- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2020-01-30
- Bylos Nr.
- e2A-172-638/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-00558-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Žibutė Budžienė, Evaldas Burzdikas, Diana Labokaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „L. B.“
- Atsakovas
- A. M.
- Trečiasis asmuo
- E. C.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko, Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „L. B.“ apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2019 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2178-887/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „L. B.“ ieškinį atsakovui A. M., trečiasis asmuo E. C. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškinyje prašė priteisti atsakovo 3 500 Eur skolą, 873,56 Eur kompensuojamąsias palūkanas, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 98 Eur žyminį mokestį, 121 Eur bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2014 m. vasario 1 d. E. C. paskolino atsakovui A. M. (buvusi pavardė A.) 3 500 Eur ir išrašė vekselį, pagal kurį atsakovas pinigus įsipareigojo grąžinti iki 2014 m. kovo 1 d., tačiau skola nėra padengta. Pranešimai apie vekselio apmokėjimą atsakovui nebuvo išsiųsti pagal Lietuvos Respublikos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neatsiskaitė, 2018 m. gruodžio 10 d. sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 2018-12/49. Kreditorius perleido ieškovui UAB „L. B.“ reikalavimo teises, įskaitant prievolių įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (netesybas ir kt.) į atsakovą, remiantis priede prie reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2018–12/49 nurodyta perleidžiama teise. Atsakovas piktybiškai nevykdo savo prievolės ir vengia atsiskaityti, toks atsakovo neveikimas vertinamas kaip įstatymu numatytų pareigų nevykdymas, sukeliantis teisines pasekmes. Ieškovė, vykdydama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.109 straipsnio 1 dalyje numatytą reikalavimą, jog reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas arba gavo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą, 2018 m. gruodžio 11 d. išsiuntė atsakovui pranešimą dėl kreditoriaus pasikeitimo registruotu laišku paskutiniais žinomais skolininko gyvenamosios vietos adresais. Todėl atsakovas buvo tinkamai informuotas apie reikalavimo teisės perleidimą registruotu laišku, suteikiant jam visą reikalingą informaciją bei reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančių dokumentų kopijas. Vadovaujantis CK 6.101 straipsniu bei reikalavimo perleidimo sutartimi, ieškovė tinkamai perėmė trečiojo asmens E. C. teisę reikalauti iš atsakovo įvykdyti prisiimtą įsipareigojimą ir su šia teise susijusias akcesorines teises.
3. A. A. M. su ieškiniu nesutiko, nurodė ir paaiškino, kad ieškovė UAB „L. B.“ atsiliepime nurodo ne visas tarp šalių kilusiam ginčui reikšmingas aplinkybes. A. A. M., gavęs pranešimą apie reikalavimo perleidimą, pats kreipėsi į ieškovę UAB „L. B.“ informuodamas, jog pradiniam kreditoriui E. C. nėra skolingas, kadangi per kelerių metų laikotarpį, kada buvo pasirašytas bet kokius iki tol buvusius atsakovo A. M. skolinius įsipareigojimus trečiajam asmeniui E. C. apimantis 2014 m. vasario 1 d. vekselis, pradiniam kreditoriui E. C. buvo išmokėta netgi didesnė nei 3 500 Eur suma, apmokant ir protingo dydžio palūkanas už pinigų pavėluotą grąžinimą. A. A. M. 2018 m. gruodžio 18 d. elektroniniu laišku pateikė ieškovei UAB „L. B.“ ir pradiniam kreditoriui E. C. atliktų mokėjimų bankiniais pavedimais išklotinę, po ko ieškovės UAB „L. B.“ teisininkas pažadėjo kreiptis į pradinį kreditorių ir išsiaiškinti situaciją. Tačiau daugiau ieškovo darbuotojai su atsakovu nebesusisiekė, dėl to atsakovas pagrįstai manė, jog naujasis kreditorius išsiaiškino su pradiniu kreditoriumi ir išsisprendė visus neaiškumus. Trečiojo asmens E. C. ir atsakovo A. M. anksčiau buvę draugiški santykiai šiuo metu yra konfliktiški, dėl to trečiasis asmuo E. C. neegzistuojančią skolą galėjo piktybiškai perleisti skolų išieškojimo įmonei, siekdamas pakenkti atsakovui A. M.. Išrašytas 2014 m. vasario 1 d. vekselis turėtų būti vertinamas kaip atsakovo A. M. pradiniam kreditoriui E. C. išduotas skolos raštelis. Tokiu atveju, vadovaujantis paskolos santykius bei įrodinėjimą reglamentuojančiomis teisės normomis, būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti paskolos sutartimi (paskolos rašteliu) sulygtų pinigų perdavimo atsakovui faktą.
