Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį laisvės apribojimu 5 (penkiems) mėnesiams, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, dirbti arba būti registruotam darbo biržoje.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir priteista solidariai iš R. V., R. B., A. S. 32, 05 euro patirtas E. V. gydymo išlaidas ir iš R. V. 823, 55 euro patirtas R. R. gydymo išlaidas Valstybinei ligonių kasai. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. R. atsisakymas nuo ieškinio priimtas ir procesas dėl civilinio ieškinio nutrauktas. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. V. atsisakymas nuo ieškinio priimtas ir procesas dėl civilinio ieškinio nutrauktas. Procesas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinio nutrauktas.

Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir R. B. (R. B.), R. V. (R. V.), tačiau jų atžvilgiu apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. S. nuteistas už tai, kad jis, R. B., R. V. ir tyrimo metu nenustatytas asmuo veikdami kartu 2017-02-04, apie 01.00 val., viešoje vietoje - Vilniaus rajone, iš Merešlėnų kaimo link Parudaminio kaimo, likus apie 50 m iki Parudaminio asfaltuoto kelio, dėl chuliganiškų paskatų - be jokios priežasties, R. B. tyčia smogė vieną kartą kumščiu E. V. į galvos sritį, o nenustatytam asmeniui iš nugaros smogus kumščiu E. V. į galvos sritį bei patempus už striukės, ir E. V. nugriuvus ant žemės, R. B. su A. S. spyrė gulinčiam E. V. į įvairias kūno vietas, bendrai spirdami jam ne mažiau 15 kartų, taip bendrais veiksmais su tyrimo nenustatytu asmeniu padarydamas E. V. veido nubrozdinimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu bei sukeldamas šiam fizinį skausmą, tuo pat metu R. V. dešinės rankos kumščiu du kartus smogė R. R. į veido sritį (kairę pusę), po to vėl smogė kumščiu ne mažiau keturių kartų į R. R. veido sritį, o R. R. stengiantis ištrūkti ir pradėjus eiti link automobilio, R. V. sugriebęs šį už rankos, neleido, atstumdamas į šalį ir spirdamas automobilyje sėdinčiam E. V., po to, R. R. bandant atitraukti R. V. nuo automobilio „Opel Calibra“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir suklupus, R. V. spyrė suklupusiam R. R. į veidą, padarydamas sužalojimus, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, tuo pat metu tyrimo nenustatytas asmuo sudavė vieną kartą kumščiu D. K. į žandikaulį, vieną kartą sudavė į nugarą bei vieną kartą spyrė į koją, o D. K. nuo šių smūgių suklupus, du tyrimo metu nenustatyti asmenys smūgiuodami keliais D. K. ne mažiau dešimties kartų į pilvo sritį, sukėlė pastarajam fizinį skausmą, kai tuo pačiu metu, toje pačioje viešoje vietoje, vandališkais veiksmais A. S. kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu tyčia ne mažiau dviejų kartų spyrė į E. V. priklausančio automobilio „Opel Calibra“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galinį kairės pusės automobilio sparną bei alkūne į automobilio galinį stiklą, tokiais bendrais veiksmais sudaužydami galinius kairės ir dešinės pusės žibintą, kurių bendra vertė 50 eurų bei įlenkdami kairės pusės galinį sparną, kurio vertė 320 eurų, tokiais bendrais veiksmais sugadindami E. V. priklausantį turtą už 370 eurų, bei padarė nukentėjusiajam E. V. veido nubrozdinimus vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu bei sukėlė fizinį skausmą bei bendrais veiksmais sudaužydami galinius kairės ir dešinės pusės žibintą, kurių bendra vertė 50 eurų bei įlenkdami kairės pusės galinį sparną, kurio vertė 320 eurų, tokiais bendrais veiksmais sugadindami E. V. priklausantį turtą už 370 eurų.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

10. Iš paminėtų aplinkybių matyti, kad dėl A. S. smurtinių veiksmų nukentėjusiajam nagrinėjamu atveju yra prieštaravimų ir pašalinti šiuos prieštaravimus vienai iš konflikto pusių tvirtinant, kad fizinis smurtas buvo naudotas, o kitai šią aplinkybę kategoriškai neigiant ir nesant jokių kitų įrodymų, nėra galimybės. Esant tokiai situacijai ir vadovaujantis principu, kad visos abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti, vertinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, o aplinkybės dėl A. S. smurtinių veiksmų nėra įrodyta.

