Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimos Šeputienės ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal suinteresuoto asmens – E. M. ir nuteistojo M. J. M. apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2022 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. M. pripažintas padariusiu nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 90 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, M. J. M. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta 4 metus naudotis teise vairuoti transporto priemones.

BK 72 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 4 dalies 1 punkto pagrindu M. J. M. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „DAIMLERCHRYSLER“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikacijos Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio E. M., saugomo UAB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), konfiskavimas.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti pradėjus vykdyti bausmę.

2022 m. vasario 3 d. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimu skirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą E. M. į turtą – automobilį „DAIMLERCHRYSLER“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikacijos Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant valdyti, naudoti, disponuoti, nuspręsta taikyti iki nuosprendžio dalyje dėl automobilio konfiskavimo pradėjimo vykdyti.

Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra įpareigota nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti M. J. M. 1 000 eurų, įmokėtą kaip užstatą.

Automobilį „DAIMLERCHRYSLER“ (Mercedes-Benz), valst Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacijos Nr. (duomenys neskelbtini), raktų ryšulį, sudarytą iš automobilio užvedimo raktelio, automobilio pultelio ir pakabuko, perduotus saugoti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ transporto priemonių saugojimo aikštelę, (duomenys neskelbtini), nuspręsta perduoti institucijai, vykdančiai nuosprendį dėl turto konfiskavimo;

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. J. M. nuteistas už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatyta daugiau kaip 1,51 promilių neblaivumas, o būtent: 2022 m. sausio 29 d. apie 23 val. 55 min. M. J. M. (duomenys neskelbtini), vairavo E. M. priklausantį automobilį „DAIMLERCHRYSLER“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, t. y. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kalvarijos policijos komisariato vyr. patrulis G. G. ir vyr. patrulis A. L. alkoholio matavimu prietaisu "Drager Alctest 7510", prietaiso Nr. ARPK-013, patikros Nr. 1475140, 2022 m. sausio 30 d. 00.16 val. jam nustatė 1,68 promilių girtumą.

Motyvuojamoji dalis

M. J. M. ir E. M. apeliaciniai skundai atmestini.

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2022 m. birželio 21 d. nuosprendžio padavė nuteistasis M. J. M. bei transporto priemonės, kurią šiuo nuosprendžiu buvo nuspręsta konfiskuoti, savininkas – E. M.. Nuteistasis neginčija jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių, veikos kvalifikavimo ir kaltės klausimų, taip pat ir apylinkės teismo sprendimo paskirti jam baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą 4 metus naudotis teise vairuoti transporto priemones, tik prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl paskirtos bausmės bei baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo. O būtent, M. J. M. prašo sumažinti apylinkės teismo nustatytą arešto bausmės dydį ir atidėti šios bausmės vykdymą vadovaujantis BK 75 straipsniu bei panaikinti nuosprendžio dalį dėl automobilio „DAIMLERCHRYSLER“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) konfiskavimo. Reikalavimas panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2022 m. birželio 21 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalies 1 punkto pagrindu, konfiskuotas automobilis „DAIMLERCHRYSLER“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) keliamas ir kito apelianto – E. M. skunde.

Dėl automobilio konfiskavimo

7. Kadangi tiek E. M., tiek M. J. M. skunduose dėstomi argumentai ir motyvai, kuriais jie grindžia savo prašymą panaikinti nuosprendžio dalį dėl automobilio „DAIMLERCHRYSLER“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) konfiskavimo, iš dalies sutampa, teisėjų kolegija dėl abiejų skundų pasisako kartu. Vertinant pateiktų apeliacinių skundų argumentus, visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kelių transporto priemonė laikoma nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje (nuo 2019 m. balandžio 1 d. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje), padarymo priemone ir atitinka pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto požymius (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-51-699/2018, 2K-80-511/2018, 2K-136-699/2018, 2K-81-676/2019).

8. Abejonių tuo, jog E. M. vardu registruota ir jam faktiškai priklausanti transporto priemonė – automobilis „DAIMLERCHRYSLER“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) panaudota M. J. M. inkriminuoto nusikaltimo padarymui, visiškai atitinka BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos priemonės sąvoką BK 72 straipsnio prasme, teisėjų kolegijai nekyla. Nors M. J. M. vairuota transporto priemonė nebuvo kaip nors specialiai pritaikyta nusikalstamai veikai daryti, tačiau be šios transporto priemonės nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymas būtų neįmanomas. Tokia išvada darytina įvertinus ne tik aukščiau aptartą nusikalstamos veikos padarymo priemonės išaiškinimą, (tai turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą), bet ir BK 281¹ straipsnio 1 dalies dispoziciją, kurioje motorinė transporto priemonė tiesiogiai įvardijama kaip komentuojamame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Akivaizdu, jog įvykdyti BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką be straipsnio dispozicijoje įvardintų transporto priemonių negalima. Todėl įvykio metu M. J. M. vairuotas automobilis laikytinas konfiskuotinu turtu BK 72 straipsnyje įtvirtintų nuostatų kontekste.

