Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2018-08-10 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-270-458/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-08-10
Bylos Nr.
AN2-270-458/2018
Teisminio proceso Nr.
4-06-3-00366-2018-9
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Arvydas Daugėla
Pažeidėjas
R. K.
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-270-458/2018Teisminio proceso Nr. 4-06-3-00366-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.5.3; 16.9.7; 16.9.10; 21.11.10 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2017 m. rugpjūčio 10 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arvydas Daugėla,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens R. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. birželio 22 d. nutarimo pakeitimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. 2018 m. kovo 21 d. 15.59 val. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Skoda Rapid“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nors teisė vairuoti yra atimta, išvažiuodama iš stovėjimo vietos, nepasirinko saugaus šoninio tarpo ir kliudė greta stovintį kitą automobilį. Vairuotoja iš įvykio vietos nuvažiavo. Atsisakė pasitikrinti alkotesteriu savo girtumo-blaivumo laipsnį. Įvykio metu apgadinti du automobiliai, padaryta žala iki 15 BND.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. birželio 22 d. nutarimu R. K. pripažinta kalta, padariusi administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 426 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta administracinė nuobauda – 1175 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto septyniasdešimt penkių eurų) dydžio bauda – ir administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas dvejiems metams. R. K. pripažinta kalta, padariusi administracinį nusižengimą, numatytą ANK 423 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta administracinė nuobauda – 430 Eur (keturių šimtų trisdešimties eurų) dydžio bauda. R. K. pripažinta kalta, padariusi administracinį nusižengimą, numatytą ANK 423 straipsnio 3 dalyje, ir jai paskirta administracinė nuobauda – 1300 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų eurų) dydžio bauda – ir administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, paskirtos nuobaudos subendrintos ir R. K. paskirta galutinė nuobauda – 1300 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų eurų) dydžio bauda – ir administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas ketveriems metams.

Skundu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo R. K. prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. birželio 22 d. nutarimą pakeisti: administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį bei ANK 423 straipsnio 3 dalį nutraukti, nesant įvykio ir sudėties, o kitą nutarimo dalį, kuria R. K. nubausta pagal ANK 423 straipsnio 1 dalį, palikti nepakeistą; už padarytus nusižengimus, numatytus ANK 423 straipsnio 3 dalyje ir ANK 426 straipsnio 1 dalyje, taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalį ir administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti atėmimą – skirti trumpesniam terminui nei paskyrė Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai.

Dėl automobilių sugadinimų aukščio ir masto

Skunde nurodoma, jog teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, visiškai neanalizavo ir nevertino skirtingų abiejų automobilių sugadinimų aukščių ir skirtingo sugadinimo masto, taigi tokiu būdu buvo pažeistos ANK 563 straipsnio nuostatos, kurios reikalauja, kad būtų visapusiškai ir išsamiai ištirti administraciniai nusižengimai.

Skunde pažymima, jog nėra jokių tariamo eismo įvykio liudytojų. Pareigūnas M. B., tyręs administracinio nusižengimo bylą ir surašęs administracinio nusižengimo protokolą, nebuvo tariamo eismo įvykio liudytojas. Jis atvyko į eismo įvykio vietą tik pagal iškvietimą, o tariamo įvykio aplinkybes sužinojo tik iš „Mazda“ vairuotojos L. D. pasakojimo ir eismo įvykio schemą nubraižė pagal nukentėjusiosios parodymus. Skirtingai nei nurodė pareigūnas M. B., R. K. skunde tvirtina, kad jokių nubrozdinimų nuo automobilio nebandė šalinti, atvykęs pareigūnas automobilį rado stovintį kieme tokios pačios būklės, kokios administracinėn atsakomybėn traukiama R. K. ir išvažiavo iš prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelės. Tai, kad ji neva bandė šalinti nubrozdinimus, tėra tik subjektyvi pareigūno nuomonė, kuri objektyviai galėjo būti patikrinta, paskiriant kompleksinę eismo įvykio ekspertizę. Skunde pažymima, jog pats faktas, kad parodymus apie galbūt padarytą pažeidimą duoda policijos pareigūnas, dar besąlygiškai nesuteikia pagrindo šių parodymų laikyti visiškai teisingais ir vienareikšmiškai remtis jais kaip įrodymu.

Žemesnės instancijos teismas

Kitų eismo įvykio liudytojų byloje, išskyrus nukentėjusiąją, nebuvo nustatyta. Teismas R. K. parodymus, kad nepajuto jokio automobilių kontakto, niekas jai nemojavo, iš stovėjimo aikštelės išvažiavo lėtai, vertino kritiškai ir laikė gynybine pozicija, siekiant išvengti atsakomybės, tuo tarpu nukentėjusiosios parodymus laikė teisingais, jiems suteikdamas išskirtinę įrodomąją galią, taip pažeidė ANK 569 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Teismas vadovavosi liudytojos L. D. parodymais, neįvertinęs aplinkybės, jog pastaroji galėjo pasinaudoti pasitaikiusia galimybe ir apkaltinti R. K. padarytu pažeidimu, siekdama gauti draudimo išmoką.