11. Tuo tarpu, net jeigu A. S. būtų padaręs žalą nukentėjusio asmens turtui, automobiliui, pirma, byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad kaltinamasis, spardydamas automobilį taip elgėsi dėl chuliganiškų ar kitų paskatų ar kad jo tyčia buvo nukreipta į to automobilio sugadinimą ar viešosios tvarkos sutrikdymą. Antra, byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių konstatuoti tyčinį kaltinamojo veiksmų pobūdį apgadinant automobilį „Opel Calibra“, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kaip jau minėta, kad nukentėjusieji byloje jokių turtinių pretenzijų kaltinamajam neturi. Todėl darytina išvadą, kad byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti bei patikrinti įrodymai nepatvirtina, jog kaltinamojo veiksmuose yra būtinieji BK 284 straipsnyje numatyti nusikaltimo sudėties požymiai - tyčinė kaltė, veika ir padariniai.

17. Iš paminėtų liudytojų parodymų matyti, jog sukeltas asmenų konfliktas nė vienam iš jų ypatingų neigiamų emocijų, dvasinių išgyvenimų ir šoko nesukėlė. O svarbiausia, ar būtent dėl A. S. atliktų veiksmų nukentėjusieji ar kiti asmenys patyrė šoką, išgąstį, nerimą? Tokių duomenų byloje nėra. Atsižvelgiant į kaltinamųjų parodymus, nukentėjusiųjų parodymus, taip pat į kitą baudžiamosios bylos medžiagą, kurioje nėra jokių duomenų apie dėl nuteistojo A. S. veiksmų kilusius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aptariamus galimus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarinius, dėl to darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju visuomenės rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyta. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, apskritai nepasisakė dėl A. S. kaltės klausimo t. y. asmens veiksmų paskatų, noro veikti tiesiogine tyčia, sutrikdant viešąją tvarką ar rimtį. Nagrinėjamu atveju, A. S. veiksmuose nebuvo tyčios veikti nusikalstamai t. y. asmuo neturėjo tikslo ir motyvo specialiai sutrikdyti viešąją tvarką ar visuomenės rimtį. Atvirkščiai, jo veiksmai buvo nukreipti į konflikto pašalinimą, jo malšinimą, ką patvirtina byloje surinkti įrodymai.

18. Atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju sprendžiant dėl A. S. baudžiamosios atsakomybės padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą, svarbi yra kilusio konflikto kilmė. Nors teismų praktikoje paprastai laikomasi pozicijos, kad BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo motyvai neturi reikšmės kvalifikavimui, jie gali būti tiek chuliganiški, tiek dėl asmeninių paskatų, šios bylos kontekste konfliktą lėmusios priežastys yra itin svarbios pateikiant teisinį subjektyviųjų požymių A. S. veiksmuose vertinimą. Taigi, vertinant konflikto pobūdį, A. S. elgesį konflikto metu, akivaizdu, kad šiuo atveju jo veiksmai negali būti vertinami, kaip siekis pažeisti viešąją tvarką, o nukentėjusiųjų veiksmai, kurie važiuodami automobiliu, bei kaip patys nurodė sustodami patikrinti ar nieko neužkabino, išlipo iš automobilio trise nakties metu, o vienam iš nukentėjusiųjų net išsitraukus ginklą ir laikant rankose einant link nuteistų asmenų, vertinami kritiškai, ko pasėkoje kilo ginčas.

19. Teismas kaip jau minėta, nustatė, jog, E. V. nugriuvus ant žemės, R. B. ir A. S. spyrė gulinčiam E. V. į įvairias kūno vietas, bendrai spirdami jam ne mažiau 15 kartų, taip bendrais veiksmais su tyrimo nenustatytu asmeniu padarydamas E. V. veido nubrozdinimus [...] toje pačioje vietoje, vandališkais veiksmais A. S. kartu su tyrimo nenustatytu asmeniu tyčia ne mažiau dviejų kartų spyrė E. V. priklausantį automobilį „Opel Calibra“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra tik išdėstyti bylos įrodymai, bet nepateiktos pagrįstos išvados ir motyvai dėl šios veikos kvalifikavimo ir įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių nusikalstamos veikos sudėties buvimą nuteistojo A. S. veiksmuose. Pirmosios instancijos teismas, A. S. nuteisė remdamasis vien tik kito nuteistojo R. B. parodymais ir frazėmis, jog jis su A. S. „puolė vairuotoją“ ir “jog A. mušėsi su trečiu vaikinu“, o duomenų, kurie pagrindžia ir įrodo A. S. kaltę dėl automobilio sugadinimo apskritai nėra. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismas pernelyg didelę reikšmę teikė kaltinamojo R. B. parodymams, bei visiškai atmesdamas nuteistąjį teisinančius ir kitus byloje esančius parodymus.

