Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Arumba“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Tytus“, atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2VP-3644-772/2016 pagal pareiškėjos I. Ž. pareiškimą dėl skolininko G. Ž. turto dalies, esančios bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, nustatymo; suinteresuoti asmenys byloje: G. Ž., antstolis T. U., BUAB „Arumba“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarties, kuria nustatyta, kad pareiškėjos I. Ž. turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra 2/3 dalys, o skolininko sutuoktinio G. Ž. turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra 1/3 dalis, teisėtumo ir pagrįstumo.Byloje nustatyta, kad antstolio T. U. kontoroje vykdoma vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. vykdomąjį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini) bei vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 1 d. vykdomąjį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl iš viso 49 464,05 Eur skolos išieškojimo iš skolininko G. Ž. išieškotojui BUAB „Arumba“. Vykdymo procese buvo areštuotas skolininko G. Ž. turtas: kelių transporto priemonė „Opel Astra“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir neidentifikuotas nekilnojamasis turtas (nebaigtos statybos gyvenamasis namas), esantys (duomenys neskelbtini). Antstolis nustatė, kad dalis G. Ž. vardu registruoto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įgyta santuokoje su I. Ž., todėl pasiūlė jai kreiptis į teismą dėl skolininko dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo. Pareiškėja I. Ž. 2016 m. kovo 22 d. kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti didesnę jai tenkančią turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs sutuoktinių bendro nekilnojamojo turto padėtį, paskirtį, būklę, kiekvieno iš sutuoktinių indėlį, siekiant pagerinti šį turtą, jų turtinę padėtį, konstatavo, kad suinteresuotas asmuo (skolininkas) G. Ž., gyvendamas santuokoje su pareiškėja I. Ž., prie bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimo prisidėjo mažesniu indėliu nei sutuoktinė (pareiškėja), todėl nustatė, kad pareiškėjos I. Ž. turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra 2/3 dalys, o skolininko sutuoktinio G. Ž. turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra 1/3 dalis. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu, nurodo, kad teismas nepagrįstai nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas tik dėl dalių nustatymo bendrojoje nuosavybėje tarp sutuoktinių, siekiant nukreipti išieškojimą į skolininko turto dalį. Vykdymo procese CPK 667 straipsnyje nustatyta tvarka turtas nėra dalinamas tarp sutuoktinių, o tik individualizuojama sutuoktinio turto dalis bendrame turte, į kurią galėtų būti nukreiptas išieškojimas.Vykdymo proceso normų nustatyta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 str. 1 d.). CPK 667 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitas asmenimis nuosavybe, nustatymo. Skolininko dalis bendroje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi. Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nustatyta skolininko turto, esančio bendrąja nuosavybe, dalis, išieškojimas nukreipiamas į skolininko turto dalį (CPK 667 str. 3 d.).Šioje byloje antstolis išieškojimą vykdo iš skolininko G. Ž. asmeninio turto. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad ne visas vykdymo procese areštuotas skolininko G. Ž. nekilnojamasis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių G. Ž. ir I. Ž. nuosavybė. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo, G. Ž. vardu registruotas nekilnojamasis turtas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), įgytas (duomenys neskelbtini) Dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), yra asmeninė skolininko nuosavybė. Byloje nėra duomenų, kad minėtas ūkinis pastatas dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) būtų perleistas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, ar kokiu kitu pagrindu (pvz. teismo sprendimu) priklausytų ir skolininko sutuoktinei I. Ž.. