- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-29
- Bylos Nr.
- 2A-777/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00027-2011-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Indovox“
- Kategorijos
- 54.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Audronės Jarackaitės ir Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Indovox“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-654-479/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos juodasis katinas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Indovox“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl PVM sąskaitų faktūrų pripažinimo negaliojančiomis; trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Prostinvest“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Klaipėdos juodasis katinas“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Indovox“ 103 666,81 Lt skolos, 8 554,57 Lt delspinigių, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad R. G. IĮ „KBR pramogos“ (dabar – UAB „Klaipėdos juodasis katinas“, t. y. ieškovas) ir UAB „Baltijos ąžuolas“ (dabar – UAB „Prostinvest“, t. y. trečiasis asmuo) 2008 m. kovo 31 d. sudarė patalpų nuomos sutartį Nr. 2008.03.31, pagal kurią trečiasis asmuo (nuomotojas) išnuomavo ieškovui (nuomininkui) komercinės paskirties patalpas Palangoje, (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną ieškovas ir trečiasis asmuo sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 08 BI-01, kuria laikė sudėtine minėtos patalpų nuomos sutarties dalimi ir pagal kurią ieškovas (vykdytojas) įsipareigojo suteikti trečiojo asmens viešbučio „(duomenys neskelbtini)“ Palangoje, (duomenys neskelbtini), gyventojams maitinimo ir aptarnavimo paslaugas. Atsakovas UAB „Indovox“ 2009 m. liepos 22 d. pranešimu informavo ieškovą, kad atsakovas iš trečiojo asmens perėmė teises ir pareigas, kylančias iš patalpų nuomos sutarties Nr. 2008.03.31. Ieškovas teikė paslaugas pagal paslaugų teikimo sutartį Nr. 08 BI-01 ir sutartyje nustatyta tvarka fiksavo paslaugų teikimą, tačiau atsakovas už suteiktas paslaugas neatsiskaitė.
Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti ieškovo 2009 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija KJK Nr. 90431, 2009 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija KJK Nr. 90432 ir 2009 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą KJK Nr. 90433 negaliojančiomis bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad per visą laikotarpį, kai atsakovas perėmė nuomotojo teises ir pareigas (2009 m. balandžio 3 d.) iki buvo nutraukta patalpų nuomos sutartis (2009 m. spalio 24 d.) ieškovas neišrašė ir nepateikė atsakovui nei vienos PVM sąskaitos faktūros už viešbučio klientams galimai suteiktas maitinimo paslaugas. Ginčijamos PVM sąskaitos faktūros nebuvo įtrauktos į atsakovo buhalterinę apskaitą. Ieškovui nepateikus šių PVM sąskaitų faktūrų, atsakovas neteko teisės atlikti tarpusavio užskaitos, nors pats ieškovas buvo skolingas atsakovui nesumokėtą patalpų nuomos mokestį ir komunalinius mokesčius. Ginčijamose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos sumos neatitinka realybės, neaišku, kokiu pagrindu jos buvo paskaičiuotos. Viena PVM sąskaita faktūra išrašyta už laikotarpį, kai atsakovas dar nebuvo įsigijęs viešbučio. Be to, ieškovas paslaugas teikė nesilaikydamas maisto kokybės ir higienos reikalavimų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui BUAB „Klaipėdos juodasis katinas“ iš atsakovo UAB „Indovox“ 53 123 Lt skolos, 1 912 Lt delspinigių, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir 180 Lt bylinėjimosi išlaidų, kitą ieškinio dalį ir atsakovo priešieškinį atmetė, priteisė valstybei iš atsakovo 1 651 Lt žyminio mokesčio ir 23 Lt pašto išlaidų. Teismas nustatė, kad viešbučio „(duomenys neskelbtini)“ administratorės sudarydavo sąrašus asmenų, turinčių teisę pusryčiauti ieškovui išnuomotose