- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-06
- Bylos Nr.
- 2A-135/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Nijolė Piškinaitė, Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- M. P., M. Ž.
- Atsakovas
- R. P.
- Trečiasis asmuo
- A. U.
- Kategorijos
- 42.11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Gintaro Pečiulio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-267-28/2007 pagal ieškovės M. Ž. ieškinį atsakovui R. P. , tretysis asmuo A. U., dėl sandorio pripažinimo nesudarytu, skolos bei netesybų išieškojimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė M. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti nesudaryta 2006 m. liepos 20 d. paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas R. P. paskolino M. Ž. 75 000 Lt, išieškoti iš atsakovo ieškovės naudai 25 000 Lt avansu sumokėtų pinigų ir 25 000 Lt baudos pagal 2006 m. birželio 23 d. sutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006 m. birželio 23 d. šalys pasirašė preliminariąją sutartį dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo, pagal kurią atsakovas įsipareigojo ieškovei parduoti jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, ieškovė įsipareigojo per tris dienas sumokėti avansinę 25 000 Lt įmoką, kuri bus įskaityta į žemės pirkimo kainą. Po avanso sumokėjimo paaiškėjo, kad parduotinas žemės sklypas nepriklausė atsakovui. Ieškovei pareikalavus grąžinti sumokėtus pinigus, atsakovas pažadėjo, jog tarpininkaus sandorio sudarymui ir garantavo, jog sklypo savininkai parduos ieškovei jiems priklausantį turtą. Už darbą atsakovas papildomai pareikalavo 75 000 Lt, dėl kurių ieškovė ir pasirašė ginčijamą 2006 m. liepos 20 d. paskolos sutartį. Tačiau sutartis buvo sudaryta apgaulės būdu, nes pinigų iš atsakovo ieškovė negavo. Atsakovas nėra įregistravęs savo veiklos nustatyta tvarka, tačiau užsiima tarpininkavimu nekilnojamojo turto perleidimo sandoriuose, todėl jo reikalavimu buvo pasirašyta paskolos sutartis. Žemės sklypo ieškovė neįsigijo, nes jį nusipirko UAB „Finmakras“, o šiam sandoriui tarpininkavo UAB „Eslanas“. Atsakovas avansinę įmoką iš ieškovės gavo apgaulės būdu, tikėjosi ieškovei turtą parduoti už 1 500 000 Lt, kai tuo tarpu sklypo savininkai buvo nustatę 900 000 Lt kainą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad 2006 m. birželio 20 d. UAB „Finmakras“ buvo priimtas sprendimas įsigyti dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kurio įsigijimą bendrovė pagal 2006 m. birželio 23 d. pateiktą paraišką prašė finansuoti kredito įstaigos (b. l. 96, 119). Ieškovė M. Ž. , kaip vienintelė UAB „Finmakras“ akcininkė, nuo 2006 m. kovo 15 d. paskirta šios bendrovės direktore (b. l. 97, 81-95), priėmė ir pasirašė bendrovės sprendimą dėl žemės sklypo įsigijimo bei pasirašė paraišką bankui dėl kredito suteikimo. Nepaisant ieškovės aukščiau paminėtų veiksmų, jau atliktų UAB „Finmakras“ vardu, M. Ž. 2006 m. birželio 23 d. pasirašė preliminariąją sutartį dėl to paties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo su R. P. , pagal kurią atsakovas įsipareigojo ieškovei parduoti jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą už 1 500 000 Lt, ieškovė pagal sutarties sąlygas sumokėjo avansinę 25 000 Lt įmoką, kuri turėjo būti įskaityta į žemės pirkimo kainą (b. l. 6). Pagrindinė sutartis dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta 2006 m. liepos 21 d. (b. l. 