Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja L. Aleknavičienė Civilinė byla Nr. 2A-789-124/2011

Teisėja V. Valantienė Teisminio proceso Nr. 2-12-3-00567-2012-1

2012 m. lapkričio 30 d.

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. J. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-703-440/2012 pagal ieškovės V. J. ieškinį atsakovei L. R. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė pateikė 2012-01-27 pretenziją, adresuotą L. R., adresu (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma apie skolinimąsi vienerių metų laikotarpiui ir prašymą pervesti susidariusią skolą iki 2012-02-08. Teismas nurodė, kad byloje nepateikta duomenų apie pretenzijos išsiuntimą, jos įteikimą atsakovei. Atsakovė nuo 2003-03-03 gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini) ji 2001-02-23 paskirta globėja, gyvenamoji vieta nurodyta minėtu adresu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal apeliacinio skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Rungimosi principas reikalauja, kad šalis įrodytų aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą(CK 178 str.).

Įrodinėjimo procesas yra skirtas išsiaiškinti konkrečiai civilinei bylai reikšmingų aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Teisingai taikyti materialiosios teisės normas ir išspręsti šalių ginčą teismas gali tik tada, jeigu yra teisingai nustatytas įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje bei tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga (įrodinėjimo našta). Įrodinėjimo dalyką sudaro tam tikri juridiniai faktai (šių faktų egzistavimas arba neegzistavimas), su kuriais siejamas teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas arba pasibaigimas. Įrodinėtinų faktų apimtis konkrečioje civilinėje byloje priklauso nuo šalių procesiniuose dokumentuose nurodyto faktinio pagrindo ir konkrečios teisės normos, taikytinos šalių ginčo santykiams. Materialiojo teisinio pobūdžio juridiniai faktai yra suformuluoti atitinkamos materialiosios teisės normos hipotezėje. Įrodinėjimo našta – tai būtinybė šaliai įrodyti aplinkybes, kurių neįrodžius jai gali atsirasti neigiamų padarinių.

Ieškovė V. J. ieškinyje bei teisme nurodė faktinį ieškinio pagrindą, t.y. paskolos sutarties tarp šalių santykių buvimą. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalį paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Iš esmės tos pačios nuostatos buvo numatytos ir 1964 CK 291 straipsnio 1 dalyje. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių, nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. O. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-596/2005).

Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008).

Teismas aiškinosi bylos aplinkybes, nustatinėjo, ar buvo tarp šalių sudaryta paskolos sutartis.

CK 6.871 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Skolos raštelis surašytas iki naujojo 2000 metų CK įsigaliojimo .1964 CK 43 straipsnis numatė, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 500 Lt.CK 6.871 str straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Iš šios normos dispozicijos matyti, jog įstatymų leidėjas yra nustatęs tam tikrus reikalavimus ne tik skolos dokumento formai, bet ir turiniui. Taigi, tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamoje byloje paskolos raštelyje, kuriuo ieškovė V. J. įrodinėjo ginčo šalių paskolos santykių buvimą, pinigų perdavimo paskolos gavėjai faktas neužfiksuotas, t. y. skolos dokumentas nepilnai atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Dėl to, šioje byloje sprendžiant, buvo 994 Lt perdavimo atsakovei faktas ar ne, būtina aiškintis šio dokumento nuostatas, jo surašymo aplinkybes, tikrąją šalių valią. Teismas konstatuoja, kad tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Taigi, įstatyminės prezumpcijos, jog paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Teismas ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus bei šio tyrimo pagrindu konstatavo, jog ieškovė neįrodė 994 Lt paskolos sudarymo fakto .Taip pat konstatavo, kad yra praleistas ieškininės senaties terminas, kurio ieškovė pirmosios instancijos teisme neprašė pratęsti. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė reikalavimus grindė 1998 02 23 d. paskolos rašteliu, kuriame atsakovė nurodė esanti skolinga 994 Lt. Pateiktas raštelis neatitinka paskolos sutarties reikalavimų, nes jame nėra užfiksuotas asmuo-kreditorius, kuris skolina pinigus. Taip pat jame nėra fiksuojama atsakovės pareiga grąžinti šią skolą, neužfiksuotas pats pinigų perdavimas. Atsakovė neigė buvus paskolinius santykius tarp ieškovės ir atsakovės. Atsakovė teigė, kad tokį raštelį buvo surašiusi asmeniui, vardu V., kuris atveždavo prekes, o ji jas veždavo parduoti į Rusiją ir grįžusi grąžindavo pinigus.t.y. imdavo kreditan prekes. Atsakovė teigė, jog su šiuo asmeniu yra pilnai atsiskaičiusi, o iš kur atsakovė gavo šį raštelį, nežinanti, be to ieškovė jos net neatpažino. Ieškovė nenuosekliai aiškino aplinkybes dėl paskolos suteikimo, tačiau tvirtino, kad atsakovei buvo perduoti pinigai ir kad jie buvo perduoti ieškovės namuose. Ieškovė neigė tarp šalių buvus kitokį pinigų įsiskolinimą. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad šalių susitarimu atsakovė žadėjo atsiskaityti po vienerių metų nuo raštelio pasirašymo. Tai nurodė ir pretenzijoje (b.5 b. l.). Teismo posėdyje ieškovė aiškino kitaip, kad pinigus skolino už procentus, kurie neįrašyti į paskolos raštelį, tarėsi, jog atsakovė juos grąžins tada, kai šiuos pinigus uždirbs, taigi įrodinėjo kitas aplinkybes, kad buvo suteikta neterminuota paskola .