9. Tačiau nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad automobilis „DAIMLERCHRYSLER“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso ne nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui – nuteistajam, bet bendrosios jungtinės nuosavybės teise E. M. bei J. M.. Todėl, sprendžiant šios transporto priemonės konfiskavimo klausimą, įvertintinos ir BK 72 straipsnio 4 dalies nuostatos. Pagal BK 72 straipsnio 4 dalį, kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą ar ne, esant tam tikroms sąlygoms, viena kurių: perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, asmuo, kuriam priklauso konfiskuotinas turtas, žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti (BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktas).

10. Tiek M. J. M., E. M. bei J. M., tiek kartu su jais 2022 m. sausio 29 d. vakarą leidę ir pareigūnų sustabdytame automobilyje keleivių vietose sėdėję asmenys – I. D., I. L. ir V. V., ikiteisminio tyrimo bei pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu laikėsi pozicijos, jog E. M. ir J. M. priklausančią transporto priemonę M. J. M., būdamas neblaivus, vairavo be jų pritarimo, negavęs jų leidimo, jiems apie šią aplinkybę nieko nežinant, nes automobilio bendrasavininkai jame užmigo dar iki M. J. M. pradedant vairuoti jų transporto priemonę ir miegojo visą kelią, kol nuteistojo vairuojamas automobilis nebuvo sustabdytas policijos pareigūnų. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad tokie nuteistojo, transporto priemonių savininkų bei kitų šioje pastraipoje paminėtų liudytojų parodymai neatitinka objektyviai nustatytų aplinkybių ir buvo pagrįstai paneigti pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriems teisėjų kolegija pritaria ir jais neabejoja.

11. Vertinant M. J. M., E. M., J. M., I. D., I. L. ir V. V. parodymus tiek, kiek jie reikšmingi nustatinėjant aplinkybę, ar E. M. bei J. M. žinojo, jog jiems priklausanti transporto priemonė bus/yra vairuojama neblaivaus nuteistojo, t. y. kad ji bus panaudota baudžiamojo kodekso uždraustai veikai, visų pirma pažymėtina, jog E. M. bei J. M. buvo ir yra suinteresuoti duoti tokius parodymus, kurie leistų išvengti jų turto konfiskavimo. Tuo tarpu visi kiti asmenys – M. J. M., I. D., I. L. bei V. V., su automobilio „DAIMLERCHRYSLER“ savininkais yra susiję draugystės ar net šeiminiais ryšiais. Be to, iš esmės visų jų (M. J. M., I. D., I. L. bei V. V.) neprotingas elgesys 2022 m. sausio 29 d. vakarą, o būtent M. J. M. pasisiūlymas ar sutikimas vairuoti apelianto ir jo sutuoktinės automobilį, nors puikiai suvokė, kad yra neblaivus, o kitų asmenų nesulaikymas M. J. M. nuo tokio poelgio, lėmė tokių pasekmių – E. M. ir J. M. priklausančio turto konfiskavimo – atsiradimą. Taigi, visiškai natūralu, kad, siekdami sušvelninti teisines pasekmes, prie kurių kilimo prisidėjo ir jie patys, šie asmenys taip pat yra suinteresuoti duoti savo gerai pažįstamiems asmenims naudingus, nors ir realybės neatitinkančius parodymus. Nors paminėtos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo nesivadovauti M. J. M., E. M., J. M., I. D., I. L. ir V. V. parodymais, tačiau jos įpareigoja teismą juos vertinti itin kruopščiai ir atidžiai, ką šiuo atveju apylinkės teismas ir padarė.

13. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo abejoti liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymų patikimumu, kadangi jie neprieštarauja tiek jau aptartiems rašytiniams įrodymams (vaizdo įrašui, padarytam pareigūno G. G. naudota tarnybine vaizdo kamera, įvykio vietos apžiūros protokolui), tiek G. G. tarnybinio pranešimo turiniui (1 t., b. l. 29). Šio tarnybinio pranešimo turinys taip pat paneigia apeliantų skundo motyvą, kad policijos pareigūnai aplinkybę, jog buvo važiuojama iš degalinės „(duomenys neskelbtini)“, kur buvo įsigyta maisto produktų, nurodė tik teismo posėdžio metu. Ši aplinkybė buvo paminėta ir tarnybiniame pranešime, o ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnai apklausti nebuvo, taigi, dar kartą paminėti apeliantų ginčijamos aplinkybės jie netgi neturėjo galimybės. Be to, nenustatyta jokia priežastis ar priežastys, dėl kurių policijos pareigūnai G. G. bei A. L. būtų suinteresuoti šiuo atveju duoti melagingus parodymus. Nei nuteistasis, nei kuris nors iš liudytojų nenurodė, kad tarp jų ir paminėtų policijos pareigūnų yra kilę kokių nors nesutarimų, dėl kurių galėtų būti kerštaujama M. J. M. ir/ar jo draugams (ar bent vienam iš jų). Tokių aplinkybių nepaminėjo ir policijos pareigūnai. Priešingai, jie paaiškino, kad prieš sustabdydami automobilį, nežinojo kam šis priklausė. Iš byloje esančio vaizdo įrašo taip pat matyti, kad tiek M. J. M., tiek kartu su juo vakarą leidę liudytojai su policijos pareigūnais, tiek pastarieji su nuteistuoju ir jo kompanija bendravo pakankamai pagarbiai, nereiškė vieni kitų atžvilgiu jokių pretenzijų, kurios galėtų sudaryti prielaidas spręsti apie policijos pareigūnų nusiteikimą prieš nuteistąjį, E. M. ir/ar kitus liudytojus.

14. Atmestina ir apeliantų versija, kad policijos pareigūnai davė klaidingus parodymus, kadangi sumaišė nagrinėjamą įvykį su visai kitu įvykiu, kadangi liudijo teisme peržiūrėję vaizdo įrašą, kuriame užfiksuoti visai kiti asmenys bei kitas automobilis. Nors prie bylos medžiagos iš tiesų buvo prijungtas vaizdo įrašas, kuris niekaip nesusijęs su šioje byloje nagrinėjama nusikalstama veika, tačiau pažymėtina, kad šis vaizdo įrašas nebuvo peržiūrėtas prieš apklausiant G. G. ir A. L. – jis prokurorės buvo pateiktas ir teisme peržiūrėtas tik 2022 m. birželio 7 d., o pareigūnai buvo apklausti 2022 m. gegužės 10 d. vykusiame teisiamajame posėdyje. Be to, prokurorės 2022 m. birželio 7 d. pateiktame vaizdo įraše matomi tik du automobiliu važiavę asmenys, abu buvo apsirengę, nei patikrinus jo vairuotoją, nei vairuojamą automobilį, pažeidimai neužfiksuoti. Tuo tarpu tiek G. G., tiek A. L., duodami parodymus aiškiai nurodė, jog analizuojamu atveju, sustabdžius automobilį, juo važiavo viso šeši asmenys, kurių vienas – sėdintis priekinėje keleivio sėdynėje buvo nepilnai apsirengęs (iš vaizdo įrašo, padaryto pareigūno G. G. naudota tarnybine vaizdo kamera, iš tiesų matyti, kad V. V. nedėvėjo kelnių), tarp jų buvo ir automobilio savininkas, kuris sėdėjo gale (ką taip pat patvirtina visuma byloje surinktų įrodymų), automobilio vairuotojui buvo patikrintas neblaivumas, nustatyta, kad jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Taigi, pareigūnai nurodė labai konkrečias bei specifines tik su šioje byloje tiriamu įvykiu susijusias aplinkybes, todėl nėra jokio pagrindo kelti abejones, kad apklausiami policijos pareigūnai galėjo sąžiningai klysti, duodami parodymus apie visai kitą, vykdant savo tarnybines funkcijas nustatytą teisės pažeidimą.