39-47), t. y. per 2006 m. birželio 23 d. preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą. Tačiau sutartį sudarė žemės sklypo savininkė A. U. ir pirkėjas UAB „Finmakras“, kuriam savininko teisės į turtą buvo perleistos už 900 000 Lt (b. l. 39-47). Sandorio sudarymo metu UAB „Finmakras“ atstovavo M. Ž. . Teismo manymu, formaliai vertinant tarp šalių sudarytą ginčo preliminariąją sutartį dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo, galima būtų teigti, kad ieškovė ir atsakovas susitarė dėl veiksmų ateityje, kurių ieškovė kaip fizinis asmuo ir neketino įgyvendinti, o atsakovas įsipareigojo parduoti turtą, kuris jam sutarties pasirašymo momentu nepriklausė nuosavybės teise. Tačiau nagrinėjant ginčą dėl šios sutarties teisinių ir materialinių pasekmių sutarties šalims, būtina ne tik formaliai vertinti sutarties sąlygas, o išsiaiškinti tikrąją šalių valią ir tikslus, kurių šalys siekė, bei tų šalių prisiimtų įsipareigojimų vykdymą, o jų neįvykdymo atveju – padarytų nuostolių dydį. M. Ž. tiek prieš preliminariosios sutarties sudarymą (b.l.96,119), tiek visą preliminariosios sutarties galiojimo laikotarpį, tiek po pagrindinės sutarties sudarymo veikė kaip UAB „Finmakras“ atstovė: 2006 m. liepos 4 d. raštu UAB Medicinos bankas informavo, kad 2006 m. liepos 4 d. priimtas sprendimas suteikti UAB „Finmakras“ 700 000 Lt kreditą žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimui (b. l. 98), 2006 m. rugpjūčio 2 d. UAB „Finmakras“, atstovaujama ieškovės M. Ž. ir bankas pasirašė kredito sutartį (b. l. 120-126), 2006 m. lapkričio 17 d. įgaliojimu M. Ž. suteikti įgalinimai atstovauti UAB „Finmakras“ visais klausimais dėl UAB Medicinos banko suteikto kredito (b. l. 137), – todėl teismas laikė, kad iš esmės ir buvo siekiama tikslo, jog turtą įsigytų būtent UAB „Finmakras“. Įvertinęs ieškovės veiksmus pagal minėtus UAB „Finmakras“ byloje esančius dokumentus ir ieškovės paaiškinimus teismo posėdžiuose, teismas padarė išvadą, kad ieškovė nuo pat pradžių neturėjo ketinimų įsigyti žemės sklypo savo vardu, o tik atlikusi pirminius veiksmus UAB „Finmakras“ vardu, preliminariąją sutartį su atsakovu pasirašė kaip fizinis asmuo ir atitinkamai atliko avansinį mokėjimą.
Teismas kritiškai vertino ieškovės argumentus, jog preliminariosios sutarties sąlygos nebuvo įvykdytos dėl atsakovo kaltės, dėl kurios ieškovė neįsigijo žemės, o ją nupirko UAB „Finmakras“. Teismo teigimu, šiuo atveju ieškovė taip pat pažeidė preliminariosios sutarties sąlygas, nes jos galiojimo metu turtą įsigijo ne ieškovė, o jos atstovaujama bendrovė. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas buvo pasirašęs preliminarią sutartį su sklypo savininke A. U. , pagal kurią įsipareigojo iki 2006 m. liepos 23 d. nupirkti žemės sklypą (duomenys neskelbtini) už 950 000 Lt, bei įvykdė įsipareigojimą sumokėti būsimai pardavėjai 10 000 Lt avansą, kuris turėjo būti įskaičiuotas į pardavimo kainą (b. l. 30). Kadangi preliminarios sutarties dalykas yra šalių veiksmai, dėl kurių atlikimo ateityje šalys susitaria, tai atsakovo įsipareigojimas preliminarioje sutartyje su ieškove parduoti atsakovui priklausantį sklypą, įvertinant, jog jis tą sklypą planavo įsigyti preliminariosios sutarties su sklypo savininke pagrindu, neprieštarauja preliminariosios sutarties esmei. Todėl teismas atmetė ieškovės argumentus, jog atsakovas ją apgavo preliminarios sutarties pasirašymo metu.