Atsiliepimas
4. Trečiasis asmuo E. C. prašė ieškinį patenkinti, paaiškino, kad atsakovas skolinosi pinigus savo įmonės finansiniams nuostoliams dengti, jis turėjo skolų, buvo užvestos bylos. Kiekviename vekselyje numatyta, jog vekselis galioja, kol bus sunaikintas. Pasirašydamas sekantį vekselį, atsakovas turėjo prašyti, kad ankstesnis vekselis būtų sunaikintas, tačiau atsakovas to nedarė. Visą laiką taip ir buvo, kuomet atsakovas atiduodavo skolą, trečiasis asmuo grąžindavo jam vekselį ir atsakovas pasirašydavo kitą vekselį naujai skolinamai sumai. Paskoliniai santykiai tarp trečiojo asmens ir atsakovo susiklostė maždaug nuo 2006 metų. Atsakovas iki 2011 metų grąžindavo pinigus į rankas, praktiškai visada sugrąžindavo iš karto visą pasiskolintą sumą, po to pradėjo daryti bankinius pavedimus. Nuo 2006 metų maždaug pagal dešimt vekselių atsakovas jam pinigus grąžino. Pasirašant 2014 m. vasario 1 d. vekselį, paskola pagal ankstesnį vekselį dar nebuvo grąžinta. Mokėjimai nutrūko 2018 m. liepos 5 d. ir atsakovas 2014 m. vasario 1 d. ir 2015 m. balandžio 1 d. vekselius pradėjo neigti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Alytaus apylinkės teismas 2019 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje ieškovas buvo pasyvus, ieškovo atstovas į teismo posėdžius nevyko, savo reikalavimą dėl vekselyje nurodytos mokėjimo prievolės įvykdymo grindė neva tarp šalių susiklosčiusiais paskolos teisiniais santykiais – pateikė 2014 m. vasario 1 d. vekselį. Po atsakovo pateikto atsiliepimo, ieškovas pateikė papildomus rašytinius įrodymus – 2015 m. balandžio 1 d. vekselį, tvirtindamas, jog atsakovas su pradiniu kreditoriumi pagal 2014 m. vasario 1 d. vekselį neatsiskaitė, atsakovo pateiktais bankiniais pavedimais buvo atliekami mokėjimai pagal 2015 m. balandžio 1 d. vekselį. Teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė įrodymų nei kad buvo skolinami pinigai pagal 2014 m. vasario 1 d. vekselį, nei kad konkrečiai dienai buvo susidariusi skola, kurią atsakovas būtų įsipareigojęs grąžinti. Atsakovas patvirtino, kad su pradiniu kreditoriumi buvo pasirašytas 2015 m. balandžio 1 d. vekselis, pagal kurį atsakovas paskolą sugrąžino. Teismas nurodė, kad atsakovas, suabejojęs parašo tikrumu 2014 m. vasario 1 d. vekselyje, paprašė skirti rašysenos ekspertizę. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai pateikė teismui 2019 m. liepos 25 d. ekspertizės aktą Nr. 11-1311 (19), 11-1406 (19), kurio išvadose nurodyta, jog: „1. Nustatyti, ar tirti pateiktame 2014 m. vasario 1 d. vekselyje esantis parašas A. A. vardu yra techniškai padirbtas, negalima, nes parašo štrichuose esantys požymiai yra nevienareikšmiai ir išvadai apie parašo techninį padirbimą su išankstiniu pasiruošimu jų nepakanka; 2. Nustatyti, ar 2014 m. vasario 1 d. vekselį skiltyje „Pinigų gavėjas A. A.