- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-31
- Bylos Nr.
- 2A-148/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Donatas Šernas, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Broksita“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės Robert
- Trečiasis asmuo
- akcinei bendrovei SEB bankui
- Advokatai
- Miroslav Nosevič, Artūras Vaišvila, Vilma Narinkevičienė
- Kategorijos
- 30.12.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Broksita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2100-431/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Robert Bosch ieškinį atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Broksita“, trečiajam asmeniui akcinei bendrovei SEB bankui dėl įpareigojimo grąžinti prekes.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
I. Ginčo esmė
Į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui BUAB „Broksita“ kreipėsi ieškovas UAB Robert Bosch ir prašė įpareigoti atsakovą BUAB „Broksita“ grąžinti ieškovui UAB „Robert Bosch“ nuosavybės teise priklausančias ir bylos nagrinėjimo momentui atsakovo neparduotas prekes, UAB Robert Bosch perduotas UAB „Broksita“ 2007 m. gruodžio 17 d. konsignacijos sutarties pagrindu pagal šias PVM sąskaitas faktūras: EW 235427, EW 235465, EW 235722, EW 235777, EW 235848, EW 235851, EW 235873, EW 236088, EW 236094, EW 236404, EW 235 695, EW 236480, EW 236492, EW 235398 ir EW 235418, kurių likutis yra nurodytas BUAB „Broksita“ bankroto administratoriaus UAB „Tigesta“ įgalioto asmens S. B. ataskaitoje Nr. 217.
Ieškinyje nurodė, kad 2007 m. gruodžio 17 d. su atsakovu sudarė konsignacijos sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ieškovui parduoti ieškovo perduotas prekes. Ieškovo atsakovui perduodamų konkrečių prekių aprašymai ir kainos buvo nurodomos PVM sąskaitose faktūrose, pateikiamose atsakovui kartu su perduodamomis prekėmis. Laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 30 d. iki 2009 m. vasario 6 d. ieškovas tinkamai perdavė, o atsakovas priėmė prekių, kurių bendra vertė 50 845,82 Lt. Šias prekes atsakovas privalėjo parduoti ir sumokėti ieškovui perduotų prekių kainą arba grąžinti neparduotas prekes ieškovui. Ieškinio padavimo dienai atsakovas su ieškovu už perduotas prekes nebuvo atsiskaitęs ir šių prekių nebuvo gražinęs. Ieškovo teigimu, jis yra atsakovui perduotų prekių savininkas ir nuosavybės teisė į šias prekes jam išlieka iki prekių pardavimo momento, tai patvirtina Konsignacijos sutarties 1 straipsnio 5 dalis ir Civilinio kodekso 6.786 straipsnio 1 dalies nuostatos. Atsakovas prekes valdo neteisėtai, nes, jam vėluojant vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus parduoti prekes ir sumokėti ieškovui pinigus, vadovaudamasis Konsignacijos sutarties 1 straipsnio 3 dalies bei 7 straipsnio 6 dalis nuostatomis, ieškovas 2009 m. kovo 16 d. pateikė pretenziją ir pareikalavo ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 20 d. grąžinti nerealizuotas prekes bei sumokėti už visas sėkmingai realizuotas prekes. Tačiau atsakovas į pretenziją neatsakė ir joje išdėstytų reikalavimų neįvykdė. Suėjus pretenzijoje numatytam neparduotų prekių gražinimo terminui, 2009 m. kovo 20 d. išnyko teisinis pagrindas atsakovui valdyti ieškovo jam perduotas ir nerealizuotas prekes, todėl ieškovui nuosavybės teise priklausančias prekes atsakovas valdo neteisėtai (CK 6.237 str. 2 d.). Ieškovas taip pat teigė, kad, nepaisant to, jog atsakovui yra iškelta bankroto byla, šis faktas neturi įtakos ieškovo turimos nuosavybės teisės įgyvendinimui, nes reikalavimas grąžinti nuosavybės teise priklausantį