- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-03
- Bylos Nr.
- A-662-2710-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01175-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Virgilijus Valančius
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Virgilijaus Valančiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Argumentus dėl moralinės, psichologinės žalos atlyginimo grindė tuo, jog keturis metus buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) kartu su recidyvistais, asmenimis, kaltinamais žmogžudystėmis bei kitais sunkiais nusikaltimais. Pažymėjo, jog pareiškėjas anksčiau nėra teistas ir nėra atlikęs bausmės, susijusios su laisvės atėmimu. Teigė, jog Lukiškių TI–K pažeidė Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kuriame yra numatytas reikalavimas dėl suimtųjų ir nuteistųjų asmenų laikymo, t. y. asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, turi būti laikomi atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatorius–kalėjimo, atsiliepime (t. I, b. l. 7-9) nurodė, jog Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro prašymu (izoliacija Nr. 2009 m. 178-45, 2010 m. 257-23) tarp D. B. ir kitų kaltinamųjų buvo nustatyta izoliacija, t. y. jų apsauga, priežiūra ir izoliacija buvo pastoviai kontroliuojama, kad nedarytų įtakos baudžiamosios bylos tyrimui. Kaltinamieji, o taip pat ir D. B., buvo laikomi atskirai, siekiant užtikrinti numatytus izoliavimo reikalavimus. Nurodė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas vadovaujantis SVĮ 10 straipsnio 2 dalimi, kurioje yra nurodyta, kad įtariamieji arba kaltinamieji, kurie įtariami arba kaltinami toje pačioje byloje, arba proceso dalyviai toje pačioje byloje laikomi atskirai. Pažymėjo, jog D. B. į Lukiškių TI-K atvyko 2008 m. kovo 21 d. Suimtojo asmens byla buvo suformuota Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus areštinėje. Iš pareiškėjo žodžių buvo nustatyta, kad pastarasis ankščiau jau buvo teistas. Anot atsakovo, tai patvirtino užpildyta Lukiškių TI-K D. B. kameros kortelė, kurioje yra įrašas, kad jis teistas, todėl D. B. Lukiškių TI-K buvo laikomas vadovaujantis turimais duomenimis, t. y., kad jis yra teistas, bei taikant SVĮ 10 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atkreipė dėmesį, kad būnant Lukiškių TI-K iš pareiškėjo nebuvo gauta jokių prašymų, skundų ar pasiūlymų dėl jo laikymo sąlygų. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Pažymėjo, jog sprendžiant D. B. skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teigė, jog šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo D. B. skundą patenkinto iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teismas nustatė, kad, nors pareiškėjas anksčiau, t. y. 1993 metais ir 1997 metais buvo teisiamas, tačiau bausmė, susijusi su realiu laisvės atėmimo apribojimu, jam nebuvo paskirta, pareiškėjui realus laisvės atėmimo ribojimas paskirtas nuo 2008 m. kovo 21 d. (atvykimo į Lukiškių TI-K data). Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas su asmenimis, kurie jau yra anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusią bausmę, iš viso išbuvo 393 dienas. Teismas nurodė CK 1.125 straipsnio 8 dalį, CK 1.127 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009 ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2012 m. sausio 18 d., ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 18 d. iki 2012 m. sausio 18 d. (skundo teisme padavimo data). Teismas padarė išvadą, kad, nors pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 21 d. iki 2012 m. sausio 13 d. su asmenimis, kurie jau yra anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusią bausmę, iš viso išbuvo 393 dienas, tačiau pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog iš viso pareiškėjas su asmenimis, kurie jau yra anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusią bausmę, išbuvo 334 dienas (neįskaitant laikotarpio, išbūto su A. M. nuo 2008 m. balandžio 23 d. iki 2008 m. gegužės 29 d. (37 dienas) ir laikotarpio, išbūto su A. N. nuo 2008 m. gegužės 30 d. iki 2008 m. birželio 20 d. (22 dienas).
