- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-27
- Bylos Nr.
- 1A-605-238-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-1-00194-2013-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Jūratė Jakubonienė, Olegas Šibkovas
- Nuteistasis
- A. L.
- Nukentėjusysis
- L. K.
- Advokatai
- Gintarė Girdzijauskienė, Ramutė Budrytė
Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-605-238-2014;
Teisėjas: Rimantas Sipavičius Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00194-2013-4;
2014 m. spalio 27 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Olego Šibkovo, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Vilijai Šalčiuvienei, nuteistojo A. L. gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, civilinio atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) atstovei advokatei Gintarei Girdzijauskienei, nukentėjusiajai L. K., jos atstovui Gintautui Tamulioniui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta bausmė – 30 MGL dydžio, t. y. 3900 Lt (trijų tūkstančių devynių šimtų litų), bauda.
Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiosios L. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir L. K. iš UAB (duomenys neskelbtini) priteista 22736 Lt (dvidešimt du tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt šeši litai), o procesas dėl nukentėjusiosios civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo draudimo bendrovės UAB DK „PZU Lietuva“ atžvilgiu nutrauktas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 107 straipsniu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2013-03-18, apie 12.19 val. Kaune, Pramonės prospekte, prie namo Nr. 16 esančioje prekybos miestelio „Urma“ teritorijoje, automobilių stovėjimo aikštelėje, vairuodamas automobilį „Ford Transit FT300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbuline eiga, pažeidė Kelių eismo taisyklių 106, 119 punktų reikalavimus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, jų turto saugumui, prieš pradėdamas važiuoti atbuline eiga, neįsitikino, kad tai daryti saugu, dėl to partrenkė prie automobilio galinės dalies buvusią nukentėjusiąją L. K. ir sunkiai sutrikdė jos sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu civilinis atsakovas UAB (duomenys neskelbtini) prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiosios L. K. naudai iš civilinio atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) ir nukentėjusiosios civilinį ieškinį atmesti, o žalos atlyginimą priteisti iš civilinio atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“. Nenustačius pagrindų atmesti nukentėjusiosios L. K. civilinį ieškinį, civilinio ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies - nukentėjusiosios L. K. naudai priteisti 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog tik dėl nuteistojo A. L. veiksmų kilo padariniai, t. y. sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai L. K., bei nepagrįstai nevertino byloje surinktų įrodymų, pagrindžiančių, kad nukentėjusiosios L. K. veiksmai iki eismo įvykio pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus priežastiniu ryšiu yra tiesiogiai susiję su kilusiais padariniais. Kaip matyti iš byloje pateikto 2013-03-18 kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo, jame užfiksuota, jog nėra paženklinta važiuojamoji dalis, taip pat eismo įvykio vietoje nėra kelio ženklų, be to, šias aplinkybes taip pat patvirtina byloje pateiktos fotonuotraukos, taigi darytina išvada, kad nukentėjusioji L. K. eismo įvykio metu ėjo važiuojamąja dalimi, tačiau ne jos pakraščiu ar šalia eismo įvykio vietos buvusia pėsčiųjų perėja, ir taip pažeidė KET 4, 43 ir 49 punktų reikalavimus. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino byloje surinktų įrodymų, pagrindžiančių nukentėjusios L. K. KET pažeidimus, kurie priežastiniu ryšiu tiesiogiai susiję su kilusiais padariniais.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nukentėjusiosios reikalauta neturtinės žalos atlyginimo suma neadekvačiai didelė, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos priteisimui. Tokiu būdu buvo pažeisti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai, kadangi šiuo konkrečiu atveju nukentėjusiajai priteistinas ne didesnis kaip 5000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas numato, kad pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą draudimo išmoka yra mokama dėl žalos asmeniui (į kurią įeina ir neturtinė žala) ir dėl žalos turtui, o TPVCAPDĮ nustato 5 mln. EUR draudimo sumą dėl žalos asmeniui (į kurią įeina 5000 EUR draudimo suma dėl neturtinės žalos) ir 1 mln. draudimo suma dėl žalos turtui, tačiau prejudiciniame sprendime Nr. C-277/12 ETT konstatavo, kad „(..) Vis dėlto Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad valstybės narės savo kompetenciją šioje srityje turi įgyvendinti laikydamosi sąjungos teisės, o nacionalinės teisės aktų nuostatos, kuriomis reglamentuojamas per transporto eismo įvykius patirtos žalos atlyginimas, negali panaikinti Pirmosios, Antrosios ir Trečiosios direktyvų veiksmingumo (minėto Sprendimo Marquesn Almeida 31 punktas ir jame nurodyta teismo praktika (...)“. Vadovaujantis šia ETT nuostata, darytina išvada, kad draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias maksimali draudiko mokėtina draudimo išmoka už neturtinę žalą yra mažesnė už direktyvoje 84/5/EBB nurodytą draudimo sumą žalai asmeniui (5 mln. EUR), taigi, šiuo konkrečiu atveju nukentėjusiosios patirta visa neturtinė žala nukentėjusiajai turėjo būti priteista ne iš civilinio atsakovo UAB (duomenys neskelbtini), bet iš draudiko, t. y. UAB DK „PZU Lietuva“.