turtą negali būti tapatinamas su Įmonių bankroto įstatymo nuostata, draudžiančia vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį patenkino: įpareigojo atsakovą bankrutuojančią UAB „Broksita“ grąžinti ieškovui UAB „Robert Bosch“ nuosavybės teise priklausančias prekes, kurių likutis yra nurodytas bankrutuojančios UAB „Broksita“ bankroto administratoriaus UAB „Tigesta“ įgalioto asmens S. B. ataskaitoje Nr. 217, pagal šias PVM sąskaitas faktūras: EW 235427, EW 235465, EW 235722, EW 235777, EW 235848, EW 235851, EW 235873, EW 236088, EW 236094, EW 236404, EW 235 695, EW 236480, EW 236492, EW 235398 ir EW 235418. Teismas taip pat priteisė ieškovui UAB „Robert Bosch“ iš bankrutuojančios UAB „Broksita“ 2 274,92 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas, remdamasis 2007 m. gruodžio 17 d. šios bylos šalių sudarytos konsignacijos sutarties 1 straipsnio 5 dalies nuostata, padarė išvadą, kad iki pat prekių pardavimo tretiesiems asmenims, ieškovui prekės priklauso nuosavybės teise. Teismo teigimu, sutarties nuostatos ir sutartyje numatyta atsiskaitymo ir mokėjimų tvarka atitinka CK normų, reguliuojančių komiso teisinius santykius, turinį. Teismas pažymėjo, kad pagal sutarties l straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio 6 dalies nuostatas, nepardavęs prekių per nurodytą laikotarpį atsakovas privalo, ieškovo pasirinkimu, arba sumokėti prekių kainą, arba grąžinti neparduotas prekes per 3 kalendorines dienas nuo ieškovo pareikalavimo. Teismas atmetė atsakovo motyvą, kad per 30 dienų nepardavus prekių ir ieškovui (komitentui) nepareikalavus jų grąžinti, ieškovas įgyvendino teisę reikaluti prekių kainos, kas, pasak teismo, reikštų konsignacijos sutarties transformavimąsi į pirkimo-pardavimo santykius. Tuo tarpu pagal sutartį nuosavybės teisę į prekes gali turėti tik komitentas arba įgyti tretieji asmenys, kuriems prekes parduos komisionierius.
Faktą, kad pagal Konsignacijos sutarties 2 straipsnio 2 dalies nuostatą komisionieriui išduodamos prekės buvo perduodamos ir priimamos komitentui išrašant PVM sąskaitą faktūrą, teismas įvertino kaip nereiškiantį komitento valios pasikeitimo dėl nuosavybės teisių perleidimo pirkimo-pardavimo būdu. Sutarties 1 straipsnio 3 dalį teismas įvertintino kaip to paties straipsnio 2 dalies logišką tąsą, nurodęs, kad pagal šias sutarties nuostatas komisionierius per 30 dienų privalo parduoti iš komitento gautas prekes, su kuriomis iš karto yra pateikiama PVM sąskaita faktūra, pagal kurią po tų pačių 30 dienų komisionierius turėtų pervesti komitentui priklausančias sumas už tretiesiems asmenims parduotas prekes, o nepardavimo atveju – grąžinti komitentui prekes ir išrašyti atitinkamą apskaitos dokumentą. Teismas taip pat pažymėjo, kad neteisingai ar netiksliai tvarkomi buhalterinės apskaitos dokumentai negali pakeisti nuosavybės teisių turinio, tuo labiau, kai sąskaita buvo pateikiama kartu su prekėmis, o ne po 30 dienų pagal sutarties sąlygas.
Teismo teigimu, sutarties nuostatos aiškiai atskleidžia komiso sutartims būdingą specifiką, t. y. nepaisant to, kad ieškovas perdavė prekes atsakovui ir išrašė jam PVM sąskaitas faktūras, o pastarasis prekes perėmė ir valdo, ieškovui išliko prekių nuosavybės teisė. Komisionieriaus įsipareigojimą sumokėti komitentui prekių kainą jų nepardavimo per nustatytą laikotarpį atveju, teismas taip pat aiškino komiso sutarties kontekste, nustatęs, kad sutartyje nėra jokių šalių susitarimų dėl nuosavybės į perduotas prekes perleidimo atsakovui ir iš pirkimo-pardavimo santykių kylančios prievolės atsakovui susimokėti už nusipirktas prekes.
