Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

2014-09-22 · Civilinė byla Nr. 2-3059-569/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-09-22
Bylos Nr.
2-3059-569/2014
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-02051-2014-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Lina Muchtarovienė
Ieškovas
AB „Lietuvos dujos“
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Vaistena“
Kategorijos
  • 113.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-3059- 569/2014m.Teisminio proceso Nr. 2-70-3-02051-2014-7Procesinio sprendimo kategorija: 113.1.; 116.4 (S)
ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugsėjo 22 d.Šiauliai
Šiaulių apylinkės teismo teisėja Lina Muchtarovienė,sekretoriaujant Ritai Levickytei, dalyvaujantieškovo atstovui L. B.,atsakovo atstovui Artūrui Tupikui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos dujos“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vaistena“ dėl minimalaus naujo vartotojo transportuotinų gamtinių dujų kiekių ir pajėgumų mokesčio, palūkanų priteisimo bei atsakovo UAB „Vaistena“ priešieškinį ieškovui AB „Lietuvos dujos“ dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovo AB „Lietuvos dujos“ atstovas L. B. paaiškino, kad 2003-09-19 ieškovas AB „Lietuvos dujos" Šiaulių filialas ir atsakovas UAB „Vaistena“ sudarė Naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB "Lietuvos dujos" dujų sistemos sutartį Nr. 03-148. 2011-11-16 tarp šalių buvo pasirašytas papildomas susitarimas Nr.11-188 prie 2003-09-19 Naujo vartotojo sistemos prijungimo prie AB "Lietuvos dujos" dujų sistemos sutarties Nr. 03-148. Ieškovas sutartimi įsipareigojo iki 2003-12-01 pastatyti dujų skirstymo sistemą, sujungti ieškovo sistemą su įrengta atsakovo sistema, eksploatuoti įrengtą dujų skirstymo sistemą ir įrenginius bei dujų apskaitos sistemą, užtikrinti gamtinių dujų perdavimą ir skirstymą iki atsakovo sistemos (Sutarties 6 p.). Atsakovas įsipareigojo pasirašyti su ieškovu Gamtinių dujų tiekimo arba perdavimo-skirstymo sutartį ir pirkimo-pardavimo sutartį su pasirinkta dujų tiekimo įmone bei pradėti vartoti gamtines dujas, tinkamai eksploatuoti savo dujų sistemą (Sutarties 7 p.), taip pat transportuoti ne mažesnius gamtinių dujų kiekius ir užsakyti ne mažesnius dujų skirstymo pajėgumus negu nurodyta 2011-11-16 Papildomo susitarimo Nr.11-188, 1 Priede. Atsakovas ir ieškovas sulygo, jog atsakovui apskaičiuotas minimalus transportuotinas gamtinių dujų kiekis per metus sudarys 7400 m³, o pagal pirminę sutartį atsakovas buvo įsipareigojęs per metus transportuoti gamtinių dujų 15000 m³. Sudarant minėtą susitarimą su atsakovu jokios apgaulės naudojama nebuvo, atsakovas galėjo derėtis, buvo pateikti atsakovui keli susitarimo variantai, buvo pateiktas dujų sunaudojimo grafikas per 2009-2013 m. Pasirašius minėtą susitarimą, atsakovas tampa nauju vartotoju. Be to, atsakovas būtų turėjęs sumokėti netesybas pagal pirminę sutartį, jei papildomo susitarimo šalys nebūtų pasirašę. 