- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-26
- Bylos Nr.
- 2A-50-823/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03448-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ona Gasiulytė, Vidas Stankevičius, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Ieškovas
- D. S., N. Š.
- Atsakovas
- UAB „Vyroko eksploatavimo centras“, Daugiabučio
- Trečiasis asmuo
- S. Š.
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Onos Gasiulytės ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų D. S. ir N. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų ieškinį atsakovams UAB „Vyroko eksploatavimo centras“ ir Daugiabučio namo Konstitucijos pr. 15/5 savininkų bendrijai dėl eksploatavimo paslaugų teikimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo S. Š.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovai D. S. ir N. Š. kreipėsi į teismą, prašydami 2006 m. balandžio 10 d. Eksploatavimo paslaugų teikimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų, pripažinti niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento.
Nurodė, kad 2005 m. rugsėjo 28 d. ieškovai nuosavybės teise įsigijo komercinės paskirties patalpas daugiabučiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Daugiabučio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimui yra įsteigta Daugiabučio namo Konstitucijos pr. 15/5 savininkų bendrija (toliau – ir Bendrija). 2006 m. balandžio 10 d. tuometinis bendrijos pirmininkas S. Š. bendrijos vardu pasirašė Eksploatavimo paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vyroko eksploatavimo centras“ (toliau – ir Sutartis), pagal kurią UAB „Vyroko eksploatavimo centras“ įsipareigojo Bendrijos vardu sudaryti sutartis su eksploatacines paslaugas teikiančiomis įmonėmis, apskaičiuoti, paskirstyti ir priimti mokesčius iš Bendrijos už bendrąsias eksploatacines išlaidas, teikiamas (duomenys neskelbtini) esančiam objektui, bei organizuoti jam priskirto žemės sklypo administravimą, eksploatavimą ir priežiūrą, o Bendrija įsipareigojo atsiskaityti už administratoriaus teikiamas paslaugas ne vėliau kaip per 30 dienų po atliktų darbų priėmimo – perdavimo akto ir sąskaitos – faktūros gavimo dienos. Sutartis yra niekinė ir negalioja, nes sudaryta pažeidžiant imperatyvias teisės normas, t.y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.85 straipsnio 1 dalį ir 1.80 straipsnį, bei įstatymuose reglamentuotą ir Bendrijos steigimo dokumentuose nustatytą bendrijos valdymo organo kompetenciją (CK 1.82 straipsnis). Pagal Bendrijos įstatus, priimti sprendimą dėl Bendrijos veiklos organizavimo ir valdymo tvarkos turi teisę tik butų ir kitų patalpų savininkai balsų dauguma. 2006 m. kovo 30 d. Bendrijos susirinkime dalyvavo tik 33 nariai iš 76 būtinų, be to, minėto surinkimo metu nebuvo priimtas sprendimas dėl namo administravimo perdavimo UAB „Vyroko eksploatavimo centras“, o tik nuspręsta pakartotinai surengti konkursą tarp administruojančių įmonių. Bendrijos valdybos pirmininkas 2006 m. balandžio 10 d. Sutartį pasirašė neturėdamas tam Bendrijos visuotinio susirinkimo suteiktų įgaliojimų. Kita sandorio šalis – UAB „Vyroko eksploatavimo centras“, sudarant Sutartį veikė nesąžiningai, nes žinojo, kad sudarant Sutartį nėra laikomasi sprendimo dėl šio sandorio sudarymo priėmimo tvarkos. UAB „Vyroko eksploatavimo centras“ dalyvavo visuose Bendrijos valdybos ir Bendrijos narių susirinkimuose, ir jam buvo žinoma, kad Bendrijos narių susirinkimo sprendimas dėl Sutarties sudarymo nebuvo priimtas.
