Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-01-18 · Civilinė byla Nr. 2A-91/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-01-18
Bylos Nr.
2A-91/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Algirdas Gailiūnas, Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas
Ieškovas
V. S.
Atsakovas
akcinei bendrovei „Ūkio bankas“, S. J.
Trečiasis asmuo
uždaroji akcinė bendrovė „Aglova“
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Algirdo Gailiūno, Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 5 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-373-425/2010 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Ūkio bankas“, S. J. (tretieji asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „Aglova“, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Eseira“, Kėdainių rajono 3-čiojo notarų biuro notarė L. P.) dėl kredito, vekselio ir laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, kredito gavėjo teisių ir pareigų pagal kredito sutartį perkėlimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

AB „Ūkio bankas“ 2008 m. vasario 21 d. kredito sutartimi bei tos pačios dienos papildomu susitarimu prie kredito sutarties suteikė atsakovui S. J. 550 000 Lt paskolą, nustatant kredito grąžinimo terminą – 2008 m. balandžio 20 d. Pagal atsakovo S. J. prašymus bankas 2008 m. vasario 21 d. į S. J. sąskaitą banke pervedė ir išdavė 350 000 Lt paskolos dalį, o 2008 m. kovo 5 d. - 200 000 Lt paskolos dalį.

Pagal byloje esančius duomenis 2008 m. vasario 27 d. statybos rangos sutartimi UAB „Mažoji vaistinė“ , atstovaujama atsakovo S. J., susitarė su rangovu UAB „Aglova“ dėl vaistinės pastato rekonstrukcijos (rangos darbų ir medžiagų kaina 550 000 Lt) ir 2008 m. kovo 20 d. UAB „Aglova“ direktorius V. S. ir vyriausioji buhalterė R. K. iš S. J. priėmė 550 000 Lt pagal statybos rangos sutartį (kasos pajamų orderis Nr. A0003). Statybos darbai nebuvo atlikti.

2008 m. balandžio 18 d. kredito sutartimi AB „Ūkio bankas“ suteikė UAB „Aglova“ 550 000 Lt kreditą iki 2013 m. balandžio 17 d. Suteiktos 550 000 Lt paskolos grąžinimas užtikrintas UAB „Aglova“ 2008 m. balandžio 18 d. išduotu paprastuoju vekseliu 550 000,00 Lt sumai bei ieškovo V. S. asmeniniu laidavimu. AB „Ūkio bankas“ 2008 m. balandžio 18 d. į UAB „Aglova“ sąskaitą banke pervedė 550 000,00 Lt paskolą apyvartinėms lėšoms, pagal kredito sutartį.

2008 m. balandžio 19 d. UAB „Aglova“ į S. J. sąskaitą banke pervedė pagal sutartį 550 000,00 Lt.

Šalies argumentai

Ieškovas V. S. kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė:

1. Pripažinti 2008 m. balandžio 18 d. kredito sutartį, sudarytą tarp UAB „Aglova“ ir AB „Ūkio bankas“ apsimestiniu sandoriu ir kredito sutarties šalimi (kredito gavėju) pripažinti atsakovą S. J., kuriam perkelti kredito gavėjo teises ir pareigas pagal šią sutartį;

2. Pripažinti niekiniais ir negaliojančiais 2008 m. balandžio 18 d. UAB „Aglova“ paprastąjį neprotestuotiną vekselį, išduotą ieškovui AB „Ūkio bankas“ ir ieškovo V. S. laidavimą atsakovui AB „Ūkio bankas“, o taip pat 2009 m. liepos 3 d. Kėdainių rajono 3-čiojo notarų biuro notarės L. P. vykdomąjį įrašą dėl 544 746, 69 Lt bei 6 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš ieškovo V. S..

