- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-16
- Bylos Nr.
- I-837-402/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02562-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- N. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie LR teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, tretysis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie LR teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-8).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013-05-08 iki 2015-05-07 buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – Kauno TI) netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas teigė, kad jam esant Kauno TI buvo laikomas kamerose, kurių plotai, tenkantys vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, trūkdavo oro. Nurodė, jog buvo per trumpas pasivaikščiojimo lauke laikas. Pažymėjo, jog dėl laikymo Kauno TI netinkamomis sąlygomis tapo 2 grupės neįgaliuoju. Atsakovo neteisėtais veiksmais buvo padaryta pareiškėjui neturtinė žala, kuri pasireiškė dvasiniais skausamais, depresija ir sužalota sveikata.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad 77 proc. kalinimo laiko pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto. Kauno TI pripažįsta, kad dėl objektyvių priežasčių pareiškėjas buvo laikomas mažesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, reglamentuojančio vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto (3,6 kv. m) normą. Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Pareiškėjui buvo suteikiami pasivaikščiojimai, jis galėjo naudotis kiemeliais su sporto įranga, sporto kambariu su teniso stalais, kompiuterių klase, biblioteka, skaitykla – t. y. priemonėmis, kompensuojančiomis arba pašalinančiomis suėmimo sąlygų įtaką, todėl negalima traktuoti, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Pažymėjo, kad Kauno TI kameros yra įrengtos taip, kaip reikalauja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Patalpų atitikimą higienos normų reikalavimams nuolat tikrina Kauno visuomenės sveikatos centro atstovai. Jei nustatomi higienos normų pažeidimai, jie nuolat taisomi. Pareiškėjas nesikreipė dėl higieninių sąlygų kamerose, todėl laikytina, kad jomis buvo patenkintas. Visi Kauno TI laikomi asmenys turi vienodas teises ir galimybes pasinaudoti su kalinimu susijusių neigiamų veiksnių mažinimo priemonėmis. Pareiškėjas neturtinę žalą argumentuoja nekonkrečiai, nenurodo, kaip jo laikymo sąlygos veikė kiekvieną, iš jo nuomone, pažeistų gėrių. Mano, kad visi Kauno TI veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, nėra įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, todėl prašymas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Kauno TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, laikotarpiu nuo 2013-05-08 iki 2015-05-07.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2013-05-09 ir buvo laikomas iki 2015-05-13 (2017-01-17 Kauno TI pažyma Nr. II-255).
Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Žemesnės instancijos teismas
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų nuo 2013 m. gegužės mėnesio. Tačiau teismas vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat bausmės atlikimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis į kompetentingas institucijas. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2016-12-09 (b. l. 12), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė emocines ir fizines kančias, diskomfortą, sveikatos sutrikimus ir pan. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė nepatogumus, išgyvenimus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2013-05-09 iki 2013-12-09 taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Kauno TI nuo 2013-12-09 iki 2015-05-13.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Kauno TI arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Pareiškėjas nurodė, jog jis buvo kalinamas Kauno TI kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Pareiškėjo asmens kameros kortelės bei atsakovo parengtos 2017-01-17 pažymos Nr. II-255 „Apie N. K. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje“ duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas kamerose Nr. 166, 222, 346, 352.
Iš teismui pateiktos Kauno TI 2017-01-17 pažymos Nr. II-255 „Apie N. K. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje“ matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI 68,5 paros buvo laikomas sąlygomis, kurios neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Kauno TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis buvo 2,54 kv. m ir 3,05 kv. m (iki 3,6 kv. m nustatytos normos trūko 1,06 kv. m ir 0,55 kv. m gyvenamojo ploto), todėl konstatuotina, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.
Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Darytina išvada, jog pareiškėjui kalint Kauno tardymo izoliatoriuje viso 68,5 paros nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje.
Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Pareiškėjas teismui nurodė, kad į pasivaikščiojimo kiemelius buvo išvedamas tik vienai valandai.