Teismas nurodė SVĮ 3 straipsnio ir 10 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas ir padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija nepakankamai užtikrino pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam atskirai nuo asmenų, anksčiau atlikusių su laisvės atėmimu susijusias bausmes, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Išdėstytos aplinkybės, jog pareiškėjas Lukiškių TI–K buvo laikomas vadovaujantis turimais duomenimis, t. y., kad iš jo, kaip suimtojo bylos suformuotos Vilniaus apskrities VPK Vilniaus areštinėje buvo matyti, jog pareiškėjas yra teistas, taip pat tai, kad pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K iš jo žodžių buvo nustatyta, kad jis jau anksčiau buvo teistas, neatleidžia atsakovo nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, nes byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas realia laisvės atėmimo bausme nebuvo nubaustas. Tuo labiau kad pareiškėjas, kaip bausmę atliekantis asmuo, pats neturėjo galimybės išvengti situacijos, jog jis kurį laiką buvo paskirtas į vieną kamerą su asmenimis, jau anksčiau atlikusiais realią laisvės atėmimo bausmę, ir ši jo padėtis negalėjo būti pakeista kitu būdu, o tik įstaigos administracijos atitinkamu sprendimu. Be to, pažymėta, kad aplinkybė, nurodanti, jog asmuo yra teistas, gali būti ir nesusijusi su realiu laisvės atėmimu. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K administracija privalėjo išsamiau patikrinti faktą, susijusį su pareiškėjo realiai/nerealiai atlikta laisvės atėmimo bausme. Teismas nustatė, kad pareiškėjo kalinimas kamerose su asmenimis, jau anksčiau atlikusiais laisvės atėmimo bausmes, yra sąlyga civilinei atsakomybei kilti, o tai sąlygoja, jog pareiškėjo reikalavimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra pagrįsti.
Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėjo, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti 10 000 Lt, kaip pagrindą įvardijo moralinei ir psichologinei žalai atlyginti, tačiau nei skundo argumentuose, nei teismo posėdžių metu, nei byloje nėra pateikęs įrodymų, pagrindžiančių jam atsiradusią moralinę ir psichologinę žalą. Priešingai, teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, jog dėl jam atsiradusių nepatogumų (būnant vienoje kameroje su jau anksčiau realia laisvės atėmimo bausme baustais asmenimis) į gydytojus nesikreipė, ligoninėje negulėjo. Teismo posėdžio metu taip pat pažymėjo, jog į Lukiškių TI-K administraciją dėl nepatogių kalinimo sąlygų nesikreipė. Iš byloje pateiktos Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizės teismas nustatė, kad pareiškėjas yra kreipęsis medicininės pagalbos, tačiau iš aprašytos pareiškėjo būklės buvo akivaizdu, jog tai nebuvo susiję su psichologiniu sveikatos sutrikimu. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai, susiję su moraline ir psichologine žala, yra neįrodyti kaip susiję su nurodytos neturtinės žalos atsiradimu. Tačiau išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam atskirai nuo asmenų, anksčiau atlikusių su laisvės atėmimu susijusias bausmes. Pareiškėjas su asmenimis, kurie jau yra anksčiau realiai atlikę su laisvės atėmimu susijusią bausmę, iš viso išbuvo 334 dienas, šis laikotarpis atitiko pareiškėjo prilygintam vienerių metų laikotarpiui, todėl teismas vertino, kad pareiškėjui turėtų būti priteistina 2 500 Lt suma. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neįrodė jam kilusių moralinės ir psichologinės žalos padarinių, atsiradusių dėl šio ginčo atveju aptariamų kalinimo nepatogumų, į tai, kad niekada raštu nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją dėl kalėjimo sąlygų pakeitimo, į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus beveik keturiems metams nuo pirmojo pareiškėjo įvardinto laikotarpio, išbūto su A. M. (2008 m. balandžio 16 d.), kas rodė, kad jo patirti išgyvenimai nebuvo tokie dideli, taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, ši suma buvo sumažinta ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteista 500 Lt kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
III.
Pareiškėjas D. B. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 10-11) prašo priteisti 10 000 Lt neturinei žalai atlyginti.