20. Teisminio nagrinėjimo metu iškilo klausimas dėl taikos sutarties bei jos pasirašymo aplinkybių, o svarbiausia - turinio. Taikos sutarties 5 punkte nurodoma, jog „Šalys patvirtina, jog A. S. jokių smurtinių ar kitų įžeidžiančių ir visuomenės rimtį trikdančių veiksmų neatliko, atvirkščiai, A. S. buvo tas asmuo kuris bandė tarp šalių kilusio ginčo metu situaciją spręsti taikiai“. Teisminio nagrinėjimo metu, proceso dalyviai patvirtino, savo parašu minėtą taikos sutartį, ko pasėkoje taip pat buvo atsiimtas civilinis ieškinys byloje ir pretenzijų kaltinamiesiems nukentėjusieji neturi, dėl padarytos žalos sveikatai ir turtui. Tačiau šiuo dokumentu teismas apskritai nesivadovavo. Nuosprendyje nėra jokių motyvų dėl taikos sutarties, jos reikšmės. Nuteistojo nuomone, tai yra reikšmingas dokumentas, kuriame yra išdėstoma asmenų valia, juolab, dar kartą pabrėžiamas A. S. veiksmų kryptingumas.

21. Nagrinėjamu atveju teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, surašytas atmestinai ir formaliai, todėl naikintas dalyje dėl A. S. baudžiamosios atsakomybės. Nuosprendis iš esmės pagrįstas tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, visiškai neatsižvelgiant ir nevertinant teisiamojo posėdžio metu tirtų įrodymų visumos, nuteistųjų palankūs įrodymai iš viso neanalizuoti, nemotyvuoti ir nevertinti. Be to, nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra tik išdėstyti bylos įrodymai, bet nepateiktos pagrįstos išvados ir motyvai dėl šios veikos kvalifikavimo ir įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių nusikalstamos veikos sudėties buvimą nuteistojo veiksmuose, kaltė grįsta išskirtinai prielaidomis, ignoruojant daugelį byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmestinas.

23. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

25. Įrodymų vertinimo bendrosios taisyklės ir principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

26. Nagrinėjamoje byloje teismas šių taisyklių vertindamas įrodymus nepažeidė, išsamiai išanalizavo tiek asmenų parodymų, tiek ir kitų byloje ištirtų įrodymų turinį, juos lygindamas ir gretindamas tarpusavyje tinkamai įvertino jų patikimumą ir nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pagrįstumu teismo išvadų tiek dėl faktinių veikos padarymų aplinkybių, tiek dėl nuteistojo kaltės.

27. Skunde nesutinkama su teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Apelianto teigimu, teismas neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių ir netinkamai įvertino surinktus duomenis byloje, todėl nepagrįstai nustatė, jog A. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str.

28. Skunde apeliantas kelia įrodymų pakankamumo klausimą dėl A. S. dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme, teigdamas, jog vieninteliai tiesioginiai A. S. kaltę dėl smurto panaudojimo įrodantys duomenys yra kito nuteistojo R. B. ikiteisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai, jog A. mušėsi su trečiu vaikinu. Apelianto tvirtinimu, minėtų įrodymų nuteistojo kaltei pagrįsti nepakanka, o kitų įrodymų byloje nėra. Taip pat, apelianto teigimu, vertinant nusikalstamos veikos aplinkybes dalyje dėl turto apgadinimo, nepakanka remtis tik nukentėjusiojo R. R. parodymais, jog automobilį spardė būtent A. S., kadangi kiti nukentėjusieji nurodė, jog prie automobilio buvo dar bent trys žmonės. Be to, nukentėjusiojo R. R. parodymų nepatvirtina kiti objektyvūs byloje surinkti duomenys (kitų nukentėjusiųjų, kaltinamųjų asmenų parodymai). Todėl visos abejonės turėtų būti vertintos nuteistojo naudai. Tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi skundo argumentus ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmetami.