Suimtųjų (nuteistųjų) pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis nuostatą, jog suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiuo atveju pareiškėjas neneigia, kad 1 valandos trukmės pasivaikščiojimai buvo užtikrinti, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamos pasivaikščiojimų trukmės taip pat atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų dėl Kauno TI gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos ventiliacijos. Atsakovas nepateikė ginčo laikotarpiu tikrintų kamerų, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų vėdinimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (vėdinimo) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl vėdinimo neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Pareiškėjas teigia, kad kalėjimo Kauno TI sąlygos jam pakenkė, t.y. negalėjo normaliai miegoti, tapo irzlus ir nervingas, jautė dvasinius skausmus, depresiją ir buvo sužalota jo sveikata. Iš Kauno TI psichologų grupės specialisto konsultacijų aišku, kad paties pareiškėjo teigimu kameroje jis sutarė, prisitaiko, kalinamas ne pirmą kartą, todėl tvarką žino. Dėl psichologinės būsenos nesiskundė. Pareiškėjo gerą psichologinę būseną patvirtina faktas, kad daugiau psichologinės pagalbos nepageidavo ir su psichologais nebendravo iki išvykimo iš Kauno TI. Iš asmens sveikatos istorijos įrašų matyti, kad pareiškėjas iki atvykimo į Kauno TI vartojo narkotikus. Sveikatos priežiūros skyriaus specialistas - psichiatras nustatė diagnozę psichikos ir elgesio sutrikimai dėl opioidų vartojimo, abstinencijos būklė. Pažymėtina, kad narkotikų vartojimo (apie 20 metų) faktą bei abstinencijos reiškinį patvirtino ir pats pareiškėjas (psichologo konsultacija). Visą kalėjimo laiką pareiškėjas nėra kreipęsis į jį dėl psichikos sutrikimo - depresijos. Iš asmens sveikatos istorijos darytina išvada, kad pareiškėjas atvyko į Kauno TI skųsdamasis nemiga, nerimu, kosuliu. Jis taip pat turėjo žymių sužalojimų padarytų 2004 m. autoįvykio metu, po kurio jam liko 40 proc. darbingumo. Iš asmens sveikatos istorijos įrašų darytina išvada, kad visos pareiškėjo sveikatos fizinės problemos yra susiję su autoįvykio metu patirtais sužalojimais, o psichikos ir psichologinės problemos - su narkotikų vartojimu.
Neginčijamai byloje nustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo ligotas. Ir nors nėra jokių objektyvių duomenų, jog jo sveikatos būklę, darbingumo lygio sumažėjimą įtakojo atsakovo veiksmai ( neveikimas), tačiau dėl jo sveikatos būklės (invalidumo) pareiškėjo judėjimo laisvė buvo suvaržyta labiau, negu sveiko asmens, taip pat byloje nepaneigtas kitais įrodymais pareiškėjo nurodytas argumentas, jog daugiau laiko dėl savo sveikatos būklės jis praleido gyvenamojoje patalpoje, todėl darytina išvada, jog net ir nežymus ploto nukrypimas nuo normos jam sukėlė didesnių neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą negu būtų sukėlę sveikam asmeniui. Konstatavus šias aplinkybes, kartu pažymėtina, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų anksčiau kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją, taip pat nėra duomenų ir apie tai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti.
Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, kalinimas perpildytose kamerose nurodytu kalinimo laikotarpiu sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Byloje nepateikta įrodymų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą, pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., už kiekvieną praleistą dieną Kauno tardymo izoliatoriuje kalinamiems asmenims yra priteisiamas vidutiniškai nuo 4 iki 7 eurų atlyginimas už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną (žr. 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1992-624/2015; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-811-442/2015, 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-342-858/2015) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 30 000 Eur suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 480 Eur, kuri ir priteistina pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, o kita pareiškėjo skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui N. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 480 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kitos skundo dalies netenkinti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.