Nustatęs, kad ieškovas dėl reikalaujamų prekių nėra pareiškęs kreditorinio reikalavimo bankroto byloje, teismas padarė išvadą, jog ieškovas pasirinko teisės gynybos būdą reikalauti grąžinti ieškovui priklausančias prekes (CK 4.95 str.). Aplinkybę, jog prekės negali būti grąžinamos, nes yra įkeistos bankui už bankrutuojančios įmonės prievoles, teismas įvertino kaip teisiškai nereikšmingą, nurodęs, kad kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantis turtas negali būti panaudotas bankrutuojančios įmonės prievolių vykdymui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas bankrutuojanti UAB „Broksita“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
1. Įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartimi, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovo reikalaujamoms prekėms, nurodyta, kad jos yra atsakovo turtas. Priimtas sprendimas nesuderinamas su minėtos nutarties motyvais. Ieškovo reikalavimai grąžinti jam prekes natūra, apeinant kitus kreditorius, prieštarauja ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktui.
2. Atsakovui perduotos prekės buvo įkeistos trečiajam asmeniui AB SEB bankui. Sprendimas, kuriuo atsakovas įpareigotas grąžinti prekes ieškovui, kai galioja šių prekių įkeitimas ir įkaito turėtojas prieštarauja prekių be įkeitimo suvaržymo grąžinimui ir reikalauja išieškoti skolą iš įkeistų prekių, prieštarauja galiojančio įkeitimo esmei ir trečiojo asmens, kurio naudai prekės buvo įkeistos, interesams (CK 6.345 str. 1 d., CPK 330 str.). Todėl skundžiamu sprendimu buvo pažeistos materialinės teisės normos ir sprendimas yra neteisėtas.
3. Jokie apribojimai parduoti atsakovui ieškovo perduotas prekes nebuvo nustatyti. Atsakovas, vykdydamas veiklą, dar iki sprendimo priėmimo prekes pardavė tretiesiems asmenims ir jau 2010 m. balandžio 29 d. neparduotų ieškovo reikalaujamų prekių likučio nebėra. Atsakovui realizavus prekes tretiesiems asmenims, jis šių prekių neturi ir natūra grąžinti negali. Už šias prekes atsakovas privalo atsiskaityti su ieškovu kaip ir už kitas tretiesiems asmenims parduotas prekes. Šis atsiskaitymas jau yra vykdomas įmonės bankroto procese, patvirtinus ieškovo kreditorinį reikalavimą. Todėl skundžiamas sprendimas neįgyvendinamas.
4. Prekės ieškovui natūra nebuvo grąžintos, tad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 5 d. nutartimi patvirtino ieškovo kreditorinį reikalavimą 56 239,43 Lt sumai, įskaitant ir ieškovo natūra reikalaujamų prekių vertę. Patvirtinus ieškovo kreditorinį reikalavimą, jis prarado teisę reikalauti grąžinti prekes, už kurias atsakovas nesumokėjo. Ieškovas jau įgyvendino alternatyvią savo teisių gynimo tvarką, o sprendimas patenkinti jo reikalavimą pažeidžia Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei būtinybę vienodai užtikrinti visų kreditorių reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas UAB Robert Bosch prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepime teigia, kad teismo sprendimas yra teisėtas, nes teismas pagrįstai nusprendė grąžinti ieškovui prekes. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nesprendžia ir negali spręsti ginčo iš esmės, tad ir negalėjo konstatuoti, kad prašomos grąžinti prekės nuosavybės teise priklauso atsakovui. Prekių nuosavybės teisės klausimas buvo išspręstas išnagrinėjus ginčą iš esmės ir priėmus sprendimą, kuriame ir buvo konstatuota, kad nuosavybės teisė į prekes vienareikšmiškai priklauso ieškovui. Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas reglamentuoja tik bankrutuojančiai įmonei nuosavybės teise priklausančio turto disponavimą. Bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai gali būti tenkinami išimtinai tik iš bankrutuojančios įmonės turto. Konsignacijos sutarties 1 straipsnio 5 dalis nustato, kad nuosavybės teisė į prekes išlieka ieškovui ir šio teisės jis niekada neatsisakė ir neperleido. Teigia, kad prašomos grąžinti prekės nėra įkeistos trečiajam asmeniui, pastarajam yra įkeistos tik atsakovui nuosavybės teise priklausančios prekės, esančios apyvartoje. Jei būtų pripažinta, kad ieškovui nuosavybės teise priklausančios