Teismo manymu, atsakovo veiksmai, kad jis neįsigijo parduodamos žemės savo nuosavybėn ir atitinkamai jos nepardavė pirkėjui kaip pardavėjas, o veikė kaip tarpininkas pagrindinės sutarties sudarymui, negali būti vertinami kaip tinkamai įvykdyti pagal pasirašytą su ieškove preliminariąją sutartį, tačiau toks atsakovo veiksmų įvertinimas nėra pakankamas tam, jog būtų galima konstatuoti jo pareigą grąžinti ieškovės sumokėtą avansą ir priteisti sutartyje numatytą baudą. Ieškovė nenurodė ir atitinkamai neįrodinėjo jai padarytos žalos, kuri dėl atsakovo vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį ir negalėjo atsirasti, nes pagrindinė sutartis buvo sudaryta, o ieškovės tikslai buvo įgyvendinti. Teismas nurodė, kad byloje pateiktais įrodymais ir paaiškinimais pagrįsta aplinkybė, jog avansu ieškovės perduotus pinigus atsakovas atidavė sklypo savininkei A. U. , kurie buvo įskaityti į turto kainą (b. l. 28, 30, 40), ginčo dėl to byloje tarp šalių nekilo, kitokie įrodymai nepateikti. Todėl teismas laikė, kad atsakovo veiksmai nesukėlė pasekmių, dėl kurių ieškovė būtų patyrusi žalą, atsiradusią priežastiniame ryšyje tarp veiksmų ir pasekmių (CK 6.165 str. 4 d.). Ieškovės nurodytą argumentą, kad ne atsakovas, o UAB „Eslana“ tarpininkavo šalims, sudarant pagrindinę sutartį, teismas atmetė kaip nepagrįstą jokiais įrodymais, taip pat nurodė, kad byloje esantis ieškovės atstovo užklausimas dėl tarpininkavimo ir UAB „Eslana“ pareiškimas (b. l. 26-27) leidžia daryti priešingas išvadas. Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais pagrindais teismas konstatavo, kad pagrindinė sutartis buvo sudaryta, todėl laikytina, kad preliminariosios sutarties sąlygos iš esmės buvo įvykdytos ir ieškovės reikalavimą dėl atsakovui sumokėto avanso ir baudos pagal 2006 m. birželio 23 d. sutartį priteisimo, atmetė.
Teismas taip pat atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti nesudaryta 2006 m. liepos 20 d. paskolos sutartį (b. l. 10), kuris buvo grindžiamas aplinkybėmis, jog ieškovė pinigų iš atsakovo negavo, o pats sandoris buvo sudarytas apgaulės įtakoje. Teismas konstatavo, kad nenustatyta esminių aplinkybių ir CK 1.91 straipsnio 5 dalyje apibrėžiamų pagrindų, kurie būtų pagrindas išvadai, jog paskolos sutartį ieškovė pasirašė dėl apgaulės. Ieškovė neįrodė, kad atsakovo nurodomi veiksmai dėl jo verslo veiklos registravimo ar tarpininkavimo sandoryje buvo tos priežastys, dėl kurių ieškovė, suklaidinta dėl sandorio efekto ar jo esminių sąlygų, pasirašė paskolos sutartį ir tikėjosi visiškai kitokių aplinkybių ar pasekmių, dėl kurių, jeigu apie jas būtų žinojusi iki sandorio pasirašymo, nebūtų sudariusi paskolos sutarties.