“ pasirašė A. M. (A.) ar kitas asmuo, negalima, nes parašas netinkamas pasirašiusio identifikavimui“. Teismas sprendė, kad šiuo atveju ekspertų išvadoje teigiama, jog parašo štrichuose esantys požymiai yra nevienareikšmiai ir išvadai apie parašo techninį padirbimą su išankstiniu pasiruošimu jų nepakanka. Teismo vertinimu, ekspertizės išvada nepatvirtino atsakovo teiginio, kad jo parašas 2014 m. vasario 1 d. vekselyje suklastotas. Trečiasis asmuo paaiškino, kad ginčo vekselį atsakovas pasirašė automobilyje ant priekinio prietaisų skydelio, kurio paviršius yra nelygus, t. y. grublėtas. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog egzistavo paskoliniai santykiai tarp atsakovo ir pradinio kreditoriaus, patvirtino, jog buvo sudarę ne vieną vekselį, tačiau atsakovas negali prisiminti, kada ir kokioms sumoms vekseliai buvo sudaryti. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, suformuotą teismų praktiką, padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog 2014 m. vasario 1 d. vekselyje parašas yra ne jo. Pradinio kreditoriaus tvirtinimu, pagal kiekvieną vekselį atsakovui buvo paskolinama vis kita pinigų suma, pagal ginčo 2014 m. vasario 1 d. vekselį atsakovui paskolinta 3 500 Eur suma. Tačiau, teismo vertinimu, ieškovas neįrodė paskolos sutarties sudarymo fakto. Atsakovo pasirašytas vekselis per se (pats vienas) negali būti pripažintas paskolos rašteliu, nes jame nėra duomenų, rodančių, kad šalis siejo paskolos santykiai, ir atsakovui buvo perduotas paskolos dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019). Teismas nurodė, kad ieškovas daugiau jokių faktinių aplinkybių neįrodinėjo, tuo tarpu trečiojo asmens nurodytos faktinės aplinkybės bylos duomenų kontekste negali būti pripažintos pagrįstomis. Tarp šalių nėra ginčo, kad egzistavo paskoliniai santykiai, teismui į bylą atsakovas pateikė banko išrašus, iš kurių matyti, kad atsakovas pervedinėjo tam tikras pinigų sumas pradiniam kreditoriui, tačiau prie pavedimų nenurodyta mokėjimo paskirtis, dėl ko nėra galimybės neginčijamai nustatyti, kada ir kokia paskola buvo grąžinama. Trečiasis asmuo tvirtino, kad visi bankiniai pavedimai, nurodyti atsakovo pateiktuose išrašuose, yra pagal 2012-2013 metais pasirašytą vekselį, pagal kurį atsakovas 2018 m. liepos 5 d. galutinai sugrąžino skolą. Teismas sprendė, kad nepateikti jokie objektyvūs įrodymai, patvirtinantys pastarąsias trečiojo asmens nurodytas faktines aplinkybes. Be to, ieškovas, perpirkęs skolą iš trečiojo asmens pagal 2014 m. vasario 1 d. vekselį, 2019 m. gegužės 3 d. teikdamas papildomus įrodymus į bylą paaiškino, kad atsakovo pateikti bankiniai pavedimai buvo vykdomi atsiskaitant pagal 2015 m. balandžio 1 d. paprastąjį vekselį. Trečiasis asmuo pateikė į bylą susirašinėjimo ir garso/vaizdo pokalbių programos Viber išrašą, neva patvirtinantį atsakovo ir trečiojo asmens susirašinėjimą. Tačiau teismas nurodė, kad šių dokumentų negali vertinti kaip objektyvaus ir neginčijamo