- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-07
- Bylos Nr.
- 2A-575-252/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-04276-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Birutė Valiulienė, Eigirdas Činka
- Atsakovas
- T. K.
- Ieškovas
- A. S.
- Trečiasis asmuo
- V. S.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A - 575 - 252 - 2014
Birutė Mėlinauskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04276-2013-8
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. spalio 7 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eigirdo Činkos, Birutės Valiulienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-109-223-2014 pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovui T. K. dėl skolos priteisimo bei atsakovo T. K. priešieškinį ieškovei A. S., trečiajam asmeniui V. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė A. S. prašė priteisti iš atsakovo T. K. 30 000 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu 2003-12-01 sudarė paskolos sutartį Nr. 12321, pagal kurią atsakovui neribotam laikotarpiui paskolino 30 000 Lt. Šiuos pinigus, kaip paaiškino atsakovas, panaudojo savo verslui vystyti. Jai paprašius, buvęs sutuoktinis V. S. pareikalavo atsakovo paskolą sugrąžinti, tačiau atsakovas pradėjo jam grasinti kreipimusi į policiją bei jo įkalinimu. Iš agresyvios atsakovo pozicijos akivaizdu, jog paskolintų pinigų jis neketina sugrąžinti.
Atsiliepimas
Atsakovas T. K. teismui pateikė priešieškinį, prašydamas ieškinį atmesti ir pripažinti negaliojančia tarp T. K. ir A. S. pasirašytą 2003-12-01 beprocentinę paskolos sutartį Nr. 12321 nuo jos pasirašymo momento. Nurodė, kad 2003-12-01 paskolos sutartis tarp ieškovės ir atsakovo nors ir buvo pasirašyta, tačiau faktiškai ji yra apsimestinė, kadangi nei viena iš šalių nesiekė sukurti paskolinių teisinių santykių. Kad įrodyti ieškinio dalyką, būtina vadovautis CK 6.870 str. nuostata, kurioje nurodoma, jog paskolos sutartis laikoma sudaryta, kai paskolos davėjas perduoda gavėjui paskolos pinigus. Įstatymas reikalauja pinigų perdavimo fakto. Nors ieškovė teigia, kad paskolino pinigus, bet matyti, jog pinigų atsakovui ieškovė neperdavė, todėl vien šio fakto pakanka tam, kad ieškinys būtų atmestas. Netgi nevertinant kitų faktinių duomenų, jau pats beprocentinės paskolos sutarties turinys savaime neįrodo pinigų perdavimo – priėmimo fakto, tuo labiau, jog pinigų perdavimo faktą paneigė pati ieškovė. Atsakovo manymu, šią sutartį galima laikyti ir apsimestiniu sandoriu CK 1.87 str. prasme, siekiant pridengti kitą, prieš tai pasirašytą, susijusį ne su paskoliniais, o su egzistuojančiais verslo santykiais.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino. Pripažino negaliojančia 2003-12-01 beprocentinę paskolos sutartį Nr. 12321, sudarytą tarp A. S. ir T. K., kaip tariamą sandorį, taikė restituciją ir priteisė iš atsakovo T. K. ieškovei A. S. 30 000 Lt. Teismas nustatė, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2003-12-01 buvo sudaryta beprocentinė paskolos sutartis Nr. 12321, pagal kurią A. S. suteikė T. K. 30 000 Lt beprocentinę paskolą neterminuotam laikotarpiui. Tuo pat metu 2003-12-01 tarp A. S. ir T. K. buvo sudarytas Susitarimas, kuriame nurodyta, kad jis yra neatsiejama paskolos sutarties dalis, ir kuriame buvo susitarta, jog verslo garantas yra 30 000 Lt paskola, kurių A. S. gali pareikalauti tik likvidavus UAB „Buities rojus“. Konstatavo, kad ginčijamos paskolos sutarties šalių ketinimai buvo sukurti ne paskolinius teisinius santykius, o tikslas – vystyti ir plėtoti UAB „Buities rojus“ vykdomą verslą gaunant iš jo pelną vienokiu ar kitokiu pavidalu (pvz. akcijos). Atsakovas T. K. (jo teigimu) išvis neketino sukurti jokių teisinių santykių ir nesiekė jokių teisinių pasekmių, o tiesiog siekė išvengti V. S. pretenzijų į UAB „Buities rojus“ turtą. Paskolos davėjai (A. S. ir V. S.) siekė dalyvauti bendrame versle su atsakovu T. K., gauti UAB „Buities rojus“ akcijų ar kitokiu būdu gauti materialinės naudos iš UAB „Buities rojus“ vykdomos veiklos. Teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvada, kad