Atsikirtimu į apeliacinį skundą civilinis atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. nuosprendį baudžiamojoje palikti nepakeistą ir UAB (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti. Atsikirtime į apeliacinį skundą nurodo, kad direktyvų specifika yra ta, jog jos skirtos tik valstybėms narėms ir tik šios yra atsakingos už direktyvų įgyvendinimą, jos tiesiogiai teisių ir pareigų privatiems asmenims nenustato. Tam, kad direktyva būtų taikoma ir jos nuostatomis galėtų remtis privatūs asmenys, ji turi būti perkelta į nacionalinę teisę. Direktyvos nuostatų tinkamo perkėlimo pareiga tenka valstybei, o kol direktyvos nuostatos nėra perkeltos į nacionalinę teisę, jomis privatus asmuo remtis ir vadovautis negali. Išimtis yra numatyta tik tuo atveju, kai valstybė savo pareigos perkelti direktyvą neįvykdė arba ją įvykdė netinkamai. Tokiu atveju privatus asmuo gali kreiptis į nacionalinį teismą dėl jo patirtos žalos atlyginimo ieškinį reikšdamas valstybei ir tik esant visoms tokio ieškinio pareiškimui būtinoms sąlygoms. Remiantis nurodyta Europos Sąjungos teisės aktų galiojimo ir taikymo specifika, kurią taip pat suformavo bei išaiškino ETT savo praktikoje, apeliantas klaidingai supranta ir grįsdamas reikalavimą dėl draudiko pareigos atlyginti visą neturtinės žalos sumą remiasi apeliaciniame skunde nurodytais ETT teismo sprendimais. Kol TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į ETT sprendimuose nurodytą išaiškinimą, nėra padaryti atitinkami pakeitimai nurodant, kad neturtinės žalos suma yra ribojama žalos asmeniui suma, tol privatus asmuo, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos sumos atlyginimo kitam privačiam ar juridiniam asmeniui, remtis direktyvos normomis negali. Pažymi, jog civilinio atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ žiniomis, Lietuvos Respublikos atsakingos institucijos inicijuoja TPVCAPDĮ 11 str. 1 dalies, numatančios draudimo sumas, pakeitimus, tačiau, nesant TPVCAPDĮ pakeitimų, draudikas yra įpareigotas vadovautis galiojančia įstatymo redakcija, kurioje maksimalus numatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis dėl vieno eismo įvykio, įvykusios po 2012-06-11, yra 5000 eurų. Kadangi šiuo atveju kaltinamojo vairuotos transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudiko – civilinio atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ - nukentėjusiajai neturtinės žalos suma pagal TPVCAPDĮ reikalavimus yra atlyginta visiškai (išmokėta maksimali 5000 eurų suma), teismo nuosprendžiu papildoma 22736 Lt neturtinės žalos suma buvo pagrįstai priteista iš transporto priemonės savininko – civilinio atsakovo UAB (duomenys neskelbtini). Su kitais apeliaciniame skunde apelianto nurodytais argumentais UAB DK „PZU Lietuva“ taip pat nesutinka.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje civilinio atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Nukentėjusioji, jos atstovas ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Civilinio atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) apeliacinis skundas atmestinas.
Civilinis atsakovas UAB (duomenys neskelbtini) prašo pakeisti nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiosios L. K. naudai iš civilinio atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) ir nukentėjusiosios civilinį ieškinį atmesti, o žalos atlyginimą priteisti iš civilinio atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“. Be to, prašo, nenustačius pagrindų atmesti nukentėjusiosios L. K. civilinį ieškinį, civilinio ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies - nukentėjusios L. K. naudai priteisti 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Taigi prašo sumažinti priteistą sumą.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino A. L. kaltu padarius Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas bei bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai, taip pat nuosprendyje tinkamai išspręstas ir civilinio ieškinio klausimas.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai nevertino byloje surinktų įrodymų, pagrindžiančių nukentėjusios L. K. KET pažeidimus, kurie priežastiniu ryšiu tiesiogiai susiję su kilusiais padariniais, todėl prašo priteistą civilinio ieškinio dydį mažinti arba civilinį ieškinį atmesti, priteisiant neturtinę žalą iš draudimo.