Atsiliepimas
Atsakovas Bendrija prašė ieškovų ieškinį atmesti. Nurodė, kad Sutartis neprieštarauja Bendrijos veiklos tikslams ir interesams, nes pats tokio sandorio sudarymo faktas niekaip negali pažeisti Bendrijos įstatuose numatytų Bendrijos veiklos tikslų. Sandoris yra sudarytas išimtinai Bendrijos interesams tenkinti, be to, ieškovai nepateikė duomenų, kad UAB „Vyroko eksploatavimo centras“ veikė nesąžiningai. Sutartis galiojo iki 2011 m. birželio 30 d. ir buvo realiai vykdoma, t.y. gyventojams buvo teikiamos paslaugos ir išrašomi pranešimai apie už suteiktas paslaugas priskaičiuotus mokesčius. Sutarties galiojimo metu buvo surengta eilė Bendrijos visuotinių narių susirinkimų ir UAB „Vyroko eksploatavimo centras“ atstovai juose dalyvavo. Bendrijos nariai apie sutartį žinojo, tačiau ieškinių ir pretenzijų dėl jos nereiškė, o tai leidžia teigti, kad jie ginčijamą sandorį patvirtino. Ieškovai ieškinį dėl Sutarties negaliojimo pareiškė tik tada, kai pirmosios instancijos teismai priėmė jiems nepalankius sprendimus dėl skolos priteisimo, praėjus beveik 2 metams nuo Sutarties galiojimo pabaigos.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Vyroko eksploatavimo centras“ su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad tinkamai vykdė Sutartį, o sąskaitos buvo išrašomos tik įsitikinus, kad darbams pritaria Bendrijos nariai. Sutartys dėl eksploatavimo paslaugų (elektros, šiukšlių išvežimo) ginčo laikotarpiu jau buvo sudarytos ir vykdytinos.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo S. Š. palaikė atsakovų poziciją ir nurodė, kad Sutartis buvo realiai vykdoma.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovų N. Š. ir D. S. lygiomis dalimis 34 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Teismas nurodė, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa – užtikrinti civiliniuose teisiniuose santykiuose teisėtumą ir tuo pačiu saugoti civilinių teisinių santykių stabilumą. Sandoris yra saugotina vertybė, jo negaliojimas griauna turtinius santykius ir taip sukelia žalą, todėl jei yra galimybė išsaugoti sandorį – jis paliekamas galioti, nors ir turi tam tikrų trūkumų. Ginčijama Sutartis ir jos galiojimas vertintini pagal CK 2.83 ir 1.82 straipsnių nuostatas. Pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį, privataus juridinio asmens sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei kita sandorio šalis veikė nesąžiningai. Jos nesąžiningumas pasireiškia tuo, kad ji žinojo ir turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams. Tokios sąlygos buvimo - atsakovų nesąžiningumo, sudarant ginčijamą sutartį, ieškovai byloje neįrodė ir atsakovų sąžiningumo prezumpcijos įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė. Ginčo sutartį pasirašė tuometinis Bendrijos valdybos pirmininkas S. Š., o pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymą būtent bendrijos valdybos pirmininkas yra bendriją atstovaujantis asmuo.
Teismas sutiko su atsakovų teiginiais, kad ginčo sutartis buvo sudaryta Bendrijos interesams tenkinti, ir nurodė, kad ieškovai nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias atsakovų nurodytas aplinkybes.
Teismas nurodė, kad Sutarties galiojimo laikotarpiu, per penkerius metus, įvyko ne vienas Bendrijos susirinkimas, valdybos posėdžiai, tačiau iki ieškinio pareiškimo teismui nebuvo keliamas klausimas dėl pačios Sutarties teisėtumo. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad Bendrijos nariai, kurių pritarimas pagal Bendrijos įstatus reikalingas sprendimui dėl administratoriaus pasirinkimo priimti, savo vėlesniais veiksmais patvirtino pritariantys ginčo sutarčiai. Teismas taip pat pažymėjo, kad 2008 m. sausio 4 d. buvo priimtas ginčo Sutarties papildymas 2.3 punktu - dėl delspinigių skaičiavimo, ir šį Sutarties papildymą pasirašė jau kitas bendrijos pirmininkas – G. S.. Šis papildomas susitarimas, teismo vertinimu, taip pat patvirtina atsakovų teiginius, kad ginčo Sutartis buvo realiai vykdoma, nes kitaip, dar 2008 metais buvo galimybė kelti klausimą dėl Sutarties negaliojimo.
Įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą teismas konstatavo, kad ieškovų reikalavimas pripažinti Sutartį niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento yra nepagrįstas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovai D. S. ir N. Š. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Priimti sprendimą dėl Bendrijos ūkinės veiklos organizavimo ir valdymo tvarkos, įskaitant sprendimą, ar perduoti bendrojo naudojimo patalpų administravimą tretiesiems asmenims, su kuo sudaryti eksploatavimo paslaugų teikimo sutartį, bei kokiomis sąlygomis, turėjo teisę tik Bendrijos narių susirinkimas, priimdamas sprendimą įstatuose nustatyta tvarka. Šiuo atveju tokio sprendimo priimta nebuvo. Tai, kad Bendrijos pirmininko įgaliojimai buvo viršyti, tiesiogiai pripažino ir trečiasis asmuo, Sutartį pasirašęs tuometinis Bendrijos pirmininkas, S. Š..
Žemesnės instancijos teismas
2) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovai byloje atsakovų nesąžiningumo neįrodė ir jų sąžiningumo prezumpcijos įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė. Aplinkybė, kad Sutarčiai sudaryti buvo būtinas Bendrijos narių susirinkimo sprendimas, bei kad toks sprendimas nebuvo priimtas, buvo žinoma tiek buvusiai UAB „Vyroko eksploatavimo centras“ direktorei D. P., tiek sutartį pasirašiusiam direktoriui S. D.. Vertindamas kitos sandorio šalies - UAB „Vyroko eksploatavimo centras“, sąžiningumą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į UAB „Vyroko eksploatavimo centras“ išimtinį suinteresuotumą sudaryti sutartį dėl šio pastato eksploatavimo paslaugų teikimo. UAB „Vyroko eksploatavimo centras“, sudarydamas ginčo Sutartį, veikė nesąžiningai, kadangi žinojo, kad sudarant sandorį nėra laikomasi sprendimo dėl šio sandorio sudarymo priėmimo tvarkos, kad Bendrijos nariai Sutarties sudarymui nepritaria, ir Bendrijos pirmininkas pažeidžia savo kompetenciją, tačiau vis tiek dėl savo interesų siekė sudaryti Sutartį.
4) Ieškovai turi teisę teikti ieškinį dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia, kadangi jie šiuo metu yra Bendrijos nariai ir, remiantis CK 1.82 straipsnio 3 dalimi, turi teisę reikšti ieškinį ir dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnyje numatytu pagrindu, be to, ginčo Sutartis, nors šiuo metu ir yra pasibaigusi, tiesiogiai turi įtakos turtinėms ieškovų teisėms ir pareigoms, kadangi teisme šiuo metu yra nagrinėjamos bylos pagal Bendrijos ieškinius ieškovams dėl skolos priteisimo, remiantis būtent šia, ieškovų vertinimu, neteisėtai sudaryta Sutartimi, o ne faktiškai suteiktomis paslaugomis.
5) Byloje nėra jokio dokumento, kuris patvirtintų, kad Bendrijos narių susirinkime buvo pritarta ginčo Sutarčiai nei prieš, nei po Sutarties pasirašymo. Sutarties pakeitimas taip pat pasirašytas nesant Bendrijos narių susirinkimo pritarimo ir taip dar kartą pažeista Bendrijos įstatuose nustatyta Bendrijos valdybos pirmininko kompetencija. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Sutartis buvo vykdoma ir paslaugos, už kurias gyventojai kiekvieną mėnesį iš UAB „Vyroko eksploatavimo centras“ gaudavo mokamuosius pranešimus, buvo teikiamos. Byloje esantys dokumentai suponuoja priešingą išvadą, t.y. kad mokomieji pranešimai apskritai nebuvo teikiami ir visos sąskaitos pateiktos už praėjusį laikotarpį, paskutinėmis dienomis prieš nutraukiant Sutartį.