Teismo teigimu, paskolos sutarties turinys siejamas tik su vienos rūšies prievoliniais santykiais – paskola, kurioje nenumatyta, kad sąlygų vykdymas turėtų priklausyti nuo kitokių, nei pinigų perdavimas, jų gavimas ir įsipareigojimas grąžinti nustatytu terminu, šalių veiksmų ar aplinkybių. 2006 m. liepos 20 d. paskolos sutartyje yra įtvirtinta nuostata, kad paskolos gavėjas M. Ž. pinigus (75 000 Lt) gavo prieš pasirašant šią sutartį ir sutarties pasirašymu patvirtina pinigų gavimo faktą. Sutartis atitiko jos rašytinei formai keliamus reikalavimus ir laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). Pagal CK 6.875 straipsnio 1 dalį, paskolos gavėjas turi įrodyti, jog pinigų pagal paskolos sutartį jis negavo. Teismas nenustatė, kad paskolos gavėja negalėjo suvokti sutarties turinio ar jos sukeliamų pasekmių dėl atsirandančios prievolės. Teismo teigimu ieškovės nurodyta aplinkybė, jog ji pinigų negavo, yra grindžiama tik jos paaiškinimais, iš esmės neigiančiais pačios ieškovės pasirašytą faktą, kuris jokiais kitokiais įrodymais nėra pagrįstas. Įvertinęs paskolos sutartyje esančius ieškovės pasirašytus patvirtinimus dėl pinigų gavimo ir šio rašytinio įrodymo įrodomąją galią, bei pagal analogiją taikytinas įstatymo nuostatas, kurios neleidžia rašytinės paskolos sutarties ginčyti liudytojų parodymais (šiuo atveju ieškovės paaiškinimais) teismas laikė, kad pinigų negavimo faktas pagal ginčijamą paskolos sutartį nėra įrodytas.
Šalies argumentai
Ieškovė M. Ž. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Neteisinga teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovė pagal 2006 m. liepos 20 d. tarp šalių pasirašytą paskolos sutartį pinigų negavo, todėl nėra pagrindo ginčijamą sutartį pripažinti nesudaryta. Su atsakovu ieškovė susitarė, kad 75 000 Lt bei pagal preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį iš ieškovės gauti 25 000 Lt atsakovui bus sumokėti tuo atveju, jeigu ieškovė atsakovo pagalba nusipirks žemės sklypą. Tačiau atsakovas suklaidino ieškovę nurodęs, jog žemės sklypo vertė yra 1 500 000 Lt, bet ne 900 000 Lt, už kurią šis žemės sklypas ir buvo parduotas. Dėl tokių atsakovo veiksmų ieškovė negalėjo gauti kredito iš banko ir įsigyti minėto žemės sklypo. Žemės sklypą nupirko UAB ,,Finmakras“ tarpininkaujant UAB ,,Eslana“. Kadangi ieškovė žemės sklypo nepirko, o atsakovas neatliko jokių tarpininkavimo veiksmų ir neperdavė ieškovei 75 000 Lt, todėl ginčijama paskolos sutartis pagal CK 6.875 straipsnio 3 dalį turėtų būti pripažinta nesudaryta. Be to, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovas tokių piniginių lėšų paskolos sutarties pasirašymo metu neturėjo, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino ir dėl jos nepasisakė.
2. Šalių 2006 m. liepos 20 d. pasirašyta paskolos sutartis pripažintina negaliojančia CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip sudaryta apgaulės įtakoje. 2006 m. birželio mėnesį atsakovas ieškovei pasiūlė pirkti neva atsakovui priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šalys 2006 m. birželio 23 d. pasirašė preliminariąją žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė atsakovui sumokėjo 25 000 Lt avansą už parduodamą žemės sklypą, o atsakovas įsipareigojo iki 2006 m. liepos 23 d. paruošti visus pirkimo-pardavimo dokumentus. Minėta sutartimi taip pat buvo nustatyta, kad už sutarties neįvykdymą atsakovas turės sumokėti 25 000 Lt baudą. Po preliminariosios sutarties sudarymo paaiškėjo, kad minėtas žemės sklypas priklauso ne atsakovui, o tretiesiems asmenims. Paaiškėjus šiai aplinkybei ieškovė pareikalavo, kad atsakovas grąžintų jam sumokėtus pinigus, tačiau atsakovas pažadėjo, jog tarpininkaus ieškovei įsigyjant nurodytą žemės sklypą ir už darbą papildomai pareikalavo sumokėti 75 000 Lt. Kadangi atsakovas neturi įmonės ar leidimo verstis tam tikra veikla, jis pareikalavo įforminti šį sandorį kaip paskolą, neva ieškovė atsakovui yra skolinga 75 000 Lt. Tačiau jokių pinigų ieškovė iš atsakovo negavo. Atsakovas suklaidino ieškovę nurodęs, kad parduodamo žemės sklypo vertė yra 1 500 000 Lt ir todėl jam mokėtino už darbo atlyginimas yra 100 000 Lt, nors jau 2006 m. birželio 23 d. atsakovas buvo pasirašęs dvi sutartis: vieną su A. U. ir nustatęs, kad sandorio vertė yra 950 000 Lt, o kitą su ieškove, kur sklypo vertę nurodė 1 500 000 Lt. Tuo atveju, jeigu pasirašant paskolos sutartį ieškovė būtų žinojusi, kad žemės sklypas nekainuoja 1 500 000 Lt, ir atsakovui pagal jo pateiktą motyvaciją apie jam priklausančio atlyginimo už tarpininkavimą dydžio proporcingą atitikimą parduodamo sklypo vertei, priklausytų žymiai mažesnė suma, ieškovė ginčijamos paskolos sutarties nebūtų pasirašiusi.