Apeliaciniame skunde argumentuoja, jog tuo metu, kai buvo laikomas vienoje kameroje su realia laisvės atėmimo bausme nuteistais asmenimis, jautė baimę, nerimą, psichologinius ir moralinius sutrikimus, jo orumas buvo žeminamas, sunkiai sekėsi bendrauti, negalėjo išsimiegoti ir tinkamai pailsėti. Pažymi, jog dėl neturtinės žalos priteisimo kreipėsi iškart po to, kai buvo nuteistas. Prašo prie pirmosios instancijos teismo išvardintų asmenų pridėti kitus asmenis, nuteistus realia laisvės atėmimo bausme, su kuriais pareiškėjas taip pat buvo laikomas vienoje kameroje ir kurių pavardes tik dabar atsiminė: S., A. Ž., K., R. Č., R. U., S., A. O., D., J., D. A. ir kiti, kurių negali atsiminti. Taip pat prašo iš Lukiškių T-IK išreikalauti visų šių asmenų duomenis apie atliktas bausmes ir informaciją, su kokiais asmenimis nuo 2008 m. kovo 21 d. iki 2012 m. sausio 13 d. jis buvo paskirtas į vieną kamerą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. II, b. l. 17-18) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą įvertino bylos aplinkybes, pareiškėjo asmenybę, įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, byloje dalyvavusių asmenų parodymus bei paaiškinimus. Mano, kad nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų veiksmų, keturis metus kalinant jį Lukiškių TI–K pažeidžiant Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kuriame numatyta, jog suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis šių izoliavimo reikalavimų: asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, – atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Lukiškių TI-K, laikydamas pareiškėją vienoje kameroje kartu su asmenimis, anksčiau atlikusiais su laisvės atėmimu susijusias bausmes, pažeidė SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Teismas pareiškėjo reikalavimams taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir priteisė pareiškėjui 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).
Civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia, ir atsakomybei už valdžios institucijų neteisėtus veiksmus, būtinos keturios sąlygos, kurios organiškai tarp savęs susijusios. Nesant vienos iš jų, teisė į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą paneigiama. Šios sąlygos yra: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6. 249 str.), (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17–614/2007). Tam tikrais atvejais (pvz., nurodytais CK 6.271 bei CK 6.272 straipsniuose) civilinė atsakomybė atsiranda ir be kaltės.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad teismas, kiekvienu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Jo negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas įvykio aplinkybes. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys (nukentėjusio asmens patirta žala turi būti kaltininko veiksmų rezultatas), o ne prielaida žalai atsirasti ir priešingai - veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas. Nepakanka nustatyti pareiškėjui padarytą turtinę ar neturtinę žalą: būtina tokią žalą susieti su konkrečiais neteisėtais atsakovų veiksmais (neveikimu). Turi būti priteista tik ta dalis, kuri yra susieta priežastiniu ryšiu tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių, bet ne didesnė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-669/2010).
Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 21 d. (nuo atvykimo į Lukiškių TI-K) iki 2012 m. sausio 13 d. buvo laikomas, be kita ko, su asmenimis, kurie anksčiau yra atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, t. y. pažeidžiant SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, su kokiais asmenimis, jau anksčiau atlikusiais su laisvės atėmimu susijusias bausmes, buvo laikomas pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 21 d. iki 2012 m. sausio 13 d. ir apskaičiavo, jog jis su minėtais asmenimis išbuvo iš viso 393 dienas. Bylos šalys šių duomenų neginčija, tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo prie pirmosios instancijos teismo išvardintų asmenų pridėti kitus asmenis, nuteistus realia laisvės atėmimo bausme, su kuriais pareiškėjas taip pat buvo laikomas vienoje kameroje ir kurių pavardes tik dabar atsiminė.
Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, numatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacinės instancijos teisme naujų įrodymų pateikimas yra ribojamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašymas išreikalauti iš Lukiškių TI-K papildomus įrodymus (duomenis, su kuriais asmenimis nuo 2008 m. kovo 21 d. iki 2012 m. sausio 13 d. pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant SVĮ 10 str. 1 d. 4 p.) negali būti tenkintinas, kadangi pareiškėjas nenurodė objektyvių priežasčių, kodėl tokio prašymo dėl papildomų įrodymų negalėjo pateikti anksčiau, t. y. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės – tai, jog jis suprato, kad svarbus žmonių, su kuriais jis buvo kalinamas, skaičius ir tik vėliau prisiminė šiuo asmenis, – yra subjektyvaus pobūdžio ir nepripažintinos pagrįstomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą naujų įrodymui pateikimui.