įrodymo, patvirtinančio, jog vyko pokalbis tarp A. A. (M.) ir E. C. dėl ginčo 2014 m. vasario 1 d. vekselio. Teismas konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja išvadą, jog ieškovas, kuriam teko pareiga įrodyti savo reikalavimo, reiškiamo remiantis Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) nustatyta tvarka nerealizuotu vekseliu, pagrindą, jo neįrodė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „L. B.“ prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. spalio 15 d. teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Teismas, pripažindamas, kad tarp trečiojo asmens ir atsakovo, atsakovui trečiojo asmens naudai išduodant 2014 m. vasario 1 d. vekselį, paskoliniai santykiai nesusiklostė, rėmėsi vien tik prielaidomis, o ne visapusišku ir objektyviu aplinkybių vertinimu. Ieškovė pateikė teismui 2014 m. vasario 1 d. vekselio originalą, kuris vienareikšmiškai įrodo, kad tarp atsakovo ir trečiojo asmens susiklostė paskoliniai santykiai pagal minėtą vekselį. Aplinkybė, kad šis vekselis nebuvo sunaikintas, įrodo, kad atsakovas savo pareigos atsiskaityti pagal vekselį neįvykdė.
7.2. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. vasario 27 d. išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 3K-3-71-421/2019 ir taip suformavo teismų praktiką, pasisakydama, kad nagrinėjamoje byloje ieškovui savo reikalavimą pagal vekselį dėl mokėjimo prievolės įvykdymo grindžiant tarp šalių susiklosčiusiais paskolos teisiniais santykiais, o atsakovo pasirašytame vekselyje esant aiškiai išreikštai jo valiai besąlygiškai įvykdyti savo prievolę dėl skolos ieškovui sumokėjimo, būtent atsakovui teko pareiga įrodyti, kad paskolos teisiniai santykiai tarp šalių iš esmės neegzistuoja ar yra pasibaigę. Todėl atsakovas be teisinio pagrindo bylos nagrinėjimo procese jam tenkančią įrodinėjimo naštą siekė perkelti ieškovui (CPK 178 straipsnis).
7.3. Teismas ignoravo vekselio, kaip rašytinio ir itin reikšmingo byloje įrodymo, reikšmę. Teismas nepagrįstai nesivadovavo byloje esančiu rašytiniu įrodymu - atsakovo išrašytu 2014 m. vasario 1 d. vekseliu, kuriame nurodyta, kad atsakovas yra skolingas pagal šį vekselį trečiajam asmeniui 3 500 Eur.
7.4. Teismas nepagrįstai neįvertino ir tos aplinkybės, kad atsakovas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad pagal 2014 m. vasario 1 d. vekselį atsakovas su trečiuoju asmeniu atsiskaitė. Atsakovas kaip rūpestingas asmuo, turintis patirtį sudarant paskolos sandorius, įvykdęs savo prievolę būtinai pareikalautų, kad šią aplinkybę trečiasis asmuo patvirtintų raštiškai arba sunaikintų vekselį.
7.5. Teismas inter alia nepagrįstai neįvertino trečiojo asmens pateiktų rašytinių įrodymų - susirašinėjimo. Atsakovas neginčijo, kad toks susirašinėjimas tarp atsakovo ir trečiojo asmens vyko. Atsakovas taip pat neginčijo, kad susirašinėjimas vyko dėl 2014 m. vasario 1 d. vekselio.