6) Vilniaus miesto apylinkės teismas netinkamai rėmėsi cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007 suformuota praktika, kurioje pažymėta, kad sutartis yra absoliučiai negaliojanti, jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai, o dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. Ieškovų vertinimu, šiuo atveju, sudarant ginčijamą Sutartį, būtent ir buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai, t.y. sutartis sudaryta pažeidžiant privataus juridinio asmens valdymo organo kompetenciją bei kitai sandorio šaliai veikiant nesąžiningai, t.y. žinant ne tik tai, kad dėl Sutarties sudarymo buvo būtinas Bendrijos dalyvių sprendimas ir Bendrijos pirmininkas neturėjo teisės pasirašyti Sutarties, tačiau tai pat žinant ir tai, kad Bendrijos dalyviai susirinkime nusprendė nesudaryti tokios sutarties ir Bendrijos pirmininkas, pasirašydamas Sutartį, pažeidžia Bendrijos dalyvių valią. Tokia sutartis pažeidžia ne tik Bendrijos, kaip juridinio asmens, interesus, tačiau taip pat ir kiekvieno Bendrijos dalyvio teises bei teisėtus interesus. Remiantis minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, šiuo atveju pripažintina, kad ginčo Sutartimi buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai.
7) Byloje ieškovai pateikė įrodymus, kad pastatas, esantis Konstitucijos pr. 15/5, Vilniuje, dėl kurio bendrojo naudojimo objektų eksploatavimo buvo susitarta ginčo Sutartimi, pripažintas tinkamu naudoti tik 2008 m. liepos 31 d., akto Nr. (101)11.4-1761 pagrindu, todėl sutartis dėl pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų eksploatavimo negalėjo būti sudaroma anksčiau nei 2008 m. liepos 31 d., kadangi iki šios datos nebuvo sutarties objekto – pastatas dar nebuvo pripažintas tinkamu naudoti, vyko statybos darbai, nebuvo objektyvios galimybės teikiant paslaugas užtikrinti, kad jis atitiktų teisės aktų nustatytus būtinuosius statybos techninius reikalavimus. Dėl šios priežasties ginčo Sutartis pripažintina negaliojančia ir CK 1.80 straipsnio pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas Bendrija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Bendrijos sudaryta Sutartis dėl eksploatavimo paslaugų teikimo jokiu būdu negali prieštarauti daugiabučių namų savininkų bendrijos veiklos tikslams ir interesams. Pats tokio sandorio sudarymo faktas niekaip negali pažeisti Bendrijos įstatuose numatytų Bendrijos veiklos tikslų. Sandoris sudarytas išimtinai Bendrijos interesams tenkinti. Duomenų, kad kita Sutarties šalis veikė nesąžiningai nėra, ieškovai tokių duomenų nepateikė ir atsakovo sąžiningumo prezumpcijos įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė.
2) Sutartis buvo realiai vykdoma, t. y. gyventojams buvo teikiamos paslaugos, o gyventojai kiekvieną mėnesį gaudavo mokamuosius pranešimus apie už suteiktas paslaugas priskaičiuotus mokesčius. 2008 m. sausio 4 d. buvo priimtas ginčo Sutarties papildymas 2.3 punktu (dėl delspinigių skaičiavimo) ir šį Sutarties papildymą pasirašė jau kitas Bendrijos pirmininkas – G. S.. Šis papildomas susitarimas patvirtina, kad ginčo Sutartis buvo realiai vykdoma. Bendrijos nariai žinojo apie Sutartį, tačiau ne vieno ieškinio dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia ar panašių veiksmų iki šio ieškinio Sutarties galiojimo laikotarpiu nepateikė. Kadangi Bendrijos nariai žinojo iš ko gauna mokestinius pranešimus, mokesčius pagal juos sumokėdavo, šiuo atveju galioja CK 1.79 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija.