Motyvuojamoji dalis
Kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog teismas nevertino byloje surinktų įrodymų, pagrindžiančių KET pažeidimus. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, nustatyta, kad teismas šiuo klausimu nuosprendyje pasisakė ir nurodė, kad „kelių eismo taisyklių 4 punktas reglamentuoja visų eismo dalyvių teises ir pareigas, šiuo atveju kaltinamojo ir nukentėjusiosios. Kelių eismo taisyklių 43, 49 punktai reglamentuoja pėsčiųjų pareigas, tačiau važiuojamojoje kelio dalyje. Aptariamas įvykis buvo automobilių stovėjimo aikštelėje“. Teismas padarė išvadą, kad nukentėjusioji nepažeidė Kelių eismo taisyklių. Be to, pirmosios instancijos teismas akcentavo tai, kad A. L. pažeidė Kelių eismo taisyklių 119 straipsnį, kuriame nurodyta, kad „važiuodamas atbulas, vairuotojas privalo duoti kelią kitiems eismo dalyviams“. Tai yra specialioji Kelių eismo taisyklių, nustatančių eismo dalyvių teises ir pareigas, nuostata. Šiuo atveju ne kas kitas, o A. L., vairuodamas automobilį ir važiuodamas atbuline eiga, turėjo pareigą duoti kelią kitiems eismo dalyviams (pėsčiajai nukentėjusiajai L. K.), tačiau, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 119 straipsnio reikalavimą, to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka, nes ji neprieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir surinktiems duomenims. Teismas nustatė eismo įvykio kilimo priežastį, asmenį, pažeidusį KET taisykles, priežastinį ryšį tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad nukentėjusioji pažeidė KET, kad nukentėjusiosios veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su eismo įvykiu ir kilusiais padariniais bei pasekmėmis. Esant šioms aplinkybėms, nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, jog buvo būtina skirti autotechninę ekspertizę, o teismas jos neskyrė. Kolegija pažymi, kad pagal LR BPK 208 straipsnį, ekspertizė skiriama tais atvejais, kai nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios. Šiuo atveju ir šioje konkrečioje byloje toks reikalingumas nenustatytas, nes be ekspertizės ir specialaus tyrimo atlikimo, teismas, remdamasis bylos duomenimis, turėjo realią galimybę nustatyti aplinkybę, kas ir kokias KET pažeidė, dėl kieno ir kokių atliktų veiksmų kilo eismo įvykis, ar yra priežastinis ryšys tarp padaryto KET pažeidimo ir kilusių pasekmių.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nukentėjusiosios reikalauta neturtinės žalos atlyginimo suma neadekvačiai didelė, buvo pažeisti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai, kadangi šiuo konkrečiu atveju nukentėjusiajai priteistinas ne didesnis kaip 5000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, spręsdamas atlygintinos žalos dydžio klausimą, teismas tinkamai taikė šiuos klausimus reglamentuojančias teisės normas. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau - LR CK) nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (LR CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą. Minėti principai taikomi tada, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja tik iš dalies, pavyzdžiui, padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (LR CK 6.282 straipsnis). Siekdamas kiek įmanoma teisingiau nustatyti neturtinės žalos dydį, kartu nepažeidžiant skirtingų nukentėjusiosios ir jai žalą padariusio asmens interesų, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog patirta neturtinė žala yra 40000 Lt, ir įvertinęs, kad dalį žalos jau atlygino draudimas, nustatė, jog neatlyginta neturtinės žalos dalis yra 22736 Lt ir priteisė šią sumą iš nuteistojo darbdavio, didesnio pavojaus šaltinio valdytojo – UAB (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo paneigti pirmosios instancijos teismo išvadų dėl neturtinės žalos dydžio ir vertinti jas kitaip. Šio teismo nustatyta neturtinė žala, padarius nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą neatsargia nusikalstama veika, neprieštarauja ir teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose, kuriose suma, priteisiama iš darbdavio, kaip iš didesnio pavojaus šaltinio valdytojo, siekia nuo 10000 Lt iki 200000 Lt. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš tiesų teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra pakankamai įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Taigi šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismo priteista piniginė kompensacija atitinka padarytos veikos pavojingumą, nuteistojo kaltės laipsnį, nukentėjusiajai padaryto sveikatos sutrikdymo sunkumą ir pobūdį.