tarp ieškovės ir atsakovo paskoliniai santykiai nebuvo susiklostę, jų santykiai neatitiko paskolos sutarties paskirties ir esmės, t. y. pinigų perdavimo tam tikram laikui paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos sumos grąžinimo paskolos davėjui. Kadangi apsimestiniam sandoriui (CK 1.87 str.) reikalinga abiejų jo šalių suderinta valia vieną sandorį pridengti kitu, ko šiuo atveju nebuvo, teismas ginčijamą paskolos sandorį laikė tariamu sandoriu (CK 1.86 str.). Teismo nuomone, kad pinigai buvo perduoti T. K., patvirtina byloje esantys įrodymai – trečiojo asmens V. S., ieškovės A. S. paaiškinimai bei ta aplinkybė, kad T. K. gautus paskolos pinigus deklaravo VMI.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas T. K. prašo apylinkės teismo sprendimą pakeisti ir priešieškinį tenkinti pilnai – pripažinti negaliojančia 2003-12-01 beprocentinę paskolos sutartį Nr. 12321 kaip apsimestinį sandorį (CK 1.87 str.); panaikinti sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo. Nurodo, kad teismo išvados dėl dalies įrodymų netinkamo vertinimo bei materialinės teisės normos netinkamo pritaikymo ir restitucijos taikymo prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir rašytiniams įrodymams. Dalyje dėl restitucijos taikymo teismas rėmėsi ieškovės ir trečiojo asmens duotais parodymais, kurie nesudaro pagrindo restitucijos taikymui, kitus – atsakovo duotus parodymus nepagrįstai atmetė arba visiškai nevertino. Todėl teismo sprendimas šioje dalyje neatitinka CPK 270 str. 4 d. keliamų reikalavimų. Iš byloje esančių įrodymų visumos akivaizdžiai matyti, kad 2003-12-01 beprocentinė paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris CK 1.87 str. prasme, kuria buvo siekiama pridengti kitą tą pačią dieną pasirašytą susitarimą, susijusį ne su paskoliniais, o su egzistuojančiais kitais – verslo santykiais. Būtent tokia faktinių aplinkybių seka, kuri kaip įrodymų visuma teismo nebuvo įvertinta, atsispindi 2003-12-01 susitarime. Teismas taikė restituciją ir priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 30 000 Lt sumą, nors pati ieškovė neigia pinigų perdavimo atsakovui faktą, kas reiškia, jog byloje nustatytų aplinkybių pagrindu restitucijos taikymas taip pat neatitinka ir CK 1.80 str. 2 d., 6.145 str. 1, 2 d. nuostatų. Be to, teismas neteisingai aiškino susitarimo esmę bei vertino įrodymus ir ta prasme, kad iš 2003-12-01 paskolos sutarties bei 2003-12-01 papildomo susitarimo esmės bei tikslo matyti, jog V. S. faktiškai perdavė 30 000 Lt pinigines lėšas ne T. K. asmeniškai, bet juridiniam asmeniui UAB „Buities rojus“, T. K. buvo tik statytinis, per kurį V. S. perdavė pinigus, be to, UAB „Buities rojus“ šias pinigines lėšas perdavė netgi ne kaip paskolą, bet kaip investiciją į šios įmonės veiklą, kurią ketino vykdyti kartu su T. K.. Todėl ir reikalauti grąžinti savo investiciją turėjo iš UAB „Buities rojus“ ne 2003-12-01 beprocentinės paskolos sutartyje, bet 2003-12-01 papildomame susitarime numatyta tvarka.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė A. S. ir tretysis asmuo V. S. prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovo teiginiai apie apsimestinį sandorį yra nepagrįsti, kadangi nei A. S., nei V. S., aktyviai dalyvaudami skolinant šeimos pinigus, kurie galėjo būti panaudoti šeimos gerovei, neapsimetinėjo, priešingai – dabar ieškovė jaučiasi atsakovo apgauta.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (CPK 263 str.), o sprendimas šiuos reikalavimus atitinka, jeigu teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Tuo atveju, kai bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas nustato, kad neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-688/2013). Civilinis procesas grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lygiateisiškumo principas (CPK 17 str.) