Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroro Audriaus Armo apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas dėl to, kad jis pagamino netikrą dokumentą ir jį panaudojo, tai yra ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2020 m. sausio 9 d., Kauno mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytoje vietoje, nenustatyta kompiuterine technikos priemone parengė 2018 m. rugsėjo 27 dienos dokumentą – paprastąjį vekselį, kuriame tyčia įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją, jog vekselio davėjas A. V. iki 2019 m. gruodžio 23 d. besąlygiškai įsipareigoja sumokėti M. K. 1 000 eurų, nors sumokėti paprastajame vekselyje nurodytos pinigų sumos A. V. niekada nebuvo jam įsipareigojęs, parengtą netikrą dokumentą dalimis skirtingu metu ir ne vienu spausdinimo aparatu išspausdino ant popieriaus lapo, kuriame ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytomis aplinkybėmis savo vardą ir pavardę ranka parašė bei pasirašė A. V., taip pagamino netikrą dokumentą, jį laikė ir 2020 m. sausio 9 d., kartu su priminimu dėl mokėjimo pagal vekselį, registruotu paštu atsiuntė A. V..

2. Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 28 d. išteisinamajame nuosprendyje konstatuota, kad nors M. K. nurodytos paskolos suteikimo A. V. aplinkybės kelia pagrįstų abejonių, jų nepakanka asmens atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia spręsti, kad tarp M. K. ir A. V. vekselio sudarymo dieną buvo susiklostę darbo santykiai, susiję su materialine atsakomybe, kad A. V. darbo metu galėjo padaryti nuostolių įmonei, kurių neatlygina įmonės turimas CMR draudimas, ir galimų nuostolių atlyginimui užtikrinti vekselis galėjo būti pasirašytas. Prieštaravimų, esančių tarp M. K. ir A. V. parodymų dėl vekselio turinio atitikimo tikrovei ir jo pasirašymo aplinkybių pašalinti nėra objektyvių galimybių, todėl visos abejonės buvo įvertintos M. K. naudai ir jis pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas.

3. Prokuroras skundžia Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 28 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo M. K. būtų pripažintas kaltu padaręs BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir už šios veikos padarymą prašo jam paskirti 70 MGL dydžio baudą; M. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti; daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, palikti saugoti byloje, nes jie yra dokumentinio pobūdžio, tai yra paprastasis vekselis (originalas), kurį pateikė M. K., ir priminimas (originalas), kurį pateikė A. V..

3.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, dėl to teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių bei tai sukliudė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad A. V. nebuvo suteikta galimybė dalyvauti procese kaip nukentėjusiajam, nors iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad dėl dokumento ir jo formos vekselis galėtų būti grąžintas išteisintajam M. K. bei vykdomas. Teismas konstatavo, kad A. V. taip pat turi suinteresuotumą bylos baigtimi, kaip ir išteisintasis M. K.. Dėl to galėjo būti esmingai pažeistos A. V. teisės ir teisėti interesai procese jo nepagrįstai nepripažinus nukentėjusiuoju bei neužtikrinus jam galimybės dalyvauti procese bei ginti savo interesus nukentėjusiojo statusu (BPK 329 straipsnio 4 punktas, Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 81 straipsnis).

3.2. Be to, pasak skundo autoriaus, pirmosios instancijos teismas išsamiai nevertino ir netyrė M. K. parodymų jo rengto/ruošto dokumento bei jo įforminimo aplinkybių kontekste. Už paprastojo vekselio parengimą, jo sąlygų įforminimą galėjo būti atsakingas tik M. K., kuris teigia, kad A. V., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojui, tik vieną kartą skolinęs pinigų, tačiau M. K. nedavė parodymų ir nebuvo ištirtos aplinkybės, kada, kur ir kaip galėjo būti aptartos paskolos sąlygos, koks laiko tarpas praėjo tarp teksto spausdinimo ir įforminimo, kada ir dėl kokių priežasčių galėjo tapti būtini dokumento teksto pildymai, kurie nulėmė ne tik dokumento pobūdį (vekselis), bet ir išieškojimo pagal dokumentą procesą (tvirtinamojo įrašo pas notarą darymas ir pateikimas vykdyti antstoliui).