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad TPVCAPDĮ nustato 5 mln. EUR draudimo sumą dėl žalos asmeniui (į kurią įeina 5000 EUR draudimo suma dėl neturtinės žalos) ir 1 mln. draudimo suma dėl žalos turtui, tačiau prejudiciniame sprendime Nr. C-277/12 Europos Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, jog draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias maksimali draudiko mokėtina draudimo išmoka už neturtinę žalą yra mažesnė už direktyvoje 84/5/EBB nurodytą draudimo sumą žalai asmeniui (5 mln. EUR), taigi, šiuo konkrečiu atveju nukentėjusiosios patirta visa neturtinė žala nukentėjusiajai turėjo būti priteista ne iš civilinio atsakovo UAB (duomenys neskelbtini), bet iš draudiko, t. y. UAB DK „PZU Lietuva“. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad direktyvos neveikia tiesiogiai, jų nuostatos pirmiausia skirtos valstybėms narėms, kurios, priimdamos atitinkamus nacionalinės teisės aktus, turi perkelti direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-239/2011; Nr. 2K-317/2014). Pagal ETT praktiką, direktyva pati savaime negali įpareigoti asmens, ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš asmenį. Todėl, net jei direktyvos nuostatos, kuriomis siekiama asmenims suteikti teisių ar nustatyti įpareigojimus, yra pakankamai aiškios, tikslios ir besąlygiškos, jomis iš esmės negali būti remiamasi bylose, kuriose šalys yra privatūs asmenys. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra susijęs su tinkamu (ar netinkamu) civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties dalies, kurioje draudikas atlygina ne visą kaltininko padarytą neturtinę žalą, vykdymu.
Nacionalinio teismo pareigą aiškinant atitinkamas nacionalinės teisės normas atsižvelgti į direktyvos turinį (netiesioginis direktyvos veikimas) riboja bendrieji teisės principai, būtent teisinio tikrumo ir teisės negaliojimo atgaline tvarka principai. Ši pareiga pasibaigia, jeigu nacionalinė teisė negali būti pritaikyta taip, kad taikymo rezultatas būtų suderinamas su direktyvoje siekiamu rezultatu. Europos Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principas negali būti pagrindas nacionalinės teisės normas aiškinti priešingai galiojančiai nacionalinei teisei.
Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2012 m. birželio 11 d. yra 5000000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1000000 eurų dėl žalos turtui (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija). Nagrinėjamoje byloje draudikas prisiėmė tik šią įstatymo nustatytą nuostolių draudėjui dalį rizikos, todėl nustačius draudiko pareigą mokėti didesnę, nei nustatyta įstatyme, draudimo sumą, tai lemtų teisės galiojimą atgal bei nepagrįstai pažeistų draudiko teisėtus lūkesčius dėl jo nurodyta draudimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. pažeistų bendrąjį teisinio saugumo principą. Taip pat pažymėtina, kad pagal ETT praktiką, tuo atveju, kai direktyvoje numatyto rezultato negalima pasiekti aiškinant nacionalinę teisę, Europos Sąjungos teisė įpareigoja valstybę narę, esant ETT praktikoje suformuotoms valstybės atsakomybės sąlygoms, atlyginti žalą, kurią privatūs asmenys patyrė dėl direktyvos neįgyvendinimo arba netinkamo įgyvendinimo. Taigi, jeigu, suinteresuotų asmenų nuomone, jie patyrė žalos dėl to, kad Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendino atitinkamas direktyvų nuostatas, Lietuvos Respublikos atsakomybės klausimas gali būti sprendžiamas atskirame civiliniame procese. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl civilinio atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas. Civilinio atsakovo ir jo atstovės prašymas priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir kitas proceso išlaidas atmestinas, kadangi civilinio atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) apeliacinis skundas atmestas ir įstatyminio pagrindo jas priteisti nėra.
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti iš nuteistojo A. L. 160 Lt paliekamas nenagrinėtas. Šis sprendimas grindžiamas ta aplinkybe, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė duomenis apie tai, kad advokato darbo užmokestis sudaro 160 litų. Tačiau nepateikė duomenų, jog Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba už antrinę teisinę pagalbą A. L. byloje advokatei R. Budrytei sumokėjo 160 litų ar šią sumą pervedė jai ir dėl to jau susidarė išlaidos. Taigi daroma išvada, kad valstybė dar neturėjo išlaidų ir jai neatsirado nuostolių, kurių pagrindu būtų galima spręsti klausimą dėl priteisimo ar nepriteisimo išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą. Todėl prašymas negali būti patenkintas ir negali būti priteista valstybei 160 litų iš A. L..
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
civilinio atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.