2013 metais atsakovas turėjo pareigą transportuoti 7600 m³ dujų kiekį, tačiau 2013 metais realiai transportavo dujų kiekį, lygų 7061 m³ (skirtumas 539 m³), taip pažeisdamas Papildomo susitarimo 1 p. (naujai išdėstytą sutarties 14 punktą), Papildomo susitarimo Priedo Nr. 1 nuostatas. Šalys sutarė, kad jei atsakovas neįvykdys sutarties 14 punkte numatytų įsipareigojimų, t. y. jei per metus transportuos mažesnį gamtinių dujų kiekį ir/arba, kai Papildomo susitarimo Priede Nr. 1 nurodytais skaičiuotinais metais taikoma dvinarė gamtinių dujų skirstymo kaina, užsisakys mažesnius dujų skirstymo pajėgumus negu numatyta Papildomo susitarimo Priede Nr. 1, arba per Papildomo susitarimo Priede Nr. 1 numatytus skaičiuotinus metus gamtinių dujų nevartos, privalės sumokėti ieškovui minimalų Naujo nebuitinio vartotojo transportuotinų gamtinių dujų kiekių ir pajėgumų mokestį. Vadovaujantis 2008-11-17 Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. O3-187 patvirtintoje Gamtinių dujų naujų vartotojų, naujų gamtinių dujų sistemų ir biodujų jėgainių prijungimo įkainių nustatymo metodikoje, metodikos 31 punkte nurodyta, kad vartotojo prijungimo sutartyje yra nustatomas minimalus nebuitinio vartotojo transportuotinas dujų kiekis ir pajėgumai, kuriems esant prijungtas naujas vartotojas nedidina kainos viršutinės ribos esamiems vartotojams. Jeigu vėliau vartotojas faktiškai transportavo mažesnį nei nustatytas minimalus transportuotinas dujų kiekis ar užsakė mažesnius pajėgumus, nei nustatyta prijungimo sutartyje, naujas nebuitinis vartotojas pagal minėtą Prijungimo metodikos 31 punktą privalo mokėti mokestį, kurio apskaičiavimo tvarka ir periodiškumas nustatytas prijungimo sutartyje. Mokestis vėliau yra įvertinamas skaičiuojant gamtinių dujų skirstymo kainos viršutines ribas, ir tai užtikrina, kad kainos esamiems gamtinių dujų sistemos naudotojams ir vartotojams nedidėtų, tokiu būdu įgyvendinant Gamtinių dujų įstatymo 37 straipsnio 7 dalies reikalavimą. Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 43, 31 punkte numatyta, kad naujasis vartotojas, kuris nesutinka su dujų įmonės siūlomomis Prijungimo sutarties sąlygomis, turi teisę dujų įmonės sprendimą apskųsti Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, kuri, savo sprendimu pripažinusi naujo vartotojo prašymą pagrįstu, gali įpareigoti dujų įmonę peržiūrėti naujam vartotojui siūlomas prijungimo sąlygas. Atsakovas, pasirašęs 2003 m. sutartį bei 2011 m. Papildomą susitarimą, nesikreipė į minėtą komisiją ir nekėlė jokių prieštaravimų. Atsakovas 2013 metais realiai transportavo dujų kiekį, lygų 4536 m ³ . Todėl ieškinio pateikimo metu atsakovas, nesuvartojęs 3064 kubinių metrų dujų, buvo skolingas 900,80 Lt dydžio mokestį. Tačiau kadangi atsakovas kitoje civilinėje byloje (Šiaulių apylinkės teisme Nr. 2-258-901/2014) padengė dalį turtinės žalos, padarytos ieškovui pažeidus dujų apskaitos prietaisą, ieškinį šioje byloje mažina. Civilinėje byloje buvo paskaičiuota ieškovui padaryta žala pagal teorinį paskaičiavimą, kuriuo nustatyta, kiek gamtinių dujų kubų atsakovas galėjo suvartoti. Kadangi byloje dėl turtinės žalos atlyginimo su atsakovu bylą baigė taikiai, ieškovas sutiko sumažinti jam padarytą turtinę žalą, atsiradusią pažeidus apskaitos prietaisą. Todėl mažina ieškinio reikalavimus šioje byloje ir mano, kad atsakovas privalo sumokėti ieškovui tokio dydžio mokestį, kuris ieškovui nekompensavo patirtų nuostolių ir yra lygus 158,46 Lt. Prašo priteisti iš atsakovo minimalaus nebuitinio vartotojo transportuotinų gamtinių dujų kiekio mokestį 158,46 Lt, paskaičiuotą su PVM, 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo visos priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas, priešieškinį prašo atmesti.