Byloje nustatyta, jog pareiškėjui reali bausmė, susijusi su laisvės atėmimo apribojimu, nebuvo paskirta (t. I, b. l. 26-27), todėl pareiškėjas jo kalinimo Lukiškių TI-K metu negalėjo būti laikomas kartu su asmenimis, anksčiau atlikusiais su laisvės atėmimu susijusias bausmes. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog Lukiškių TI-K administracija nepakankamai užtikrino pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam atskirai nuo asmenų, anksčiau atlikusių su laisvės atėmimu susijusias bausmes, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimams taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, pradėdamas jį skaičiuoti nuo 2012 m. sausio 18 d. (kreipimosi į teismą dienos), ir konstatavo, jog laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 18 d. iki 2012 m. sausio 18 d. pareiškėjas su asmenimis, anksčiau atlikusiais su laisvės atėmimu susijusias bausmes, buvo laikomas 334 dienas.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-417/2007 pažymėjo, kad norint taikyti ieškinio senatį, būtinas suinteresuotos ginčo šalies reikalavimas. Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, kadangi atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, tokio prašymo nebuvo išreiškęs (t. I, b. l. 7-9, 36-38, 195-197). Dėl to, sprendžiat pareiškėjo neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti vertinamas visas laikotarpis, kuomet jis buvo uždarytas kameroje kartu su asmenimis, anksčiau atlikusiais su laisvės atėmimu susijusias bausmes, t. y. 393 dienos nuo 2008 m. kovo 21 d. iki 2012 m. sausio 13 d.
Taigi, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pripažino, kad Lukiškių TI-K administracija atliko neteisėtus veiksmus pažeisdama Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Teismas sutiko su pareiškėjo teiginiais, kad dėl to jis patyrė nepatogumus, todėl konstatavo, kad yra įstatyminis pagrindas pareiškėjui priteisti iš atsakovo neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Šiuo atveju minėta Lukiškių TI-K veika atitinka visas sąlygas neturtinės žalos atlyginimui: pripažinti neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, nustatytas priežastinis ryšys tarp Lukiškių TI-K veiksmų ir žalos bei nustatyta Lukiškių TI-K veiksmais padaryta neturtinė žala. Pažymėtina, kad pareiškėjui tenka pareiga įrodyti žalos dydį.
Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, prašydamas priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nei skundo argumentuose, nei teismo posėdžių metu, nei byloje nėra pateikęs įrodymų, pagrindžiančių jam atsiradusią moralinę ir psichologinę žalą. Spręsdama dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą 2012 m. sausio 18 d., t. y. tik tada, kai išvyko iš Lukiškių TI-K. Pažymėta, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, t. y. tuo metu, kai buvo laikomas kartu su asmenimis, anksčiau atlikusiais su laisvės atėmimu susijusias bausmes, nesikreipė dėl nepatogių kalinimo sąlygų (byloje nėra pateiktų įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl šio klausimo), leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti 10 000 Lt suma. Iš byloje pateiktos Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizės (t. I, b. l. 192) pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo kreipęsis medicininės pagalbos, tačiau ne dėl psichologinių sveikatos sutrikimų.
Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus laikotarpį, kuomet pareiškėjas buvo uždarytas vienoje kameroje kartu su asmenimis, anksčiau atlikusiais su laisvės atėmimu susijusias bausmes, atsižvelgus į protingumo ir sąžiningumo kriterijus, 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma, kurią pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui, vertintina kaip neadekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai bei dvasiniams išgyvenimams. Pinigų suma neturtinei žalai atlyginti yra didintina, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo sumą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Lt (vienas tūkstantis litų) neturtinės žalos atlyginimo.
Nutartis neskundžiama.