R. K. skunde daro išvadą, kadangi eismo įvykis įvyko vienai mašinai važiuojant pro šoną, o kitai stovint, logiška, kad turėjo įvykti slystamo pobūdžio kontaktas ir tiesioginis slystantis automobilių kontaktas turėjo palikti analogiškus apgadinimus. Atkreipiamas dėmesys, jog iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad po šio įvykio ant nukentėjusiosios automobilio „Mazda“ užfiksuoti kairės pusės galinio buferio intensyvūs, akivaizdūs, ilgi bei didelio ploto braukiamo pobūdžio apgadinimai, esantys 41–58 cm aukštyje nuo žemės. Matomi dviejų dydžių apgadinimai, t. y. 2–3 cm pločio juostelė, esanti 55–58 cm aukštyje nuo žemės ir prasidedanti net už nuotraukoje matomo automobilio statymo daviklio bei pereinanti į didelio ploto slystamo pobūdžio sugadinimus 41–58 cm aukštyje nuo žemės. R. K. pažymi, jog jos vairuotas automobilis yra gelsvos spalvos, o ant „Mazda“ automobilio apgadinimo vietoje yra daug juodos spalvos pėdsakų. Gelsvos spalvos automobilis „Skoda Rapid“ negalėjo palikti juodos spalvos pėdsakų. Iš prie bylos pridėtų automobilio „Skoda Rapid“ fotonuotraukų, darytų iš labai arti, matomi itin mažareikšmiai apgadinimai ant galinio kairiojo sparno ir galinių kairės pusės durelių, viena ilgesnė bei kelios itin trumpos horizontalios braukimo trasos. Visiškai tarpusavyje nesuderinamas ant abiejų automobilių rastų apgadinimų laipsnis. Aiškiai matoma, kad „Mazda“ automobilis buvo veikiamas stipraus mechaninio poveikio, tai lėmė itin žymius pastarojo apgadinimus. Tuo tarpu ant „Skoda Rapid“ automobilio nėra jokių apgadinimų, išskyrus mažareikšmius automobilio eksploatavimo pėdsakus.

Skunde R. K. daro išvadą, kad „Mazda“ sugadinimai buvo patirti visai kitomis aplinkybėmis, nei teigia vairuotoja L. D. Tik faktas, kad ant abiejų automobilių rasti apgadinimai, nepatvirtina buvus kontaktą tarp šių transporto priemonių. Pareigūnas neatliko abiejų automobilių sugretinimo, nes byloje nėra transporto priemonių apžiūros ir sugretinimo protokolo. Pažymėta, kad administracinių nusižengimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio nusižengimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai. Duomenų neišsamumas galėjo būti pašalintas per teismo pareigą pačiam rinkti įrodymus, o tai šiuo atveju pirmosios instancijos teisme nebuvo atlikta, pažeidžiant ANK 567 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias, jog įgaliotos institucijos pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės. Skunde pabrėžiama, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta.

Dėl ANK 426 straipsnio 1 dalies taikymo

Skunde tvirtinama, jog byloje nėra patikimų ir neginčijamų duomenų, kad eismo įvykis administracinio nusižengimo protokole nurodytu laiku ir aplinkybėmis apskritai įvyko būtent dėl R. K. veiksmų. Tačiau laikant, kad nukentėjusiosios automobilis buvo apgadintas administracinio nusižengimo protokole nurodytomis aplinkybėmis, skunde nurodoma, kad byloje nėra jokių duomenų, jog R. K. suvokė padariusi eismo įvykį ir dėl to iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia. Tiek 2018 m. kovo 21 d., atvykus pareigūnui į R. K. namus, tiek 2018 m. kovo 30 d. surašant administracinio nusižengimo protokolą, su jai inkriminuojamais administraciniais nusižengimais R. K. nesutiko ir nuosekliai aiškino, jog išvažiuodama iš automobilių stovėjimo aikštelės nepajuto, kad būtų kliudžiusi kitą automobilį. Sprendžiant R. K. atsakomybės pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį klausimą, nebuvo nustatytas šio nusižengimo sudėties subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia, neatskleistas tokios tyčios turinys.

Šalies argumentai

R. K. nurodė, kad 2018 m. kovo 21 d. kartu su vyru nuvažiavo į prekybos centrą „(duomenys neskelbtini)“, esantį adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Pastatė automobilį automobilių stovėjimo aikštelėje, nuėjo su vyru į prekybos centrą, nusipirko vaistų, maisto ir išėjo. Iš automobilių stovėjimo aikštelės išvažiavo ramiai, nepajutusi jokio kontakto. Apeliantė nurodo, kad ant jos automobilio rasti mažareikšmiai apgadinimai (jeigu jie tikrai atsirado po šio eismo įvykio), o tai leidžia spręsti, kad buvo silpnas kontaktas ir ji tikrai galėjo jo nejusti. Apklausiama liudytoja parodė, kad įvykus kontaktui, ji staigiai iššoko iš savo automobilio, ėmė mojuoti, šaukti, bet R. K. nestabdžiusi išvažiavo. Dažnai žmonės supratę, kad sukėlė eismo įvykį, apsižvalgo, stabteli ir pan., o R. K., kaip galima suprasti iš nukentėjusiosios parodymų, niekaip nereagavo. Ši aplinkybė, anot apeliantės, aiškiai rodo, kad ji nesuprato sukėlusi eismo įvykį.

