Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-222-175/2016;

Teisėja Inga Liubinienė Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00994-2014-8;

2016 m. kovo 24 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Urtei Zagurskytei, dalyvaujant prokurorei Ramunei Brazdeikytei, nuteistajam E. U., jo gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. U. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo E. U. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., 178 str. 2 d. ir nuteistas:

pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu 8 mėnesiams;

pagal BK 178 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, E. U. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 4 mėnesiams.

Iš E. U. ir S. B. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. I. solidariai priteista 579,24 Eur turtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti A. K., E. M., D. S., S. B., tačiau jų atžvilgiu skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. U. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrai su A. K., E. M., D. S., pažeidė viešąją tvarką, o būtent jie 2014 m. rugsėjo 2 d., apie 21.30 val. (duomenys neskelbtini), parke netoli (duomenys neskelbtini) tvenkinio, veikdami bendrai, S. B. 2014 m. rugsėjo 2 d. vakare, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu, (duomenys neskelbtini) parke ir einant iš šio parko link (duomenys neskelbtini), palenkus visus bendrai sumušti A. ir A. I., viešoje vietoje, įžūliais veiksmais, pasireiškusiais fizinio smurto panaudojimu, pašalinių asmenų akivaizdoje demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai: A. K. sudavė nukentėjusiajam A. I. vieną smūgį į nosį, šiam nuo smūgio nukritus ant žemės, E. M. įspyrė A. I. ne mažiau kaip tris smūgius į šonus, tuo metu E. U., D. S. įspyrė A. I. ne mažiau kaip tris kartus į veidą, kumščiu sudavė į veidą ne mažiau kaip du smūgius, ne mažiau kaip du smūgius kumščiu ir koja į nugarą, tokiais savo veiksmais nežymiai sutrikdė A. I. sveikatą dėl poodinės kraujosruvos nosies nugarėlės srityje, po to, tęsdami nusikalstamą veiką, A. K. spyrė A. I. vieną kartą į kojas, šiam nuo spyrio nukritus, E. M. įspyrė A. I. ne mažiau kaip tris kartus į šoną, tuo metu D. S., E. U. rankomis ir kojomis sudavė A. I. ne mažiau kaip šešis smūgius į rankas, galvą, šonus, kojas, tokiais savo veiksmais mušdami sukėlė A. I. fizinį skausmą, bei tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką;

be to, E. U. nuteistas už tai, kad jis su S. B. 2014 m. rugsėjo 2 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini) parke netoli (duomenys neskelbtini) tvenkinio, veikdami bendrai, E. U. liepus A. I. duoti pinigų ir šiam išsitraukus piniginę, iš jos atvirai pagrobė 2000 Lt, kuriuos E. U. iš karto perdavė S. B., taip padarė nukentėjusiajam A. I. turtinę 2000 Lt (579,24 Eur) žalą.

Teismo posėdyje nuteistasis E. U. ir jo gynėja apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (BPK 320 str. 3 d.) ir, prireikus, ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad teismo išvados dėl jo kaltės padarius BK 178 str. 2 d. neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių, ginčija atliktą įrodymų vertinimą nurodydamas, kad kaltu jis buvo pripažintas remiantis tik nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai.

Pažymima, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gautų duomenų vertinimas ir jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 str. 2 d. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 str. 5 d. nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y., juos vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje keltos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami ir įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, 2K-122/2011 ir kt.).

Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka ir dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas BPK 20 str. numatytų įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė ir nepadarė kitų esminių BPK pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Teismo nuosprendyje pateikti pakankami įrodymų vertinimo motyvai, paaiškinta, kodėl tam tikrais duomenimis teismas nesiremia, taip pat nurodyta, kokie duomenys pripažinti įrodymais ir kokias aplinkybes jie patvirtina, taip pat kokie bylos duomenys paneigia nuteistojo iškeltą versiją. Aukštesniojo teismo vertinimu, skundžiamame nuosprendyje aprašyti duomenys, teismo pripažinti įrodymais, atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, jų visetas yra pakankamas pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. U. nuteistas už nusikaltimus, numatytus BK 284 str. 1 d., 178 str. 2 d. Kaltės dėl BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo E. U. neneigia ir įrodymų vertinimo šioje dalyje neginčija. Tačiau, kaip minėta, nuteistasis nesutinka su ta nuosprendžio dalimi, kuria jis pripažintas kaltu dėl 2000 Lt pagrobimo iš nukentėjusiojo A. I.. Nuteistasis E. U. viso proceso metu, taip pat ir apeliaciniame skunde, tvirtina, kad jis jokių pinigų iš nukentėjusiojo negrobė, o nukentėjusysis A. I. tokių pinigų ir neturėjo, todėl ir pagrobti jų negalėjo. Tačiau, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, šią nuteistojo versiją paneigia byloje ištirti nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai ir kiti rašytiniai įrodymai. Nukentėjusysis A. I. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad E. U. kartu su kitu nuteistuoju iš jo pagrobė 2000 Lt. Nurodė, kad pinigų buvo užsidirbęs užsienyje. Buvo sumuštas E. U. ir kitų šioje byloje nuteistų asmenų. Po prieš jį panaudoto smurto E. U. paklausė, ar jis turi pinigų, kadangi vyksta šventė, sakė, kad duotų. Tai girdėjo ir S. B.. Sakė, kad neturi, bet nuteistieji liepė duoti 30 Lt. Piniginėje turėjo pinigų, bet buvo kupiūromis po 200 Lt. Bandė išsisukti, tačiau E. U. pagrasino, kad S. B. jį „išjungs“ ir pasiims viską. Išėmęs piniginę norėjo duoti mažiau, tačiau E. U. pamatė, kad piniginėje daug pinigų, ją griebė ir pradėjo skaičiuoti. Suskaičiavo 2000 Lt. Pinigus iš E. U. paėmė S. B.. Nors nei E. U., nei S. B. šių aplinkybių nepripažino, pirmosios instancijos teismas neturėjo objektyvaus pagrindo abejoti nukentėjusiojo A. I. parodymų teisingumu ir jais netikėti. Apklausiamas teismo posėdyje A. I. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų paaiškinimų teisingumą. Aplinkybes dėl pinigų vagystės jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje ir akistatų su kaltinamaisiais metu. Tai, kad iš A. I. byloje nustatytomis aplinkybėmis buvo pagrobti pinigai, patvirtino ir įvykyje dalyvavęs jo brolis A. I., kuris paaiškino, kad A. I. išsitraukė piniginę tuo metu, kai šalia jo buvo E. U. ir S. B.. Šią aplinkybę patvirtino ir kaltinamasis E. M.. Tačiau jis nurodė, kad nukentėjusysis piniginę išsitraukė, nes S. B. pareikalavo atiduoti skolą. Pats S. B. teigė, kad muštynių metu nukentėjusieji jam nebuvo skolingi, 200 Lt skolą buvo atgavęs jau anksčiau. Įvertinus viso proceso metu nuoseklius, logiškus, dėl esminių aplinkybių sutampančius nukentėjusiųjų parodymus, palyginus juos su kaltinamųjų parodymais, kurie proceso eigoje nebuvo nuoseklūs, skyrėsi tarpusavyje, nekyla pagrįstų abejonių dėl to, kad skundžiamame nuosprendyje nustatytos pinigų iš nukentėjusiojo A. I. pagrobimo faktinės aplinkybės yra teisingos. Priešingai, negu tvirtinama apeliaciniame skunde, teismas vertino ne tik nukentėjusiųjų parodymus, rašytinius įodymus, bet ir paties E. U., kitų kaltinamųjų parodymus. Nuosprendyje pateikta išsami visų proceso metu apklaustų asmenų parodymų analizė, jie atitinkamai įvertinti tiek atskirai, tiek juos lyginant tarpusavyje ir padarytos atitinkamos išvados. Tai, kad teismas kaltinamųjų parodymus vertino kitaip, negu juos vertina apeliantas ir kaltinamųjų parodymų nelaikė E. U. nekaltumą patvirtinančiais įrodymais, savaime nereiškia, kad kaltinamųjų parodymai nebuvo vertinami ar buvo įvertinti neteisingai.

Skundo teiginiai, kad nukentėjusiojo A. I. parodymai dėl aplinkybių, kas pirmas paėmė piniginę, yra prieštaringi, taip pat nesudaro pagrindo abejoti teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Analizuojant nukentėjusiojo A. I. parodymus viso proceso metu matyti, kad iš tikrųjų 2015-01-13 apklausos metu nukentėjusysis nurodė, kad pinigus pirmas iš jo paėmė S. B.. Tačiau apklausiamas teismo posėdyje nukentėjusysis patvirtino, kad pirmas pinigus iš jo paėmė E. U., paskui perdavė S. B.. Taip pat paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu kai kurias aplinkybes galėjo supainioti, pirmą kartą dalyvavo apklausose, buvo pasimetęs. Teismo posėdžio metu duoti nukentėjusiojo paaiškinimai iš esmės atitinka jo parodymų patikrinimo vietoje, akistatų metu nurodytas aplinkybes, todėl jais netikėti ir vertinti juos, kaip iš esmės prieštaraujančius tarpusavyje, teismas neturėjo pagrindo.

Pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia ir apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas nesiaiškino, ar nukentėjusysis turėjo 2000 Lt, kiek jų buvo davęs broliui. Iš nuosprendžio motyvų akivaizdu, kad tokie apelianto teiginiai neatitinka tikrovės. Teismas argumentuotai pasisakė, kodėl tiki nukentėjusiojo A. I. paaiškinimais dėl iš jo pagrobtos sumos. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusysis A. I. nuo pat proceso pradžios nuosekliai tvirtino, kad iš jo buvo pagrobta būtent 2000 Lt. Taip pat nurodė pinigų šaltinį – užmokestį už darbą (duomenys neskelbtini). Tai, kad nukentėjusysis buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini), abejonių nekelia. Ši aplinkybė nustatyta ne tik paties nukentėjusiojo paaiškinimais, liudytojų parodymais, bet ir (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų raštu, kuriame nurodyta, kad A. I. su kitais globotiniais buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini) nuo 2014-06-18 iki 2014-08-29. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs laiko tarpą, kurį nukentėjusysis buvo (duomenys neskelbtini), šios šalies pragyvenimo lygį, itin trumpą laiko tarpą nuo nukentėjusiojo grįžimo iš užsienio iki nuskalstamos veikos padarymo, taip pat atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusiojo nusistatymas prieš kaltinamuosius, siekis jiems pakenkti duodant melagingus parodymus, nenustatytas, pagrįstai pripažino, kad netikėti nukentėjusiojo paaiškinimais dėl pagrobtos sumos nėra objektyvaus pagrindo. Nuteistasis E. U., nors ir nesutikdamas su tokia teismo išvada, skunde jokių duomenų, kurie tokias išvadas paneigtų, nenurodo. Nesutikimas su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis iš esmės yra grindžiamas subjektyviu byloje surinktų duomenų vertinimu pateikiant savo įvykių versiją, kuri buvo patikrinta nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir argumentuotai atmesta. Jokių kitų naujų esminių šiai bylai faktinių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ar įrodymų, kurie nebuvo ištirti ir įvertinti priimant skundžiamą nuosprendį, apeliantas skunde nenurodė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl E. U. kaltės padarius BK 178 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, paisė BPK 20 str. reikalavimų, vadovavosi leistinais ir patikimais įrodymais, juos vertino nešališkai atsižvelgdamas į visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes. Visi įrodymai byloje išanalizuoti ir tinkamai įvertinti, išvados pagrįstos nustatytomis bylos aplinkybėmis, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas vienais įrodymais grindė savo išvadas, o kitus atmetė, kaip nepatikimus, nuosprendyje nurodyti. Aukštesnysis teismas su nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis pilnai sutinka.

Apeliaciniame skunde taip pat prašoma švelninti už BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą paskirtą bausmę ją mažinant 1/3. Kolegijos vertinimu, toks nuteistojo prašymas yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas. BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatyta, kad už šio nusikaltimo padarymą gali būti baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, tiek parinkdamas bausmės rūšį, tiek nustatydamas jos dydį, bausmių skyrimą reglamentuojančių normų nepažeidė, atsižvelgė ir įvertino visas aplinkybes, kurios yra svarbios bausmės individualizavimui. Paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė, negu sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, nėra aiškiai per griežta ar neproporcinga padarytam nusikaltimui, atitinka nuteistojo asmenybės ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo vertinimą. Pirmosios instancijos teismas bausmės rūšies parinkimą ir jos dydžio nustatymą išsamiai argumentavo ir pagrindė, kodėl mano, kad būtent tokio dydžio bausmė yra būtina BK 41 str. numatytiems bausmės tikslams, tiek nubaudimo, tiek prevenciniams užtikrinti. Dar labiau švelninti bausmę, kaip to prašo nuteistasis, nėra pagrindo. Dėl prašymo bausmę mažinti 1/3 kolegija pažymi, kad pagal BK 64¹ str. bausmė gali būti mažinama 1/3, kai nustatomos tam tikros privalomos sąlygos: bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu. Nagrinėjamu atveju šių būtinų sąlygų nėra nustatyta, byla buvo išnagrinėta įprasta tvarka, todėl taikyti minėto straipsnio nuostatas ir bausmę sumažinti 1/3 nėra formalaus pagrindo.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo E. U. apeliacinį skundą atmesti.