prekės buvo įkeistos trečiajam asmeniui, prekių įkeitimas bet kokių atveju yra niekinis (CK 1.80 str. 1 d.). Tarp šalių buvo susiklostę ne pirkimo-pardavimo santykiai, o konsignacijos santykiai, t.y. kai prekių, perduotų konsignatoriui, nuosavybės teisė išlieka konsignantui iki pat jų pardavimo pirkėjui momento, tad CK 6.345 straipsnio 1 dalies norma nereglamentuoja šalių tarpusavio santykių. Reikalavimą grąžinti neparduotas prekes ieškovas atsakovui pareiškė 2009 m. kovo 16 d., todėl nuo šios datos atsakovas neturėjo teisės jomis disponuoti. Atsakovas, pardavęs ieškovui nuosavybės teise priklausančias prekes, pažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje ir CK 4.93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas imperatyvias normas. Atsakovas ne tik neteisėtai pardavė ieškovui nuosavybės teise priklausančias prekes (ĮBĮ 10 str. 7 d. 4 p.), bet ir neteisėtai, pažeisdamas ĮBĮ 31 straipsnio 2 punkte nustatytą reikalavimą, išpardavė ir likusį atsakovo turtą. Ieškovas jokiais veiksmais neatsisakė reikalavimo grąžinti neparduotas prekes natūra (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-259/2010). Ieškovas prašė teismo nagrinėti bylą iš esmės, net jei vėliau paaiškėtų, kad prekės (ar dalis prekių) iš tiesų buvo perleistos tretiesiems asmenims. Atsakovo atstovas S. B. akivaizdžiai piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, neinformavo, kad prekės galimai buvo parduotos iki sprendimo priėmimo, nesąžiningai nutylėjo esmines bylos aplinkybes, todėl yra pagrindas jam paskirti baudą. Atsakovas, parduodamas ieškovui nuosavybės teise priklausantį turtą tretiesiems, galimai įvykdė nusikalstamą veiką, todėl būtina priimti atskirąją nuomonę.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo AB SEB bankas prašo atsakovo apeliacinį skundą patenkinti, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.
Atsiliepime teigia, kad teismas nepagrįstai kvalifikavo ieškovo ir atsakovo sudarytą sutartį kaip komiso (konsignacijos), neturinčios kitų sutarčių (didmeninio pirkimo-pardavimo be/su atpirkimo teise; distribucijos (paskirstymo) elementų. Sutarties 1 straipsnio l ir 6 dalys, 2 straipsnio 2 dalis neatitinka komiso sutartims būdingos specifikos ir įrodo, kad tarp šalių susiklostė pirkimo-pardavimo arba distribucijos teisiniai santykiai arba šiems giminingi teisiniai santykiai. Teismas neteisingai vertino ir Konsignacijos sutarties 1 straipsnio 3 punktą. Tik prekių pirkimu gali būti kvalifikuojama situacija, kai, nepardavus prekių tretiesiems asmenims, komisionierius turi sumokėti prekių kainą, nurodytą PVM sąskaitose faktūrose komitentui. Ieškovui neįgyvendinus pasirinkimo teisės ir nenusprendus, kaip atsakovas turi įvykdyti prievolę praėjus 30 dienų nuo prekių atsakovui perdavimo momento (CK 6.27 str. 3 d.), atsakovas sąžiningai įgijo pasirinkimo teisę: prievolę vykdyti, sumokėdamas prekių kainą ieškovui. Ieškovas į kreditorinį reikalavimą įtraukė ir PVM mokesčio dydį, skaičiuotiną nuo atsakovui perduotų prekių kainos, nustatytos PVM sąskaitose faktūrose. PVM reikalavimas patvirtina, kad ieškovo kreditorinis reikalavimas yra kilęs ne iš atsakovo pareigos grąžinti daiktus, o iš nesumokėtos PVM sąskaitose faktūrose nustatytos kainos. Tad ieškovo reikalavimas yra prievolinis ir turi būti ginamas ĮBĮ nustatyta tvarka, pareiškiant kreditorinį reikalavimą. Aplinkybė, kad, prasidėjus atsakovo bankroto procesui, ieškovas ginčija atsakovo nuosavybės teisę į perduotas prekes ir reikalauja jas grąžinti, kai formaliai nuosavybės teisė buvo perėjusi atsakovui, nepanaikina sąžiningo trečiojo asmens daiktinių teisių (įkeitimo) į ginčo objektą (CK 6.345 str.). Jeigu būtų pripažinta, kad tarp šalių nebuvo susiklosčiusių pirkimo-pardavimo santykių, trečiojo asmens (įkaito turėtojo) teisės taip pat turi būti ginamos, nes jis nedalyvavo ieškovo ir atsakovo santykiuose ir negalėjo žinoti, kad jo įgyjama daiktinė teisė ateityje gali būti ginčijama. Įsigaliojus įkeitimui ir vėliau pasikeitus nuosavybės teisės turėtojui, įkeitimo teisė išlieka (CK 4.207 str.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas.
Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Broksita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo iš esmės dėl 2007 m. gruodžio 17 d. tarp šios bylos šalių sudarytos konsignacijos sutarties pagrindu atsakovui perduotų daiktų - prekių - nuosavybės teisės ir ieškovo teisės šiuos daiktus išreikalauti.
Nuosavybės teisė įgyjama CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais, vienas iš kurių yra nuosavybės teisės įgijimas sandorių pagrindu. Pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatą, daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo momento, jeigu sutartis ar įstatymas nenustato kitaip. Įgyjant nuosavybę sandorio pagrindu, yra svarbi sutarties šalių valia dėl momento, nuo kurio daikto įgijėjas pagal sandorį įgyja nuosavybės teisę. Šalių teisė susitarti dėl tokio momento kildinama iš sutarties laisvės principo, įtvirtinančio šalių laisvę sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti sutarties sąlygas, tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnis). Aiškindamas CK 4.49 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs: „kai yra šalių susitarimas dėl nuosavybės teisės perėjimo momento, bendroji taisyklė, kad nuosavybės teisė į daiktą pereina nuo daikto perdavimo momento, netaikoma“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2004, 2009 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2009).
Taigi, atsižvelgiant į tai, kad ginčo turtas (prekės) atsakovui buvo perduotos sandorio (2007 m. gruodžio 17 d. Konsignacijos sutarties) pagrindu, sprendžiant tarp šios bylos šalių kilusį ir šioje byloje nagrinėjamą ginčą, svarbu yra nustatyti aplinkybę, ar atsakovui perėjo nuosavybės teisė į šios sutarties pagrindu jam perduotą turtą (prekes) bei aplinkybes, susijusias su šalių susitarimu dėl nuosavybės teisės perėjimo momento ir nuosavybės teisės perėjimo apskritai.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ginčą iš esmės, padarė išvadas, kad šalių sudarytoje Konsignacijos sutartyje nėra jokių šalių susitarimų dėl nuosavybės į perduotas prekes perleidimo atsakovui ir kad iki pat prekių pardavimo tretiesiems asmenims ieškovui prekės priklauso nuosavybės teise. Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutikti nėra pagrindo. Tokios išvados seka jau iš pačios sutarties nuostatų. Štai Konsignacijos sutarties 1 straipsnio 1 dalimi, apibrėžiančia sutarties objektą, ieškovas UAB „Robert Bosch“ (Komitentas) pavedė atsakovui UAB „Broksita“ (Komisionieriui), o pastarasis įsipareigojo parduoti Komitento (ieškovo) naudai Komisionieriui perduotas prekes. Taigi, skirtingai nuo pirkimo-pardavimo santykių, kurių objektas yra šalių susitarimas perduoti pirkėjui daiktą nuosavybės ar patikėjimo teise, šios sutarties objektas yra susitarimas perduotą daiktą parduoti tą daiktą perdavusios šalies naudai. Kitos Konsignacijos sutarties sąlygos, pagal kurias prekės ir po perdavimo Komisionieriui lieka prekes perdavusios šalies - Komitento (ieškovo) nuosavybėje, draudimas šias prekes įkeisti ar kitokiu būdu apriboti Komitento daiktines teises į prekes, išskyrus prekių pardavimą tretiesiems asmenims, ir nuostata, kad prekių nuosavybė pereina tretiesiems asmenims, Komisionieriui jas pardavus pastariesiems (1 str. 5 d.), paneigia pirkimo pardavimo santykių tarp šalių egzistavimą. Analogiškos šioms sutarties sąlygoms nuostatos teismų praktikoje pripažįstamos kaip konsignacijos sutarties, kuri laikoma viena iš komisinio prekių pardavimo formų, ir kurios esmė yra šalių prievoliniai santykiai, pateikiant