Byloje esančiame vaizdo įraše nėra užfiksuotas eismo įvykio faktas. Kita vertus, byloje pateikta vaizdo medžiaga kėlia pagrįstų abejonių, ar tikrai nukentėjusioji L. D. įvykus tariamam eismo įvykiui mojavo, šaukė bei ar tikrai prie jos buvo priėjusi kita eismo įvykio liudytoja, kuri būtų pateikusi R. K. automobilio valstybinį numerį. Kaip matoma iš vaizdo įrašo, būtent nukentėjusioji automobilį „Mazda“ manevruoja aikštelėje ir stovi vidury važiuojamosios kelio dalies, tuo tarpu R. K. ateina ir įsėda į savo automobilį. R. K. įsėdus į automobilį, L. D. pradeda važiuoti į laisvą, šalia apeliantės automobilio buvusią parkavimo vietą. Paskui kamera pradeda lėtai suktis ir nebematyti, kas vyksta toliau. Kamerai vėl atsisukus į įvykio vietą, matyti, kad nukentėjusioji stovi prie savo automobilio. Kamera nuo tos vietos, kur buvo pastatyti abu automobiliai, nusisuko ir grįžo per 1 minutę (15.54.44 val. nusisuko kamera, o 15.55.53 val. grįžo). Tai, vadinasi, pagal nukentėjusiosios parodymus, per vieną minutę įvyko eismo įvykis, ji iššoko iš savo automobilio, mojavo, šaukė, vėliau priėjo prie jos kita eismo įvykio liudytoja, kuri, kaip paaiškino nukentėjusioji L. D. savo rašytiniame paaiškinime, spėjo užsirašyti nuvažiuojančio automobilio numerį ir pasakė jai. Vaizdo įraše matoma, kaip stovi nukentėjusioji, o prie jos niekas neprieina ir niekas nenueina, todėl, anot R. K., visai tikėtina, kad jokios eismo įvykio liudytojos ir nebuvo. Skunde teigiama, kad jeigu kita eismo įvykio liudytoja prie nukentėjusiosios buvo priėjusi vėliau, tuomet pareigūnas turėjo pateikti išsamesnį vaizdo įrašą.

Nagrinėjamu atveju nėra jokių objektyviu duomenų, kad R. K. iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia. Kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, o duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Nesant objektyvių duomenų apie tai, kad R. K. sąmoningai (tyčia) iš įvykio vietos išvažiavo, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis ir nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Dėl pareigos pasitikrinti neblaivumą

R. K. nubausta pagal ANK 423 straipsnio 3 dalį. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad R. K. atsisakė pasitikrinti neblaivumą, bet ji nurodo, jog nebuvo transporto priemonės vairuotoja, taigi atitinkamai teigia neturėjusi pareigos tikrintis dėl neblaivumo.

Reikalavimas pasitikrinti neblaivumą buvo pasiūlytas praėjus maždaug valandai po eismo įvykio. Taigi R. K. kelia klausimus, ar pareigūnas turėjo teisę reikalauti tikrintis blaivumą, ar ji turėjusi pareigą tikrintis blaivumą. Iš bylos duomenų žinoma, kad pareigūnas M. B., praėjus maždaug valandai po to, kai sužinojo apie eismo įvykį, susisiekė su R. K. telefonu, atvyko pas ją į kiemą. Bendraujant jis pasiūlė pasitikrinti neblaivumą, tačiau R. K. nesutiko, bet sutiko važiuoti į ligoninę, tačiau nurodo, kad jos niekas nevežė.

Taigi, analizuojant nustatytas įvykio faktines aplinkybes ir teisės aktus, reglamentuojančius vairuotojo sampratą, pareigas bei atsakomybę už šių pareigų nesilaikymą, skunde teigiama, kad pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes, kai iš R. K. buvo reikalaujama pasitikrinti neblaivumą, jai jau būnant savo namuose, nuo transporto priemonės vairavimo iki policijos pareigūno reikalavimo pasitikrinti blaivumą praėjus ilgam laiko tarpui, ji nebegalėjo būti laikoma vairuotoja ir todėl neturėjo pareigos tikrintis blaivumą.

Skunde R. K. pažymi, kad 2018 m. kovo 21 d. į prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelę atvažiavo ir išvažiavo blaivi. Grįžusi namo, alkoholio nevartojo, tik išgėrė du šaukštus putinų ekstrakto, kurio sudėtyje yra alkoholio, gal todėl atvykęs pareigūnas užuodė alkoholio kvapą. Be to, apeliantė nurodo, jog serga cukriniu diabetu, kuris sukelia galvos svaigimą, mieguistumą.

Dėl ANK 34 straipsnio 5 dalies taikymo

Jeigu teismas, visapusiškai išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, nuspręstų, kad vis dėlto pagrindo R. K. išteisinti dėl administracinių nusižengimų, numatytų ANK 426 straipsnio 1 dalyje bei ANK 423 straipsnio 3 dalyje, nėra, tuomet apeliantė prašo atsižvelgti į aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam nuobaudos skyrimui, ir taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Skunde nurodoma, jog R. K. padarytas pažeidimas (svetimo turto apgadinimas) savo pobūdžiu nėra šiurkštus, nes padarytas šviesiu paros metu, ne judrioje gatvėje esant intensyviam eismui, o automobilių stovėjimo aikštelėje, taigi nebuvo keliama didelė grėsmė transporto eismo ir jo dalyvių saugumui, apgadinimai nėra dideli, lėtai važiuojant kliudyta stovinti transporto priemonė. Padaryta žala mažareikšmė ir, nukentėjusios vertinimu, yra apie 200 Eur. R. K. vairavimo stažas – 22 metai. Ji nėra įskaitoje dėl priklausomybės ligų. R. K. yra ištekėjusi, iki šio įvykio dirbo mokytoja, turi vaikų.

Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra.

Šalies argumentai

Apeliantė nurodo, kad paskirta pinginė bauda jai ir taip bus didelė finansinė našta su žalingomis pasekmėmis jai ir jos artimiesiems. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, R. K. nuomone, teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 4 metams bei piniginės 1175 Eur baudos skyrimas nėra proporcinga, o aiškiai per griežta ir neteisinga nuobauda.

Atsiliepimas

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus (toliau – Institucija) viršininkas R. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. birželio 22 d. nutarimą ir administracinėn atsakomybėn traukiamos R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliaciniame skunde ginčijamas R. K. kaltės klausimas ir tvirtinama, kad jos veiksmuose nesama ANK 423 straipsnio 3 dalyje ir ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatytų administracinių nusižengimų sudėčių požymių visumos, todėl ši administracinio nusižengimo bylos dalis turi būti nutraukta, o ne paskirta administracinė nuobauda R. K.. Taigi apeliacinės instancijos teismas pasisako būtent šiuo klausimu, taip pat dėl galimybės nagrinėjamu atveju taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kadangi apeliaciniame skunde neginčijamas administracinio nusižengimo, numatyto ANK 423 straipsnio 1 dalyje, padarymas, apeliacinės instancijos teismas šių R. K. veiksmų ir jos nubaudimo pagal minėtą normą teisėtumo bei pagrįstumo nevertina.

Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Vadovaujantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamojo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingo teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl R. K. nubaudimo pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį ir transporto priemonių sugadinimų masto

ANK 426 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kai padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, užtraukia baudą vairuotojams nuo šešių šimtų iki aštuonių šimtų penkiasdešimt eurų ir neturintiems teisės vairuoti transporto priemones asmenims – nuo aštuonių šimtų penkiasdešimt iki vieno tūkstančio penkių šimtų eurų. Pagal ANK 12 straipsnio 1 dalį ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyta veika nepriskiriama prie mažai pavojingų administracinio nusižengimo požymių turinčių veikų. Teismas kiekvienu atveju privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino.

Apeliaciniame skunde ginčydama savo nubaudimą pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį administracinėn atsakomybėn traukiama R. K. nurodo, kad jos veiksmuose nebuvo nustatytas šio administracinio nusižengimo sudėties subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia. Tiesioginė tyčia gali būti konstatuojama tuo atveju, jeigu asmuo suvokia, kad jis susijęs su eismo įvykiu (pvz., pats jį sukėlė) ir iš jo pasišalina, suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog sprendžiant klausimą dėl atsakomybės už pasitraukimą iš eismo įvykio vietos turi būti atskleistas ne tik kaltės dėl tokio pasitraukimo, bet ir motyvo bei tikslo turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3/2013). Taigi pagal kasacinio teismo praktiką asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi pasunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai.

Iš apeliacinio skundo turinio yra aiškiai matyti, jog, ginčydama savo nubaudimą pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį, apeliantė R. K. pati sau prieštarauja, t. y. vienoje apeliacinio skundo dalyje yra nurodoma, kad nukentėjusiosios L. D. transporto priemonės sugadinimai buvo padaryti kitomis aplinkybėmis, t. y. ne įvykio, aprašyto administracinio nusižengimo protokole, metu, tuo tarpu kitoje apeliacinio skundo dalyje jau tvirtinama, kad kontaktas tarp nukentėjusiosios L. D. ir administracinėn atsakomybėn traukiamos R. K. transporto priemonių buvo silpnas, todėl apeliantė jo nepajuto. Tokie vienas kitam kardinaliai prieštaringi apeliacinio skundo teiginiai rodo, kad administracinio nusižengimo byloje nustatytas aplinkybes R. K. vertina savo nuožiūra, keisdama ir priderindama prie jai palankiausios versijos, taip siekdama itin sušvelninti jai taikomą administracinę atsakomybę arba jos visiškai išvengti. Apygardos teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą, skundžiamą nutarimą ir apeliantės skundą, neturi pagrindo sutikti su aptartais teiginiais.