Atsakovas UAB „Vaistena“ atstovas Artūras Tupikas su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodė, kad 2011-11-16 susitarimas Nr. 11-188, kuriuo ieškovas grindžia savo ieškinio reikalavimus, prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, sudarytas suklydimo įtakoje ar panaudojant apgaulę bei naudojamas tikslu pasipelnyti vartotojo sąskaita, todėl prašo teismo minėtą susitarimą pripažinti negaliojančiu. Tarp AB „Lietuvos dujos" ir UAB „Vaistena" buvo sudaryta 2003-09-19 Naujo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos" dujų sistemos sutartis Nr. 03-148. Iš 2003-12-31 akto matyti, kad yra įrengtas 116,16 m. ilgio dujotiekis iki atsakovo pastato Gedimino g. 3, Kuršėnuose, kurio faktiška statybos kaina 10410 litų. Atsakovas sumokėjo 705,64 Lt (su PVM) už naujo vartotojo prijungimą prie dujų įmonės sistemos. Sutarties 14 punkte buvo numatytos netesybos vartotojui, suvartojusiam mažiau nei 90 proc. nustatyto metinio dujų kiekio. Per visą šios sutarties galiojimo laiką nuo 2003 iki 2011 m., vartotojas nemokėjo jokių netesybų. 2011-11-16 vartotojas pasirašė susitarimą Nr. 11-188, pakeitusią bei papildžiusią 2003-09-19 Naujo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos" dujų sistemos sutartį Nr. 03-148. Šiuo susitarimu ieškovas, prisidengdama pažadu sumažinti vartotojo įsipareigotą suvartoti dujų kiekį, įvedė vartotojui naują - minimalių naujo vartotojo transportuotinų gamtinių dujų kiekių ir pajėgumų mokestį, apie kurio įvedimą šalys nesitarė. Nustatytas susitarimo priede 7600 m³ transportuotinų dujų kiekis per metus nebuvo derybų objektas. Be to, ginčijamu susitarimu vartotojo padėtis buvo neproporcingai apsunkinta. Šio susitarimo 15 p., kuris anksčiau numatė netesybas pačiam tiekėjui, dabar numato mokestį vartotojui, pageidaujančiam sumažinti numatytus transportuoti gamtinių dujų kiekius. Susitarimo 16 p. patobulintas tiekėjo naudai, numatant delspinigius nuo laiku nesumokėtų sumų, ko sutartyje šalys nebuvo sutarę. Susitarimo 17 p. vartotojui numatyta pareiga mokėti naujai įvestą mokestį net nuosavybės teisių į statinius perleidimo atveju. Susitarimo 18 p. vartotojas įsipareigoja mokėti naujai įvestą mokestį nutraukiant sutartį, 19 p. detalizuojama mokesčio apskaičiavimo tvarka, 28 p. dujų įmonė numato teisę nutraukti gamtinių dujų perdavimą, jei vartotojas nemoka jos įvesto naujojo mokesčio. Susitarimu yra pakeistas sutarties Priedas Nr. 1, kuriame 5 metais pratęstas vartotojo įsipareigojimų terminas, t.y. nuo 2012 iki 2017 metų. UAB „Vaistena" atstovas mano, kad susitarimas nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Atsakovas, pasirašęs ginčijamą susitarimą, iš esmės neturėjo galimybės keisti jo sąlygų. Dėl šios priežasties, vartotojo interesai gali būti ginami tik tuo, kad sutarčių sąlygos, o ypač sąlygos dėl sankcijų, turi griežtai atitikti įstatymų reikalavimus, kad stipresnioji pusė negalėtų piktnaudžiauti savo teisėmis. Susitarimas yra palankus tik pačiam ieškovui, o vartotojas dar labiau apribojamas ir suvaržomas. Gamtinių dujų perdavimo, skirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių 23.6 p. nustatyta, kad dujų sistemų atsipirkimo laikas nebuitiniams vartotojams yra 10 metų, sutartis buvo pasirašyta 2003-09-19 Nr.03-148. Per 10 metų laikotarpį, nuo 2003-01-01 iki 2012-12-31, atsakovas šiuo naujai įrengtu dujotiekiu transportavo ir apmokėjo 86277 m³ gamtinių dujų kiekį, per 2013 m. suvartojo dar 8463 m³ gamtinių dujų kiekio ir toliau tęsia dujų vartojimą. Atsakovas mano, kad ieškovo 10410 litų investicija į naują dujotiekį jau yra atsipirkusi, todėl apmokestinti vartotoją papildomais mokesčiais dujų įmonė neturi pagrindo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Šiaulių apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-528-901/2014, iškelta pagal ieškovo AB „Lietuvos dujos" ieškinį atsakovui UAB „Vaistena", kurioje ieškovas įrodinėjo, jog atsakovas papildomai yra suvartojęs 4354 m³ dujų kiekį, kuris nebuvo apskaitytas naudojant dujų apskaitos prietaisą. Šį faktą patvirtino ieškovo 2013-06-20 PVM sąskaita faktūra LD Nr. 065143. Atsakovas sutiko apmokėti dalį ieškovo ieškinyje nurodyto suvartoto dujų kiekio ir šalys sudarė taikos sutartį byloje, pagal kurios 2 p. UAB „Vaistena" sumokėjo ieškovui už dujas 5190,55 Lt, t. y. atsakovas sumokėjo ieškovui už papildomą neapskaitytą 3927 m³ dujų kiekį. Tai reiškia, kad 2013 m. atsakovas suvartojo iš viso 8463 m³ (4536 m³ + 3927 m³) dujų ir savo įsipareigojimų pagal sutartį nepažeidė. Todėl skaičiuoti mokesčius jam ieškovas neturi pagrindo. Ginčijamas susitarimas suteikė ieškovui perdėtą pranašumą. Gamtinių dujų įstatymo 37 str. 6 d. numatyta, kad dujų įmonė padengia ekonomiškai pagrįstas sistemos plėtros ir naujų vartotojų prijungimo išlaidas. Nauji vartotojai padengia išlaidas, kurios viršija ekonomiškai pagrįstas naujų vartotojų prijungimo išlaidas. Ši įstatymo norma yra imperatyvaus pobūdžio, o ginčijamas susitarimas jai prieštarauja. Susitarime numatytais mokesčiais dujų įmonė siekia padengti ir ekonomiškai pagrįstas sistemos plėtros ir naujų vartotojų prijungimo išlaidas, todėl susitarimas yra niekinis ir negaliojantis Civilinio kodekso 1.80 str. 1 d. pagrindu. Derybos buvo vedamos dėl suvartotinų dujų kiekio per metus sumažinimo, tai vartotojas ir tikėjosi būtent su šiomis nuostatomis susijusių sutarties pakeitimų. 2003 metais sudarytos sutarties sąlygos vartotojui buvo žymiai palankesnės, todėl jis neturėjo jokio tikslo jų keisti. Vartotojas, žinodamas apie tikruosius dujų įmonės ketinimus, susitarimo nebūtų pasirašęs. Vartotojui nebuvo paaiškinta, kaip keisis jo padėtis pasirašius naują susitarimą. Prašo tarp AB „Lietuvos dujos“, veikiančio per AB „Lietuvos dujos“ Šiaulių filialą, ir UAB „Vaistena“ sudarytą 2011-11-16 papildomą susitarimą Nr. 11-188 prie 2003-09-19 Naujo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutarties Nr. 03-148 pripažinti negaliojančiu iš esmės suklydus sudarant sandorį, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.90 str. 1 d., arba pripažinti negaliojančiu vadovaujantis Civilinio kodekso 1.91 str. 1 d. sudarytą apgaulės įtakoje, priteisti iš ieškovo atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys ir priešieškinys atmestini.