3.3. Prokuroras teigia, jog pirmosios instancijos teismo motyvai, kad tarp M. K. ir A. V. vekselio sudarymo dieną buvo susiklostę darbo santykiai, susiję su materialine atsakomybe, ir vekselis galėjo būti pasirašytas galimų nuostolių atlyginimui užtikrinti, tėra prielaida, nes apie jokią konkrečią A. V. galimai M. K. padarytą žalą (jis yra naudos gavėjas pagal vekselį, o ne UAB „(duomenys neskelbtini)“) duomenų nėra. Priešingai, net ir M. K. neparodė, kad A. V. būtų padaręs kokios nors žalos, o paskolos suteikimą A. V. grindė išimtinai jo prašymu paskolinti pinigų. Kaip prielaida vertintinas ir teismo teiginys, kad liudytojo A. V. įsipareigojimas sumokėti A. K. 1 000 eurų gali būti susijęs su A. V. galimai padaryta žala darbdaviui UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2018 m. rugsėjo 27 d. vekselį. Be to, prokuroro teigimu, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. V. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, kadangi juos iš dalies tvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga, o M. K. parodymai dėl vekselio atspausdinimo aplinkybių nesutampa su specialistų išvadose nurodytomis aplinkybėmis.

3.4. Skunde prokuroras atkreipia dėmesį, kad nors galiojantys norminiai teisės aktai nereikalauja, kad vekselis būtų atspausdintas viena dažomąja medžiaga ar vienu spausdinimo aparatu vienu kartu (iš karto), o Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. balandžio 16 d. specialisto išvada Nr. llŠ-49(20) patvirtina, kad tirti pateiktas 2018 m. rugsėjo 27 d. paprastasis vekselis mechaniniu ar cheminiu būdu keičiamas nebuvo, tačiau tekstas vekselyje spausdintas ne vienu aparatu. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. balandžio 9 d. specialisto išvada Nr. llŠ-48(20) patvirtina, kad tirti pateikiame 2018 m. rugsėjo 27 d. paprastajame vekselyje rankraštinį įrašą „A. V.“ parašė A. V. ir tikėtina, kad šalia rankraštinio įrašo „A. V.“ pasirašė A. V.. Taigi, vien A. V. rekvizitai ir parašas yra viena dokumento dalis, o vekselinio (paskolinio) pobūdžio tekstas – kita dokumento dalis, kurios atsiradimo eiliškumo pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, nors rekvizitų atsiradimas pirmiau nei paskolos sąlygos prieštarautų bet kokiems sutarčių sudarymo ir sutarties sąlygų aptarimo prieš pasirašant sutartį principams. Tai, kad byloje vertinamas dokumentas yra vekselis, patvirtina tik jo pavadinimas. Būtent šis pavadinimas dokumentą iš skolos rašto paverčia vekseliu – tai juridiškai svarbi dokumentui aplinkybė, kartu nulemianti Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo taikymą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad M. K. nurodytos paskolos suteikimo A. V. aplinkybės kelia pagrįstų abejonių, tačiau jų visapusiškai neišanalizavo ir tai sukliudė priimti teisingą sprendimą byloje.

3.5. Skunde taip pat kvestionuojamas teismo sprendimas paprastąjį vekselį (originalą) palikti saugoti byloje, jei teismas pripažino, kad jo civilinė apyvarta galima ir nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis ir jo advokatas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

6. Prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

7. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, Nr. 2K-496-746/2015). Teismų praktikoje pažymima, kad kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-458/2020).

8. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

9. Pirmosios instancijos teismas, M. K. atžvilgiu priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, išsamiai išanalizavo ir visete su kitais įrodymais įvertino paties M. K., byloje apklaustų liudytojų parodymus, duotus tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, byloje esančią rašytinę medžiagą (2018 m. rugsėjo 27 dienos dokumentą – paprastąjį vekselį, 2020-04-09 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11Š-48 (20), 2020-07-31 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11Š-98 (20) bei kitus rašytinius įrodymus) ir, vadovaudamasis šių įrodymų, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, visuma pagrįstai konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 300 straipsnio 1 dalyje.