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju, turi būti sprendžiamas klausimas tik dėl tos areštuotos skolininko turto dalies individualizavimo, kuris skolininkui ir pareiškėjai priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis. Dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitu asmeniu nuosavybe, kreipėsi skolininko sutuoktinė, pareiškėja I. Ž.. Pareiškėjos prašymas nustatyti skolininkui priklausančią turto, kuris yra bendra jungtinė nuosavybė, dalį, yra teisėtas ir atitinka CPK 667 straipsnyje numatytus reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu nustatoma skolininko turto dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, turi būti taikomos CK 3.116–3.129 straipsnių nuostatos. Pagal CK 3.117 straipsnį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o nuo šio principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais. CK 3.123 straipsnio 1 dalyje pateiktas atvejų, kai teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį, sąrašas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl nukrypimo nuo bendro turto lygių dalių principo, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių toks nukrypimas yra galimas, bet reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra tikslingas, apsaugantis tam tikrus įstatymo saugomus interesus. Nukrypimas nuo lygių dalių principo galimas tik esant įstatyme nustatytam kriterijui ir teismo pripažintoms svarbioms aplinkybėms bei nustačius realų tokio nukrypimo poreikį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).Pareiškėja I. Ž., prašydama nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo ir nustatyti, kad jos dalis bendrame turte yra 2/3 dalys, o G. Ž. 1/3 dalis, nurodė, kad ji didesne dalimi pajamų yra prisidėjusi prie bendro turto sukūrimo, jo išlaikymo, be to, didesnę jai tenkančią turto dalį būtina nustatyti siekiant apsaugoti ne tik jos, bet ir nepilnamečio sūnaus bei pilnametės dukters, kuriai šiuo metu yra reikalinga parama, interesus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors pareiškėja ir nurodė, kad didesne dalimi pajamų yra prisidėjusi prie bendro turto sukūrimo ir jo išlaikymo, tačiau pakankamų įrodymų, kurie pagrįstų tokias aplinkybes, nepateikė. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, tokių aplinkybių nepatvirtina ir byloje esantys duomenys, apie pareiškėjos ir jos sutuoktinio, skolininko G. Ž., gautą darbo užmokestį. Kaip matyti iš byloje esančių VSDFV duomenų už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d., skolininkas G. Ž. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. dirbo dviejose darbovietėse UAB „E.“ ir UAB „Arumba“, kur jo atlyginimas visuomet buvo ženkliai didesnis nei pareiškėjos I. Ž., dažnai jo atlyginimo suma buvo daugiau nei du kartus didesnė už sutuoktinės (pvz. laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 30 iki 2010 m. rugsėjo 30 d.). Kadangi jo didžiąją darbo užmokesčio dalį sudarė pajamos iš UAB „Arumba“, tik 2011 m. sausio 13 d. UAB „Arumba“ iškėlus bankroto bylą, skolininko G. Ž. turtinė padėtis iš esmės pasikeitė, t. y. skolininko pajamos tapo daugiau nei du kartus mažesnės už pareiškėjos, be to, nuo 2014 metų Šiaulių apygardos teismui tenkinus ieškinius civilinėse bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), G. Ž. tapo BUAB „Arumba“ skolininku. Tuo tarpu, kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo, G. Ž. vardu registruotas nekilnojamasis turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini): žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas 2008 m. kovo 12 d. Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) bei Priėmimo – perdavimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas 1996 m. liepos 17 d. Dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato baigtumas 59 proc. Byloje duomenų, apie tai, kad pareiškėja iš esmės būtų prisidėjusi prie minėto ūkinio pastato statybos, jo pagerinimo ar rekonstrukcijos, nėra pateikta. Deklaratyvūs pareiškėjos ir skolininko teiginiai, kad pareiškėja I. Ž. didele savo pajamų dalimi prisidėjo prie ūkinio pastato statybos pritaikymo šeimos poreikiams tenkinti ir jo išlaikymo, kitų byloje esančių rašytinių įrodymų kontekste vertintini kritiškai, kaip siekis išsaugoti kuo didesnę turto dalį iš kurios nebūtų galimas išieškojimas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovė savo lėšomis būtų prisidėjusi ir prie žemės sklypo įsigijimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjos ir skolininko turtinę padėtį bei duomenis susijusius su pareiškėjos prisidėjimu prie bendro turto sukūrimo, pagerinimo ir jo išlaikymo, todėl nepagrįstai nukrypo nuo lygių dalių principo. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad skolininko ir jo sutuoktinės santuoka nėra nutraukta ir santuokoje įgytas turtas nepadalintas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos nurodyti teiginiai apie jos ir nepilnamečio sūnaus ir pilnametės dukros interesų pažeidimą yra nepakankami, kad būtų galima daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju nukrypimas nuo lygių dalių principo yra būtinas. Apeliantė pateikė Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 25 d. teismo įsakymą, kuriuo nutarta išieškoti iš skolininko G. Ž. 150 Eur išlaikymą nepilnamečiam vaikui R. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo pareiškimo teismui padavimo dienos, t. y. nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki vaiko pilnametystės ir 5 200 Eur išlaikymo įsiskolinimą. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad prieštaravimų dėl išlaikymo išieškojimo skolininkas nereiškė. Esant nustatytoms aplinkybėms, jog skolininkas sutiko teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui, nėra pagrindo teigti, jog apeliantė viena išlaiko šalių vaiką, todėl ši aplinkybė neturi įtakos sprendžiant dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo. Be to atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu abu pareiškėjos ir skolininko vaikai pilnamečiai. Apeliantė taip pat pateikė duomenis, kad moka už pilnametės dukros studijas, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ir ši aplinkybė nėra pakankamas pagrindas nukrypti nuo aukščiau nurodyto imperatyvo. Pažymėtina, jog vaikų išlaikymas, vaiko teisės į būstą bei jo vystymuisi būtinų gyvenimo sąlygų užtikrinimas yra, visų pirma, abiejų vaiko tėvų pareiga, todėl vien ta aplinkybė, kad sutuoktiniai turi vaikų, kuriuos išlaiko, ir kuriuos būtina aprūpinti gyvenamuoju būstu, dar nesudaro pagrindo teismui nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo.Vertinant, kokia apimtimi gali būti teisėtu pagrindu nukrypta nuo lygių dalių principo, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad tokiu atveju būtina taip pat atsižvelgti į vykdymo proceso tikslus ir suderinti visų priešingą suinteresuotumą vykdymo procese turinčių asmenų pozicijas. Pareiškime nurodytas prašymas dėl 1/3 skolininko G. Ž. turto dalies nustatymo bendrame sutuoktinių turte, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nesiderina su vykdymo proceso principais ir tikslu – sudaryti sąlygas kuo operatyvesniam, ekonomiškesniam (CPK 7 str.) bei realiam teismų ir kitų institucijų bei pareigūnų priimtų sprendimų įvykdymui. Nagrinėjamu atveju, nustatyti didesnę pareiškėjos turto dalį bendrame sutuoktinių turte nėra teisinio pagrindo, nes tuomet būtų paneigti vykdymo proceso tikslai ir nesiderintų su išieškotojo interesų užtikrinimu.Atkreiptinas dėmesys, kad, nagrinėjant bylą CPK 667 straipsnio tvarka nėra galimas konstatavimas iš kokių konkrečių lėšų buvo įgytas sutuoktinių turtas. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtina sutuoktinių turto bendrosios jungtinės nuosavybės preziumpcija gali būti paneigta bylą nagrinėjant ginčo teisenos tvarka. Teismas išnagrinėjęs pagal CPK 667 straipsnį pateiktą pareiškimą nutartimi nustato skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, o reikalavimas dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe išeina iš šios teisenos ribų. Šioje byloje nesprendžiamas santuokinio turto padalinimo klausimas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nustatinėti ir vertinti lėšų, kurios buvo panaudotos nekilnojamojo turto statybai, teisinio režimo. Todėl atmestini apeliantės atskirojo skundo argumentai dėl skolininko G. Ž. iš darbo santykių neteisėtai įgytų pinigų panaudojimo ar nepanaudojimo šeimos poreikiams tenkinti, bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimui.Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė civilinio proceso įstatymo teisės normas, reglamentuojančias skolininko turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymą (CPK 667 str.), tuo pagrindu atskirasis skundas tenkinamas iš dalies (CPK 337 str. 1 d. 4 p.). Pirmosios instancijos teismo nutartis pakeičiama, nustatant, kad skolininko G. Ž. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe priklausančio nekilnojamojo turto, areštuoto 2015 m. kovo 20 d. turto arešto aktu vykdomojoje byloje (duomenys neskelbtini), dalis yra 1/2.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartį ir ją išdėstyti taip:

„Pareiškėjos I. Ž. (a.k. (duomenys neskelbtini) prašymą tenkinti iš dalies.

Nustatyti, kad skolininko G. Ž. (a.k. (duomenys neskelbtini) bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe priklausančio nekilnojamojo turto areštuoto 2015 m. kovo 20 d. turto arešto aktu vykdomojoje byloje (duomenys neskelbtini), dalis yra 1/2.“

Likusioje dalyje nutartį palikti nepakeistą.

Vykdomąsias bylas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinti antstoliui T. U..