Teismas atmesdamas ieškinį irgi konstatavo, kad raštelyje nėra įvardintas paskolos davėjas. Įvertinęs visus įrodymus padarė išvadą, kad ieškovės pateikti įrodymai nėra pakankami neabejotinai išvadai padaryti apie tai, kad ieškovė skolino nurodytomis aplinkybėmis ir laiku konkrečią pinigų sumą, t.y. neįrodė paskolos perdavimo fakto bei atsakovės pareigos grąžinti paskolą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su teismo išdėstytais motyvais.

Pateikdama apeliacinį skundą, apeliantė nurodė kitas faktines aplinkybes apie skolos susidarymą nei įrodinėjo pirmosios instancijos teisme, t.y. nurodo, kad atsakovė iš jos pirkdavo prekes ir pastarajai neturint pakankamai pinigų, atsakovė du kartus neatsiskaitė , liko skolinga 128 Lt už priešpaskutinį pirkimą bei 866 Lt už paskutinį prekių pirkimą. Taigi ieškovė nurodo kitą faktinį pagrindą, t.y. tarp šalių buvus pirkimo-pardavimo santykius. Ieškinio pagrindo keitimas yra galimas tik iki įstatyme nustatyto momento (CPK 141str.).Apeliacinėje instancijoje ieškovė įrodinėja naujas aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėtos pirmojoje instancijoje. Pirmosios instancijos teisme ieškovė kategoriškai tvirtino tarp šalių buvus paskolinius santykius, įrodinėjo konkrečios pinigų sumos perdavimą ieškovei konkrečiomis aplinkybėmis. LR Civilinio proceso kodekso 306 straipsnio 2 dalies nuostatos draudžia apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinei instancijai ieškovė pateikė ir naujus įrodymus, kuriais teismas negali remtis, nes jie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, nors ir galėjo būti pateikti, ką patvirtina ir pačios ieškovės paaiškinimai teisme (CPK 314 str.).Tai nėra oficialūs įrodymai, yra tik atitinkami ieškovės ranka atlikti užrašai. Niekur nėra įtvirtinta, kada šie įrašai buvo atlikti, nėra patvirtinti atsakovės parašu. Ieškovė pateikė įrodymus, kad ji turėjo tuo metu individualią įmonę, kuri vertėsi prekyba,tarpininkavimu (67 b. l.). Tokiu atveju prekių išdavimas(perdavimas), apmokėjimas ar skola turėjo būti įforminami dokumentais ir tai turėjo atsispindėti įmonės buhalterinėje apskaitoje.