parduoti ir prekiaujant plataus vartojimo prekėmis, požymius atitinkančios nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2008). Nors Civilinio kodekso normos konsignacijos sutarties sąvokos neapibrėžia, tačiau teisės doktrinoje ir verslo praktikoje pripažįstama, kad konsignacijos sutartimi pardavėjas (konsignantas) tiekia prekes tarpininkui (konsignatoriui), kuris jas parduoda savo vardu konsignanto sąskaita. Prekių, patiektų konsignatoriui, nuosavybės teisė išlieka konsignantui iki jų pardavimo pirkėjui momento. Tokių sutarčių būdingas bruožas yra tai, kad jos paprastai sudaromos plataus vartojimo prekėms realizuoti. Šios bylos duomenys - PVM sąskaitų faktūrų, pagal kurias prekės buvo perduotos atsakovui, nuorašai (b.l. 27-43, 88-91) - leidžia daryti išvadą, kad ginčo prekės yra priskiriamos plataus vartojimo prekių grupei. Tuo tarpu sutarties nuostatos, pagal kurias Komitentas neprivalo padengti jokių Komisionieriaus išlaidų, susijusių su prekių pardavimu tretiesiems asmenims, bet jam mokamas komisinis atlyginimas, kurį sudaro skirtumas tarp Komisionieriaus nustatytos prekių pardavimo tretiesiems asmenims kainos ir Komitento išrašomose sąskaitose faktūrose nurodytos kainos, bei nuostata, kad prekių pardavimo tretiesiems asmenims kainą nustato Komisionierius savo nuožiūra, tačiau, esant galimybei, prekes perparduota Komitento nurodyta rekomenduotina kaina (sutarties 3 str.), leidžia teigti, kad minėta sutartis iš esmės suteikia teisę Komisionieriui (atsakovui) pagal šią sutartį gautas ir Komitentui nuosavybės teise priklausančias prekes parduoti, iš komisionieriaus gaunant atlyginimą, padengiantį jo išlaidas ir leidžiantį gauti pelną. O tai iš esmės atitinka esminius aukščiau apibūdintos konsignacijos sutarties - vienos iš komisinio prekių pardavimo formų - požymius.
Atsakovas, savo apeliaciniame skunde teigdamas, kad nuosavybės teisė į ginčo prekes perėjo jam, šį savo teiginį grindžia Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartimi, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovo reikalaujamoms prekėms ir kurioje, atsakovo teigimu, nurodyta, kad šios prekės yra atsakovo turtas.
Iš tiesų, Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 12 d. šioje byloje priimta nutartimi atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, motyvuodamas tuo, kad, iškėlus atsakovui bankroto bylą, jo atžvilgiu pradeda galioti Įmonių bankroto įstatymo nuostatos dėl bankrutuojančios įmonės turto arešto. Tačiau šia nutartimi nebuvo ir negalėjo būti sprendžiamas ginčo prekių nuosavybės teisės klausimas, kuris sudaro šioje byloje nagrinėjamo ginčo esmę. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis - užtikrinti būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymą. Nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, byla iš esmės nenagrinėjama, todėl dėl ginčo esmę sudarančių aplinkybių teismas negali pasisakyti ir būsimam sprendimui esminę reikšmę turinčių išvadų negali daryti. Todėl minėta nutartis, priimta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu, nėra ir negali būti pagrindas išvadoms dėl nuosavybės teisių į ginčo turtą daryti.
Negalima sutikti ir su apelianto teiginiais, kad jokie apribojimai parduoti atsakovui ieškovo perduotas prekes nebuvę nustatyti ir kad sprendimas grąžinti prekes ieškovui prieštaraująs prekių be įkeitimo suvaržymo grąžinimu, nes esą galioja šių prekių įkeitimas, o įkaito turėtojas prieštarauja prekių be įkeitimo suvaržymo grąžinimui bei reikalauja išieškoti skolą iš įkeistų prekių.