7.6. Įvertinus skundžiamo sprendimo motyvus, kyla pagrįstų abejonių dėl teismo šališkumo, įrodymų vertinimo objektyvumo. Nors pats atsakovas posėdžių metu nedalyvavo, savo paaiškinimų neteikė, atsakovo atstovas į teismo klausimus, kurie būtų pateikti atsakovui, atsakyti negalėjo. Ieškovė teikė teismui ne tik ieškinį, bet ir papildomus paaiškinimus. Ieškovė perėmė reikalavimą pagal 2014 m. vasario 1 d. vekselį iš trečiojo asmens, kuris žino visas faktines aplinkybes, susijusias su minėtu vekseliu. Ieškovė jokių naujų aplinkybių, susijusių su minėtu vekseliu, posėdžių metu teismui pateikti negalėtų.
Atsiliepimas
8. A. A. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
8.1. Būtent paskolos davėjas (pradinis kreditorius E. C.) ar iš jo reikalavimo teisę perėmusi ieškovė UAB „L. B.“ turėtų įrodyti pinigų (konkrečios sumos) pagal paskolos sutartį perdavimo atsakovui A. M. faktą.
8.2. Teismas pagrįstai sprendė, jog negalima trečiojo asmens E. C. į bylą pateikto susirašinėjimo fotokopijų vertinti kaip objektyvaus, neginčytino ir patikimo įrodymo, patvirtinančio, jog vyko pokalbis tarp A. A. (M.) ir E. C. dėl ginčo 2014 m. vasario 1 d. vekselio.
8.3. Teismas pagrįstai sprendė ir dėl to, kad bylos baigtimi suinteresuotų ieškovės UAB „L. B.“ ir trečiojo asmens E. C. paaiškinimams esant prieštaringiems, tokių paaiškinimų įrodomoji reikšmė sumenksta.
8.4. Nagrinėjamos bylos kontekste yra aktualus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019 pateiktas išaiškinimas (kuriuo pagrįstai nagrinėjamoje byloje rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas), jog pasirašytas vekselis per se (pats vienas) negali būti pripažintas paskolos rašteliu, nes jame nėra duomenų, rodančių, kad šalis siejo paskolos santykiai ir atsakovei buvo perduotas paskolos dalykas.
8.5. Teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė UAB „L. B.“ nagrinėjamoje byloje elgėsi pasyviai, teismo posėdžiuose nedalyvavo (buvo prašoma bylą nagrinėti ieškovei UAB „L. B.“ nedalyvaujant), paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui aplinkybių neįrodinėjo (tokios aplinkybės nėra įrodinėjamos ir apeliaciniu skundu). Teismui priimant sprendimą buvo padarytos teisingos galutinės išvados ir ieškovės UAB „L. B.“ pareikšti reikalavimai pagrįstai buvo atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
21. Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl skolos priteisimo pagal vekselį, kuris nebuvo realizuotas įstatymų nustatyta tvarka.
22. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teismo paskirtos ekspertizės išvadas, sprendė, kad atsakovas pasirašė 2014 m. vasario 21 d. paprastąjį vekselį, įsipareigodamas po mėnesio, 2014 m. kovo 1 d., sumokėti 3500 Eur trečiajam asmeniui E. C.. Tačiau trečiasis asmuo E. C. kaip vekselio turėtojas nerealizavo vekselio Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau - ĮPVĮ) 45-47 str. nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo vekselis tapo skolos rašteliu, kuriuo kaip rašytiniu įrodymu ieškovas turėjo įrodinėti šalių paskolinius santykius.
23. Apeliantė (toliau- ir ieškovė) savo skunde argumentuoja, kad vien tik vekselio pateikimo faktas (tai, kad vekselis nebuvo sunaikintas) įrodo atsakovo pareigą atsiskaityti pagal vekselį. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta ir pažymi, kad apeliantė klaidingai interpretuoja kasacinio teismo praktiką ir klaidingai aiškina įrodinėjimo pareigų paskirstymo taisykles šio pobūdžio bylose.
24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019 išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į iš dalies nenuoseklią kasacinio teismo praktiką šioje srityje, suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas.