Ieškovas nurodė, kad iš tikrųjų, ginčijama 2008 m. balandžio 18 d. kredito sutartimi buvo kredituojama kitos bendrovės, t. y. trečiojo asmens UAB „Eseira" veikla, kuriai šiuo metu yra iškelta bankroto byla. 2008 m. UAB „Eseira“ finansiniai rodikliai buvo blogi, veiklai vystyti reikalingų lėšų atsakovas UAB „Aglova“ tiesiogiai suteikti negalėjo, todėl atsakovo AB „Ūkio bankas“ darbuotojų pasiūlymu buvo sudaryta kredito sutartis, pagal kurią lėšos trečiajam asmeniui UAB „Eseira" buvo suteiktos per atsakovą S. J.. UAB „Aglova“ lėšų nereikėjo, realiai pinigų ji negavo, o ginčijama kreditavimo sutartis buvo sudaryta atsakovo AB „Ūkio bankas“ nurodymu, siekiant padengti atsakovo S. J. įsiskolinimą AB „Ūkio bankas“ atsakovų interesais, pastariesiems veikiant nesąžiningai. Šios paskolos ir laidavimo sutartys bei kitos su jomis tiesiogiai susijusios sutartys, ieškovo manymu, yra apsimestiniai sandoriais, pažeidžiantys ieškovo teises, o prievolės pagal 2008 m. balandžio 18 d. kredito sutartį turi būti perkeltos atsakovui S. J. (CK 1.87 str.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2010 m. spalio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas darė išvadą, kad atsakovas S. J. įrodė, jog 550 000 Lt sumą jis perdavė UAB „Aglova“ pagal 2008 m. vasario 27 d. Statybos rangos sutartį dėl UAB „Mažoji vaistinė“ priklausančio pastato rekonstrukcijos, o UAB „Aglova“ nepradėjus vykdyti pastato rekonstrukcijos darbų, UAB „Aglova“ atsirado pareigą grąžinti S. J. pastarojo perduotą pinigų 550 000 Lt sumą. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovas V. S. buvo ne tik UAB „Aglova“ akcininkas, direktorius, tačiau ir kasininkas, todėl būdamas UAB „Aglova“ iš esmės vienvaldžiu asmeniu, jis pats turi prisiimti pilną atsakomybę dėl UAB „Aglova“ sudarytų paskolinių sandorių su AB „Ūkio bankas“ bei gautų pagal 2008 m. balandžio 18 d. kredito sutartį pinigų panaudojimo. Atitinkamai teismui pripažinus 2008 m. balandžio 18 d. kredito sutartį galiojančia, nėra jokio pagrindo tenkinti kitus ieškovo ieškinio reikalavimus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas V. S. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Nurodo šiuos argumentus:

1. Byloje esantys dokumentai, ieškovo ir liudytojo E. S. paaiškinimai patvirtina, kad AB „Eseira“ ūkinei veiklai vykdyti buvo reikalingos lėšos, jų pati bendrovė gauti negalėjo, dėl ko šios bendrovės veikla, AB „Ūkio bankas“ pasiūlymu, buvo finansuojama per trečiuosius asmenis. Be to, pats S. J. patvirtino, kad gryni pinigai jam nebuvo išmokėti ir nebuvo reikalingi, todėl kur jie buvo panaudoti 2008 m. vasario 21 d. ir 2008 m. kovo 5 d. jis nežinantis.

2. Bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovas nurodė, kad UAB „Aglova“ vaistinės rekonstrukcijos sutartis su S. J. žmona bei UAB „Aglova“ 2008 m. kovo 20 d. kasos pajamų orderis apie neva gautą iš S. J. 550 000 Lt sumą yra niekiniai, nes nebuvo ketinama atlikti rekonstrukcijos darbų.

3. Ginčijamos kredito sutarties sudarymo metu UAB „Aglova“ lėšų nereikėjo, bankui nebuvo patektas joks verslo planas, bendrovė neturėjo jokios ūkinės veiklos istorijos, todėl tikėtina, jog kredito suteikimas prieštaravo paties banko patvirtintai ūkio subjektų kreditavimo tvarkai, o pasiskolintos lėšos tuo pat metu buvo pervestos per atsakovą S. J. tam pačiam AB „Ūkio bankas“, nes 2008 m. balandžio 20 d. baigėsi S. J. paimtų kreditų padengimo terminas.

4. Visas verslo kreditavimo sąlygas nustatinėjo, jas aiškino ir taikė atsakovas AB „Ūkio bankas“, todėl ieškovas, kaip vienas iš UAB „Eseira“ darbuotojų, buvo priverstas ir kitos bendrovės UAB „Aglova“ vardu bei asmeniškai sudaryti atsakovo AB „Ūkio bankas“ siūlomas kreditavimo sutartis, laidavimus ir vekselius, pasirašyti jų nurodytus mokėjimo pavedimus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB „Ūkio bankas“ prašo Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad 2008 m. balandžio 19 d. S. J. į jo sąskaitą 550 000 Lt suma buvo pervesta būtent UAB „Aglova“ direktoriaus V. S. nurodymu. Atitinkamai V. S., kaip vienvaldis UAB „Aglova“ asmuo, turi neabejotiną pareigą prisiimti visišką atsakomybę pagal UAB „Aglova“ sudarytus sandorius su banku. Tuo tarpu motyvai, dėl kurių civilinių teisinių santykių subjektai atlieka vienokius ar kitokius veiksmus, savaime neturi teisinės reikšmės, o patys santykių subjektai sprendžia, su kuo ir kokiomis sąlygomis sudaryti konkrečią sutartį. Neprotestuotino vekselio išrašymo, lėšų pagal 2008 m. balandžio 19 d. mokėjimo nurodymą pervedimo S. J. metu V. S. veikė UAB „Aglova“ vardu, savo parašu ir įmonės antspaudu tvirtindamas ginčijamus sandorius, išrašydamas ir pasirašydamas buhalterinės apskaitos reikalavimus atitinkančius mokėjimo dokumentus. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas pradėjo ginčyti vekselį bei savo įrašus jame tik bankui pradėjus skolos išieškojimo veiksmus, o taip pat bankui pareiškus actio Pauliana ieškinį dėl V. S. turto nepagrįsto perleidimo tretiesiems asmenims, siekiant išvengti skolinės prievolės bankui. Tuo tarpu banko sąžiningumo prezumpcijos ieškovas nepaneigia.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmę turinčias aplinkybes, tinkamai taikė materialios bei procesinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.).