Iš ieškovo atstovo ir atsakovo atstovo paaiškinimų ir bylai pateiktų dokumentų nustatyta, kad 2003-09-19 ieškovas AB „Lietuvos dujos" Šiaulių filialas ir atsakovas sudarė Naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB "Lietuvos dujos" dujų sistemos sutartį Nr. 03-148. 2011-11-16 buvo pasirašytas papildomas susitarimas Nr.11-188 prie 2003-09-19 Naujo vartotojo sistemos prijungimo prie AB "Lietuvos dujos" dujų sistemos sutarties Nr. 03-148 (25-35 b. l.). Ieškovas sutartimi įsipareigojo iki 2003-12-01 d. pastatyti dujų skirstymo sistemą, sujungti ieškovo sistemą su įrengta atsakovo sistema, eksploatuoti įrengtą dujų skirstymo sistemą ir įrenginius bei dujų apskaitos sistemą, užtikrinti gamtinių dujų perdavimą ir skirstymą iki atsakovo sistemos (Sutarties 6 p.). Atsakovas įsipareigojo pasirašyti su ieškovu Gamtinių dujų tiekimo arba perdavimo-skirstymo sutartį ir pirkimo-pardavimo sutartį su pasirinkta dujų tiekimo įmone bei pradėti vartoti gamtines dujas, tinkamai eksploatuoti savo dujų sistemą (Sutarties 7 p.), taip pat transportuoti ne mažesnius gamtinių dujų kiekius ir užsakyti ne mažesnius dujų skirstymo pajėgumus, negu nurodyta 2011-11-16 papildomo susitarimo Nr.11-188, 1 Priede.