Kaip jau minėta šioje nutartyje, pagal Konsignacijos sutarties 1 straipsnio 5 dalies nuostatą, Komisionieriui buvo uždrausta prekes įkeisti ar kitokiu būdu apriboti Komitento daiktines teises į prekes, išskyrus prekių pardavimą tretiesiems asmenims. Pagal Konsignacijos sutarties 1 straipsnio 3 dalies nuostatą, tuo atveju, jeigu prekės yra neparduodamos per šio straipsnio 2 dalyje nurodytą laikotarpį (3 mėn.), Komisionierius (atsakovas), atsižvelgiant į Komitento (ieškovo) reikalavimą, įsipareigoja arba sumokėti Komitentui prekių kainą, arba grąžinti prekes Komitentui. Iš šios sutarties nuostatos seka, kad tik tuo atveju, kai atsakovui (Komisionieriui) perduotos prekės per sutartyje nustatytą terminą tretiesiems asmenims neparduodamos ir ieškovas (Komitentas) reikalauja ne grąžinti prekes, o sumokėti jų kainą ir šį reikalavimą atsakovas (Komisionierius) įvykdo, t.y. prekių kainą sumoka, nuosavybės teisė į prekes nuo jų kainos sumokėjimo momento pereina atsakovui (Komisionieriui).
Byloje pateiktas ieškovo UAB Robert Bosch 2009 m. kovo 16 d. rašto nuorašas (b.l. 44-45) patvirtina ieškovo teiginį, kad dar 2009 m. kovo 16 d. jis pareiškė reikalavimą grąžinti prekes. Šio rašto turinys leidžia daryti išvadą, kad, vadovaudamasis Konsignacijos sutarties 1 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio 3 ir 6 dalies nuostatomis, kurios ieškovui suteikė teisę reikalauti grąžinti atsakovui perduotas ir tretiesiems asmenims neparduotas prekes bet kuriuo metu, net ir nepasibaigus jų pardavimo terminui, šia jam suteikta teise ieškovas pasinaudojo ir pareikalavo grąžinti visas pagal Konsignacijos sutartį perduotas ir tretiesiems asmenims neparduotas prekes. Taigi, nuo šio reikalavimo momento atsakovui atsirado pareiga grąžinti ieškovui perduotas prekes bei išnyko teisė jas parduoti. Tuo tarpu įkeisti ieškovo perduotas prekes sutartis atsakovui ne tik nesuteikė teisės, bet ir uždraudė (sutarties 1 str. 5 d.).
Tai, kad ieškovas pasirinko teisę reikalauti grąžinti neparduotas prekes, patvirtina ir jo 2009 m. birželio 10 d. raštas (b.l. 46-47). Nei šio, nei 2009 m. kovo 16 d. raštų gavimo fakto atsakovas neginčija. Aplinkybę, kad atsakovas nepakeitė savo valios pasinaudoti teise reikalauti grąžinti prekes natūra, patvirtina ir atsakovo bankroto byloje pareikštas ieškovo finansinis reikalavimas (b.l. 86-87) bei 2010 m. liepos 10 d. raštas (b.l. 92), o taip pat atsakovo bankroto byloje šios bylos ieškovo finansinio reikalavimo klausimu priimta Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 4 d. nutartis, kurioje konstatuota, kad finansinio reikalavimo patvirtinimas neužkerta kelio šiam kreditoriui (šios bylos ieškovui UAB Robert Bosch) ginti savo, kaip savininko, pažeistas teises įstatymų numatytais būdais, o finansinio reikalavimo sumažinimo pagrindas būtų tuo atveju, jeigu BUAB „Broksita“ grąžintų jam nuosavybės teise priklausančias prekes. Šios apeliacinės instancijos teismo išvados bei faktas, kad ieškovas skundė jo finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimu bankroto byloje priimtą nutartį, reikalaudamas sumažinti jo finansinį reikalavimą jam priklausančių negrąžintų prekių suma ir teigdamas, kad jis niekada neatsisakė reikalavimo grąžinti prekes, paneigia apelianto teiginį, kad ieškovas įgyvendino savo teises vienu iš būdų ir negali reikalauti prekių grąžinimo.
