Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vienuolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. J. priteista nukentėjusiajai I. G. 337,41 Eur turtinei ir 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 289,70 Eur advokato paslaugoms atlyginti už nukentėjusiosios atstovavimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2014 m. rugsėjo 21 d. apie 01 val. 30 min., namo, esančio (duomenys neskelbtini) rajone, laiptinėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto metu su nepilnamečiu G. G. (gim. XXXX), tyčia vieną kartą peiliu dūrė nukentėjusiajam į krūtinės sritį, taip padarydamas durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą, o dėl besiplečiančio širdies tamponado G. G. neteko sąmonės ir mirė.

Nuteistasis A. J. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 17 d. nuosprendį pakeisti ir paskirti švelnesnę bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. J. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. J. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas Šiaulių apygardos teismo nuosprendį peržiūri atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už kaltai padarytą veiką nustatymo procesas reglamentuojamas konkrečiomis BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija (BPK 6 straipsnis). Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normose. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų nuteistasis ir gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą nuosprendį.

Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąją teisę. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, nes sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų naudai. Be to, teismų praktikoje nurodoma, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Pažymėtina, kad teisėjų kolegija nuteistojo A. J. parodymais vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja liudytojų parodymams, byloje surinktiems rašytiniams įrodymams ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Tačiau A. J., priešingai, apeliaciniame skunde vadovaujasi tik jam palankiais įrodymais, juos vertina vienpusiškai ir selektyviai, jų nesieja tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog ne­at­sar­gus gyvy­bės atėmimas dėl nusikals­ta­mo pasitikėji­mo yra tada, kai kalti­nin­kas nu­ma­to, kad jo vei­ka ga­li su­kel­ti ki­to žmo­gaus mir­tį, ta­čiau lengvabūdiš­kai ti­ki­si šių pa­da­ri­nių iš­veng­ti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Esant nusikalsta­mam pa­si­ti­kė­ji­mui kaltinin­kas su­pran­ta, kad el­gia­si rizikin­gai dėl ki­to žmogaus gy­vy­bės, ta­čiau ti­ki­si gy­vy­bės at­ėmi­mo iš­veng­ti. Kal­ti­nin­ko tikė­ji­mas tu­ri bū­ti parem­tas aplin­ky­bė­mis, kurios, jo ma­ny­mu, tu­ri už­kirs­ti ke­lią ki­to žmogaus gy­vy­bės atėmimui. Šios ap­lin­ky­bės tu­ri bū­ti objek­ty­vaus pobū­džio. Ti­kė­ji­mas abst­rak­čio­mis aplinkybė­mis – sėk­me, pra­na­šys­tė­mis ar pan., ku­rios netu­ri ob­jek­ty­vaus pagrin­do ir iš es­mės ne­ga­li už­kirs­ti ke­lio ža­lin­giems padariniams atsirasti, ne­lai­ko­mas tikėjimu kaip nusikalstamo pa­si­ti­kė­ji­mo kal­tės ele­men­tu. Ti­kė­ji­mas kon­kre­čio­mis aplinkybė­mis, ku­rios, kal­ti­nin­ko ma­ny­mu, ob­jek­ty­viai ga­li pa­dė­ti iš­veng­ti ki­to žmo­gaus mir­ties, yra pagrin­di­nis po­žy­mis, pa­gal ku­rį vei­ka atribojama nuo nužu­dy­mo netiesio­gi­ne ty­čia (BK 15 straips­nio 3 da­lis), kai kal­ti­nin­kas yra abe­jin­gas galimam ki­to žmo­gaus gyvybės at­ėmi­mui dėl sa­vo veikos, są­mo­nin­gai leis­da­mas kil­ti numa­to­miems pada­ri­niams. Ne­at­sar­gus gy­vy­bės atėmimas dėl nu­si­kals­ta­mo nerūpestingumo yra ta­da, kai kaltininkas ne­nu­ma­tė, kad jo vei­ka ga­li at­im­ti gy­vy­bę ki­tam žmo­gui, ta­čiau pa­gal vei­kos aplin­ky­bes ir sa­vo as­me­ni­nes sa­vy­bes tu­rė­jo ir ga­lė­jo tai numaty­ti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Esant nusikals­ta­mam nerūpestingumui, kal­ti­nin­kas nesu­pran­ta, kad da­ry­da­mas vei­ką ke­lia pa­vo­jų ki­to žmo­gaus gy­vy­bei. Nusikalstamas pasitikėjimas reikalauja, kad asmuo ne tik suprastų, jog veikia rizikingai žmogaus sveikatai, ir numatytų žmogaus mirtį kaip galimus tokios veikos padarinius, bet ir tikėtųsi išvengti tų padarinių, t. y. kartu numatytų konkrečias realias aplinkybes, kurios, jo manymu, toje situacijoje pašalins pavojingų padarinių (žmogaus mirties) atsiradimo galimybę.

