Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

2017-04-24 · Civilinė byla Nr. e2-3291-991/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-04-24
Bylos Nr.
e2-3291-991/2017
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-13076-2016-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Neringa Ruibytė-Karimžanova
Atsakovas
S. J.
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-3291-991/2017Teisminio proceso Nr. 2-06-3-13076-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5.; 2.6.2.1.; 2.6.3.; 2.6.29.3.; 3.1.7.6.; 3.2.6.1 (S)
KLAIPĖDOS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 24 d.Klaipėda
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Neringa Ruibytė-Karimžanova,sekretoriaujant Dovilei Radžienei,dalyvaujant atsakovui S. J.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovui S. J. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė „Swedbank“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo priteisti 2479,38 Eur skolą, 1618,42 Eur palūkanų, 235,59 Eur delspinigių, 3,07 Eur palūkanų nuo delspinigių, 17 procentų palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011-04-07 trečiasis asmuo ir atsakovas sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią trečiasis asmuo atsakovui suteikė minėtoje sutartyje nurodyto dydžio kreditą, atsakovas įsipareigojo minėtoje sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius kitas sutartyje numatytas sumas trečiojo asmens naudai. Paaiškino, kad atsakovas netinkamai vykdė minėtą sutartį, todėl trečiasis asmuo pastarąją nutraukė, ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti visą likusį kreditą bei pateikti reikalavimus atsakovui dėl atitinkamų palūkanų, delspinigių ir kilų susijusių piniginių sumų sumokėjimo. 2012-12-06 trečiasis asmuo ir ieškovė sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią trečiasis asmuo perleido ieškovei visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu, pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.109 straipsnyje nustatyta tvarka pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą ir tuo pačiu pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal minėtą sutartį, tačiau atsakovas pastarųjų nėra įvykdęs. Pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), ieškinio parengimo dienai yra: pagrindinė skolos suma – 2479,38 Eur, palūkanos – 1618,42 Eur, delspinigiai – 235,59 Eur, palūkanų delspinigiai – 3,07 Eur, iš viso 4336,46 Eur. Atsakovas buvo raginamas atsiskaityti, tačiau visi ieškovės bandymai susigrąžinti skolą ikiteismine tvarka buvo nesėkmingi.

Ieškovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, gautas prašymas nagrinėti bylą ieškovės atstovui nedalyvaujant, kuriuo prašė tenkinti reikalavimus ieškinyje nurodytais motyvais. Papildomai nurodė, jog įstatyme išsamiai nenustatyti specialūs pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą būdai, dėl to šią spragą užpildo kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.109 straipsnio 1 dalį ir formuodamas šiuo klausimu vienodą teismų praktiką. Kasacinis teismas konstatavo, kad CK 6.109 straipsnio 1 dalies formuluotė, jog pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, tai reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą. Atsakovas nepateikė ieškovei informacijos apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, todėl ieškovė siuntė pranešimą paskutiniu žinomu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), taip pat 2014-01-06 atsakovui buvo išsiųstas registruotas pranešimas ir adresu (duomenys neskelbtini).

Atsiliepimas

Atsakovas prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad vartojimo paskolos sutarties pagrindu gauti pinigai buvo skirti sumokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai gyventojų pajamų mokesčiui, sutartiniai įsipareigojimai buvo vykdomi, tačiau po kurio laiko atsirado finansinių sunkumų ir atsakovas vėlavo mokėti paskolos grąžinimo įmokas. Pažymėjo, kad iki šios dienos nei pirminis kreditorius, nei naujasis kreditorius 2012-12-06 Reikalavimo perleidimo sutarties atsakovui nepateikė, taip pat ieškovė nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, kad atsakovui buvo pateiktas pranešimas ir reikalavimo perleidimo sutartis. Dėl to atsakovo teigimu jis neturi pareigos vykdyti prievolę naujajam kreditoriui ir ieškovės ieškinys turi būti atmestas. Atsakovas nurodė ir tai, kad reikalavimo perleidimo sutartis nėra paskolos sutartis ir atlyginimo už pinigų naudojimą (palūkanas) atsakovas naujajam kreditoriui mokėti neprivalo, priešingai, pagal Reikalavimo perleidimo sutartimi perleistą (nusipirktą) reikalavimą atsakovas privalo sumokėti (grąžinti) naujam kreditoriui tik tokią sumą, kokią nusipirko ieškovė, tai yra nusipirktą skolą su nusipirktomis palūkanomis. Paaiškino, kad, nors įstatyme nėra aptarta galimybė reikalauti kartu netesybų (delspinigių) bei palūkanų, bet teismų praktikoje yra pažymima, kad reikalavimas delspinigių bei palūkanų kartu reikštų dvigubos atsakomybės už tą patį sutarties pažeidimą taikymą skolininkui.