Liudytoja L. D. teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad ji atvažiavo prie „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės, pasistatė savo automobilį priekiu. Šalia jos stovėjo kitas automobilis, pastatytas galu. Ji pamatė, kad į šalia stovintį automobilį sėda vyras su moterimi. Moteris sėdo prie vairo. Ji nusprendė palaukti, kol jie išvažiuos. Kai šalia stovintis automobilis pajudėjo ir pradėjo važiuoti, ji pajuto, kad jos automobilis sujudėjo. Ji suprato, kad moteris, vairavusi šalia stovintį automobilį, kliudė jos automobilį. Pastebėjo, kad moteris nestoja, tada ji staigiai iššoko iš savo automobilio, ėmė mojuoti moteriai, šaukti, bet moteris nestabdžiusi nuvažiavo toliau. Kita moteris, mačiusi įvykį, spėjo užsirašyti nuvažiuojančio automobilio valstybinį numerį. Jai padaryta žala yra apie 200 Eur (b. l. 48–49). Tokius liudytojos parodymus iš dalies patvirtina ir policijos pareigūno M. B. parodymai. Liudytojas M. B. teismo posėdžio metu parodė, kad nustatė, kam priklauso automobilis, kurio vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos. Tačiau savininko telefono numerio nerado, bet rado jo sutuoktinės telefono numerį. Paskambino jai. Bendraudamas suprato, kad vairuotoja yra neblaivi. Ji nurodė, kad turi tokį automobilį, kad automobilis stovi prie namų. Jis jai pasakė, dėl ko ieško to automobilio, pasakė, kad atvyks prie namų. Atvykus, moteris jau stovėjo prie automobilio. Jis paaiškino, kad automobilis ieškomas kaip pasišalinęs iš įvykio vietos. Matėsi, kad buvo bandyta pašalinti nubrozdinimus ant automobilio. Jis išmatavo nubrozdinimų aukštį, kuris atitiko nukentėjusiosios automobilio nubrozdinimų aukštį. Moteris nurodė, kad ji nevairavo automobilio, ir atsisakė pasitikrinti blaivumą. Pasiūlė pasitikrinti neblaivumą, nes įtarė, kad ji yra neblaivi, nes jos kalba buvo nerišli, nuo jos sklido alkoholio kvapas. Jis bendravo su ja, sėdėjo prie vieno stalo, kol išrašė šaukimą. Po įvykio buvo praėję ne daugiau kaip valanda. Grįžęs į įvykio vietą, peržiūrėjo vaizdo įrašą pas apsaugos darbuotoją. Vaizdo įraše buvo matyti, kad atvyko viena moteris, nuėjo į prekybos centrą, o išėjusi sėdo į automobilį ir pasišalino (b. l. 42–44).

Apygardos teismas pažymi, kad liudytoja L. D. teismo posėdžio metu davė išsamius, neprieštaringus parodymus, detaliai ir tiksliai apibūdino visas įvykio vertinimui reikšmingas faktines aplinkybes. Nors L. D. taip pat yra ir nukentėjusioji, patyrė turtinę žalą dėl automobilio sugadinimo, tačiau apygardos teismas, net ir įvertinęs jos suinteresuotumą bylos baigtimi, nenustatė pagrindo netikėti aptartais parodymais. R. K. tvirtinimas, kad nukentėjusioji gali kaltinti ją dėl neaišku kokiomis aplinkybėmis padaryto transporto priemonės apgadinimo, siekdama finansinės naudos (žalos atlyginimo, draudimo išmokos), yra deklaratyvus, nepagrįstas jokiais duomenimis, suponuojantis apeliantės siekį išvengti administracinės atsakomybės. R. K. teiginiai vertintini kritiškai dar ir dėl tos priežasties, jog jos kaltė byloje yra grindžiama ne vien liudytojos L. D. parodymais, juos patvirtina ir kiti bylos medžiagoje esantys duomenys. Aptariant liudytojo policijos pareigūno M. B. parodymus, pažymėtina, kad analogiškas aplinkybes, kaip ir posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, pareigūnas nurodė savo tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 7, 8). Apklaustas teismo posėdžio metu policijos pareigūnas buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė nuoseklius parodymus, kurie patvirtina administracinio nusižengimo byloje surinktą medžiagą. Pareigūnas yra nesuinteresuotas bylos baigtimi, jo parodymai objektyvūs, byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog jis gali būti šališkas ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, todėl netikėti pareigūno parodymais teismas neturi pagrindo.

Pažymėtina, jog apeliantės tvirtinimas, kad faktą, jog ji nepajuto transporto priemonių susidūrimo, patvirtina aplinkybė, jog nukentėjusiajai mojuojant, šaukiant ir bandant atkreipti pastarosios dėmesį, R. K. niekaip nereagavo ir išvažiavo iš prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelės, yra visiškai objektyviai nepagrįstas. R. K. elgesys po eismo įvykio kaip tik suponuoja priešingą išvadą, jog supratusi, kad sukėlė eismo įvykį, į jokius L. D. raginimus nereagavo, nesustojo pasižiūrėti, kas nutiko ir ar nekilo pasekmių, bet išvažiavo iš įvykio vietos, o tai suponuoja jos siekį išvengti administracinės atsakomybės ir galbūt nuslėpti kitus Kelių eismo taisyklių pažeidimus (pvz., transporto priemonės vairavimą, kai teisė vairuoti yra atimta). Be to, pati R. K. apeliaciniame skunde nurodė, kad iš automobilių stovėjimo aikštelės išvažiavo lėtai, neskubėdama, iš esmės su panašaus dydžio transporto priemone, kaip ir L. D. lengvasis automobilis. Taigi esant nedideliam važiavimo greičiui, kitai transporto priemonei stovint vietoje, šviesiu paros metu, kai kitų automobilių, kurie galėjo kliudyti manevruoti aikštelėje, nebuvo daug, nenustatyta aplinkybių, kurios būtų galėjusios lemti faktą, kad R. K. nejautė transporto priemonių susidūrimo. Atsižvelgęs į visas išdėstytas ir aptartas aplinkybes, apygardos teismas konstatuoja, jog nenustatyta faktorių, kurie objektyviai būtų galėję pagrįsti versiją, kad R. K. nejautė, kaip atsitrenkė į L. D. automobilį. Taigi R. K. pateiktas situacijos vertinimas – kad ji nejautė transporto priemonių kontakto – laikytinas tik administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens gynybine versija. Tokį R. K. tvirtinimą paneigia ir bylos medžiagoje esančios fotonuotraukos, kuriose užfiksuoti abiejų transporto priemonių apgadinimai, kurie, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, yra pakankamai nemenki, t. y. tokios aplinkybės pagrįstai suponuoja išvadą, kad transporto priemonių susidūrimas buvo nemažo galingumo ir tikrai juntamas transporto priemonėse esantiems asmenims.