15. Bandydami įrodyti, kad policijos pareigūnai klydo duodami parodymus, apeliantai taip pat teigia, kad jei jie būtų važiavę nuo degalinės „(duomenys neskelbtini)“, kaip kad teigė G. G. bei A. L., prie įvykio vietos apžiūros protokolo esančiose fotonuotraukose, kuriose užfiksuota sustabdyto automobilio stovėjimo vieta, negalėjo būti matomi medžiai, kadangi jie, važiuojant nuo degalinės „(duomenys neskelbtini)“, dešinėje pusėje neauga. Šio skundo argumento teisėjų kolegija nei patvirtinti, nei atmesti negali, kadangi byloje fotonuotraukų, iš kurių būtų galima spręsti apie įvykio vietoje esančią augmeniją iš abiejų kelio pusių, nėra, o patys apeliantai jį pagrindžiančių įrodymų nepateikė, jų išsireikalauti į bylą neprašė. Vis tik, įvertinusi 13-14 šios nutarties punktuose išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad vien dėl šios apeliantų nurodytos ir nepaneigtos aplinkybės abejoti policijos pareigūnų parodymų teisingumu pagrindo nėra ir jais vadovaujasi.

16. Papildant pirmosios instancijos teismo argumentus ir motyvus, taip pat pažymima, jog nuteistojo, transporto priemonės savininkų bei su jais buvusių liudytojų I. D., I. L., V. V. versija, kad visi šie asmenys, apart M. J. M., automobilyje užmigo dar iki nuteistajam pradėjus važiuoti automobiliu, yra neįtikima ir nelogiška dėl toliau aptartinų aspektų. Byloje surinktais įrodymais yra neginčytinai nustatyta ta aplinkybė, kad nuo (duomenys neskelbtini) ežero iki vietos, kurioje buvo sustabdyti policijos pareigūnai, automobiliu „DAIMLERCHRYSLER“ važiavo viso šeši asmenys. Keturi iš jų – E. M., J. M., I. D. bei I. L. – sėdėjo automobilio gale, kur tiek leidžiama važiuoti, tiek vietos pakanka sėdėti tik trims asmenims. Taip pat nustatyta, kad, policijos pareigūnams sustabdžius automobilį, I. L. sėdėjo ant kelių E. M.. Jei tikėti M. J. M. bei kartu su juo tą vakarą leidusių asmenų parodymais, tai pirmieji į automobilį nuėjo E. M. bei J. M., vėliau I. D. su I. L., kuriems atėjus E. M. bei J. M. jau miegojo, ir tik po kurio laiko prie jų prisijungė M. J. M. bei V. V.. Tokia liudytojų sėdėjimo tvarka yra akivaizdus patvirtinimas, jog į automobilį buvo nueita ne tikslu pamiegoti ar pasišildyti, o būtent siekiant nuo (duomenys neskelbtini) ežero parvažiuoti namo, kadangi priešingu atveju I. D. bei I. L. nebūtų buvę tikslinga sėstis į automobilio galą, kur, anot jų, jau ir taip miegojo du asmenys, kai tuo tarpu dvi priekinės sėdynės buvo laisvos. Nelogiški ir paaiškinimai, kad transporto priemonės savininkai ar bent vienas iš jų, net jei iš tiesų buvo užmigę iki tol, kol į automobilį atėjo kiti asmenys, automobilį užvedus ir pradėjus važiuoti bei važiuojant taip ir neišsibudino iki tol, kol buvo sustabdyti policijos pareigūnų. Pažymėtina, jog J. M. nurodė, jog įvykio vakarą išgėrusi tik 2-3 skardines alaus, kad prieš tai alkoholio nevartojo. Ji taip pat teigė, kad jau po to, kai išgėrė alaus, maudėsi ežere. Teisėjų kolegija netiki, kad toks suvartoto nestipraus alkoholio kiekis, juo labiau, kai po to, liudytoja dar maudėsi šaltame vandenyje (atkreiptinas dėmesys, kad analizuojama veika buvo įvykdyta sausio mėnesį), kas įprastai veikia tonizuojančiai ir asmenys dėl išskiriamo didelio adrenalino kiekio ne dar labiau apsvaigta, o priešingai jaučia mažėjantį alkoholio poveikį, galėjo suveikti taip, kad J. M. buvo įmigusi taip kietai, jog nejautė ir negirdėjo nei kaip buvo užvestas automobilis ir juo buvo važiuojama pakankamai nemažą atstumą, nei kaip, anot I. L. ir I. D., ši, jau važiuojant automobiliu, perlipdama per ją (J. M.), persėdo nuo savo draugo kelių ant E. M. kelių.