patalpose, ir sąrašus pateikdavo ieškovui, o trečiojo asmens darbuotojai priimdavo ieškovo išrašytas PVM sąskaitas faktūras, tačiau trečiasis asmuo pagal ieškovo išrašytas PVM sąskaitas faktūras lėšų nemokėjo. Liudytojas R. G. paaiškino, kad šalys tikėjosi atlikti įskaitymus, t. y. ieškovas nemokėjo patalpų nuomos mokesčio, o trečiasis asmuo nemokėjo už suteiktas maitinimo paslaugas, tačiau su atsakovu (trečiojo asmens teisių ir pareigų pagal patalpų nuomos sutartį perėmėju) dėl įskaitymų atlikimo nebuvo susitarta. Kadangi trečiojo asmens ir atsakovo 2009 m. balandžio 3 d. sudarytoje viešbučio patalpų Palangoje, (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartyje nėra nustatyta, kad atsakovas perima trečiojo asmens neįvykdytus įsipareigojimus, sutarties 4.1 punkte numatytas tik sudarytų sutarčių tęstinumas, teismas padarė išvadą, jog atsakovas neperėmė pareigos sumokėti už maitinimo paslaugas, kurias ieškovas suteikė trečiajam asmeniui. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų apie įskaitymų atlikimą tarp ieškovo ir atsakovo. Atsakovas, nutraukdamas patalpų nuomos sutartį, ieškovui nurodė sumokėti už patalpų nuomą, vėliau ieškovo bankroto byloje buvo patvirtintas atsakovo kreditorinis reikalavimas. Teismo nuomone, tai patvirtina, kad ieškovas su atsakovu nevykdė įskaitymų. Teismas nustatė, kad ieškovas maitinimo paslaugas teikė ir tuo metu, kai viešbučio patalpas iš trečiojo asmens įsigijo atsakovas ir pastarasis užsakinėjo pusryčius iš ieškovo pagal anksčiau galiojusią tvarką. Nors pusryčių kaina nebuvo nurodyta minėtoje paslaugų teikimo sutartyje, tačiau liudytojai R. G., K. V. ir K. Z. parodė, kad pusryčių kaina iš esmės nekito ir sudarė 20 Lt (be PVM) vienam asmeniui. Būtent pagal tokią pusryčių kainą ieškovas paskaičiavo atsakovo skolą už suteiktas maitinimo paslaugas. Teismas pagal ieškovo patikslintus PVM sąskaitų faktūrų Serija KJK Nr. 90431, Nr. 90432 ir Nr. 90433 duomenis, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas neturi pareigos mokėti už 2009 m. kovo mėnesį suteiktas maitinimo paslaugas, nes viešbučio patalpas įsigijo 2009 m. balandžio 3 d., nustatė, jog bendra atsakovo skola už maitinimo paslaugas sudaro 53 123 Lt, o delspinigiai nuo šios sumos – 1 912 Lt. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad minėtos PVM sąskaitos faktūros nebuvo perduotos sutartyje numatyta tvarka įgaliotam atsakovo darbuotojui, jos nebuvo įtrauktos į atsakovo buhalterinę apskaitą. Tačiau teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog atsakovui buvo teikiamos viešbučio svečių maitinimo paslaugos, atsakovas turėjo pareigą bendradarbiauti su ieškovu, siekti, kad būtų suderinti skolų dydžiai ir atliekami įskaitymai sutartyje nustatyta tvarka (paslaugų teikimo sutarties 4.1 punktas). Teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovas netinkamai vykdė maitinimo paslaugų teikimo sutartį. Atsakovo pretenzijos dėl netinkamo paslaugų teikimo buvo pareikštos tik nutraukiant sutartį, t. y. pretenzija ieškovui pareikšta praėjus beveik dviems mėnesiams po atsakovo nurodyto netinkamos kokybės bandelių pateikimo viešbučio svečiams fakto.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas UAB „Indovox“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl CK 6.722 ir 6.662 straipsnių, paslaugų teikimo sutarties 2.1.6, 2.1.8 ir 4.1 punktų netinkamo aiškinimo ir taikymo. Pagal CK 6.722 straipsnio 1 dalies 2 punktą paslaugų teikėjas privalo kliento reikalavimu nedelsdamas pateikti klientui sąskaitą apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą. Nagrinėjamu atveju turi būti taikoma ir CK 6.662 straipsnio 1 dalis, pagal kurią atliktų darbų priėmimas forminamas aktu, kuriuo užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtina priėmęs, o rangovas – perdavęs atliktus darbus (CK 6.724 straipsnis). Teismas neįvertino, kad ieškovas pagal sutarties 2.1.6 punktą įsipareigojo