Šalies argumentai

Atsakovas teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė „Swedbank“ teismo nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, neatvykimo priežastys nežinomos, prašymų nagrinėti bylą nedalyvaujant trečiojo asmens atstovui negauta, procesiniai dokumentai įteikti tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp AB „Swedbank“ ir atsakovo 2011-04-07 sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią AB „Swedbank“ įsipareigojo suteikti atsakovui 16121,43 Lt (4669,09 Eur) dydžio kreditą iki 2016-03-27, o atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą sutartyje nustatytu terminu, mokėti palūkanas ir kitas sutartyje numatytas įmokas. Atsakovas savo prisiimtų reikalavimų pagal vartojimo kredito sutartį nevykdė, todėl AB „Swedbank“ 2012-10-04 pranešimu informavo, jog atsakovas privalo ne vėliau kaip iki 2012-10-23 sumokėti įsiskolinimą, priešingu atveju kredito sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2012-10-24. Duomenų apie tai, kad atsakovas AB „Swedbank“ nustatytu terminu įvykdė prievolę, byloje nėra. Tarp ieškovės ir AB „Swedbank“ 2012-12-06 sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią AB „Swedbank“ perleido visas reikalavimo teises atsakovo atžvilgiu ieškovei. Ieškovė 2014-03-06 pranešimu informavo atsakovą apie reikalavimo perleidimą ir įpareigojo atsakovą iki 2014-03-21 susisiekti su ieškove ir sumokėti įsiskolinimą. Duomenų apie tai, kad skola sumokėta, byloje nėra.

Dėl informavimo apie reikalavimo perleidimą

Atsakovas savo nesutikimą su pareikštu ieškiniu grindžia tuo, kad jis nebuvo CK 6.109 straipsnyje nustatyta tvarka informuotas apie reikalavimo perleidimą, todėl ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovą. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką. Įstatyme išsamiai nenustatyti specialūs pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimo būdai, išskyrus CK 6.109 straipsnio 5 dalyje nurodytą būdą, kad tinkamu pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui. Dėl to šią spragą yra užpildęs kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.109 straipsnio 1 dalį ir formuodamas šiuo klausimu vienodą teismų praktiką. CK 6.109 straipsnio 1 dalies formuluotė, kad pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą. Dėl to skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010, 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-684/2015). Siekiant nustatyti, ar pranešimas apie reikalavimo perleidimą yra tinkamas, turi būti taikomas objektyvusis metodas, tai yra sprendžiama, ar pranešimas yra tiek informatyvus, kad skolininkas, kaip protingas asmuo, pagal pateiktą informaciją suvoktų, jog reikalavimas yra perleistas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pradinis kreditorius AB „Swedbank“ 2012-10-24 nutraukė Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Iš teismui ieškovės pateiktų pranešimų atsakovui akivaizdžiai matyti, kad AB „Swedbank“ informavo atsakovą apie ketinimą nutraukti Vartojimo kredito sutartį, ieškovė atsakovui siųstame pranešime aiškiai nurodė pagrindinę informaciją apie reikalavimo teisės perleidimą: pradinį kreditorių, naująjį kreditorių, reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo faktą ir datą, mokėtiną sumą, įspėjimą, kad atsakovui neatsiskaitant iki nurodyto termino, bus kreiptasi į teismą dėl šio reikalavimo priteisimo. Be to, pranešime nurodyti ieškovės kontaktai, kuriais galima kreiptis kilus klausimams. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pranešimai siųsti paskutiniais žinomais atsakovo gyvenamosios vietos adresais. Atsakovas Vartojimo kredito sutartyje nurodė adresą (duomenys neskelbtini), kuriuo taip pat buvo siųsti ir AB „Swedbank“ pranešimai, ir ieškovės pranešimai. Pagal Vartojimo kredito sutarties 10.4.1. punktą, kredito gavėjas įsipareigoja nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 kalendorines dienas, informuoti raštu banką apie kredito gavėjo vardo, pavardės, adreso, telefono numerio, kitų sutartyje nurodytų kredito gavėjo duomenų ar darbovietės pasikeitimą. Duomenų, kad pasikeitė atsakovo adresas ir apie tai buvo informuotas AB „Swedbank“, atitinkamai ir ieškovė, byloje nepateikta. Būtina įvertinti ir tai, kad atsakovui buvo tinkamai pranešta apie Reikalavimo perleidimo sutartį, sutarties ir jos priedo ištraukų kopijas atsakovui pateikus nagrinėjamoje civilinėje byloje, kas taip pat atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas.