17. Teisėjų kolegija taip pat visiškai pritaria ne tik pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad transporto priemonės savininkai žinojo, kad jų automobilis yra vairuojamas M. J. M., bet ir išvadai, kad E. M. negalėjo nežinoti ir nesuprasti, kad jį nuteistasis vairavo būdamas neblaivus. Tokią versiją neabejotinai paneigia tas faktas, kad M. J. M. su E. M., prieš nuteistajam vairuojant automobilį, kartu buvo pakankamai ilgą laiką, kartu vartojo alkoholį, be to, nuteistojo neblaivumas buvo patvirtintas ne tik tikrinimo alkotesteriu rezultatais, bet buvo nustatyti ir kiti akivaizdūs neblaivumo požymiai – iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai.

18. Skunde E. M. taip pat teigia, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo garantuota jo, kaip konfiskuotino automobilio savininko, teisių apsauga. Su šiuo skundo argumentu taip pat nesutiktina. Teismų praktikoje iš tiesų laikomasi nuostatos, kad asmeniui, kuriam nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė gali būti konfiskuota, privalo būti suteikiamos tinkamos procesinės garantijos. Pagal galiojančias BPK nuostatas trečiasis asmuo, iš kurio gali būti konfiskuojamas turtas, iš esmės neturi aiškaus procesinio statuso ikiteisminio tyrimo stadijoje ir proceso pirmosios instancijos teisme metu. Tačiau sprendžiant turto konfiskavimo klausimą turi būti imamasi visų priemonių siekiant garantuoti tokio asmens teisių apsaugą: nustatomos reikšmingos aplinkybės, asmeniui suteikiama galimybė išdėstyti savo poziciją, pateikti atitinkamus argumentus ir pan. Kaip nustatyta byloje surinktais įrodymais, E. M. apie tai, kad jo vardu registruota transporto priemonė gali būti konfiskuota, buvo žinoma nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, kadangi jis pats asmeniškai važiavo automobiliu, kai jį sustabdė policijos pareigūnai ir nustatė, kad M. J. M. yra neblaivus. Apelianto akivaizdoje M. J. M. buvo nušalintas nuo vairavimo, o transporto priemonė paimta ir perduota saugoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ saugojimo aikštelėje, su kuo E. M. buvo supažindintas pasirašytinai (1 t., b. l. 35-36). Vėliau apeliantas buvo apklaustas kaip liudytojas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Iš E. M. duotų parodymų turinio, yra akivaizdu, kad jis buvo apklausiamas bei davė parodymus ir apie aplinkybes, kurios reikšmingos sprendžiant jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės (ne)konfiskavimo klausimą. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad apeliantas, kaip transporto priemonės, kuri gali būti konfiskuotina kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė, bendrasavininkas dar ikiteisminio tyrimo metu teikė prašymą dėl automobilio „DAIMLERCHRYSLER“ grąžinimo (1 t., b. l. 56) ir šis jo prašymas buvo išnagrinėtas, priimant rašytinį procesinį sprendimą – prokurorės nutarimą (1 t., b. l. 58), kurį jis turėjo teisę skųsti vyriausiajam prokurorui. Nurodytos aplinkybės neabejotinai paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad E. M. nebuvo žinomos jo, kaip turto, kuris gali būti konfiskuotas, savininko teisės ir jis neturėjo galimybėmis jomis naudotis.

19. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, konstatuojama, kad keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl automobilio „DAIMLERCHRYSLER“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) konfiskavimo nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tinkamai pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, neabejotina, kad apylinkės teismas tinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas ir pagrįstai konfiskavo E. M. bei J. M. priklausančią transporto priemonę. Taip pat nenustatyta, kad ikiteisminio tyrimo ar nagrinėjimo teisme metu buvo neužtikrintas teisingas procesas, efektyvi konfiskuotos transporto priemonės savininko teisių gynyba. Spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo iš M. J. M., kaip to prašoma nuteistojo skunde, įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, pagrindo taip pat nėra. Aplinkybės, kurioms esant E. M. bei jo sutuoktinei priklausanti transporto priemonė negali būti konfiskuojama, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatytos.

Dėl M. J. M. paskirtos bausmės

20. Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pažymėtina, jog skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, tai yra kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

21. Kadangi nuteistasis skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą nepripažinti jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, o asmens atsakomybę lengvinančių aplinkybių teisingas nustatymas ir tinkamas jų įvertinimas, kaip matyti iš ankstesnėje pastraipoje nurodyto reglamentavimo, turi reikšmės bausmės skyrimui, teisėjų kolegija pirmiausia pasisako šiuo aspektu.

22. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu; kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi, kad tokia pati situacija ateityje nepasikartotų. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-107/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-334-699/2017 ir kt.). Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, tik tada, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje bylose Nr. 2K-7-107/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-139/2015).

23. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog M. J. M. pripažino visus jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau pažymėjo, jog nuteistasis davė neteisingus parodymus reikšmingus dėl nusikaltimo priemonės konfiskavimo, ir sprendė, kad, esant tokiai jo pozicijai, negali būti konstatuotas būtent nuoširdus jo gailėjimasis. Atsižvelgusi į kasacinio teismo praktikoje suformuotus kriterijus, jog nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, jis apibūdina ir savo poelgio vertinimą, taip pat stengimąsi suvokti ir sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, o, kaip matyti, nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai laikėsi pozicijos, kad automobilį vairavo apie tai nieko nežinant jo savininkams, tuo bandė suklaidinti teisėsaugos institucijas, kad galėtų padėti išvengti kitam asmeniui – E. M. ir jo sutuoktinei – neigiamų finansinių pasekmių, tretiesiems asmenims priklausančio turto konfiskavimo sąlygas ginčijo ir apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas M. J. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir į ją neatsižvelgęs, skirdamas nuteistajam bausmę, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

24. M. J. M. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Už šios nusikalstamos veikos padarymą asmuo baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

25. Apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas, tačiau nuteistasis vairavo automobilį ne tik neblaivus, bet ir neturėdamas tokios teisės, intensyvaus eismo kelyje, vežė keleivius, tokiu būdu sukeldamas didelį pavojų tiek sau, tiek keleiviams, tiek visuomenės ir eismo saugumui), kaltės formą (veika padaryta veikiant tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (veika baigta), jo asmenybę (nurodė, jog apeliantas teistas, taip pat ir už tokio paties pobūdžio nusikaltimo padarymą, nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, nors yra darbingas, tačiau nedirba ir pastovių pajamų neturi, buvo baustas administracine tvarka, tame tarpe ir už kelių eismo taisyklių pažeidimus, yra neapmokėjęs jam administracine tvarka paskirtų baudų). Skiriant bausmę atsižvelgta ir į tai, kad M. J. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o jo atsakomybę sunkina tai, kad veiką padarė būdamas recidyvistas. Įvertinęs paminėtų aplinkybių visumą, apylinkės teismas padarė išvadą, jog nuteistajam turi būti paskirta griežtesnė nei bauda bausmė – areštas maksimaliam šios bausmės rūšies terminui.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirtos bausmės rūšimi ar jos dydžiu. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad šis teistumas M. J. M. nėra pirmasis. Apeliantas viso teistas septynis kartus. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. baudžiamuoju įsakymu jis buvo nuteistas už analogišką veiką 40 parų arešto bausme. Šiuo baudžiamuoju įsakymu jam taip pat buvo uždrausta 2 metus naudotis teise vairuoti transporto priemones. Nuteistajam paskirta 40 parų arešto bausmė to paties teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartimi buvo subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu už vagystę paskirta bausme, ir nuteistajam nustatyta 90 parų arešto bausmė, kurią atlikęs iš areštinės M. J. M. paleistas tik 2019 m. kovo 18 d. Vis tik, nei minėtos arešto bausmės atlikimas, nei ankstesnių teistumų atveju taikytos bausmės (laisvės apribojimas bei laisvės atėmimas, kurio vykdymas buvo atidėtas) jokios įtakos jo elgesiui neturėjo, apeliantas iš praeities klaidų nepasimokė, ką akivaizdžiai patvirtina šioje byloje nagrinėtos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės: ją apeliantas padarė dar esant neišnykusiam teistumui. Kadangi nuteistasis, paskyrus jam Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. baudžiamuoju įsakymu 40 parų arešto bausmę už analogišką veiką išvadų nepadarė ir vėl nusikalto, be to, laikotarpiu nuo Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. baudžiamojo įsakymo priėmimo iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo dar buvo baustas eilę kartų administracine tvarka, tame tarpe ir už kelių eismo taisyklių pažeidimus (tris kartus už transporto priemonių vairavimą, kai tokios teisės neturi, kas reiškia, jog tokiais veiksmais jis sistemingai nesilaikė ankstesniu nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, bei kartą už nustatyto greičio viršijimą), teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo spręsti, kad paskyrus nuteistajam švelnesnę už areštą bausmę, ar sumažinus jo trukmę, bus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.