10. Visų pirma prokuroras skunde atkreipia dėmesį į tai, kad A. V. nebuvo suteikta galimybė dalyvauti procese kaip nukentėjusiajam, nes jis suinteresuotas bylos baigtimi, ir dėl to galėjo būti esmingai pažeistos A. V. teisės ir teisėti interesai procese. Su tokiu argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Pažymėtina, jog dokumento suklastojimas priskiriamas prie nusikaltimų valdymo tvarkai (BK XLIII skyrius). BK 300 straipsnyje esanti teisės norma saugo valdymo tvarką, dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes. Baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-518/2013, 2K-421-139/2015). Taigi, nors pagal kaltinimo formuluotę, į netikrą dokumentą – paprastąjį vekselį, kaltinamasis tyčia įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją, jog skolininkas pagal vekselį yra A. V., ir šį netikrą dokumentą registruotu paštu atsiuntė A. V., tačiau akivaizdu, kad M. K. yra kaltinamas pagaminęs netikrą dokumentą ne siekiant pakenkti A. V., tačiau siekiant palengvinti išieškojimo ir vykdymo pagal šį dokumentą procesą.

11. Duomenų, kad A. V. būtų patyręs žalą dėl tariamai suklastoto vekselio surašymo byloje nėra. Vekselis nebuvo realizuotas ir jo pagrindu iš A. V. nebuvo išieškoti pinigai. Šiame kontekste pažymėtina, kad išteisinamasis nuosprendis buvo priimtas nesant objektyvių galimybių pašalinti prieštaravimus tarp M. K. ir A. V. parodymų dėl vekselio turinio atitikimo tikrovei ir jo pasirašymo aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kaltinamojo nurodytos paskolos suteikimo A. V. aplinkybės kelia pagrįstų abejonių, tačiau jų nepakanka asmens atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį, todėl visos iškilusios abejonės buvo vertintos kaltinamojo naudai. Šių išvadų pagrindu, t. y., nekonstatavus fakto, kad visos byloje pateiktame paprastajame vekselyje nurodytos aplinkybės atitinka tikrovę, šis dokumentas buvo paliktas saugoti baudžiamojoje byloje.

12. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, prokuroras nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 300 straipsnio 1 dalyje. Prokuroro teigimu, apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, taip pat neištyrė visų svarbių aplinkybių, todėl dauguma teismo išvadų grįstos tik prielaidomis. Teisėjų kolegijos manymu, sutikti su tokiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

13. Nėra pagrindo sutikti su skundo teiginiu, jog nebuvo ištirtos aplinkybės, kada, kur ir kaip galėjo būti aptartos paskolos sąlygos, koks laiko tarpas praėjo tarp teksto spausdinimo ir įforminimo, kada ir dėl kokių priežasčių galėjo tapti būtini dokumento teksto pildymai ir kt. Kaip matyti iš bylos medžiagos, M. K. ikiteisminio tyrimo metu dėl pareikšto kaltinimo davė išsamius parodymus, kuriuose pateikė savo versiją dėl paprastojo vekselio surašymo priežasčių ir jo pasirašymo aplinkybių. Viso proceso metu M. K. teigė, kad A. V. paprašė paskolinti pinigų. Jis sutiko paskolinti tik su sąlyga, jei bus pasirašytas vekselis, A. V. su tuo sutiko. Vekselį pasirašė 2018 m. rugpjūčio 27 d., davė A. V. 1 000 eurų, kuriuos jis sutiko grąžinti iki 2019 m. gruodžio 23 d. Suėjus pinigų grąžinimo terminui pinigų neatgavo, todėl išsiuntė vekselį skolininkui, t. y. A. V.. Paprastajame vekselyje kaip skolininkas pasirašęs asmuo – A. V. nuosekliai neigė aplinkybę, kad pasirašė šį vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti M. K. 1 000 eurų, todėl be M. K. parodymų apie aptariamo paprastojo vekselio pasirašymo aplinkybes, byloje nėra jokių kitų duomenų, galinčių patvirtinti, kada, kur ir kaip buvo aptartos paskolos sąlygos, koks laiko tarpas praėjo tarp teksto spausdinimo ir vekselio įforminimo.