Pastebėtina ir tai, kad atsakovas teismo posėdyje patvirtino, jog žinojo, kad yra susidaręs įsiskolinimas AB „Swedbank“, taip pat apie tai, kad AB „Swedbank“ ketina nutraukti Vartojimo kredito sutartį, tačiau jokių veiksmų nesiėmė. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas yra advokatas. Atsakovas teismo posėdyje paaiškino, kad, nors banko buvo suteiktas vartojimo kreditas, jis buvo skirtas sumokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai gyventojų pajamų mokesčiui. Tokios profesijos asmeniui turėtų būti taikomi griežtesni atidumo, rūpestingumo ir sąžiningumo reikalavimai. Gavęs ieškovės pranešimą apie reikalavimo perleidimą ir esant bet kokiems neaiškumams dėl reikalavimo perleidimo ir atsakovo mokėtino įsiskolinimo ieškovei dydžio, atsakovas turėjo tinkamai reaguoti į tokį raštą, tai yra pasidomėti esama situacija, reikšti pretenzijas dėl netikslių ar neaiškių ieškovės reikalavimų, tačiau atsakovas jokių veiksmų neatliko, todėl iš tokio atsakovo elgesio galima daryti išvadą, kad atsakovui ieškovės reiškiamas reikalavimas, jo sudėties bei apimties aspektu, buvo aiškus. Po to, kai teisme pareikštas ieškinys dėl skolos priteisimo, atsakovas ieškovės reikalavimą ginčijo tik formaliais pagrindais dėl netinkamo informavimo.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, įvertinus formuojamą teismų praktiką, darytina išvada, kad atsakovas buvo tinkamai informuotas apie reikalavimo teisių perleidimą ir ieškovė turi teisę panaudoti reikalavimo perleidimo faktą prieš atsakovą, tai yra turi teisę reikšti atsakovo atžvilgiu ieškinyje nurodytus reikalavimus.

Dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo

Atsakovas nurodė, kad reikalavimo perleidimo sutartis nėra paskolos sutartis ir atlyginimo už pinigų naudojimą (palūkanas) atsakovas naujajam kreditoriui mokėti neprivalo, priešingai, pagal Reikalavimo perleidimo sutartimi perleistą (nusipirktą) reikalavimą atsakovas privalo sumokėti (grąžinti) naujam kreditoriui tik tokią sumą, kokią nusipirko ieškovė, tai yra nusipirktą skolą su nusipirktomis palūkanomis.