klientams suteiktas paslaugas, išskyrus pusryčius, registruoti UAB „Straujos“ prekybos sistemos programoje, iš karto po paslaugų suteikimo persiųsti duomenis į viešbučio registratūrą ir pateikti svečiams nefiskalinius kvitus, jei jie pateikia galiojančią viešbučio „(duomenys neskelbtini)“ gyventojo kortelę bei neatsiskaito už paslaugas iš karto. Sutarties 2.1.8 punktu šalys susitarė iki kiekvieno mėnesio 15 dienos užsakovui raštu pateikti svečiams suteiktų paslaugų suderinimo aktą už praėjusį mėnesį. Ieškovas nepateikė įrodymų apie konkrečias suteiktas paslaugas (duomenų persiuntimą į viešbučio registratūrą) ir tai, kad atsakovui raštu teikė suteiktų paslaugų suderinimo aktus. Liudytojas R. G. parodė, kad po patalpų savininko pasikeitimo beveik nedirbo, įskaitymų pagal sutarties 4.1 punktą neatliko. Pagal šį punktą atsakovo prievolė sumokėti už ieškovo suteiktas maitinimo paslaugas atsiranda šalims pasirašius atliktų paslaugų suderinimo aktą ir ieškovui išrašius bei pateikus atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą už suteiktas paslaugas. Pagal minėtą punktą buvo galimas buhalterinis tarpusavio įskaitymas tuo atveju, jeigu šalys susitaria, kad už suteiktas paslaugas nebus atsiskaitoma pinigais. Byloje nėra įrodymų apie įskaitymų atlikimą. Liudytojas R. G. parodė, kad įskaitymai su ankstesniu viešbučio patalpų savininku (trečiuoju asmeniu) buvo atliekami. Tai reiškia, kad tarp jų buvo susitarimas dėl įskaitymų. Tuo tarpu viešbučio patalpas įsigijus atsakovui, maitinimo paslaugų teikimas (ir šių paslaugų nepertraukiamumas) buvo sutrikęs. Maitinimo paslaugos buvo teikiamos itin nekokybiškai, dėl ko atsakovui ne kartą teko kreiptis į ieškovą su pretenzijomis, kadangi buvo gaunama viešbučio svečių nusiskundimų dėl negauto maisto ar jo kokybės, buvo sulaukta atsakingų savivaldybės įstaigų patikrinimų. Tokiu būdu, kai ieškovo valdytas restoranas faktiškai nefunkcionavo, paslaugos buvo teikiamos su nuolatiniais sutrikimais (tam tikromis dienomis restoranas nedirbo), o paslaugos buvo teikiamas itin nekokybiškai, paslaugų priėmimo fakto tinkamas nustatymas turi ypatingą reikšmę. Teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, vertindamas atsakovo ieškovui pateiktus pranešimus apie viešbučio svečius, nes šie pranešimai patvirtina, kiek svečių iš vakaro buvo apsistoję viešbutyje, bet nepatvirtina, kad visi nurodyti svečiai buvo atėję pusryčiauti ir pusryčiai kainavo būtent 20 Lt. Šie pranešimai nei pagal savo turinį, nei pagal formą negali būti laikomi paslaugų atlikimo suderinimo aktais, kadangi juose nėra nurodyta suteiktų paslaugų kainų, paslaugų priėmimą patvirtinančių žymų, bendros suteiktų paslaugų vertės, už maitinimo paslaugas neapmokėjusių svečių skaičius ir kiti duomenys. Teismas visiškai neįvertino aplinkybės, kad tarp šalių nebuvo pasirašyti atliktų paslaugų suderinimo aktai, nes byloje šių aktų nėra.
2. Dėl PVM sąskaitų faktūrų ir jų įrodomosios reikšmės. Paslaugų teikimo sutarties 2.2.3 punkte nustatyta, kad atsakovas turi apmokėti ieškovo pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas turi pareigą apmokėti ieškovo nurodytas PVM sąskaitas faktūras, nes pats teismas konstatavo, jog jos nebuvo pasirašytinai įteiktos atsakovui. PVM sąskaita faktūra pati savaime neįpareigoja atsakovo apmokėti joje nurodytą sumą, nes tokiai prievolei atsirasti būtinos papildomos sąlygos – įrodymai apie sutarties vykdymą ir konkrečios ūkinės operacijos atlikimą. PVM sąskaitos išrašymas yra vienašalis aktas, sukuriantis šį mokestinį dokumentą išrašiusiam asmeniui prievolę sumokėti nustatyto dydžio mokestį valstybei, tačiau vien šiuo dokumentu civiliniai teisiniai santykiai neatsiranda. PVM sąskaitos faktūros, kurių pagrindu ieškovas prašo priteisti iš atsakovo skolą, atsakovui buvo pateiktos tik kartu su ieškiniu, todėl iki ieškinio pateikimo atsakovas nebuvo jų gavęs ir įtraukęs į buhalterinę apskaitą.