Apeliantas savo skunde iš esmės atkartoja pirmosios instancijos teisme išdėstytus argumentus, kurie teismo sprendimo išvadų nepaneigia bei nenurodo, kokius pažeidimus prieidamas prie tokių išvadų padarė teismas (CPK 178 str.).

Sprendžiant tiek dėl ieškinio, tiek ir dėl apeliacinio skundo pagrįstumo, visų pirma, svarbu yra tai, kad tiek ginčijamą kredito sutartį, tiek ir vekselį bei laidavimo sutartį sudarė pats ieškovas arba kaip bendrovės ,,Aglova“ vadovas, arba kaip fizinis asmuo. Svarbu yra ir tai, kad ieškovas ginčijamų veiksmų atlikimo metu buvo ne tik bendrovės ,,Aglova“ vadovu ir jos akcininku, bet ir vykdė bendrovėje kasininko pareigas, kas leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai konstatuoti, kad ieškovas iš esmės kontroliavo bendrovės veiklą, dėl ko turi prisiimti atsakomybę už bendrovės veiksmus, kai tuo tarpu atsakovas S. J. lemti tiek ieškovo, tiek jo vadovaujamos bendrovės veiksmų, nei teisinių, nei ekonominių galimybių neturėjo.

Pats ieškovas, kreipdamasis į Ūkio banką dėl kredito bendrovei sutikimo, pagrindė jo gavimo bendrovei būtinumą bei nurodė, kad kreditas įmonei reikalingas atsiskaityti su tiekėjais, o pinigus prašė pervesti į UAB ,,Aglova“ banko sąskaitą, kas ir buvo padaryta. Pastaroji aplinkybė paneigia ieškovo teiginį, kad bendrovė ,,Aglova“ realiai pinigų pagal kredito sutartį negavo, nes lėšas pervedus į bendrovės sąskaitą, būtent AUB ,,Aglova“ tapo lėšų savininke. Tuo tarpu tai, kad imant kreditą, bendrovei lėšos buvo reikalingos, priešingai negu teigia apeliantas, patvirtina tai, kad UAB ,,Aglova“, sudariusi vaistinės rekonstrukcijos sutartį ir avansu gavusi 550 000 Lt, iki ginčo kredito gavimo statybos dabų nepradėjo bei avanso negrąžino.

Pastebėtina, kad vaistinės rekonstrukcijos sutartis nustatyta tvarka nėra nuginčyta ir jos šalims, taip pat ir bendrovei ,,Aglova“, buvo privaloma. Tuo tarpu apeliacinio skundo teiginys, kad visi byloje surinkti įrodymai paneigia tiek paminėtos sutarties, tiek kasos pajamų orderio (pagal kurį bendrovė gavo avansinį mokėjimą) egzistavimą, tėra deklaratyvus, patikimais įrodymais nepagrįstas bei prieštarauja bylos medžiagai (UAB ,,Aglova“ kasos pajamų orderis Nr. A0003, liudytojos R. K. (UAB ,,Aglova“ vyriausiosios buhalterės) parodymai).

Sprendžiant dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo pastebėtina ir tai, kad tiek ieškinys, tiek ir apeliacinis skundas paremti prieštaringais teiginiais. V. S., prašydamas S. J. perkelti kredito gavėjo teises ir pareigas pagal tarp UAB ,,Aglova“ ir AB „Ūkio bankas“ sudarytą kredito sutartį, tuo pačiu teigia, kad minėta paskola buvo skirta ir panaudota UAB ,,Eseira“ (su kurios savininku ir vadovu ieškovą sieja svainystės ryšiai bei kurioje kredito suteikimo metu komercijos direktoriumi dirbo ir pats V. S.) interesais.

Sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo svarbu yra ir tai, kad byloje trečiuoju asmeniu dalyvavusi bendrovė „Aglova“ apie tai, kad ieškovo ginčijama sutartis iš tikrųjų buvo sudaryta ne su ja, o su atsakovu S. J., pirmosios instancijos teismui nenurodė.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atmesti ieškinį tiek dėl kredito sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu, tiek ir dėl iš minėto reikalavimo kylančių išvestinių reikalavimų - vekselio bei vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais (CK 1.87 straipsnis, CPK 178 str.), o naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Algirdas GailiūnasDanutė GasiūnienėKonstantinas Gurinas