Reikalavimo perleidimas (cesija) (CK 6.101 straipsnis) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi. Šis esminis cesijos požymis atskleidžiamas reikalavimo perleidimo instituto normose: CK 6.101 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės, CK 6.107 straipsnio 1 dalyje – kad skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą; pagal CK 6.101 straipsnio 2 dalį reikalavimo įgijėjui (naujajam kreditoriui) pereina ne tik pagrindinė prievolė, bet ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos bei kitos papildomos teisės. Dėl šių teisės normų nagrinėjamai bylai aktualiu reikalavimo perleidimo įtakos prievolės šalių teisėms klausimu kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal cesijos sutartį pradiniam kreditoriui perdavus savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalis, o vietoje jo prievolėje atsiranda naujasis kreditorius. Naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų. Naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius, pradinis ir naujasis kreditorius negali keisti prievolės įvykdymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Arisanda“ v. UAB „2B Pack“, bylos Nr. 3K-3-199/2008; 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. R. v. Nacionalinė kredito unija ir kt.,bylos Nr. 3K-3-394/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Jaukurai“ v. UAB ,,Forsitia“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-469/2010; kt.). Nagrinėjamoje civilinėje byloje 2012-12-06 Reikalavimo perleidimo sutarties dalykas yra 2011-04-07 Vartojimo kredito sutartyje numatytos sumos – negrąžintas kreditas, palūkanos, netesybos. Minėtoje Vartojimo kredito sutartyje atsakovas įsipareigojo grąžinti AB „Swedbank“ 10663,95 Lt suteiktą kreditą, mokėti 17 procentų dydžio metines palūkanas už suteiktą kreditą. Be to, pagal Vartojimo kredito sutarties 7.2 punktą, kredito gavėjui praleidus sutartyje numatytus kredito ar jo dalies grąžinimo, palūkanų ar kitų mokėjimų terminu, kredito gavėjas privalo mokėti bankui sutartyje nustatyto dydžio delspinigius už kiekvieną kalendorinę termino praleidimo dieną. Sutarties specialiojoje dalyje numatytas delspinigių dydis 0,05 procento. Pagal 2012-12-06 Reikalavimo perleidimo sutarties 2.3. punktą, naujajam kreditoriui, kaip reikalavimo perėmėjui, perleidžiama teisė gauti reikalavimo patenkinimą iš skolininkų turto bei kitos su perleidžiamu reikalavimu neatsiejamai susijusios papildomos teisės, taip pat teisė į įstatymų nustatytas palūkanas, delspinigius, baudas ir kt. Pagal sutarties 2.2. punktą, sutartyje numatytomis sąlygomis pradinis kreditorius perleis, o naujasis kreditorius įgis reikalavimą į kiekvienu konkrečiu reikalavimų portfelio perleidimo atveju pasirašomame Bylų priėmimo – perdavimo akte nurodytus skolininkus, pagal kredito (paskolos), kredito limito sąskaitoje ir/ar kitas sutartis. Pažymėtina, kad 2012-12-06 Reikalavimo perleidimo sutartis yra galiojanti, nenuginčyta ir neginčijama įstatymų nustatyta tvarka. Byloje pateiktas išrašas iš AB „Swedbank“ bylų priėmimo – perdavimo akto Nr. 3 prie 2012-12-06 Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, kad AB „Swedbank“ perleido reikalavimo teisę į atsakovą pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Būtina įvertinti tai, kad minėtą išrašą pasirašė ir jo tikrumą patvirtino ieškovės įgaliotas asmuo E. R., kuri pagal byloje pateiktą 2016-06-01 UAB „Gelvora“ direktoriaus įsakymą turi tokią teisę. Iš šio išrašo bei ieškovės pateiktų paskaičiavimų matyti, kad AB „Swedbank“ perleido ieškovei 9096,69 Lt (2634,58 Eur) reikalavimą, kurį sudaro 8560,80 Lt (2479,38 Eur) negrąžintas kreditas, 482,30 Lt (139,68 Eur) 2013-03-26 dienai apskaičiuotos palūkanos, 43,00 Lt (12,45 Eur) 2013-03-26 dienai apskaičiuoti delspinigiai, 10,59 Lt (3,07 Eur) 2013-03-26 dienai apskaičiuoti palūkanų delspinigiai, bei sutartyje numatytos sutartinės palūkanos ir delspinigiai už prievolės neįvykdymą nustatytu terminu. Teismas atsižvelgia į tai, kad atsakovas nepateikė jokių konkrečių dokumentų ar skaičiavimų, kurie paneigtų šiuos duomenis ar sukeltų abejonių dėl jų pagrįstumo bei teisėtumo (CPK 178 straipsnis). Ieškovė ieškiniu prašo priteisti nurodytas sumas bei papildomai už pagrindinės kredito sumos negrąžinimą apskaičiuotas palūkanas ir delspinigius. Esant nurodytoms aplinkybėms, pripažintina, kad ieškovė nereiškia reikalavimo priteisti didesnes sumas nei atsakovas buvo įsipareigojęs grąžinti AB „Swedbank“.

Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad tarp AB „Swedbank“ ir atsakovo sudarytos sutarties pagrindu atsirado prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.1 – 6.4 straipsniai). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas (CK 6.59 straipsnis). AB „Swedbank“ 2011-04-07 sutarties pagrindu atsiradusias prievoles vykdė tinkamai, tačiau atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė, taip pažeidė prievolės, atsiradusios jai tarp šalių sudarytos sutarties pagrindu, įvykdymo terminą. Esant išdėstytoms aplinkybėms, atsakovui yra pagrindas taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, jis turi pareigą atlyginti prievolės pažeidimu atsiradusius nuostolius, tai yra sumokėti įsiskolinimą ir netesybas (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis, 6.71 straipsnis, 6.245 straipsnio 1 dalis, 3 dalis, 6.350 straipsnio 1 dalis, 6.716 straipsnio 4 dalis). AB „Swedbank“ savo reikalavimo teisę perleido ieškovei, todėl atsakovas turi šią pareigą įvykdyti ieškovei. Aplinkybių, kad reikalavimas negalėjo būti perleistas ar pažeistų atsakovo interesus, byloje nenustatyta (CK 6.101-6.102 straipsniai). Pažymėtina, kad atsakovas neginčija pagrindinės negrąžintos kredito sumos dydžio, kurią sudaro 2479,38 Eur.

Atsakovas nurodė, kad, nors įstatyme nėra aptarta galimybė reikalauti kartu netesybų (delspinigių) bei palūkanų, bet teismų praktikoje yra pažymima, kad reikalavimas delspinigių bei palūkanų kartu reikštų dvigubos atsakomybės už tą patį sutarties pažeidimą taikymą skolininkui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal 2011-04-07 Vartojimo kredito sutartį atsakovas įsipareigojo mokėti 17 procentų dydžio metines palūkanas už suteiktą kredito sumą. CK 6.101 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės. Palūkanų sąvoka CK neįtvirtinta, todėl palūkanų instituto turinys atskleidžiamas sistemiškai aiškinant šį civilinės teisės institutą reglamentuojančias teisės normas. Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą (pavyzdžiui, CK 6.872 straipsnyje nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma) (toliau – mokėjimo palūkanos); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis, toliau – kompensuojamosios palūkanos). Palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditorius visada turi teisę į palūkanas kaip kompensaciją, jeigu skolininkas ne laiku įvykdo savo prievolę – finansinį įsipareigojimą. Suėjus paskolos grąžinimo terminui, šalių prievoliniai santykiai nepasibaigia, o įgyja naują kokybę: kreditoriui atsiranda teisė reikalauti grąžinti skolą, o skolininkui – pareiga ją grąžinti. Negrąžinus skolos iki nustatyto termino, šalia paskolos teisinių santykių tarp sutarties šalių atsiranda nauji teisiniai santykiai – sutartinės civilinės atsakomybės santykiai. Skolininkui neįvykdžius prievolės kreditorius įgyja naują teisę – teisę reikalauti atlyginti nuostolius, o skolininkas naują pareigą – pareigą atlyginti kreditoriui nuostolius, padarytus prievolės neįvykdymu. Tais atvejais, kai paskolos sutartis nenutraukiama ir kreditorius reikalauja sutarties įvykdymo natūra, mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti mokamos kartu su kompensuojamosiomis palūkanomis. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog ieškovė prašo priteisti pelno palūkanas, kurios buvo numatytos 2011-04-07 Vartojimo kredito sutartyje, o ne kompensuojamąsias palūkanas. Įvertinus išdėstytas aplinkybes ir formuojamą teismų praktiką bei vartojimo kredito sutarties sąlygas, teismas daro išvadą, jog ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo sutartines palūkanas pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad sutartinės palūkanos mokamos tik už pagrindinę skolos sumą ir negali būti skaičiuojamos už jau priskaičiuotas palūkanas bei delspinigius, yra pagrindas ieškovei iš atsakovo priteisti 1618,42 Eur sutartines palūkanas, apskaičiuotas nuo negrąžintos pagrindinės skolos sumos, tai yra nuo 2479,38 Eur, iki kreipimosi į teismą dienos, ir 17 procentų dydžio sutartines metines palūkanas, skaičiuojamos nuo negrąžintos pagrindinės skolos sumos, tai yra nuo 2479,38 Eur, nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško pagrindinės skolos grąžinimo.

