Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų I. M., S. K. ir M. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. M., S. K. ir M. J. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjos I. M., S. K. ir M. J. 2016 m. sausio 4 d. padavė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 49SFN-2387-(14.49.104) „Dėl servitutų panaikinimo“ ir Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 23-14084-(01) pareiškėjų sklypams nustatytą kelio servitutą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 11 d. nutartimi pareiškėjų skundą atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, kad pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3-4 dalis, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjos į Nacionalinę žemės tarnybą dėl ginčijamo teritorinio padalinio sprendimo nesikreipė, taigi nepasinaudojo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų skundo dalį dėl šio reikalavimo atsisakyta priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.).

Pareiškėjų prašymą panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. 23-14084-(01) dalį dėl kelio servituto nustatymo, atsisakyta priimti praėjus įstatymo nustatytam skundo padavimo terminui, neprašant jo atnaujinti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

III.

Pareiškėjos padavė atskirąjį skundą, prašydamos panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti pareiškėjų skundo priėmimo klausimą.

Pareiškėjos nurodo, kad pasinaudojo išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, t. y. 2015 m. vasario 17 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamos panaikinti kelio servitutą, nustatytą Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 31 d. įsakymu. Atsakovas 2015 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 49SFN-403-(14.49.104) atsisakė tenkinti prašymą. Atsakovo sprendimą pareiškėjos skundė Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba), kuri 2015 m. rugsėjo 25 d. rašte pripažino, kad padalinus žemės sklypą į tris atskirus sklypus, anksčiau nustatytas kelio servitutas buvo panaikintas ir nustatytas naujas servitutas, suteikiantis teisę tiesti inžinerinius tinklus ir patekti iš vieno sklypo į kitą. Tarnyba padarė išvadą, kad 2008 m. nustatytas servitutas baigėsi išnykus servituto būtinybei ir nurodė, kad servitutas gali būti panaikintas nauju administraciniu aktu, todėl pavedė Skyriui spręsti klausimą dėl kelio servituto panaikinimo administracine tvarka. Skyrius ginčijamu raštu vėl atsisakė naikinti servitutą. Taigi, pareiškėjos mano, kad tinkamai pasinaudojo išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Be to, tvirtina, kad neprašė naikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 31 d. įsakymo, o prašė priimti naują įsakymą dėl servituto panaikinimo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjos praleido skundo padavimo terminą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundą, nustačius, pagrindus, įtvirtintus ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 ir 8 punktuose, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčui yra privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, kuria pareiškėjos nepasinaudojo, todėl reikalavimą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 49SFN-2387-(14.49.104) panaikinimo atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija tokią pirmosios instancijos teismo išvadą laiko nepagrįsta.

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas yra specialusis įstatymas, reglamentuojantis žemės privatizavimo ir žemės reformos, kuria siekiama įgyvendinti asmenų teisę į žemės nuosavybę bei naudojimą įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinant neteisėtai nusavintą žemę, perduodant ar suteikiant neatlygintinai nuosavybėn bei parduodant pageidaujantiems ją pirkti, išnuomojant ar suteikiant naudotis valstybinę žemę; sudaryti teisines ir ekonomines prielaidas žemės rinkai plėtotis, įgyvendinti socialinį teisingumą privatizuojant valstybinę žemę, tvarką (Žemės reformos įstatymo 1 ir 2 str.). Žemės reformos procesas apima žemės naudojimo dabartinės situacijos analizę, parengiamuosius žemėtvarkos darbus, žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimą, jų derinimą, teisinį, ekonominį ir ekologinį pagrindimą bei tvirtinimą, pagrindinės žemės naudojimo paskirties, žemės, miško ir vandens telkinių naudojimo specialiųjų sąlygų, žemės servitutų ir kitų įstatymuose numatytų ūkinės veiklos apribojimų nustatymą (Žemės reformos įstatymo 4 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje kilęs ginčas nėra susijęs su žemės reformos teisiniais santykiais, ir tai lemia negalimumą remtis ginčijamo įsakymo metu galiojusiose Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio normose įtvirtinta ginčų nagrinėjimo tvarka.

Servitutų nustatymą administraciniu aktu ir tokių servitutų panaikinimą reglamentuoja Žemės įstatymo nuostatos, kuriose nėra įtvirtinta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Remiantis nurodytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų reikalavimą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 49SFN-2387-(14.49.104) panaikinimo ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija taip pat vertina, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti ir pareiškėjų skundo dalį dėl servituto panaikinimo.

Pažymėtina, kad administracinių bylų teisenoje galioja dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kurioms grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (ABTĮ 23 str. 1 d. 6 ir 7 p.) (2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-257/2012). Nei kvaziteisminė institucija, nei teismas negali keisti skundo dalyko, t. y. turi nagrinėti bylą pareiškėjo nurodyto skundo dalyko ribose (2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1627/2008).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pakeitė pareiškėjų suformuluotą skundo dalyką, nurodydamas, jog pareiškėjos skundžia Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. 23-14084-(01) dalį dėl kelio servituto nustatymo ir atsisakė priimti šią skundo dalį praėjus įstatymo nustatytam skundo padavimo terminui, neprašant jo atnaujinti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.). Pažymėtina, kad pareiškėjos skunde neprašė panaikinti minėto administracinio akto, o prašė panaikinti šiuo aktu nustatytą servitutą išnykus jo būtinybei. Taigi teismas turėjo spręsti tokio reikalavimo, kokį yra pareiškusios pareiškėjos, priėmimo klausimą, jo nekeisdamas.

Apibendrindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė skundo priėmimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundą, todėl pareiškėjų atskirasis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartis naikinama ir skundo priėmimo klausimas perduodamas iš naujo spręsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjų I. M., S. K. ir M. J. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti šiam teismui iš naujo spręsti pareiškėjų I. M., S. K. ir M. J. skundo priėmimo klausimą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAnatolijus BaranovasDainius RaižysVirginija Volskienė