27. Nagrinėjamo klausimo kontekste svarbu paminėti ir tai, kad nors viena nuteistojo įvykdyta veika yra priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau visiškai pritartina apylinkės teismui, kad šiuo atveju nustatytas didesnis veikos pavojingumas, kadangi transporto priemonę M. J. M. vairavo neturėdamas tokios teisės, be to, tamsiu paros metu, kai eismo sąlygos reikalauja itin didelio vairuotojų atsargumo. Vertinant M. J. M. įvykdyto nusikaltimo pavojingumą, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad apeliantas tokiais savo veiksmais rizikavo ne tik savo, bet ir kartu su juo automobiliu važiavusių dar penkių asmenų bei kitų eismo dalyvių sveikata ar netgi gyvybe. Paminėtina ir tai, kad apeliantas sėdo už transporto priemonės vairo neblaivus, nesant jokios būtinybės vairuoti. Tiek šios, tiek aukščiau aptartos aplinkybės, rodo M. J. M. didelį neatsakingumą, lengvabūdiškumą ir sąmoningą savo veiksmų pavojingumo ignoravimą, kas taip pat turi būti įvertinta sprendžiant jo teisinės atsakomybės klausimą.

28. Priešingai nei teigiama skunde, apeliantui nustatytas arešto bausmės dydis neprieštarauja BK 61 straipsniui. Pagal minėto straipsnio 2 dalį, teismas parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio, atsižvelgdamas į visumą aplinkybių – tiek į atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, tiek į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. BK 61 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Šiuo atveju nebuvo nustatytas nuoširdus M. J. M. gailėjimasis, taip pat nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikalto būdamas recidyvistu, todėl apylinkės teismas nepadarė jokio pažeidimo paskirdamas nuteistajam arešto bausmę didesnę, nei šios bausmės rūšies vidurkis. Pažymėtina ir tai, kad nepaisant jau aptartų M. J. M. padarytos veikos didesnį pavojingumą atspindinčių aplinkybių, jo asmenybę išimtinai neigiamai charakterizuojančių duomenų bei atsakomybę sunkinančių bei atsakomybę lengvinančių aplinkybių santykio, apylinkės teismas paskyrė nuteistajam ne pačią griežčiausią BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Todėl, esant vien nepalankioms nuteistajam aplinkybėms, sprendimas paskirti areštą maksimaliam šios bausmės rūšies terminui, yra teisingas. Tokia bausmė nelaikytina per griežta, neproporcinga tiek nuteistojo asmenybei, tiek jo įvykdytam nusikaltimui.

29. Pagrindo švelninti M. J. M. bausmę nesudaro ir skunde dėstomi teiginiai apie jo socialinius ryšius. Apeliantas skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu niekur nedirbo, kad įsidarbino nenurodė ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Jis nevedęs, nors turi vaikų, tačiau su jais negyvena. Teigdamas, kad realus arešto bausmės atlikimas pakenktų jo socialiniams ryšiams, nuteistasis skunde nurodo tik tai, kad jis padeda savo garbaus amžiaus ir neįgaliems kaimynams, taip pat mamai, su kuria gyvena, o, jam atliekant bausmę, nebus kas šiais asmenimis pasirūpina. Į bylą M. J. M. iš tiesų yra pateikęs (duomenys neskelbtini) gyventojų bei mamos pareiškimus apie jiems neva teikiamą nuteistojo pagalbą. Vis tik iš pareiškimų turinio matyti, kad M. J. M. (duomenys neskelbtini) gyventojams padeda tik epizodiškai, kad jie būtų nuo nuteistojo absoliučiai priklausomi, kad neturi jokių kitų artimųjų, kurie galėtų pasirūpinti jais ir jų buitimi, nei vienas nenurodo. Nuteistojo motina dar dirba, kaip nurodo, pati vairuoja transporto priemonę, todėl taip pat nėra jokio pagrindo spręsti, kad dėl prastos sveikatos ji negalėtų pasirūpinti savimi, sūnui atliekant arešto bausmę.

30. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog apylinkės teismas nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimo neatidėjęs M. J. M. paskirtos arešto bausmės vykdymo.

31. Bausmės vykdymo atidėjimas reglamentuojamas BK 75 straipsnyje. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį, asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Bausmės vykdymas <…> gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo <…> (BK 75 straipsnio 4 dalis). Taigi, baudžiamasis įstatymas nustato tiek formalųjį, tiek materialųjį kriterijus, kuriuos nuteistasis turi atitikti, kad jam paskirtoji arešto bausmė galėtų būti atidedama. Formalusis kriterijus – asmuo arešto bausme turi būti nuteistas pirmą kartą, materialusis – išvados, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, padarymas.