3. Dėl ginčo sumos. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pusryčių kaina sudarė 20 Lt vienam asmeniui. Pagal paslaugų teikimo sutarties 2.1.3 punktą pusryčių kaina nustatoma pagal užsakovo (atsakovo) patvirtintą meniu ir nurodoma sutarties prieduose. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad jokie dokumentai, nustatantys pusryčių kainą, nebuvo pasirašyti. Jokie galimi žodiniai ieškovo ir buvusio patalpų savininko (trečiojo asmens) susitarimai dėl pusryčių kainos atsakovui nėra ir nebuvo žinomi. Bet kokie susitarimai dėl pusryčių kainos prieš sąžiningą naują patalpų savininką (atsakovą) galėtų būti panaudoti tik tokiu atveju, jei būtų sudaryti raštu ir pateikti kaip paslaugų teikimo sutarties priedas (sutarties 7.5 punktas). Paslaugų teikimo sutarties priedas Nr. 1 (restorano paslaugų viešbučio svečiams kainoraštis, atsiskaitymas, meniu) byloje nepateiktas. Ieškovui teigiant, kad šalys buvo susitarusios dėl 20 Lt pusryčių kainos, o atsakovui teigiant, jog tokio susitarimo nebuvo, ir byloje nesant nė vieno įrodymo apie pusryčių kainą, teismas savo išvadą dėl pusryčių kainos grindė tik prielaidomis.
4. Dėl CPK 177 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Teismas iš esmės rėmėsi tik liudytojų R. G., K. Z. ir K. V. parodymais. CPK 177 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Tiek įstatymu (CK 6.722 ir 6.662 straipsniai), tiek paslaugų teikimo sutartimi nustatytai taisyklei, kad maitinimo paslaugų suteikimo ir jos kainos faktui patvirtinti turi būti rašytiniai įrodymai, ieškovas atliktų maitinimo paslaugų įvykdymo ir jų kainos fakto nustatymui negali įrodinėti liudytojų parodymais. Todėl nagrinėjamu atveju teismas negalėjo vadovautis liudytojų parodymais.
5. Dėl CPK 178 ir 185 straipsnių pažeidimo. Teismas rėmėsi tik subjektyviais ir jokiais įrodymais nepagrįstais ieškovo pasisakymais, neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, pažeidė rungimosi principą ir netinkamai aiškino bei taikė suteiktų paslaugų priėmimą-perdavimą reglamentuojančias materialinės teisės normas.
6. Dėl CPK 12, 65, 66, 68 ir 69 straipsnių pažeidimo. Atsakovas 2012 m. vasario 6 d. pateikė teismui pareiškimą dėl bylą nagrinėjančio teisėjo nušalinimo. Šis pareiškimas buvo atmestas nepagrįstai ir galimai pažeidžiant atitinkamas CPK nuostatas. Teismas pažeidė rungimosi principą, nes bylą išnagrinėjo atsakovo atstovams nedalyvaujant ir nesudarius jiems galimybės apklausti liudytojus, pateikti savo paaiškinimus dėl liudytojų parodymų ir kitais byloje reikšmingais klausimais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Klaipėdos juodasis katinas“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantas, pripažindamas, kad ieškovas suteikė maitinimo paslaugas, nepateikė jokių įrodymų ir nepaneigė ieškovo pateiktų paslaugų kainos skaičiavimų, kuriuos įrodinėjo ieškovas. Apelianto priekaištai dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo yra nepagrįsti. Byloje buvo paskirta daugiau kaip 10 posėdžių, atsakovas juose nedalyvavo, teikdavo neprocesinius prašymus, iš esmės siekdamas vilkinti procesą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo BUAB „Prostinvest“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl apelianto argumentų, susijusių su netinkamu CK 6.722 ir 6.662 straipsnių, paslaugų teikimo sutarties 2.1.6, 2.1.8 ir 4.1 punktų aiškinimu ir taikymu. Trečiasis asmuo ir ieškovas niekada nebuvo pasirašę atskiro susitarimo ar kito dokumento, kuriame būtų detalizuota ieškovo teikiamų paslaugų įkainiai ar kiekiai, todėl sutarties šalys kiekvieną kartą atskirai tarėsi tiek dėl suteikiamų paslaugų kiekio, tiek dėl įkainių, išrašant PVM sąskaitas faktūras. Iki 2009 m. balandžio 3 d., kai trečiasis asmuo pardavė atsakovui viešbučio patalpas, būtent