3. Neteisinga teismo išvada, kad ieškovės atsakovui sumokėti 25 000 Lt buvo panaudoti avansiniam mokėjimui pagal UAB ,,Finmakras“ ir A. U. pasirašytą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Iš 2006 m. liepos 21 d. pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad pardavėja A. U. niekada nebuvo gavusi jokių avansinių įmokų, jos sutartyje neminimos ir neatsispindi mokėjimuose pagal sutartį, ši pinigų suma nėra užskaityta į bendrą mokėjimo sumą.
4. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas melagingai norėjo parduoti iškovei kaip savo žemės sklypą, kuris jam nepriklausė ir kurio vertė buvo žymiai mažesnė nei nurodyta preliminariojoje sutartyje, apgaulės būdu gavo iš ieškovės 25 000 Lt, todėl pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį atsakovas privalo ieškovei grąžinti be pagrindo įgytus pinigus. Taip pat kadangi atsakovas neįvykdė savo prievolės parduoti ieškovei žemės sklypą, pagal CK 6.60 straipsnio 2 dalį bei šalių pasirašytos preliminariosios pirkimo pardavimo sutarties 5 punktą atsakovas ieškovei turi sumokėti 25 000 Lt baudą.
Atsiliepimas
Atsakovas R. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, o taip pat patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Ieškiniu ieškovė M. Ž. (šiuo metu M. P. ) ginčija su atsakovu R. P. sudarytą preliminariąją sutartį, pagal ją prašydama priteisti baudą ir sumokėtą avansą, bei tarp tų pačių šalių sudarytą paskolos sutartį, nurodydama, jog pagal šią sutartį pinigų negavo. Šios dvi ieškinio dalys galėtų būti nagrinėjamos kaip atskiri reikalavimai, tačiau, išnagrinėjus šalių tarpusavio santykius, jų specifiką tiek iki sutarčių sudarymo, tiek ir po to, matyti, kad jie tarpusavyje glaudžiai susiję ir vienos sutarties (preliminariosios) sudarymas nulėmė tolimesnius veiksmus, būtent, paskolos sutarties sudarymą, todėl dėl abiejų sutarčių galiojimo reikia spręsti kartu.
Byloje nustatyta, kad 2006 m. birželio 23 d. šalys sudarė preliminariąją sutartį (b. l. 6), pagal kurią atsakovas įsipareigojo sutvarkyti visus dokumentus ir parduoti ieškovei vieno hektaro žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Pagal šią sutartį atsakovas gavo iš ieškovės 25 000 litų avansą, kuris turėjo būti įskaitytas į žemės kainą. Šių aplinkybių atsakovas neginčija. Pagal Civilinio kodekso 6.165 straipsnio pirmąją dalį, preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Šio straipsnio ketvirtoji dalis numato prievolę atlyginti nuostolius šaliai, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė nuostolių, atsiradusių už preliminariosios sutarties nesudarymą, neįrodinėjo, tik prašė priteisti sutartyje numatytą baudą ir grąžinti avansą, viso 50 000 litų. Bauda – tai yra piniginė sankcija už sutarties pažeidimą. Todėl, kaip ir sprendžiant dėl nuostolių atlyginimo, išieškant baudą, taip pat reikia nustatyti šalies kaltę dėl sutarties nevykdymo, o taip pat abiejų šalių elgesį, jų sąžiningumą ir protingumą.