29. A. S. nuo pat tyrimo pradžios neneigė buvęs inkriminuoto įvykio metu, tačiau savo kaltę neigė. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad su R. B. ir R. V. bandė atimti ginklą iš vairuotojo, tuomet atbėgo ir vairuotojo draugai, pradėjo stumdytis. Jis asmeniškai niekam nė vieno smūgio nesudavė, taip pat nematė, kad kas nors kam nors suduotų. Muštynių nebuvo, visi tik griuvinėjo ant slidaus kelio (3 t., b. l. 32). Teisme A. S. nurodė, kad R. V. pradėjo stumdytis su iš automobilio išlipusiu vaikinu, prasidėjo šūviai, R. B. nubėgo atiminėti iš jo šautuvo, bet atimti nepavyko, jis nukrito, kadangi buvo slidu. Jie visi trys nukrito – jis, Ruslanas ir tas, kuris buvo su šautuvu. Po to visi pradėjo stumdytis, o jis pradėjo juos skirstyti.

30. Tačiau, A. S. nurodytos versijos, jog jie gynėsi nuo išauto šūvio ir tik siekė atimti ginklą, bylos duomenys nepatvirtina. Byloje nuosekliais nukentėjusiųjų parodymais nustatyta, kad E. V. pirmąjį kartą iššovė į orą jau norėdamas nutraukti smurtinius veiksmus, t. y. būtent po to, kai buvo suduota jam pačiam ir kitam nukentėjusiajam R. R.. Šią aplinkybę iš dalies patvirtina ir nuteistojo R. V. parodymai, jog R. R. pavadinus juos narkomanais, jam sukilo pyktis ir jis du kartus sudavė R. R. į veido sritį. Tada E. V. šovė vieną kartą į orą, o po to Ruslanui į koją, iš viso buvo trys šūviai.

31. Tai, kad A. S. atliko smurtinius veiksmus bei apgadino nukentėjusiojo automobilį partvirtina tiek savo kaltę pripažinusio kito nuteistojo R. B. parodymai, tiek nukentėjusiojo R. R. parodymai, kurie, priešingai, nei teigia apeliantas, vertinant juos kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, abejonių nekelia.

32. Ikiteisminio tyrimo metu R. B. parodė, kad jis su A. S. puolė vairuotoją, prasidėjo muštynės tarp jų trijų. Nors, kaip teigia apeliantas, R. B. negalėjo nurodyti, kur sudavė A. S., bet ir nepaneigė, kad A. S. apskritai nesmurtavo. Po to, R. B. parodymais, A. S. mušėsi ir su trečiu vaikinu (3 t., b. l. 11-13). Teismo posėdžio metu R. B. patvirtino parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, t. y. kad jis su A. S. puolė vairuotoją. Tai, jog A. S., kaip tvirtina apeliantas, buvo tik tas asmuo, kuris bandė tarp šalių kilusio ginčo metu situaciją spręsti taikiai, nepatvirtina jokie bylos duomenys.

33. Iš nukentėjusiojo R. R. parodymų matyti, jog jis matė, kad į E. V. automobilio kairės pusės galinį sparną A. S. su dešine koja spyrė ne mažiau dviejų kartų (2 t., b. l. 100). Teismo posėdžio metu R. R. patvirtino parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu R. V. parodė, kad įvykio metu prie automobilio „Opel“ kairės pusės galo stovėjo A. S. ir R. B. (2 t., b. l. 176-178). Būtent kairės pusės automobilio sparno įlenkimas, be kitų apgadinimų, užfiksuotas ir įvykio vietos apžiūros protokole (2 t., b. l. 29-30). Visi šie nustatyti duomenys leidžia daryti teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad automobilio „Opel“ kairės pusės galinio sparno įlenkimas atsirado A. S. veiksmų pasekoje. Kaip jau minėta, nuteistojo kaltė grindžiama ne tik atkirai nukentėjusiojo R. R., ar nuteistojo R. B. parodymais, bet ir kitų teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, kurie leidžia minėtų asmenų nurodytas aplinkybes vertinti kaip patikimas ir grįsti jomis apkaltinamąjį nuosprendį.