CK 6.71 straipsnyje numatyta, kad netesybos yra įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai. Taigi šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas yra kompensuoti galimus kreditoriaus nuostolius, skolininkui neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas pažeidė savo sutartinę prievolę, todėl yra pagrindas iš atsakovo ieškovei priteisti delspinigius (CK 6.258 straipsnio 1 dalis). Tarp AB „Swedbank“ ir atsakovo 2011-04-07 sudarytos Vartojimo kredito sutarties 7.2 punkte nustatyta, kad kredito gavėjui praleidus sutartyje numatytus kredito ar jo dalies grąžinimo, palūkanų ar kitų mokėjimų terminu, kredito gavėjas privalo mokėti bankui sutartyje nustatyto dydžio delspinigius už kiekvieną kalendorinę termino praleidimo dieną. Sutarties specialiojoje dalyje numatytas delspinigių dydis 0,05 procento. Kaip jau minėta, reikalavimo perleidimo dieną buvo apskaičiuota 43,00 Lt (12,45 Eur) delspinigių už pradelstą grąžinti kredito dalį ir 10,59 Lt (3,07 Eur) delspinigių už pradelstas mokėti palūkanas. Iš ieškovės pateiktų delspinigių paskaičiavimo aktų matyti, kad ieškovė prašo priteisti Reikalavimo perleidimo metu apskaičiuotas delspinigių sumas ir delspinigius, apskaičiuotus nuo pagrindinės negrąžintos kredito sumos, tai yra 2479,38 Eur, už 180 dienų iki kreipimosi į teismą dienos, tai yra 223,14 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pažeidė sutartinę prievolę, įvertinus Vartojimo kredito sutarties ir Reikalavimo perleidimo sutarties sąlygas, ieškovės pateiktus apskaičiavimus bei kasacinio teismo praktiką nagrinėjamu klausimu, ieškovės reikalavimas priteisti delspinigius tenkintinas, ieškovei iš atsakovo priteistina 235,59 Eur (12,45 Eur + 223,14 Eur) delspinigiai už negrąžintą pagrindinę kredito sumą ir 3,07 Eur delspinigiai už nesumokėtas palūkanas.

Ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnio l dalis).

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad ieškovės ieškinys pagrįstas, todėl tenkintinas, ieškovei iš atsakovo priteistina 2479,38 Eur skola, 1618,42 Eur palūkanos, 235,59 Eur delspinigiai, 3,07 Eur palūkanos nuo delspinigių, 17 procentų dydžio sutartines palūkanas už 2479,38 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016-10-04 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 4336,46 Eur sumos nuo bylos iškėlimo dienos 2016-10-04 iki teismo sprendimo įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovės ieškinį tenkinus visiškai, ieškovei iš atsakovo priteistina 98,00 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo S. J. 2479,38 Eur skolą, 1618,42 Eur palūkanas, 235,59 Eur delspinigių, 3,07 Eur palūkanų nuo delspinigių, 17 procentų dydžio sutartines palūkanas už 2479,38 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, tai yra nuo 2016-10-04, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos, tai yra nuo 2016-10-04, iki teismo sprendimo įvykdymo ir 98,00 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.

Teisėja Neringa Ruibytė-Karimžanova