14. A. V. neigė aplinkybę, kad prašė M. K. paskolinti 1 000 eurų ir pasirašė vekselį, kuriuo įsipareigojo šiuos pinigus M. K. sumokėti. Teisėjų kolegija, išanalizavusi A. V. parodymus viso bylos tyrimo metu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jie nebuvo nuoseklūs, be to, prieštaravo kitiems objektyviems bylos duomenis. Tokiu būdu jais tikėti jais ir jais grįsti M. K. pareikštą kaltinimą, nėra jokio pagrindo. 2020 m. sausio 9 d. pareiškime policijai A. V. nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 27 d. paprastojo neprotestuotino vekselio nepasirašė. Apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu A. V. parodė, kad vekselyje prie jo vardo ir pavardės yra ne jo ir visiškai nepanašus į jo, parašas. Teigė vekselio nepasirašęs ir apskritai niekada jam neteko jokio vekselio pasirašinėti. Apklaustas papildomai A. V. parodė, kad visus dokumentus, kuriuos pasirašydavo, įdėmiai perskaitydavo. Akistatos tarp M. K. ir A. V. metu, A. V. nurodė, kad ant tuščių popieriaus lapų sąmoningai niekada nėra pasirašęs. Tokius jo parodymus paneigė 2020 m. balandžio 9 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11Š-48 (20), kuria buvo nustatyta, kad 2018-09-27 paprastajame vekselyje rankraštinį įrašą „A. V.“ parašė A. V., o šalia šio rankraštinio įrašo, tikėtina, pasirašė A. V.. (1 t., b. l. 64-67). Vėliau A. V. ikiteisminio pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad sąmoningai nėra pasirašęs ant vekselio ar ant tuščio lapo popieriaus, tačiau neapsižiūrėjęs galėjo pasirašyti ant tuščio lapo arba nepastebėti, kad pasirašo vekselį, nors tuose pačiuose parodymuose prieštaringai nurodė, kad atidžiai peržiūri pasirašomus dokumentus. A. V. teisme nurodė, kad su M. K. iš viso nebuvo kalbos apie vekselį, tačiau liudytoja A. V. sutuoktinė I. V. ikiteisminiame tyrime nurodė, kad A. V. jai yra sakęs, kad įmonės vadovai vekselius duodavo pasirašyti prieš kiekvieną reisą.

15. M. K. tvirtino, kad vekselį spausdino namuose vienu ir tuo pačiu spausdintuvu „Lazer JET- 1020“, vekselio formą parsisiuntė iš interneto, rekvizitus pakeitė apačioje ir įrašė viršuje asmens kodą ir atsispausdino, spausdinant buvo kliūčių - kai paleido lapą spausdinti, pastebėjo, kad įtraukiami du lapai, tuomet pradėjo purtyti spausdintuvą ir iškrito metalinė sąvaržėlė. Pirmosios instancijos teismas kaltinamojo parodymų atitikimą tikrovei vertino kitų bylos įrodymų kontekste. Atsižvelgęs į 2020-07-31 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadą Nr. 11Š-98 (20), jog tirti pateikto 2018-09-27 paprastojo vekselio apačioje esantis tekstas "A. V. a. k. 3791111... Žemdirbių 18-5, Pakruojis (vardas, pavardė, parašas)" yra išspausdintas ne tuo pačiu spausdinimo veiksmu, tai yra ne vienu metu, kaip aukščiau esantis tekstas (pradedant "PAPRASTASIS VEKSELIS 1000 EUR...“ ir baigiant "....VEKSELIS NEPROTESTUOTINAS"), pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog kaltinamojo M. K. parodymai dėl vekselio atspausdinimo aplinkybių nesutampa su specialistų išvadose nurodytomis aplinkybėmis, tačiau įvertinęs tai, kad kaltinimas jam grindžiamas tikrovės neatitinkančios informacijos tyčiniu įrašymu į vekselį, padarė išvadą, jog aplinkybė, kad vekselio tekstas buvo atspausdintas ne vienu metu, nenustačius teksto keitimo mechaniniu ar cheminiu būdu požymių, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad vekselis yra suklastotas.