Dėl priešieškinio reikalavimo pripažinti 2011-11-16 papildomą susitarimą Nr.11-188 negaliojančiu

Atsakovas prašo tarp šalių sudarytą 2011-11-16 papildomą susitarimą Nr.11-188, kurio pagrindu ieškovas pareiškė ieškinį, pripažinti negaliojančiu. Lietuvos teisės doktrinoje pripažįstamas ir teismų praktikoje taikomas sandorio stabilumo principas, kuris teisinių santykių stabilumą leidžia iškelti kaip savarankišką materialinį teisinį argumentą, tokiu būdu ribojant sandorių nuginčijimą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. LR CK 1.90 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais; nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 2, 4 ir 5 dalys). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Be to, CK 1.90 straipsnio 4 dalis nustato, kad suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgys, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.

Pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį sandoriai, turintys valios trūkumų, sudaryti dėl apgaulės, taip pat gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais pagal nukentėjusiojo ieškinį. Pagal kasacinio teismo praktiką, apgaulė CK 1.91 straipsnio prasme – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais. Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to šiuo atveju būtina įvertinti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Apgaulė gali pasireikšti tik tyčia ir tam, kad būtų pripažintas sandoris negaliojančiu kaip sudarytas dėl apgaulės, būtina nustatyti tyčinius veiksmus, kurie gali pasireikšti tiek tylėjimu, tiek aktyviais veiksmais.