Apeliaciniame skunde pažymima, jog, peržiūrėjus prie bylos medžiagos pridėtą įvykio vaizdo įrašą, matyti, kad nuo tos fiksuojamo vaizdo vietos, kai buvo pastatyti abu automobiliai, kamera nusisuko ir grįžo fiksuoti vaizdo toje pačioje įvykio vietoje per 1 min (kamera nusisuko 15.54.44 val., grįžo 15.55.53 val.). Anot apeliantės, situacija, kad eismo įvykis įvyko per minutę, yra netikėtina. Apygardos teismas sutinka su vertinimu, kad vaizdo įraše nėra užfiksuotas eismo įvykio faktas, kaip susiduria abi transporto priemonės, tačiau visiškai objektyviomis aplinkybėmis nepagrįstas apeliantės vertinimas, kad eismo įvykis negalėjo kilti per 1 min., kai kamera nefilmavo eismo įvykio vietos. Dviejų transporto priemonių susidūrimas, kai R. K. atsitrenkė į nukentėjusios automobilį, nekilus sunkių pasekmių, neturėjo trukti ilgai, tai galėjo būti ir keleto ar kelių dešimčių sekundžių laiko tarpas. Tuo labiau, jog vėliau vaizdo įraše yra užfiksuota, kaip L. D. stovi prie savo automobilio, o tai atitinka jos pačios parodymus, kad po susidūrimo ji išlipo iš transporto priemonės pasižiūrėti, kas tiksliai nutiko, ir bandė atkreipti R. K. dėmesį bei ją sustabdyti, kad nepasišalintų iš eismo įvykio vietos (b. l. 24).

Dėl liudytojos, kuri spėjo užfiksuoti R. K. vairuotos transporto priemonės valstybinį numerį ir jį pateikti L. D., pažymėtina, jog pati apeliantė teisingai nurodė skunde, kad minėta liudytoja galėjo bendrauti su L. D. ne per minutės laiko tarpą, kai kamera fiksavo ne eismo įvykio vietą, o vėliau, kai R. K. jau buvo išvažiavusi iš prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelės. Apeliantė nurodo, jog tokiu atveju policijos pareigūnas turėjo pateikti išsamesnį vaizdo įrašą. Teismų praktikoje yra konstatuota, jog įrodymus renka pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio nusižengimo protokolą, traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti kaltinanti institucija. Vis dėlto vien tai, kad byloje nebuvo apklausta liudytoja, pateikusi nukentėjusiajai L. D. apeliantės transporto priemonės valstybinį numerį, savaime neleidžia tvirtinti, kad esama esminių abejonių dėl R. K. kaltės padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 1 dalyje. Be to, nežinia ar proceso dalyviams arba pareigūnams buvo žinomi šio asmens kontaktiniai duomenys. Atkreiptinas dėmesys, kad prekybos centro vaizdo įrašymo kameros L. D. ir minėtos liudytojos bendravimo fakto galėjo neužfiksuoti, tačiau tai savaime nepaneigia padaryto nusižengimo, kadangi R. K. kaltė yra grindžiama kitais byloje esančiais duomenimis.

Dėl transporto priemonėms padarytų apgadinimų ir likusių tai patvirtinančių žymių apygardos teismas pritaria, kad iš bylos medžiagoje esančių fotonuotraukų matyti, jog R. K. vairuoto automobilio nubrozdinimų aukštis atitinka nukentėjusiosios automobilio nubrozdinimų aukštį. R. K. apeliaciniame skunde nurodė, jog ant nukentėjusiosios automobilio užfiksuoti kairės pusės galinio buferio intensyvūs, akivaizdūs, ilgi bei didelio ploto braukiamo pobūdžio sugadinimai, o ant pačios vairuoto automobilio yra tik mažareikšmis eksploatavimo pėdsakas, t. y. 2–3 cm pločio juostelė. Apygardos teismas, įvertinęs bylos medžiagoje esančias fotonuotraukas (b. l. 24), su tokiu apeliantės tvirtinimu nesutinka. Matyti, kad šalia minėtos 2–3 cm juostelės ant R. K. automobilio, kurią ji įvardija kaip eksploatavimo pėdsaką, esama ir kur kas didesnio apgadinimo – šalia esanti žymė yra kur kas platesnė nei poros centimetrų, atitinka automobilių susidūrimo mechanizmą, kurį nurodė nukentėjusioji ir kuris yra užfiksuotas administracinio nusižengimo protokole, taigi toks apgadinimas negalėjo atsirasti vien tik natūraliai eksploatuojant automobilį.