3) Apeliacinis skundas nepasirašytas ieškovų atstovės, todėl neturėjo būti priimtas.
Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK 320) straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Atsakovas Bendrija atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodo, kad ieškovų apeliacinis skundas negali būti nagrinėjimas, nes yra su trūkumais, t.y. nepasirašytas ieškovų atstovės. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimo pateiktas elektroniniu būdu per elektroninių paslaugų portalą ir yra pasirašytas elektroniniu parašu, taigi apeliacinio skundo formus tūkumų, kurie turėtų būti šalinami CPK 316 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka nėra.
Ieškovai pareikštu ieškiniu tarp atsakovų sudarytą 2006 m. balandžio 10 d. Eksploatavimo paslaugų teikimo sutartį ginčijo dėl jos prieštaravimo privataus juridinio asmens veiklos tikslams (CK 1.82 straipsnis) ir imperatyvioms įstatymo nuostatoms, numatančioms sprendimų dėl bendrosios nuosavybės administravimo priėmimo tvarką (CK 4.85 straipsnio 1 dalis, 1.80 straipsnis). Vadovaujantis CK 1.82 straipsniu, sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją, gali būti pripažinti negaliojančiais, jei kita sandorio šalis veikė nesąžiningai. Vadovaujantis CK 1.79 straipsnio 1 dalimi, šalis, turinti teisę sandorį nuginčyti, gali jį patvirtinti per kitos sandorio šalies ar įstatymų nustatytą terminą. Pirmosios instancijos teismas, ginčijamu sprendimu atmesdamas ieškovų ieškinį, sprendė, kad Bendrijos nariai, kurių pritarimas pagal Bendrijos įstatus reikalingas sprendimui dėl administratoriaus pasirinkimo priimti, savo vėlesniais veiksmais patvirtino pritariantys ginčo sutarčiai. Kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, šiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria.
Apeliantai nurodo, kad byloje nėra jokio dokumento, kuris patvirtintų, kad Bendrijos narių susirinkime buvo pritarta ginčo Sutarčiai prieš ar po Sutarties pasirašymo, tačiau pažymėtina, kad CK 1.79 straipsnis nenumato būtent tokios pritarimo nuginčijamam sandoriui formos. Priešingai, pagal CK 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punktą, preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai ji įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė. Nustatęs, kad tuometiniai Bendrijos nariai vykdė Sutartį ir nekėlė klausimo dėl jos galiojimo, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad ginčo Sutartis tuometinių Bendrijos narių buvo patvirtinta.
Apeliantai nurodo, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina ginčo Sutarties vykdymo. Kolegija pažymi, kad tai, jog ginčo Sutartis buvo vykdoma, konstatuota įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais kitose bylose, kuriose dalyvavo tie patys asmenys - Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-176-232/2013 (bylos dalyviai – N. Š., Bendrija ir UAB „Vyroko eksploatavimo centras) ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-855-160/2013 (bylos dalyviai D. S., Bendrija ir UAB „Vyroko eksploatavimo centras“), todėl ši aplinkybė šioje byloje iš naujo neįrodinėtina (CPK 182 straiopsnio 2 punktas).
Konstatavus, kad ginčijamas sandoris buvo patvirtintas, argumentai, susiję su kitos sandorio šalies – UAB „Vyroko eksploatavimo centras“, sąžiningumu sudarant ginčo sandorį nebėra teisiškai reikšmingi, todėl kolegija dėl šių apeliantų argumentų nepasisako.