Bylos duomenys patvirtina, kad A. J. peiliu tyčia smogė nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno vietą, t. y. krūtinę. Šias aplinkybes objektyviai patvirtina teismo medicinos specialisto išvados bei teismo medicinos specialisto J. S. paaiškinimai pirmosios instancijos teisme (92 t., 65-66 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, A. J. suduodamas peiliu G. G. į krūtinę neabejotinai suprato savo veiksmų pavojingumą, taip sukeldamas pavojų ne tik nukentėjusiojo sveikatai, bet ir gyvybei, numatė gyvybės atėmimo galimybę ir, nors to ir nenorėjo, sąmoningai leido šiems padariniams atsirasti. Akivaizdu, kad dėl tokių nuteistojo veiksmų kilę padariniai yra dėsningi, o ne atsitiktinio pobūdžio, nes normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį peiliu kitam žmogui į krūtinę daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Savaime suprantama, kad tokiais veiksmais nuteistasis nesiekė G. G. mirties, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad nuteistasis po suduoto smūgio peiliu, nukentėjusiajam jokios pagalbos nesuteikė ir iš įvykio vietos pasišalino. Be to, kaip matyti iš paties A. J. bei liudytojos G. Š. parodymų, po smūgio peiliu nuteistasis nukentėjusiajam G. G. spyrė į petį, nors jis gulėjo prie laiptinės durų ir jau nebesipriešino. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad greitąją medicinos pagalbą iškvietė ne pats nuteistasis, o liudytoja G. Š., kuri pasinaudojo apelianto mobiliuoju telefonu. Šios aplinkybės įrodo, kad nuteistasis suprato, jog G. G. padarė sužalojimus, dėl kurių jis gali mirti, tačiau tam buvo visiškai abejingas. A. J. apeliacinio skundo argumentas, kad G. G. nužudė dėl neatsargumo laikomas kaip deklaratyvus teiginys, kuris nepagrįstas jokiais įrodymais, nes nuteistojo veikoje nėra nei nusikalstamo pasitikėjimo, nei nusikalstamo nerūpestingumo požymių.

Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje tinkamai įvertino ir aptarė būtinosios ginties nebuvimą šioje situacijoje. Nors A. J. apeliaciniame skunde tik akcentuoja, kad G. G. nužudė gindamas save ir G. Š., tačiau tiek iš paties nuteistojo, tiek iš liudytojos G. Š. parodymų matyti, jog jokios būtinosios ginties situacijos nebuvo. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas tik sau naudinga linkme subjektyviai vertina bylos aplinkybes dėl būtinosios ginties, tačiau jokių įtikinamų argumentų dėl to nenurodo.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Tuo tarpu atsitiktinis padarinys nėra dėsningas veikos padarinys, todėl toks priežastinio ryšio vystymasis paprastai iš anksto nenumatomas.

Teisėjų kolegija įvertinusi peilio, kaip nusikaltimo padarymo įrankio, panaudojimą ir sužalojimo lokalizaciją – krūtinę – daro išvadą, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis būtinasis priežastinis ryšys.

Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Kasacinės nutartys 2K-43/2008, 2K-57/2008,2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009). Be to, vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. J. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nėra vienodi ir nuoseklūs, t. y. ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis tvirtino, kad taikėsi G. G. į koją, tačiau nematė, kur pataikė (1 t., 120-121, 123-129 b. l.); tuo tarpu, pirmosios instancijos teisme nuteistasis jau tvirtino, kad nesupranta, kaip įdūrė nukentėjusiajam, jo (nuteistojo) ranka buvo ištiesta, G. G. nužudė dėl neatsargumo (2 t., 64-65 b. l.). Šie duomenys patvirtina, kad nuteistasis duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme savo veiksmus bandė priderinti prie bylos aplinkybių, tokiu būdu siekdamas ypač sureikšminti paties nukentėjusiojo G. G. veiksmus. Byloje nėra duomenų, kad A. J. padėjo išaiškinti šią veiką, nes po G. G. nužudymo, policijos pareigūnai ėmėsi aktyvių veiksmų, siekiant sulaikyti nusikaltimą padariusį asmenį, t. y. nuteistąjį A. J. (1 t., 1-6, 109 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, A. J. prisipažinimas ir gailestis nėra nuoširdus, nes nuteistasis tokiu būdu siekia tik sušvelninti savo atsakomybės laipsnį. Todėl esant šioms aplinkybėms, A. J. pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, t. y. kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nėra pagrindo.

Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Šiaulių apygardos teismas skirdamas apeliantui bausmę, atsižvelgė į tai, kad A. J. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis), nusikaltimas baigtas, dėl ko kilo neatitaisomi padariniai, į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad būtent nukentėjusysis G. G. buvo konflikto iniciatorius. Nors nuteistasis skunde teigia, kad praeityje neteistas, yra jauno amžiaus, dirbo, gyveno sąžiningai ir dorai, žada atlyginti civilinį ieškinį, nuoširdžiai atsiprašo ir užjaučia nukentėjusiojo artimuosius, konflikto metu pats buvo sumuštas arba savanoriškai atvyko į policijos komisariatą, tačiau šių aplinkybių nepakanka, kad A. J. būtų galima sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, paskyrė laisvės atėmimo bausmę įstatymo sankcijos vidurkio ribose. Nuteistasis A. J. apeliaciniame skunde neišdėsto jokių naujų įtikinamų argumentų, dėl kurių jam reikėtų paskirtą laisvės atėmimo bausmę mažinti. Teisėjų kolegijos nuomone, A. J. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra adekvati padaryto nusikaltimo pobūdžiui ir pavojingumui bei atitinka pusiausvyrą tarp padarytos veikos ir nuteistojo asmenybės bei atitinka BK 61 straipsnio nuostatas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, A. J. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia BK 54 – 64 straipsniuose išdėstytas nuostatas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.