Papildomai pažymėtina, kad R. K. apeliaciniame skunde nurodė, jog nukentėjusiosios automobilio „Mazda“ apgadinimo vietoje matoma juodos spalvos pėdsakų, kurių R. K. šviesios spalvos vairuotas automobilis „Skoda Rapid“ negalėjo palikti. Akivaizdu, jog R. K. bando antraeilėms aplinkybėms suteikti svarbią reikšmę, taip įnešdama į bylos nagrinėjimą nepagrįstų abejonių ir trukdydama operatyviai bei išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti galutinį sprendimą. Juodos spalvos žymės ant nukentėjusiosios automobilio galėjo būti nubraukus dažus likęs matomas transporto priemonės detalės / dalies medžiagos sluoksnis (atitinkamai kitos spalvos nei automobilio išorė). Taigi apygardos teismas, apibendrindamas visa tai, kas aptarta anksčiau, daro išvadą, kad abiejų automobilių apgadinimo laipsnis ir apgadinimų susidarymo mechanizmas patvirtina tarp minėtų automobilių buvus kontaktą, t. y. reikšmingą susidūrimą. Atitinkamai aptartos aplinkybės dar kartą patvirtina, kad šio susidūrimo R. K. negalėjo nejausti, taigi iš įvykio vietos pasišalino sąmoningai – jos veiksmai buvo atlikti esant tiesioginei tyčiai.

Dėl ANK 423 straipsnio 3 dalies taikymo ir pareigos pasitikrinti neblaivumą

ANK 423 straipsnio 3 dalyje yra numatyta atsakomybė transporto priemonių vairuotojams už alternatyvius veiksmus – transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems (nustatytas lengvas neblaivumas (daugiau negu 0,4 promilės, bet ne daugiau negu 1,5 promilės) arba apsvaigusiems nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmenų, taip pat vengusiems neblaivumo ar apsvaigimo patikrinimo arba alkoholį, narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas vartojusiems po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo asmenų padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, kuris sukėlė kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą ar lėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kito turto sugadinimą (apgadinimą).

R. K. buvo nubausta pagal šią teisės normą už tai, kad vengė neblaivumo ar apsvaigimo patikrinimo, t. y. atsisakė pasitikrinti alkotesteriu savo girtumo-blaivumo laipsnį. Liudytojas, policijos pareigūnas M. B. tiek tarnybiniame pranešime, tiek duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme posėdžio metu nurodė, jog įtarė, kad R. K. yra neblaivi, nes jos kalba buvo nerišli, nuo jos sklido alkoholio kvapas. Aptariant nagrinėjamu atveju aktualų teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad Kelių eismo taisyklių 17 punktas numato, jog policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka leistis patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Tuo tarpu apeliantė tvirtina, kad jai ši pareiga negaliojo, nes pasiūlymo tikrintis neblaivumą metu ji negalėjo būti laikoma vairuotoja.

Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 91 punktą vairuotojas yra asmuo, vairuojantis transporto priemonę. Vairuotojams prilyginami asmenys, dalyvaujantys eisme pagal šiame įstatyme nustatytus papildomus reikalavimus (vadeliotojai, raiteliai, asmenys, varantys keliu gyvulius ar paukščius), taip pat asmenys, kurie moko vairuoti. Be abejo, tuo metu, kai policijos pareigūnas paprašė, kad R. K. pasitikrintų neblaivumą, nuo eismo įvykio jau buvo praėjusi beveik valanda ir, savaime suprantama, tuo metu apeliantė jau nevairavo transporto priemonės, tačiau tuo metu, kai jos vairuojama transporto priemonė susidūrė su nukentėjusiosios L. D. transporto priemone ir pasišalino iš eismo įvykio vietos, R. K. vairavo transporto priemonę „Skoda Rapid“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. eismo įvykio kilimo metu R. K. padėtis atitiko įstatyme įtvirtintą vairuotojo sampratą ir jai galiojo bendrosios eismo dalyviams taikomos pareigos bei draudimai. Kitaip vertinant įstatymuose įtvirtintą reguliavimą, niekuomet nepavyktų nustatyti, jog, net praėjus itin minimaliam laiko tarpui, po to, kai vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos, buvo neblaivus eismo įvykio kilimo metu. Net jei R. K. tvirtintų, jog alkoholį vartojo jau grįžusi iš prekybos centro namo, jai kyla pareiga nevartoti alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo pagal ANK 423 straipsnyje įtvirtintą reguliavimą. Vis dėlto nagrinėjamu atveju konkretus R. K. neblaivumo laipsnis (ar ji apskritai buvo neblaivi) nėra esminės reikšmės aplinkybė, kadangi apeliantė patraukta administracinėn atsakomybėn už įpareigojimo leistis patikrinama, ar nėra neblaivi, nesilaikymą.

R. K. tvirtinimas, kad ji alkoholio nebuvo vartojusi, o tik išgėrė porą šaukštų vaistų, kuriuose yra alkoholio, laikytinas deklaratyviu, nepagrįstu jokiais objektyviais duomenimis, vertintinas kaip apeliantės pateikiama gynybinė versija, nurodoma, siekiant išvengti gresiančios atsakomybės. Be to, teismas abejoja teiginio logiškumu, kad dėl poros šaukštų lašų R. K. būtų pasirodžiusi policijos pareigūnui neblaivi ar patikrinimo metu būtų buvęs nustatytas jos atitinkamas neblaivumo laipsnis, už kurį įstatyme vairuotojams jau yra numatyta administracinė atsakomybė (daugiau negu 0,4 promilės, bet ne daugiau negu 1,5 promilės). Taigi apygardos teismui atrodo visiškai nepagrįstas ir objektyviai nemotyvuotas R. K. atsisakymas pasitikrinti neblaivumą.