34. Apeliaciniame skunde kaip esminis parodymų prieštaravimas, neva suteikiantis pagrindą abejoti minėtų asmenų parodymais, nurodoma tai, kad teisme jie nurodė ne visas įvykio aplinkybes, kaip antai R. B. nebepatvirtino, kad A. mušėsi su trečiu vaikinu. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors nuteistasis teisme neprisiminė visų įvykio aplinkybių, jis nepaneigė ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės, atsižvelgiant į jau aptartus R. B. parodymų patikimumo kriterijus, neleidžia abejoti tuo, jog jis matė A. S. naudojant smurtinius veiksmus. Tas pat pasakytina ir dėl R. R. parodymų patikimumo.

35. Šiuo gi atveju, paminėtina ir apeliaciniame skunde minima byloje esanti Taikos sutartis. Nors Taikos sutartimi “Šalys patvirtina, jog A. S. jokių smurtinių ar kitų įžeidžiančių ir visuomenės rimtį trikdančių veiksmų neatliko, atvirkščiai, A. S. buvo tas asmuo kuris bandė tarp šalių kilusio ginčo metu situaciją spręsti taikiai“, tai nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių ir, juo labiau, A. S. kaltės. Duodami parodymus tiek nukentėjusieji, tiek kiti liudytojai yra įspėjami dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, kas nėra daroma sudarant Taikos sutartį. Todėl teismas minėtu dokumentu pagrįstai vadovavosi tik tiek, kiek tai liečia žalos atlyginimo klausimus, tuo tarpu Taikos sutartyje išdėstyta šalių pozicija dėl A. S. veiksmų vertinimo, įrodomosios reikšmės byloje neturi.

36. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti ir su apelianto argumentu, jog šiuo atveju visuomenės rimtis ar tvarka nebuvo sutrikdyta. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šias pasekmes, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai.

37. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad kartu su kitais byloje nenustatytais asmenimis, konfliktą stebėjo ir mergina, kuri akivaizdžiai buvo sugluminta ir išsigandusi, bėgiojo, ragino visus nusiraminti, be jos, akivaizdžiai išsigandę buvo ir byloje nustatyti nukentėjusieji. Nustatytos faktinės aplinkybės, konflikto pradžia, smurto naudojimas, sukeltos pasekmės rodo nuteistųjų aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės ir elgesio normų niekinimą, siekimą priešpastatyti save aplinkiniams, pašalinių asmenų akivaizdoje. Abejonių, jog dėl įvykio buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, teisėjų kolegijai nekyla.

38. Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str. 1 d.) padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys Nr. 2K-447/2012, 2K-437/2013, 2K-397-895/2015). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. Aukščiau aptarti aktyvūs nusikalstami veiksmai patvirtina, jog A. S. veikė tiesiogine tyčia.

39. Nagrinėjamu atveju nusikalstama veika padaryta bendrais nuteistųjų veiksmais. Apeliacinis teismas pripažįsta, jog nuteistojo A. S. ir kitų nuteistųjų veiksmus apėmė bendra tyčia savo agresyviais veiksmais priešpastatyti save prieš nukentėjusiuosius, pademonstruoti nepagarbą ir niekinamą požiūrį į juos. Nors nenustatyta, kad nuteistasis A. S. su kitais nuteistaisiais iš anksto būtų taręsi dėl tokių veiksmų, teisėjų kolegija pripažįsta, jog jie vienas kito veiksmams pritarė konkliudentiniais veiksmais, kiekvienas iš jų neabejotinai suvokė, jog kėsinasi į tą patį objektą – atitinkamai į nukentėjusiųjų sveikatą bei turtą ir viešąją tvarką, savo elgesiu demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, kad nusikalstamą veiką daro ne vienas kuris iš jų, o bendrai, tam tikru būdu prie jos prisidėdami.

40. Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, jog byloje neabejotinai ir neginčytinai pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirtų ir nuosprendyje išsamiai bei visapusiškai įvertintų įrodymų visuma pagrįstai nustatyta, kad A. S., veikdamas kartu su R. B. ir R. V., padarė kaltinime jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, jo veika pagal BK 284 str. kvalifikuota teisingai.

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertindama tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. birželio 7 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.