Šioje byloje teismas nėra įstatymo įpareigotas veikti aktyviai rinkdamas įrodymus, nes ginčas yra privataus pobūdžio, o ieškovė naudojasi kvalifikuota teisine pagalba, taigi, įrodinėjimo procese, galiojant rungimosi principui (CPK 12 straipsnis) ir bendrajai įrodinėjimo pareigos taisyklei (CPK 178 straipsnis), kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų bei atsikirtimų pagrindu. Teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007). Šios bylos kontekste nurodytos procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo taisyklės reiškia tai, kad pirmosios instancijos teismas, ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustatydamas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios ieškovės V. J. buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, privalėjo konstatuoti, ar labiau tikėtina, kad ieškovės įrodinėjami paskolos faktai buvo, ar labiau tikėtina, kad jų nebuvo. Remiantis tokia įrodymų vertinimo teisine logika, ieškovei neigiant, kad kitokių, ne paskolos teisinių santykių nebuvo, o atsakovei neigiant santykių buvimą tarp ieškovės ir atsakovės, neesant tinkamam santykių tarp šalių įforminimui, pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas teigti, kad labiau tikėtina, jog ieškovės įrodinėjamas faktas nebuvo, nei jis buvo. Esant nurodytoms aplinkybėms bei ieškovės paaiškinimų nenuoseklumui, sutiktina su teismo išvada, kad ieškovė neįrodė reikalavimų pagrįstumo (CPK 178 str.).Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas.

Be to sutiktina, kad ieškovė yra praleidusi ir ieškininės senaties terminą(CK 1.125 str. 1 d.). Įrodinėdama paskolinius santykius, pati ieškovė ieškinyje bei teismui pateiktame rašte-pretenzijoje kelis kartus patvirtino, kad paskolos grąžinimo terminas buvo vieneri metai, t.y. jis prasidėjo 1999 vasario 20 d.ir baigėsi 2009 vasario 20 d.(2-3,5, 36-37 b. l.). Pažymėtina, kad ieškovei apeliacinėje instancijoje nurodant, kad santykiai tarp šalių atsirado iš pirkimo-pardavimo sutarties, pirkėjui pareiga sumokėti už daiktą atsiranda daikto perdavimo momentu (CK 6.314 str. 2 d.). T. y. pagal naujas ieškovės nurodytas aplinkybes šis terminas prasidėjo perdavus prekes nuo 1998 02 20, baigėsi 2001 02 20d. (1964 m. CK 83 straipsnio 1 dalis). Atsakovė prašė taikyti ieškinio senaties terminą , todėl teismas pagrįstai šį terminą taikė, atmetė ieškinį ir šiuo pagrindu, kaip pasibaigus ieškovės teisei į teisminę gynybą (CK 1.124straipsnis,1.126 straipsnio 2 dalis). Jokių įrodymų bei svarbių aplinkybių dėl termino kreiptis į teismą praleidimo ieškovė nenurodė ir nepateikė nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teisme, neprašė jo atnaujinti. Nors ieškovė nurodo, kad jai nebuvo žinomas atsakovės adresas, tačiau šias aplinkybes paneigia byloje esantis raštelis, kuriame nurodytas atsakovės gyvenamosios vietos adresas, apie atsakovės gyvenimą šiuo adresu patvirtina ir rašytiniai įrodymai-seniūnijos duomenys(42,47 b. l.).Migracijos tarnybos duomenys patvirtina, kad vėlesnę gyvenamą vietą atsakovė buvo deklaravusi ir ją buvo galima nustatyti(48 b. l.).Pažymėtina, kad ieškovė ieškinį atsakovei pareiškė raštelyje nurodytu adresu, ieškinys atsakovei buvo įteiktas. Kitų svarbių aplinkybių, pagrindžiančių ieškovės delsimą kreiptis į teismą 14 metų ieškovė nei nurodė, nei pateikė tai pagrindžiančius įrodymus. Ieškovės nurodyta aplinkybė vyro mirtis negali pateisinti tokio ilgo termino praleidimą. Taip pat nėra pateikta įrodymų, kas šis terminas buvo nutrauktas ar sustabdytas.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei ištyrė faktines bylos aplinkybes. Vadovaujantis aukščiau išdėstytais argumentais skundžiamas pirmosios instancijos teismo 2012 rugsėjo 11 d. sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, todėl jį naikinti arba keisti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies punktu,

nutaria:

Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.