Ieškovė nurodė, jog atsakovas kaltas dėl sutarties nevykdymo, nes sudarė sutartį dėl žemės, kurios savininku nebuvo, pardavimo. Tačiau ieškovė pripažino, kad įmonė, kurios akcininke ir direktorė buvo ji pati, nupirko šį žemės sklypą, tarpininkaujant atsakovui R. P. ir kad ji pati, be atsakovo pagalbos, nieko apie šio žemės sklypo pardavimą nebuvo girdėjusi ir nebuvo šios žemės apžiūrėjusi. Be to, ji pripažino, kad sau asmeniškai niekad šios žemės sklypo nebūtų pirkusi, nes neturėjo tokios didelės pinigų sumos – 1,5 milijono litų. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė, nors ir savo vardu pasirašė preliminariąją sutartį, tačiau pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties ji, kaip fizinis asmuo, sudaryti ir neketino, todėl pagrįstai atmetė reikalavimą priteisti baudą.
Ieškovės sumokėtas pagal preliminariąją sutartį 25 000 litų avansas buvo šalių laikomas daliniu apmokėjimu už perkamą objektą – žemės sklypą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą, civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, pinigai, pagal preliminariąją sutartį perduoti tam tikram tikslui, ir jeigu šis tikslas nėra pasiekiamas, t. y. pagrindinė sutartis nesudaryta, laikytina, kad pinigai perduoti be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo, taigi jų gali būti reikalaujama pagal CK 6.237 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šias aplinkybes, įvertino ne tik šią šalių sutartį, bet ir kitus bylos įrodymus, o būtent, kad ieškovė, kaip minėta, būdama vienintele UAB ,,Finmakras“ akcininke, tuo pačiu metu, kaip ir sudaryta šalių preliminarioji sutartis, UAB ,,Finmakras“ vardu priėmė sprendimą (b. l. 119) pirkti tą patį žemės sklypą, tuo tikslu pateikė paraišką bankui dėl paskolos (b. l. 117) ir gavo iš banko patvirtinimą apie sprendimą suteikti paskolą (b. l. 116). Taip pat, kad tarp UAB ,,Finmakras“ ir žemės savininkės A. U. 2006 m. liepos 21 d. buvo sudaryta pagrindinė šio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis (b. l. 39-19). Iš šių įrodymų teismas padarė išvadą, kad pagrindinė sutartis buvo sudaryta, t. y. preliminarioje sutartyje numatytas tikslas buvo pasiektas, todėl pinigų, sumokėtų pagal preliminarioje sutartį, grąžinti ieškovei nėra pagrindo. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada sutinka visiškai. Tuo labiau, kad ieškovė pripažino veikusi kaip UAB ,,Finmakras“ savininkė ir direktorė ir, kaip minėta, savo asmeninėn nuosavybėn žemės sklypo įsigyti neketino. Todėl reikalavimas priteisti iš atsakovo pagal preliminariąją sutartį sumokėtą avansą teismo atmestas taip pat pagrįstai.
Kitas ieškovės reikalavimas – pripažinti nesudaryta šalių 2006 m. liepos 20 d. pasirašytą paskolos sutartį (b. l. 10).
Pagal Civilinio kodekso 6.875 straipsnio pirmąją dalį paskolos sutartį paskolos gavėjas gali ginčyti tik tuo pagrindu, kad jis pinigų negavo ar gavo jų mažiau. Šią aplinkybę turi įrodyti paskolos gavėjas.
