas, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Nuteistojo prašymas švelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę nėra pagrįstas ir, įvertinus nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas bei jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, negali būti tenkinamas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kodėl šiuo atveju skirtina laisvės atėmimo bausmė ir su nuosprendyje išdėstytais motyvais kolegija sutinka. Iš bylos duomenų matyti, kad A. T. teisiamas jau ne pirmą kartą. 2011-11-07 buvo nuteistas už dvi tyčines nusikalstamas veikas, jam buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė. Nors bausmę nuteistasis atliko, tačiau, neišnykus teistumui, padarė tris naujas tyčines nusikalstamas veikas, dėl kurių padarymo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Tai rodo, kad A. T. anksčiau taikyta švelnesnė bausmės rūšis neturėjo prevencinio poveikio, nuo naujų nusikaltimų darymo nesulaikė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs paminėta, visiškai pagrįstai parinko griežčiausią BK 284 str. 1 d., 180 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. BK 138 str. 2 d. sankcijoje numatyta išimtinai tik laisvės atėmimo bausmė, todėl nesant aplinkybių, dėl ko būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d., 62 str. nuostatas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė sankcijoje numatytą bausmę. Kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad bausmės rūšis parinkta netinkamai.

Taip pat nėra pagrindo manyti, kad paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, kaip savo skunde nurodo nuteistasis. BK 138 str. 2 d. 8 p. sankcijoje nurodyta, kad už šio nusikaltimo padarymą gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė iki 5 metų, BK 284 str. 1 d. – iki 2 metų, BK 180 str. 1 d. – iki 6 metų. Minimali laisvės atėmimo bausmės riba yra 3 mėn. (BK 50 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas A. T. už atskiras nusikalstamas veikas paskyrė bausmes, kurios savo dydžiu yra žymiai mažesnės, negu sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Nustatydamas bausmės dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad A. T. padarytos nusikalstamos veikos yra tyčinės, viena veika priskiriama nesunkių, dvi – apysunkių nusikaltimų kategorijai, nusikaltimai padaryti veikiant bendrininkų grupėje, kas laikytina atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat teismas įvertino nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis: kad jis, kaip jau minėta, anksčiau teistas, tame tarpe ir už analogišką nusikaltimą. Nusikaltimai padaryti neišnykus teistumui. Tai A. T. charakterizuoja neigiamai, kaip linkusį sąmoningai pažeidinėti teisės aktų reikalavimus ir nesilaikyti visuomenėje priimtinų elgesio normų. Paminėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai. Taip pat pagrįstai atsižvelgė, kad nuteistasis nesimoko, nedirba, darbo biržoje neregistruotas, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos (nuo 2014-12-17 įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą), pastangų tam, kad atlyginti priteistą civilinį ieškinį ar susitarti dėl civilinio ieškinio atlyginimo tvarkos ir sąlygų nededa, priėjo išvados, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus būtent tokio dydžio, koks nurodytas nuosprendyje, laisvės atėmimo bausmę.

Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Nuteistasis savo skunde esminių aplinkybių, dėl kurių bausmę reikėtų dar labiau švelninti, nenurodė, tokių aplinkybių nenustatė ir apygardos teismas. Argumentas, kad kitiems bendrininkams buvo paskirtos švelnesnės bausmės, nėra teisiškai reikšmingas bausmės individualizavimo kontekste. Teismas bausmę skiria kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, įvertinęs ne tik padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, padarymo aplinkybes, bet ir kaltininką charakterizuojančių duomenų visumą. Šiuo atveju nebuvo nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bausmės skyrimą ir individualizavimą reglamentuojančias nuostatas, kas būtų nulėmę neteisingos bausmės paskyrimą.

Atmetami, kaip nepagrįsti, ir nuteistojo skundo argumentai, kad teismas turėjo vadovautis jo ne teisme, o ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kadangi teisme jis parodymus davė būdamas sutrikęs. Pagal BPK 301 str. 1 d. nuostatas, teismo nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje, tačiau šis reikalavimas neturi būti suprantamas tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 str. nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas paminėtų reikalavimų laikėsi, teisiamajame posėdyje išklausė kaltinamojo A. T. paaiškinimus, palygino juos su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais ir pagrįstai nustatė, kad A. T. savo kaltės dėl nusikaltimų nepripažino. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis, nors ir nurodė, kad prisipažįsta, duodamas paaiškinimus įvykio aplinkybes pateikė sau palankia linkme, nepripažindamas kaltinime jam inkriminuotų veiksmų ir faktinių aplinkybių. Objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad kaltinamasis dėl sveikatos būklės ar kitų aplinkybių teisme negalėjo būti apklausiamas, byloje nėra. Tai, kad teismas A. T. parodymus vertino ne taip, kaip jis norėtų, nėra pagrindas pripažinti, kad jo parodymus teismas vertino netinkamai.

Nuteistasis skunde prašo taikyti BK 75 str. nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, tačiau tenkinti tokį prašymą nėra pagrindo. Kauno apylinkės teismo 2015-09-24 nuosprendžiu A. T. paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės trukmė (1 metai 3 mėnesiai) neviršija BK 75 str. 1 d. nurodytos bausmės, kada gali būti svarstomas klausimas dėl galimybės atidėti bausmės vykdymą. Todėl formaliai minėto straipsnio nuostatos A. T. atžvilgiu galėtų būti taikomos. Tačiau BK 75 str. 1 d. nurodyta ir tai, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nagrinėjamu atveju nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdis, padarymo aplinkybės, nuteistojo asmenybę neigiamai charakterizuojantys duomenys neduoda pagrindo manyti, kad paskirtos bausmės tikslai, tiek nubaudimo, tiek prevenciniai, gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Nors nuteistasis skunde teigia, kad yra pasiryžęs keisti gyvenimo būdą, susirasti darbą, prisidėti prie sugyventinės ir vaiko išlaikymo, atlyginti civilinį ieškinį, tokius teiginius kolegija laiko deklaratyviais, neatitinkančiais tikrųjų nuteistojo ketinimų. A. T., nors ir būdamas jauno darbingo amžiaus, nedirbo, darbo biržoje nesiregistravo, nesiekė gauti išsilavinimo ir įgyti specialybę. Nukentėjusiųjų neatsiprašė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme, dėl civilinio ieškinio atlyginimo nesitarė ir jo neatlygino. Šiuo atveju kolegija neturi pagrindo manyti, kad nuteistasis iš tikrųjų yra pasiryžęs keisti gyvenimo būdą, kas sudarytų prielaidas svarstyti BK 75 str. taikymo galimybę.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, iš kurios matyti, kad antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. T., išlaidas sudaro 127,38 Eur dydžio advokato užmokestis. BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 st. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 127,38 Eur, iš nuteistojo A. T. nepriteisti.