Apeliantė skunde nurodė, jog ji nesutiko vykdyti policijos pareigūno reikalavimo, bet sutiko neblaivumą pasitikrinti ligoninėje, tačiau jos niekas nenuvežė. Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių, patvirtintų 2006 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 452, 29 punkte numatyta, kad jeigu asmuo atsisako tikrintis arba medicininės apžiūros ar nesutinka su tikrinimo ar medicininės apžiūros, atliktos policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ar Administracijos, ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros, teismo, darbdavio siuntimu, rezultatais, jis ne vėliau kaip per valandą po to, kai atsisako tikrintis ar medicininės apžiūros arba jam atliktas tikrinimas ar medicininė apžiūra, gali pats kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, prašydamas atlikti medicininę apžiūrą jo lėšomis. Taigi akivaizdu, jog nesutikdama tikrintis neblaivumo R. K. pati galėjo kreiptis į medicinos įstaigą, tačiau pareigūnams nekilo pareiga ją į tokią asmens sveikatos priežiūros įstaigą pristatyti. Nors nagrinėjamu atveju ir nebuvo nustatytas R. K. girtumo (neblaivumo) laipsnis, o tik faktas, kad ji atsisakė tikrintis girtumą ir taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 17 punktą, tačiau tikėtina galimybė, kad ji eismo įvykio metu buvo apsvaigusi nuo alkoholio, leidžia aiškiau / tiksliau numatyti galimus pasišalinimo iš eismo įvykio vietos motyvus.

Taigi įvertinęs visa tai, kas aptarta, apygardos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė R. K. veiksmuose esant ANK 423 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtį.

Dėl ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo

ANK 34 straipsnio 5 dalyje inter alia nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Administracinė nuobauda ir / ar administracinio poveikio priemonė, vadovaujantis ANK 34 straipsnio nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninamos tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kuriam taikoma administracinė atsakomybė, naudai. Tai gali būti veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir panašiai. Teismai, skirdami nuobaudas ir / ar administracinio poveikio priemones pažeidėjams, turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis nusižengimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose (dar galiojant Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksui) konstatuota, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-7-4/2013, 2AT-37/2013, 2AT-53/2014, 2AT-57-139/2015).

Skirdamas nuobaudą ir administracinio poveikio priemonę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į R. K. padarytų nusižengimų pobūdį, atsakomybėn traukiamo asmens asmenybę – šiuo metu nedirba, bausta administracine tvarka už šios rūšies nusižengimų padarymą (b. l. 13–19), į jos atsakomybę lengvinančių ir į jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Įvertinęs visa tai bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad administracinės nuobaudos tikslai bus pasiekti R. K. paskyrus ANK 423 straipsnio 1 dalies, 423 straipsnio 3 dalies, 426 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas vidutines baudas. Papildomai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nors R. K. yra atimta teisė vairuoti transporto priemones, vadovaujantis ANK 28 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kad asmuo, kuriam paskirtas specialiosios teisės atėmimas, šios teisės atėmimo laikotarpiu negali ja naudotis ir (ar) jos įgyti, bei atsižvelgiant į padarytų nusižengimų pobūdį, pavojingumą, ši administracinio poveikio priemonė taikytina ir R. K. atimtina teisė vairuoti transporto priemones, nustatant vidutinį terminą, nurodytą ANK 426 straipsnio 7 dalyje ir ANK 423 straipsnio 4 dalyje. Apygardos teismas nenustatė pagrindo nesutikti su tokiu vertinimu.

Atsižvelgiant į tai, kad R. K. administracinius nusižengimus, o būtent šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, daro pakankamai sistemingai (b. l. 13–19), švelnesnės nei įstatyme numatyta nuobaudos ir / ar administracinio poveikio priemonės paskyrimas suponuotų nebaudžiamumo nuotaikas ir galimybę, jog, tikėdamasi ateityje vėlgi išvengti galinčios kilti atsakomybės, R. K. darys naujus administracinius nusižengimus ir / ar kitus teisės pažeidimus. Be to, dėl apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad paskirta administracinė nuobauda R. K. ir taip yra didelė finansinė našta, kurią ji nežino, kaip reikės įvykdyti, pažymėtina, kad kiekvienas eismo dalyvis privalo įvertinti savo priešingo teisei veikimo pasekmes, nes neigiami tokio veikimo padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Prioritetas turi būti teikiamas visuomenės interesui, taikant prevencines priemones ir nusižengimą padariusio asmens nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu nusižengimu. Vien tik simbolinės administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes. Taigi nagrinėjamu atveju apygardos teismas nenustatė pagrindo taikyti ANK 34 straipsnio 1 dalies nuostatas ir sutrumpinti R. K. paskirto specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones – atėmimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ANK 567 straipsnis), tinkamai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus (ANK 569 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutarimas, patikrinus jį, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar pakeisti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. birželio 22 d. nutarimą nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens R. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Arvydas Daugėla