32. Pirmosios instancijos teismas arešto bausmės vykdymo nutarė neatidėti, padaręs išvadą, jog nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. nustatęs, kad M. J. M. neatitinka materialios bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos. Apygardos teismas, įvertinęs tai, kad Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. baudžiamuoju įsakymu M. J. M. jau buvo nuteistas arešto bausme, teistumas už šią nusikalstamą veiką nėra išnykęs, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nebuvo būtinybės svarstyti, ar nuteistasis atitinka materialiąją bausmės vykdymo atidėjimo sąlygą, kadangi jis neatitinka net formalaus kriterijaus – M. J. M. ne pirmą kartą nubaustas arešto bausme, todėl bausmės vykdymo atidėjimas šiuo atveju negalimas vien dėl šios priežasties. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu galiojančioje BK 75 straipsnio redakcijoje nėra įtvirtintos galimybės atidėti bausmės vykdymą asmeniui, ne pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas neturi jokio įstatymų numatyto pagrindo tenkinti tokio apeliacinio skundo prašymo.

33. Įvertinusi tai, kas išdėstyta aukščiau, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar būtų neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. M. J. M. skunde nėra nurodyta jokių aplinkybių, kurios ypač lengvintų jo teisinę padėtį ir būtų pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę. Todėl nuteistojo apeliacinis skundas netenkinamas ir šioje dalyje.

34. Apeliaciniame skunde M. J. M. taip pat teigia, kad šioje byloje nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios konstatuotinas tyrimo subjektyvus šališkumas. Jo manymu, šią aplinkybę patvirtina jo teikti prašymai užbaigti procesą teismo baudžiamuoju įsakymu, į kuriuos nebuvo atsižvelgta, bei tai, kad teismo iniciatyva buvo apklausti policijos pareigūnai. Teisėjų kolegija tokiam argumentui taip pat nepritaria ir konstatuoja, kad apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės niekaip nepatvirtina nei ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir (ar) prokuroro, nei teismo šališkumo subjektyviąja ar objektyviąja prasme. Pažymėtina, jog prokurorė, atmesdama nuteistojo prašymą pabaigti ikiteisminį tyrimą ne surašius kaltinamąjį aktą, o pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, tokį savo sprendimą aiškiai motyvavo. Kaip matyti iš 2022 m. kovo 18 d. nutarimo, jį lėmė prokurorės įsitikinimas dėl bausmės, kuri M. J. M. turėtų būti paskirta, griežtumo (1 t., b. l. 156-157). Tai yra, prokurorė, įvertinusi nuteistojo kriminogeninę praeitį, ir tai, kad anksčiau paskirtos bausmės įtakos jam nepadarė, sprendė, kad apeliantui turėtų būti skirta griežtesnė už baudą bausmė, o galimybės paskirti areštą teismo baudžiamuoju įsakymu įstatymas nenumato. Tokiu būdu prokurorė tik sudarė prielaidą teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, kas yra vienas iš baudžiamojo proceso tikslų. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo sprendimas apklausti policijos pareigūnus taip pat negali būti vertinamas kaip proceso organizavimo ar procesinių veiksmų atlikimo trūkumas, leidžiantis manyti, kad M. J. M. ir (ar) transporto priemonės savininkui – E. M. – buvo rodomas priešiškumas. Priešingai, toks sprendimas tik įrodo, jog apylinkės teismas ėmėsi visų priemonių, kad byloje būtų tinkamai surinkti ir išnagrinėti visi įrodymai, kurie gali turėti įtakos teisingam galutinio sprendimo dėl M. J. M. pripažinimo kaltu ar jo išteisinimo bei sąlygų (ne)konfiskuoti trečiajam asmeniui priklausantį turtą nustatymo priėmimui. Tuo tarpu jokių kitų aplinkybių, kurios patvirtintų, jog prokurorė ir teisėja buvo šališkos, turėjo išankstines nuostatas nuteistojo kaltės klausimu, tendencingai rinko tik jam bei transporto priemonės savininkui nepalankius duomenis, M. J. M. nenurodė, jų savo iniciatyva nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Pažymėtina ir tai, kad, nei nuteistasis, nei jo gynėjas ikiteisminio tyrimo metu neskundė tyrimą kontroliavusios ir jam vadovavusios prokurorės veiksmų, nereiškė nei jai, nei bylą nagrinėjusiai teisėjai nušalinimų. Tai reiškia, kad jokio prokurorės ar teismo šališkumo apeliantas ar jo gynėjas nepastebėjo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

M. J. M. ir E. M. apeliacinius skundus atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.