Atsakovas nurodo, kad 2011-11-16 jis, būdamas vartotojas, su ieškovu, t. y. AB „Lietuvos dujos“ pasirašė papildomą susitarimą Nr. 11-188, pakeitusį bei papildžiusį 2003-09-19 Naujo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos" dujų sistemos sutartį Nr. 03-148. Anot atsakovo, šiuo susitarimu dujų įmonė, prisidengdama pažadu sumažinti vartotojo įsipareigotą suvartoti dujų kiekį, įvedė vartotojui naują - minimalų naujo vartotojo transportuotinų gamtinių dujų kiekių ir pajėgumų mokestį, apie kurio įvedimą šalys nesitarė. Teismas, vertindamas atsakovo argumentus, atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo atstovas, einantis įmonės direktoriaus pareigas, turintis gyvenimišką ir darbinę praktiką turėjo galimybę susipažinti su papildomo susitarimo sąlygomis, jame numatyto mokesčio apskaičiavimo tvarka, o nesutikus su dujų įmonės siūlomomis Prijungimo sutarties sąlygomis, turėjo teisę dujų įmonės sprendimą apskųsti Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, ko atsakovas nepadarė. Atsakovas yra juridinis asmuo, verslo subjektas, jam yra keliami didesni apdairumo reikalavimai pasirašant sandorius, juridinis asmuo turi didesnes galimybes konsultuotis su teisininkais, sudarydamas sandorius. Nors bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovas nuolat akcentavo, kad papildomo susitarimo sudarymo metu jam būtų tekę sumokėti apie 1900 Lt, kad sutartis, tarp šalių sudaryta 2003m. rugsėjo 19d., apskirtai būtų nutraukta, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, atsakovas nepateikė. Ieškovo atstovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad atsakovas, sudarant papildomą susitarimą, galėjo derėtis, jam buvo pateikti keli susitarimo variantai, buvo pateiktas dujų sunaudojimo grafikas per 2009-2013 m. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovui, prieš pasirašant sutartį, buvo išsamiai išaiškintos jos sudarymo sąlygos (b.l. 49). Nors atsakovui ieškovo rašytame rašte nebuvo nurodyta, kad pagal susitarimą jis privalėtų mokėti minimalų naujo vartotojo transportuotinų gamtinių dujų kiekių ir pajėgumų mokestį, tačiau, kaip jau buvo minėta, atsakovas yra juridinis asmuo, verslo subjektas. Todėl, teismo nuomone, atsakovas galėjo ir privalėjo įvertinti visas sutarties sąlygas, prieš ją pasirašydamas. Iš papildomo susitarimo, ieškovo atstovo paaiškinimų matyti, kad papildomas susitarimas buvo sudarytas todėl, jog atsakovas nepajėgė suvartoti sutartyje numatytą dujų kiekį, šią aplinkybę patvirtina ir ieškovo pateikti įrodymai (b.l. 84,85,86). Todėl buvo nustatytas ilgesnis sutarties terminas, per kurį ieškovui būtų atsipirkusi investicija į ieškovui įrengtą dujotiekį (b.l. 35), sutariant, kad atsakovas per metus suvartos ne 15000 kubų dujų, o 7600 kubų. Kad atsakovas ir vėliau, 2013 metais prašė ieškovo mažinti metams nustatytą dujų kiekį, matyti iš jo pateikto prašymo (b.l. 46). Įvertinus, koks buvo susitarimo sudarymo tikslas, nėra pagrindo teigti, kad ieškovas, pasiūlydamas sudaryti papildomą susitarimą, apgavo ar suklaidino atsakovą. Atsakovo atstovo išsakyta nuomonė, kad ieškovo investicija jau yra atsipirkusi, pagrįsta jo asmenine nuomone, tačiau ne objektyviais įrodymais. Todėl, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti 2011-11-16 papildomą susitarimą Nr.11-188 negaliojančiu, kaip sudarytą suklydimo ar apgaulės įtakoje.

Dėl ieškinio reikalavimo priteisti minimalų naujo vartotojo transportuotinų gamtinių dujų kiekių ir pajėgumų mokestį