Jokiais įrodymais šioje byloje atsakovas nepaneigė ieškovo nuosavybės teisių į ginčo prekes ir nepagrindė savo nuosavybės teisių atsiradimo į šias prekes, neįrodė tokių teisių atsiradimo pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškinį, kurio esmė - daiktų savininko teisių gynimas, siekiant išreikalauti juos iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95, 4.96 str.).
Negalima sutikti ir su apelianto teiginiu, kad sprendimas patenkinti jo reikalavimą pažeidžia Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei būtinybę vienodai užtikrinti visų kreditorių reikalavimus. Pagal šią Įmonių bankroto įstatymo nuostatą, bankrutuojančios įmonės administratoriui suteikiama teisė valdyti ir disponuoti tik bankrutuojančiai įmonei priklausančiu turtu, tokios įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai tenkinami tiktai iš jai priklausančio turto, o kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantis turtas negali būti panaudotas bankrutuojančios įmonės prievolių vykdymui. Todėl kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančio turto grąžinimas jos kreditorių interesams ir vienodam jų reikalavimų užtikrinimui negali prieštarauti (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2009).
Byloje esantis 2006 m. kovo 14 d. įkeitimo lakštas bei jo 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. vasario 21 d. ir 2008 m. gruodžio 24 d. pakeitimai (b.l. 105-115, 185-195) įrodo, kad įkeistos buvo visos apyvartoje esančios prekių atsargos, nuosavybės teise priklausančios UAB „Broksita“. Kadangi šioje byloje nustatyta, jog ginčo turtas - 2007 m. gruodžio 17 d. Konsignacijos sutarties pagrindu atsakovui UAB „Broksita“ perduotos prekės – nuosavybės teise priklausė ieškovui UAB Robert Bosch ir jokio teisinio pagrindo atsakovo UAB „Broksita“ nuosavybei į šias prekes atsirasti nenustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo prekės trečiajam asmeniui akcinei bendrovei SEB bankui nėra įkeistos ir jų grąžinimas ieškovui trečiojo asmens AB SEB banko teisių nepažeidžia.
Atsakovas savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad, vykdydamas veiklą, dar iki sprendimo priėmimo jis ginčo prekes pardavė tretiesiems asmenims, šių prekių natūra grąžinti negali, todėl skundžiamas sprendimas neįgyvendinamas. Tokiam teiginiui pagrįsti atsakovas pateikė 2010 m. kovo 29 d. d. einamųjų prekių likučių sąrašą (b.l. 134-140). Tačiau ieškovo teiginio apie prekių pardavimo faktą šis dokumentas negali patvirtinti, nes jis neatitinka oficialiems dokumentams keliamų reikalavimų: iš šio sąrašo turinio nėra aišku, kas ir kokių duomenų pagrindu jį sudarė, sąrašo nėra pasirašęs joks jį sudaręs ir/ar už jame nurodytų duomenų tikrumą atsakingas asmuo, jis nepatvirtintas įmonės spaudu. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad sąrašas sudarytas 2010 m. kovo 29 d. data, t. y. likus vienai dienai iki skundžiamo sprendimo paskelbimo. Taigi, apelianto teiginys apie prekių pardavimo faktą objektyviais duomenimis nepagrįstas, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad skundžiamas sprendimas yra neįgyvendinamas.
Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad atsakovo atstovas S. B. piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, neinformavo, kad prekės galimai parduotos iki sprendimo priėmimo, nesąžiningai nutylėjo esmines bylos aplinkybes, todėl yra pagrindas jam paskirti baudą, o pardavimo faktu galimai įvykdė nusikalstamą veiką. Tačiau nesant objektyvių duomenų, kurie būtų pagrindas nustatyti prekių pardavimo faktą, nėra pagrindo ir konstatuoti piktnaudžiavimo proceso teisėmis fakto bei galimos nusikalstamos veikos fakto. Tik objektyviais duomenimis nustačius prekių pardavimo faktą, galėtų būti sprendžiamas atsakovo atstovų ar kitų asmenų atsakomybės klausimas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.