16. Kaip matyti iš 2020 m. liepos 31 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11Š-98 (20), tyrimo metu nebuvo galimybės nustatyti minėtų vekselio teksto dalių spausdinimo datas ir įvertinti, koks laiko tarpas yra tarp jų išspausdinimo, nes nustatyti spausdintinio teksto amžių, pagal jo dažomosios medžiagos senėjimą štrichuose, LTEC neturi moksliškai pagrįstos ir įteisintos metodikos. Taip pat nebuvo galima nustatyti, kas 2018-09-27 paprastajame vekselyje padaryta pirmiau - parašytas vekselio eilutėje „(vardas, pavardė, parašas)“ įrašas „A. V.“ ir parašas, ar išspausdintas šios eilutės tekstas, nes šių rekvizitų štrichai nesikerta tarpusavyje (neturi susikirtimo taškų) (2 t., b. l. 16-19). Prokuroras skunde tik deklaratyviai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino A. V. rekvizitų ir parašo bei vekselyje atspausdinto teksto atsiradimo eiliškumo, tačiau nenurodo, kokius konkrečius proceso veiksmus dar buvo galima atlikti, kad išsiaiškinti minėtas aplinkybes. Kaip matyti iš šių specialistų išvadų, tyrimo metu nebuvo objektyvių galimybių nustatyti, ar vekselio tekstas buvo atspausdintas jau po to, kai ant tirti pateikto popieriaus lapo pasirašė A. V., ar tame popieriaus lape, kuriame pasirašė A. V., jau buvo atspausdinta dalis teksto, ir vėliau buvo papildytas. Remiantis aptartų duomenų visuma, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog byloje nėra surinkta duomenų, kurie patvirtintų, kad A. V. pasirašė ant tuščio popieriaus lapo, kurio tekstą M. K. tik po to atspausdino ir tokiu būdu pagamino netikrą dokumentą, į kurį įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją.

17. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog aukščiau nurodytų, apylinkės teismo nuosprendyje aptartų ir apeliacinės instancijos teisme patikrintų faktinių duomenų nepakanka pagrįstai konstatuoti, jog M. K. parengė 2018 m. rugsėjo 27 dienos dokumentą – paprastąjį vekselį, kuriame tyčia įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją, jog vekselio davėjas A. V. iki 2019 m. gruodžio 23 dienos besąlygiškai įsipareigoja sumokėti M. K. 1 000 eurų, nors sumokėti paprastajame vekselyje nurodytos pinigų sumos A. V. niekada nebuvo jam įsipareigojęs, parengtą netikrą dokumentą dalimis skirtingu metu ir ne vienu spausdinimo aparatu išspausdino ant popieriaus lapo, kuriame ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytomis aplinkybėmis savo vardą ir pavardę ranka parašė bei pasirašė A. V., taip pagamino netikrą dokumentą, jį laikė ir 2020 m. sausio 9 d., kartu su priminimu dėl mokėjimo pagal vekselį, registruotu paštu atsiuntė A. V..

18. Prokuroro apeliaciniame skunde nėra pateikiama įtikinamų, neginčijamų ir jo kaltumą patvirtinančių argumentų, kurių pagrindų byloje surinktus įrodymus reikėtų vertinti kitaip, nei juos įvertino apylinkės teismas, ir M. K. atžvilgiu priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį. Tenkinti prokuroro apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 28 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroro Audriaus Armo apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.