Kaip jau buvo minėta, papildomu susitarimu atsakovas, nesunaudojęs per metus nustatyto dujų kiekio, įsipareigojo mokėti atsakovui minimalų naujo vartotojo transportuotinų gamtinių dujų kiekių ir pajėgumų mokestį. Kad nustatyti, ar atsakovas savo pareigą pagal papildomą susitarimą įvykdė, reikalinga nustatyti, kiek kubinių metrų dujų per metus jis suvartojo. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2013m. gegužės 31d. patikrinimo pas atsakovą metu buvo nustatyta, jog pažeista dujų skaitiklio plomba (civ.byla Nr. Nr. 2-528-901/2014m., b.l. 26). Iš civilinės bylos Nr. 2-528-901/2014m. dokumentų matyti, kad ieškovas paskaičiavo atsakovui neteisėtai sunaudotą dujų kiekį – 4354 kubinių metrų, ką patvirtina 2013-06-20 nebuitinio vartotojo padarytos žalos nustatymo aktas (civ.byla Nr. Nr. 2-528-901/2014m b.l. 29,30), šio akto pagrindu buvo išrašyta PVM sąskaita-faktūra 8953,59 Lt sumai (civ.byla Nr. Nr. 2-528-901/2014m b.l. 31). Žalą ieškovas atsakovui paskaičiavo vadovaujantis 2002-02-05 įsakymu Nr. 43 patvirtintų ,,Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių‘‘ numatyta tvarka. Iš šalių sutarties matyti, kad atsakovas 2013 metais turėjo pareigą transportuoti 7600 kubinių metrų dujų. Ieškovas šioje byloje teigia, kad atsakovas transportavo 4536 kubinių metrų (b.l. 44), tačiau iš civilinės bylos dėl turtinės žalos atlyginimo matyti, kad atsakovui buvo paskaičiuota, jog teoriškai jis sunaudojo dar 4354 kubinių metrų dujų. Kadangi minimalaus naujo vartotojo transportuotinų gamtinių dujų kiekių ir pajėgumų mokesčio tikslas yra užtikrinti, jog ieškovui atsipirktų dujotiekio investicija, šios aplinkybės rodo, kad atsakovas per 2013 metus privalėjo sumokėti ieškovui už dujų kiekį, kuris viršijo sutartyje numatytą kiekį. Iš civilinės bylos dėl žalos atlyginimo matyti, kad šalys šioje byloje sudarė taikos sutartį ir ieškovas sumažino gera valia atsakovui žalos atlyginimo už suvartotas dujas sumą nuo 8953,59 Lt iki 5190,55 Lt (civ.byla Nr. Nr. 2-528-901/2014m., b.l. 100,101). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalys gali laisva valia derėtis dėl žalos atlyginimo, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Tačiau ieškovas, padaręs nuolaidą kitoje byloje ir atsisakęs dalies žalos atlyginimo, pripažino, kad atsakovas suvartojo minimalų dujų kiekį per 2013 metus. Todėl, teismo nuomone, ieškovas negali reikalauti priteisti dalį mokesčio iš atsakovo, kurio nepadengė žalos atlyginimas, priešingu atveju taikos sutarties sudarymas kitoje byloje prarastų prasmę. Nors ieškovas teigia, kad kitoje byloje jis prašė priteisti žalos atlyginimą o šioje – mokestį, tai du skirtingi dalykai ir dvi skirtingos bylos, tačiau ieškovas, sumažindamas ieškinį šioje byloje, pripažino, kad šios bylos susijusios. Teismas akcentuoja tai, kad šiuo atveju atsakovui buvo paskaičiuotas suvartotų dujų kiekis, kuris atitinka sutarties nuostatas, todėl nėra pagrindo priteisti ieškovui jo prašomo mokesčio. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tais atvejais, kai energija vartojama pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t.y. savavališkai prisijungiant prie energijos tiekimo tinklų ne per apskaitos prietaisus arba kai apskaitos prietaisai sugadinti, suvartotos energijos kiekio objektyviai neįmanoma nustatyti pagal apskaitos prietaisų rodmenis, nes šie neužfiksuoja tikrojo suvartotos energijos kiekio, suvartotas kiekis ir atitinkamai šios energijos tiekėjo ar subjekto, atsiskaičiusio su tiekėju už kito asmens neteisėtai vartotą energiją, patirtų nuostolių dydis nustatomas remiantis kitais apskaičiavimo būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis Nr. 3K-3-460/2008).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir įvertinus byloje esančius įrodymus, ieškinys dėl sutartyje numatyto mokesčio, palūkanų priteisimo bei priešieškinys dėl papildomo susitarimo pripažinimo negaliojančiu atmestini. Ieškovas buvo pareiškęs ieškinį 900,80 Lt, kurį vėliau sumažino iki 158,46 Lt. Tokiu būdu ieškovas iš esmės atsisakė nuo dalies ieškinio reikalavimų. Ieškovo atsisakymas nuo dalies ieškinio neprieštarauja įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, todėl atsisakymas šioje dalyje priimtinas ir byla dalyje dėl 742,34 Lt mokesčio priteisimo nutrauktina (LR CPK 42str. 2d., 293str. 4p.).

Kadangi ieškinys ir priešieškinys atmesti, šiuo atveju nėra byloje laimėjusios šalies, todėl bylinėjimosi išlaidos nei ieškovui, nei atsakovui nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263,270 straipsniais, teismas,

nusprendžia:

Ieškovo AB „Lietuvos dujos“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vaistena“ dėl minimalaus naujo vartotojo transportuotinų gamtinių dujų kiekių ir pajėgumų mokesčio, palūkanų priteisimo bei atsakovo UAB „Vaistena“ priešieškinį ieškovui AB „Lietuvos dujos“ dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu atmesti.

Civilinę byla dalyje dėl 742,34 Lt mokesčio priteisimo nutraukti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Šiaulių apygardos teismą.

Teisėja Lina Muchtarovienė