trečiasis asmuo išrašinėjo PVM sąskaitas faktūras nuomininkui (ieškovui) už patalpų nuomą ir gaudavo iš nuomininko sąskaitas už viešbučio svečiams teikiamas maitinimo paslaugas (pagal paslaugų priėmimo metu šalių tarpusavio susitarimu nustatytus įkainius ir kiekius). Sutarties šalys tarpusavyje atsiskaitinėjo pagal paslaugų teikimo sutarties 4.1 punkte nustatytą tvarką, t. y. atlikdamos buhalterinius tarpusavio įskaitymus. Ieškovas už patalpų nuomą jų savininkui (trečiajam asmeniui) pinigais nėra sumokėjęs nė vieno lito, kas akivaizdžiai įrodo, kad šalys atsiskaitinėjo tarpusavio buhalterinio įskaitymo būdu. 2009 m. balandžio 3 d. trečiasis asmuo neturėjo absoliučiai jokių įsiskolinimų ieškovui. Trečiojo asmens bankroto administratoriaus žiniomis, 2009 m. birželio – liepos mėnesiais ieškovo veikla sutriko, ieškovas nevykdė įsipareigojimų naujajam patalpų savininkui (atsakovui), liko jam skolingas už patalpų nuomą ir tarp šalių kilo ginčas dėl nuompinigių nemokėjimo, sutriko ieškovo teikiamų pinigų tęstinumas ir nepertraukiamumas, t. y. nebuvo teikiamas maitinimo paslaugos viešbučio svečiams, nebuvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros už suteiktas paslaugas. Kadangi trečiasis asmuo su ieškovu niekada nebuvo pasirašę susitarimo, kuriame būtų nustatyta ieškovo teikiamų maitinimo paslaugų (pusryčių viešbučio svečiams) kainos ir kiekiai, todėl trečiasis asmuo negalėjo perduoti naujajam nuomotojui (atsakovui) pareigos mokėti už ieškovo galimai suteiktas paslaugas pagal tam tikrą įkainį. Teismas neteisingai konstatavo, kad ieškovas ir trečiasis asmuo susitarė dėl 20 Lt pusryčių kainos vienam asmeniui. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, objektyviai patvirtinančių ieškovo maitinimo paslaugų suteikimo faktą, suteiktų paslaugų kiekius ir įkainius bei ieškovo reikalavimo sumą.
2. Dėl apelianto argumentų, susijusių su ieškovo reikalavimo teise. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad ieškovas 2009 m. birželio – liepos mėnesiais sustabdė paslaugų teikimą atsakovui, nederino suteiktų maitinimo paslaugų įkainių ir kiekių su atsakovu, neišrašė ir nepateikė PVM sąskaitų faktūrų už suteiktas maitinimo paslaugas. Ieškovui neišrašius PVM sąskaitų faktūrų už suteiktas maitinimo paslaugas, atsakovui nebuvo sudaryta galimybė atlikti tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo pagal paslaugų teikimo sutarties 4.1 punktą. Ieškovas visiškai neatsiskaitė su atsakovu už patalpų nuomą ir komunalinius mokesčius. Jei ieškovas būtų išrašęs ir pateikęs atsakovui PVM sąskaitas faktūras už suteiktas maitinimo paslaugas, atsakovų būtų atlikęs tarpusavio reikalavimų įskaitymą ir ieškovas neturėtų jokios reikalavimo teisės atsakovui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje nustatyta, kad ieškovas ir trečiasis asmuo 2008 m. kovo 31 d. sudarė dvi sutartis: patalpų nuomos sutartį Nr. 2008.03.31, pagal kurią trečiasis asmuo (nuomotojas) išnuomavo ieškovui (nuomininkui) viešojo maitinimo paslaugoms teikti komercinės paskirties patalpas, esančias viešbutyje „(duomenys neskelbtini)“ Palangoje, (duomenys neskelbtini), ir paslaugų teikimo sutartį Nr. 08 BI-01, kuria laikė sudėtine patalpų nuomos sutarties dalimi ir pagal kurią ieškovas (vykdytojas) įsipareigojo suteikti trečiojo asmens viešbučio gyventojams maitinimo ir aptarnavimo paslaugas (t. 1, b. l. 12-19). Atsakovas 2009 m. liepos 22 d. pranešimu informavo ieškovą, kad atsakovas iš trečiojo asmens 2009 m. balandžio 3 d. įsigijo dalį pastato-viešbučio Palangoje, (duomenys neskelbtini), tame tarpe ieškovui išnuomotas patalpas, todėl nuo 2009 m. balandžio 3 d. visos nuomotojo teisės ir pareigos pagal patalpų nuomos sutartį Nr. 2008.03.31 perėjo naujam patalpų savininkui – atsakovui (t. 1, b. l. 25).
Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl atsiskaitymo už viešbučio svečiams ieškovo suteiktas maitinimo paslaugas. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas nuo viešbučio įsigijimo dienos perėmė buvusio viešbučio savininko (trečiojo asmens) teises ir pareigas ne tik pagal patalpų nuomos sutartį, bet ir pagal paslaugų teikimo sutartį Nr. 08 BI-01, kuri yra laikoma patalpų nuomos sutarties sudėtine dalimi. Nesutikimą su ieškovo prašoma priteisti skola už suteiktas maitinimo paslaugas atsakovas grindžia tuo, kad ieškovas tinkamai neįformino suteiktų paslaugų fakto, pats nustatė pusryčių kainą, nepateikė atsakovui PVM sąskaitų faktūrų, be to, teikė paslaugas, nesilaikydamas maisto kokybės ir higienos reikalavimų.
Pagal paslaugų teikimo sutarties 2.1.6 punktą ieškovas įsipareigojo viešbučio svečiams suteiktas paslaugas, išskyrus pusryčius, registruoti UAB „Straujos“ prekybos sistemos programoje, iš karto po paslaugų suteikimo persiųsti duomenis į viešbučio registratūrą ir pateikti svečiams nefiskalinius kvitus, jei jie pateikia galiojančią viešbučio „(duomenys neskelbtini)“ gyventojo kortelę ir neatsiskaito už paslaugas iš karto. Sutarties 2.1.8 punktas įpareigojo ieškovą iki kiekvieno mėnesio 15 d. pateikti raštu užsakovui viešbučio svečiams suteiktų paslaugų suderinimo aktą už praėjusį mėnesį. Apelianto teigimu, ieškovas nepateikė įrodymų apie suteiktas konkrečias paslaugas (duomenų persiuntimą į viešbučio registratūrą) ir aplinkybę, kad atsakovui raštu buvo pateikti suteiktų paslaugų suderinimo aktai. Apeliantas neneigia, kad maitinimo paslaugos buvo teikiamos, tačiau nesutinka už jas sumokėti dėl to, kad, jo manymu, suteiktų paslaugų faktas nebuvo tinkamai įformintas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo suteiktų konkrečių paslaugų fakto neįforminimas, kaip to reikalauja sutarties sąlygos, dar nereiškia, jog šio fakto negalima nustatyti iš kitų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju taip pat yra svarbu, kaip ieškovas įformindavo viešbučio svečiams suteiktų maitinimo paslaugų faktą tuo metu, kai viešbučio savininku buvo trečiasis asmuo, t. y. reikia atsižvelgti ir į tarp ieškovo ir buvusio viešbučio savininko susiklosčiusią praktiką vykdant sudarytas sutartis. Bylos duomenys patvirtina, kad viešbučio administratorės sudarydavo pusryčiaujančių viešbučio svečių sąrašus ir pateikdavo juos ieškovui (t. 1, b. l. 31-92, 94-116, 118-143, 145-162, 164-170, 176-177), o ieškovas pateikdavo viešbučio administratorėms minėtų sąrašų pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurias pastarosios pasirašydavo (t. 1, b. l. 30, 61, 93, 144). Byloje apklausti liudytojai (ieškovo buvęs vadovas R. G. ir trečiojo asmens buvęs vadovas S. M.) patvirtino, kad šalys viena kitai lėšų nemokėjo, nes laikė, jog vyksta įskaitymas pagal paslaugų teikimo sutarties 4.1 punktą, t. y. ieškovas nemokėjo patalpų nuomos mokesčio, o trečiasis asmuo nemokėjo už ieškovo suteiktas maitinimo paslaugas. Ieškovas gaudavo iš viešbučio administratorių pusryčiaujančių viešbučio svečių sąrašus ir tuo metu, kai viešbučio savininku tapo atsakovas (t. 1, b. l. 128-200, t. 2. b. l. 3-66, 69-98, 101-113). Šių sąrašų pagrindu ieškovas taip pat išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, nors duomenų, kad jos buvo įteiktos atsakovui, byloje nėra (t. 1, b. l. 171, t. 