Kolegija sutinka su apeliantų argumentu, kad jie nėra patvirtinę ginčo Sutarties, ir todėl nėra praradę teisės ginčyti Sutartį šiuo pagrindu. Tačiau, vertinant ieškovų reikalavimo pagrįstumą turi būti atsižvelgta į tai, kad ieškovai nebuvo Bendrijos nariais ginčo sandorio sudarymo metu (b.l. 123, t. I), todėl jų balsas nebuvo reikšmingas sprendžiant dėl ginčo sandorio sudarymo, tuo pačiu ieškovų nepritarimas ginčo sutarčiai nėra ir pakankamas pagrindas šią sutartį pripažinti negaliojančia. Byloje nustatyta, kad ginčo Sutarties galiojimas šiuo metu yra pasibaigęs. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-176-232/2013 konstatavo, kad N. Š., ginčo Sutarties galiojimo metu nebuvusios Bendrijos nare, pareiga mokėti mokėti mokesčius bei kitas rinkliavas už bendrosios nuosavybės objektų priežiūrą kildintina ne iš ginčo Sutarties, o iš įstatymo. Tiek paminėta nutartimi, tiek įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-855-160/2013 pagal atsakovo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Daugiabučio namo Konstitucijos pr. 15/5 savininkų bendrijos ieškinį atsakovui D. S. dėl skolos priteisimo taip pat konstatuota, kad jei Sutartis ir būtų nuginčyta, tai nereiškia, kad už suteiktas paslaugas apeliantai neturi sumokėti, kadangi dvišalė restitucija paslaugų teikimo sutartims negali būti taikoma. Atsižvelgiant į tai nepagrįstu pripažintinas apeliantų argumentas, kad ginčo Sutartis turi tiesioginę įtaką apeliantų turtinėms teisėms ir pareigoms, ir dėl to jie yra teisiškai suinteresuoti minėtos Sutarties panaikinimu.
Kadangi apeliantai ginčo sutarties negaliojimą tiek CK 1.82 straipsnio, tiek CK 1.80 straipsnio pagrindu grindė iš esmės tapačiomis aplinkybėmis, t.y. tuometinio Bendrijos pirmininko kompetencijos viršijimu sudarant ginčo sandorį, konstatavus, kad Bendrijos nariai sudarytam sandoriui pritarė, šio sandorio nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu nei CK 1.82 straipsnio, nei CK 1.80 straipsnio pagrindais, kiek tai susiję su CK 4.85 straipsnio 1 dalyje numatytos sprendimų priėmimo tvarkos pažeidimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl normos imperatyvumo, turi būti vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis) (Žr pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Vien tam tikro įstatyme nustatyto formalaus draudimo pažeidimas dar nereiškia, jog sandorį galima pripažinti negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamu pagrindu, būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į privačius šalių santykius ir pripažinti tokį sandorį negaliojančiu nesiejant to su konkrečiomis šalimis ir konkrečia situacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2005). CK 4.85 straipsnio 1 dalyje numatyta sprendimų dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priėmimo tvarka skirta bendraturčių interesų apsaugai, todėl nustačius, kad bendraturčiai, kurių teisės galėjo būti pažeistos Bendrijos pirmininko kompetencijos viršijimu, vėliau pritarė ginčo sandoriui, nėra pagrindo konstatuoti, kad šio sandorio sudarymu buvo pažeisti CK 4.85 straipsnio 1 dalies reikalavimai.
Apeliaciniame skunde apeliantai nurodo, kad ginčijamas sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms dar ir dėl to, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), dėl kurio bendrojo naudojimo objektų eksploatavimo buvo susitarta ginčo Sutartimi, pripažintas tinkamu naudoti tik 2008 m. liepos 31 d., akto Nr. (101)11.4-1761 pagrindu. Kolegija pažymi, kad šiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teisme apeliantai nesirėmė (b.l. 19, t. II, b.l. 45-47, t. I, CPK 306 straipsnio 2 dalis), ir vien dėl šios priežasties ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negalėtų būti naikinamas šiuo apeliantų nurodomu pagrindu. Be to, pagal bylos duomenis ginčo Sutartis sudaryta dėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini) (b.l. 9, t. I), kurį sudaro trys korpusai. 2008 metais priduotas tik pastato C korpusas, A ir B korpusai priduoti 2004 m. (b.l. 17, t. II). Taigi aplinkybės, susijusios su pastato C korpuso pripažinimu naudoti galėtų būti reikšmingos tik sprendžiant dėl ginčo Sutarties vykdymo, o ne dėl jos galiojimo.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.