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Iš atsakovo T. K. paaiškinimų matyti, jog 2003-12-01 beprocentinės paskolos sutarties Nr. 12321 pasirašymo dieną jis buvo UAB „Buities rojus“ vienintelis akcininkas ir vadovas. Tuo metu jį ir ieškovės buvusį sutuoktinį V. S. siejo verslo santykiai, todėl 2003-12-01 tarp jų buvo sudarytas susitarimas dėl UAB „Buities rojus“ priklausančio turto dalių nustatymo, tačiau šį susitarimą pasirašė nieko bendro neturinti A. S., kuri, kaip priedą prie šio susitarimo, pasirašė ir 2003-12-01 paskolos sutartį, nors faktiškai jokia paskola nebuvo suteikta ir jokie pinigai nebuvo perduoti. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tai akivaizdžiai rodo, jog nagrinėjamoje byloje ginčo teisiniai santykiai ir šalių nurodomos aplinkybės liečia ir UAB „Buities rojus“. Tokiu būdu, byloje turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl UAB „Buities rojus“ vadovo apklausimo ar bendrovės įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, nes yra tikimybė, jog sprendimas turės įtakos UAB „Buities rojus“ teisėms ir pareigoms. Pažymėtina, jog teismo sprendimo motyvai yra prieštaraujantys, t. y. teismo išvada yra prieštaraujanti tame pačiame sprendime nurodytiems motyvams, kurių pagrindu buvo atmestas ieškovės ieškinys. O būtent – teismas konstatavo, jog tarp ieškovės A. S. ir atsakovo T. K. paskoliniai santykiai nebuvo susiklostę, jų santykiai neatitiko paskolos sutarties paskirties ir esmės, t. y. pinigų perdavimo tam tikram laikui paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos sumos grąžinimo paskolos davėjui; šalių ketinimai buvo sukurti ne paskolinius teisinius santykius, o tikslas buvo vystyti ir plėtoti UAB „Buities rojus“ vykdomą verslą, gaunant iš jo pelną vienokiu ar kitokiu pavidalu (pvz. akcijos). Tokiu būdu, teismas iš esmės padarė neabejotiną išvadą, jog pasirašant paskolos sutartį bei susitarimą buvo suderinta abiejų šalių valia sudaryti sandorį. Tuo tarpu toliau nurodo, kad apsimestiniam sandoriui reikalinga abiejų jo šalių suderinta valia vieną sandorį pridengti kitu, ko šiuo atveju nebuvo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas privalo nurodyti, kokia iš tiesų T. K. valia buvo išreikšta sudarant sandorį, o ne apsiriboti paaiškinimu, kad „ T. K. vidinė valia yra gana sudėtingai apibrėžta“. Be to, teismas net nesiaiškino, ar ieškovė A. S. apskritai turi teisę į paskolos grąžinimą. Kolegijos nuomone, teismas taip pat turėtų įvertinti ir tai, ar šalių pasirašytas 2003-12-01 susitarimas prie 2003-12-01 beprocentinės paskolos neprieštarauja LR Akcinių bendrovių įstatymui. Teismas spręsdamas priešieškinio pagrįstumo klausimą ir jį tenkindamas, nesiaiškino ar iš tikrųjų pinigai buvo įnešti į UAB „Buities rojus“ sąskaitą, kaip jie buvo apskaityti ir pan. Ši aplinkybė yra svarbi sprendžiant paskolos sutarties negaliojimo klausimą, nes akivaizdu, kad versle kartu su V. S. ketino dalyvauti ir kiti asmenys, kurie taip pat yra perdavę pinigus atsakovui. Neišsiaiškinus šių aplinkybių kaip buvo panaudoti perduoti pinigai, ar jie buvo įnešti į bendrovės sąskaitą ar buvo panaudoti atsakovo asmeninių poreikių tenkinimui, kokia buvo atsakovo ir V. S. valia sudarant paskolos sutartį, pirmos instancijos teismas neteisingai pritaikė materialinės teisės normą, konstatuodamas, kad tai yra tariamas sandoris.
Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nenustatęs ir neištyręs faktinių aplinkybių, susijusių su 2003-12-01 beprocentinės paskolos sutarties Nr. 12321 bei 2003-12-01 papildomo susitarimo sudarymu, iš esmės nepasisakęs dėl UAB „Buities rojus“, teisėjų kolegija konstatuoja, kad negalima daryti išvadų dėl priimto teismo sprendimo pagrįstumo bei sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, neišsiaiškino esminių bylos aplinkybių, tuo pažeidė civilinio proceso teisės normas ir dėl šio pažeidimo liko neatskleista bylos esmė, taigi byla iš esmės galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 176, 179, 183, 185 str.).
Kadangi pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, šie pažeidimai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p).
Apeliacinės instancijos teismas nevertina kitų apeliacinio skundo argumentų, nes skundžiamas sprendimas naikinamas pilna apimtimi.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.