2, b. l. 67, 99). Ieškovas ir atsakovas patvirtino, kad jokių įskaitymų tarp jų nebuvo. Šią aplinkybę patvirtina atsakovo kreditorinio reikalavimo, kildinamo iš ieškovo nesumokėto nuomos mokesčio, patvirtinimas ieškovo bankroto byloje. Apelianto teigimu, minėti sąrašai patvirtina, kiek svečių buvo apsistoję viešbutyje, tačiau nepatvirtina, kad visi nurodyti svečiai buvo atėję pusryčiauti. Teisėjų kolegija, atsakydama į šį argumentą, atkreipia apelianto dėmesį į ieškovo veiklos specifiką. Akivaizdu, kad ieškovas, turėdamas sąrašą svečių, kuriuos kitą dieną reikėjo pamaitinti pusryčiais, turėjo būti pasiruošęs (nupirkęs maisto, paruošęs patiekalus) pamaitinti visus konkrečios dienos sąraše nurodytus asmenis, t. y. vis tiek turėjo išlaidų nepaisant to, kad kai kurie svečiai galėjo neateiti pusryčiauti. Taigi, atsižvelgiant į ieškovo veiklos specifiką ir minėtą ankstesnę ieškovo ir buvusio viešbučio savininko praktiką, pagal kurią ieškovas viešbučio administratorių teikiamų pusryčiaujančių asmenų sąrašų pagrindu išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, darytina išvada, kad atsakovo ieškovui siunčiami pusryčiaujančių asmenų sąrašai yra tinkamas įrodymas, patvirtinantis atsakovo viešbučio svečiams ieškovo suteiktų maitinimo paslaugų faktą (pusryčių skaičių).
Paslaugų teikimo sutarties 5.2 punkte numatyta, kad teikiamų paslaugų kainos nurodytos šios sutarties priede Nr. 1 – restorano paslaugų viešbučio svečiams kainoraštis, atsiskaitymas, meniu. Byloje šis sutarties priedas nėra pateiktas. Trečiojo asmens buvęs vadovas S. M., apklausas liudytoju pirmosios instancijos teisme, parodė, kad konkretaus susitarimo dėl maitinimo kainos su ieškovu nebuvo, kainą su ieškovu derindavo viešbučio darbuotojai (t. 3, b. l. 27). Ieškovo buvęs direktorius R. G., apklaustas liudytoju pirmosios instancijos teisme, parodė, kad su buvusiu viešbučio savininku buvo susitarta dėl 20 Lt (plius PVM) pusryčių kainos (t. 3, b. l. 26). Šią aplinkybę patvirtino ir kitos dvi pirmosios instancijos teismo apklaustos liudytojos – viešbučio darbuotojos K. Z. ir K. V. (t. 4, b. l. 112-113). Apelianto teigimu, jokie galimi žodiniai ieškovo ir buvusio viešbučio savininko (trečiojo asmens) žodiniai susitarimai dėl pusryčių kainos apeliantui nėra ir nebuvo žinomi, todėl jie negali būti panaudoti prieš sąžiningą naują patalpų savininką (apeliantą). Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apelianto argumentu. Iš minėtų faktinių aplinkybių matyti, kad naujas viešbučio savininkas (apeliantas) su ieškovu laikėsi tokios pačios sutarčių vykdymo tvarkos, kuri buvo nusistovėjusi tarp ieškovo ir buvusio viešbučio savininko, išskyrus tai, kad apeliantui nebuvo įteikiamos ieškovo už suteiktas paslaugas išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Apeliantas viešbučio savininku tapo 2009 m. balandžio 3 d., tačiau apie teisių ir pareigų pagal patalpų nuomos ir paslaugų teikimo sutartis perėmimą iš buvusio viešbučio savininko ieškovą informavo tik 2009 m. liepos 22 d. pranešimu, kuriuo taip pat pareikalavo sumokėti nuomos mokestį (t. 1, b. l. 25). Iki šios dienos tarp ieškovo ir apelianto iš esmės galiojo dar tarp ieškovo ir trečiojo asmens nusistovėjusi praktika vykdant sudarytas patalpų nuomos ir paslaugų teikimo sutartis, t. y. ieškovas nemokėjo nuomos mokesčio, o atsakovas nemokėjo už viešbučio svečių maitinimą. Apeliantas, kaip jis pats teigia, būdamas sąžiningas, pastebėjęs, kad nėra rašytinio susitarimo dėl pusryčių kainos, galėjo ir turėjo kreiptis į ieškovą dėl kainos tikslinimo, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis būtų tai padaręs. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, ieškovas turėjo pagrindą manyti, kad 20 Lt (plius PVM) pusryčių kaina liko galioti ir pasikeitus viešbučio savininkui. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl 20 Lt (plius PVM) pusryčių kainos, kurios pagrindu ieškovas apskaičiavo atsakovo skolą.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad ieškovas suteiktų maitinimo paslaugų įvykdymo ir jų kainos nustatymo fakto negalėjo įrodinėti liudytojų parodymais, o teismas negalėjo jais vadovautis, nes šiam faktui nustatyti turi būti rašytiniai įrodymai (CPK 177 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad pagal šią nuostatą bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Apelianto nurodomuose CK 6.722 ir 6.662 straipsniuose nėra nustatyta, kad suteiktų paslaugų įvykdymo ir jų kainos faktą galima patvirtinti tik rašytiniais įrodymais.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog ieškovas teikė nekokybiškas maitinimo paslaugas, nesilaikydamas maisto kokybės ir higienos reikalavimų. Atsakovas pretenzijas dėl netinkamo paslaugų vykdymo ieškovui buvo pareiškęs tik 2009 m. rugsėjo 24 d. pranešime, kuriuo informavo ieškovą apie sutarties nutraukimą (t. 1, b. l. 20-21). Nuo šiame pranešime nurodytos higienos reikalavimų pažeidimo (supelijusių bandelių svečiams pateikimo) padarymo dienos iki pretenzijos pareiškimo praėjo beveik du mėnesiai. Be to, atsakovas nepateikė įrodymų dėl pranešime minėto pažeidimo padarymo.
Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas nebuvo gavęs iš ieškovo PVM sąskaitų faktūrų už suteiktas maitinimo paslaugas ir nebuvo jų įtraukęs į savo buhalterinę apskaitą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė negali būti pagrindu atsisakyti priteisti iš atsakovo skolą už suteiktas paslaugas, kadangi skolos dydis pagrįstas kitais bylos duomenimis, be to, šios PVM sąskaitos faktūros buvo pateiktos atsakovui kartu su ieškiniu.
Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK 178 ir 185 straipsnius, rėmėsi tik ieškovo subjektyviais pasisakymais ir neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik ieškovo pasisakymais, tačiau ir liudytojų parodymais bei kita bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismas negalėjo neteisingai paskirstyti šalims įrodinėjimo naštos, nes įrodinėjimo pareigos taisykles nustato įstatymas, o ne teismas (CPK 178 straipsnis).
Teisėjų kolegija nepasisako dėl apelianto argumentų, susijusių su teisėjo, išnagrinėjusio bylą, nešališkumu, nes šis klausimas yra išspręstas Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2012 m. vasario 6 d. nutartimi (t. 4, b. l. 90).
Nėra pagrindo konstatuoti rungimosi principo pažeidimą, pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą nedalyvaujant atsakovo atstovams ir nesudarius jiems galimybės apklausti liudytojus, kadangi apie teismo posėdį atsakovui buvo pranešta tinkamai ir atsakovas nebuvo pateikęs prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo bei dokumentų, pateisinančių neatvykimą į teismo posėdį (t. 4, b. l. 81).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.