25. Tam, kad tinkamai nerealizuotas vekselis būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu; 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Jei paskolos sutarties dalyko perdavimo faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
26. Teisėjų kolegija, remdamasi kasacinio teismo praktika, pažymi, kad ginčo vekselis, nerealizuotas ĮPVĮ nustatyta tvarka, neteko savo abstraktumo ir besąlygiškumo savybių. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai aiškinosi, ar atsakovą ir trečiąjį asmenį siejo paskoliniai santykiai ir ar konkrečiai 2014 m. vasario 1 d. arba iki 2014 m. vasario 1 d. atsakovui buvo perduota 3500 Eur, kuriuos atsakovas turėjo prievolę grąžinti.
27. Ieškovas savo pažeistas teises įrodinėjo pateiktuoju 2014 m. vasario 1 d. vekseliu, 2015 m. balandžio 1 d. vekseliu, atsakovas teikė bankinių mokėjimų išklotinę, trečiasis asmuo teikė Viber sistemoje vykdyto susirašinėjimo tarp trečiojo asmens ir atsakovo žinutes. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad iš pateiktojo 2014 m. vasario 1 d. vekselio negalima daryti išvados, kad atsakovui buvo perduota 3500 Eur, nes paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). Pinigų sumos perdavimo faktas pačiame vekselyje neužfiksuotas.
28. Teismas, priešingai, negu kad nurodo apeliantė, pripažino, kad atsakovą ir trečiąjį asmenį siejo paskoliniai santykiai, tačiau tie paskoliniai santykiai, kaip paaiškino tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo teismo posėdyje, prasidėjo nuo 2006 metų, pinigus trečiasis asmuo atsakovui skolindavo periodiškai, buvo apie 10 vekselių, atsakovas jam paskolintas sumas grąžindavo ir vėl imdavo naujas paskolas, kurioms patvirtinti rašydavo vekselius. Vadinasi, ieškovas, norėdamas įrodyti, kad atsakovas vis dar yra skolingas 3500 Eur, turėjo pateikti paskolintų ir grąžintų lėšų suvestinę per visą santykių laikotarpį ir atitinkamai sumų perdavimą įrodančius duomenis. Tačiau tokių įrodymų teismui nebuvo pateikta. Pažymėtina ir tai, kad atsakovo pateikta bankinių mokėjimų trečiajam asmeniui E. C. išklotine atsakovas įrodė, kad nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2019 m. sausio 1 d. yra sumokėjęs trečiajam asmeniui iš viso 3685 Eur, iš šios sumos 1055 Eur buvo sumokėta per laikotarpį nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. (t.1, b.l. 74-75). Teismas pagrįstai sprendė, kad tiek ginčo vekselio turinys, tiek kiti šalių pateikti įrodymai, taip pat ir susirašinėjimas SMS žinutėmis, neįrodo atsakovo 3500 Eur skolos reikalavimo teisę perėmusiam ieškovui.
29. Apeliantė skunde nurodė, kad jokių naujų bylai reikšmingų aplinkybių nurodyti negali, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas galimybes surinkti įrodymus, tinkamai įvertino tuos įrodymus, kurie byloje buvo pateikti, tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius (CK 6.870 str.), proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigų paskirstymą šalims (CPK 185 str.), nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl naikinti priimtą sprendimą apeliaciniam skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
30. Apeliacinio skundo netenkinus bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme nekeičiamas. Apeliacinėje instancijoje turėtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams ( CPK 93 str.1 d.). Atsakovui iš ieškovo priteistinos išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą- 1000,65 Eur.
31. Valstybės išlaidos už procesinių dokumentų siuntimą yra 8,18 Eur. Šios išlaidos priteistinos iš ieškovės ( CPK 96 str. 1 d.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2019 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui A. M., a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „L. B.“, įm.k. 302528679, 1000,65 Eur (tūkstantį eurų ir 65 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti valstybei iš ieškovės UAB „L. B.“, įm.k. 302528679, 8,18 Eur ( aštuonis eurus ir 18 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų sumokant VMI į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.