Nagrinėjamoje byloje vertinant ieškovės nurodytas aplinkybes, kad ji pinigų pagal sutartį negavo, teisėjų kolegija atsižvelgia ne tik į pažodinį sutarties tekstą, bet ir kitus šalių santykius, į preliminariosios žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes (CK 6.193 str. 2 d.). Ieškovė nurodė, kad paaiškėjus aplinkybei, jog atsakovas nėra žemės sklypo, dėl kurio pardavimo su juo susitarė preliminarioje sutartyje, savininku, jis pažadėjo tarpininkauti ieškovei, įsigyjant žemės sklypą iš A. U. , sutvarkyti dokumentus, paruošti žemės sklypo detalųjį planą ir už tai ji turėsianti sumokėti 75 000 litų sumą, dėl kurios ir pasirašė ginčijamą paskolos sutartį. Atsakovas šių aplinkybių nepaneigė. Tačiau jis nurodė, kad pinigus pagal paskolos sutartį grynais perdavė ieškovės biure, kodėl skolinosi ieškovė, jis nežino, ja pasitikėjo. Civilinės teisės doktrinoje, o taip pat ir teismų praktikoje egzistuoja tikėtinumo taisyklė, pagal kurią iš tam tikrų aplinkybių sprendžiamą apie didesnę faktų buvimo tikimybę. Teisėjų kolegija, įvertinusi preliminariosios sutarties sudarymo aplinkybes – kad atsakovas tikrai nebuvo žemės savininku, kad jis nurodė, jog žemės sklypas kainuos 1,5 milijono litų, o tikrosios savininkės jis buvo parduotas už 900 000 litų, kad atsakovas tarpininkavo surandant žemės sklypą, o taip pat šalių santykius – kad jie nebuvo nei verslo partneriai, o tik pažįstami žmonės, kad atsakovas neturėjo pagrindo tikėti, jog tokia didelė pinigų suma bus grąžinta po mėnesio, net nesiaiškinant, kokiu tikslu ji skolinamasi ir skolos gavėjos turtinės padėties, sprendžia, jog labiau tikėtina ieškovės pozicija – kad realiai ji pinigų iš atsakovo negavo, o tik pasirašė paskolos sutartį dėl žadamų atsakovo atlikti darbų. Pažymėtina, kad nors įstatymas nenumato paskolos gavėjo pareigos įrodyti, jog paskolos davėjas neturėjo pinigų pagal sutartį, tačiau netiesiogiai šią aplinkybę patvirtina ir iš atsakovo teismo reikalauti nepateikti įrodymai, o būtent, kad jis turėjo tokią pinigų sumą, kad tokia suma būtų nurašyta iš atsakovo sąskaitų banke ir pan., o taip pat, kad ši suma būtų pervesta į ieškovės ar bent jos įmonės sąskaitas. Taip pat atsakovo siekimą dirbtinai įrodyti jo nurodomas aplinkybes dėl paskolos suteikimo, patvirtina ir tai, kad jis paskolą 75 000 litų, neva suteiktą M. Ž. , Valstybinėje mokesčių inspekcijoje deklaravo tik po to, kai teisme buvo užvesta nagrinėjama byla (b. l. 223-236). Todėl teisėjų kolegija ieškovės M. Ž. reikalavimą paskolos sutartį pripažinti nesudaryta tuo pagrindu, kad ji pinigų negavo, laiko pagrįstu ir tenkintinu, šioje dalyje panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Kitos sprendimo dalies naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais teisėjų kolegija neturi pagrindo, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Iš dalies patenkindama M. Ž. apeliacinį skundą, teisėjų kolegija atitinkamai paskirsto bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.). Iš atsakovo R. P. ieškovei M. Ž. priteistina 4 200 Lt žyminio mokesčio sumokėto paduodant ieškinį bei apeliacinį skundą (b. l. 4, 187) (CPK 88, 93 str.). Iš ieškovės priteistina 24 Lt, o iš atsakovo – 36 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88, 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimą pakeisti.
Ieškinį iš dalies patenkinti.
Pripažinti nesudaryta 2006 m. liepos 20 d. paskolos sutartį, pagal kurią R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) paskolino M. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 75 000 Lt.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo R. P. ieškovei M. Ž. 4 200 (ketus tūkstančius du šimtus) Lt žyminio mokesčio išlaidų.
Priteisti iš ieškovės M. Ž. 24 (dvidešimt keturis) Lt, o iš atsakovo R. P. – 36 (trisdešimt šešis) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.