Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Burdulienės, Algirdo Auruškevičiaus, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ apeliacinį skundą dėl 2012-07-12 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovui M. Š. dėl skolos, delspinigių, nuostolių priteisimo, atsakovo M. Š. priešieškinį dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir patirtų nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas nesutiko su pirmosios instancijos teismo šalių sudarytos sutarties teisiniu kvalifikavimu. Teismas neteisingai nurodė pranešimų išsiuntimo laikotarpį. Ieškovas 2009-06-25, o ne 2009-08-19 informavo atsakovą apie skolą. Po pretenzijos išsiuntimo ieškovas 2009-08-18 informavo klientą apie padidėjusį įsiskolinimo dydį ir nutraukė Lizingo sutartį. Sprendžiant ar sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis bei nustatyti kokio tikslo, sudarant sutartį, siekė viena iš sutarties šalių – vartotojas. Vartotojas įsigyja prekes ne su verslu susijusiems, o asmeninėms poreikiams tenkinti. Lizingo sutarties šalimis gali būti tik verslininkai plačiąja prasme bei kitas juridinis ar fizinis asmuo, įsigyjantis prekę būtent verslo poreikiams tenkinti.

Sutartyje šalys aiškiai susitarė dėl sutartinių įsipareigojimų, dėl sutarties nutraukimo sąlygų. Pretenzijoje nurodytas įsiskolinimas nebuvo sumokėtas per joje nurodytą terminą bei per papildomą 2 savaičių terminą. Pranešime atsakovui buvo aiškiai išaiškinta, kad nesumokėjus įsiskolinimo, sutartis bus nutraukta. Atsakovas įsiskolinimo nesumokėjo bei laiku negrąžino turto. Atsakovas neįrodė, kad jis, kaip verslininkas, neįvykdė įsipareigojimų dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, todėl turi atsakyti pagal CK 6.200 str. 1 d., 6.256 str. 4 d. Atsakovas yra teisininkas, pelno siekiantis verslininkas, kuriam taikomi didesni atsargumo standartai.

Lizingo sutarties įmokų grafike nurodytos dviejų rūšių įmokos – turto išpirkimo įmokos, kurios sudaro daikto kainos vertę, bei palūkanų įmokos, kurios mokamos už suteiktą finansavimą bei už galimybę valdyti ir naudoti turtą. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad atsakovo sumokėtos įmokos už turtą yra atsakovo patirti nuostoliai, nes tai reikštų, kad visą laikotarpį atsakovas naudojosi turtu neatlygintinai, t.y. ieškovas buvo panaudos davėjas.

Aplinkybę, kad pretenziją ir pranešimą atsakovas gavo ir su jomis sutiko, patvirtina tai, kad atsakovas asmeniškai grąžino turtą. Taigi, atsakovas naudojosi turtu, gavo iš jo naudos, siekė Lizingo sutartyje numatytų tikslų, su sutarties sąlygomis sutiko, todėl negalima pripažinti, kad atsakovo sumokėtos įmokos už turtą yra atsakovo patirti nuostoliai.

Remiantis CK 6.63 str. 2 d., 6.251 str. apskaičiuojant nuostolių dydį turi būti remiamasi realia turto verte. Lizingo bendrovė, prieš parduodant turtą, neturi pareigos atlikti turto vertinimo, nors ieškovas atliko rekomendacinio pobūdžio ginčo turto vertinimą. Turtas buvo parduotas artima vidutinei rinkos vertei kaina. Ieškovas atkreipė dėmesį, kad turtas skirtas specifiniam pirkėjų ratui, todėl buvo sudėtinga rasti pirkėją. Teismo ekspertas automobilio neapžiūrėjo, todėl negalėjo atsakyti į klausimą dėl tikrosios turto vertės. Ekspertas vadovavosi internetinių svetainių duomenimis ir nustatinėjo vertę ne turto pardavimo dienai (2010-01-27), o 2012-02-27. Atsakovo nuomotas automobilis buvo naudojamas verslui, todėl nuolat dėvėjosi. Turto perdavimo akte yra nurodyti turto trūkumai, kurie taip pat lėmė turto pardavimo kainą.

Atsakovas taip pat galėjo ieškoti turto pirkėjų ir išvengti nuostolių. Ieškovas prieš parduodant turtą jį pasiūlė klientui už jo likutinę vertę ir tik atsakovui nepasinaudojus šiuo pasiūlymu, pardavė turtą tretiesiems asmenimis.

Atsakovas sutiko su teismo nustatytu sutarties kvalifikavimu, kaip automobilio pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartimi.

Atsakovas pabrėžė, kad ginčo santykiams taikytinos šių teisinių santykių atsiradimo metu galiojusios teisės normos, t.y. CK 6.886-6.891 str. (iki 2011-04-01 galiojusi redakcija). Nutraukdamas sutartį, atsakovas nesilaikė CK 6.889 str. reikalavimų: įsiskolinimo dydis buvo mažesnis nei 10 proc. bendros sumos, o sutarties 11.1.1 p. numatyta sąlyga traktuotina kaip nesąžininga ir apribojanti atsakovo teises pagal CK 6.188 str. 2 d. 2 p.

Ieškovas neįrodė pranešimų išsiuntimo datos, o pranešimas apie sutarties nutraukimą buvo išsiųstas praėjus keliems mėnesiams po sutarties nutraukimo. Be to, pagal CK 6.889 str. 2 p. atsakovas turėjo du kartus informuoti apie ketinimą nutraukti sutartį ir tik po to ją nutraukti ir tokie pranešimai turi būti įteikti kredito gavėjui. Šiuo atveju toks reikalavimas nebuvo įvykdytas. Apeliantui neteisėtai nutraukus sutartį, teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus dėl 15 171,99 Lt priteisimo.

Atsižvelgus į tai, kad apeliantas neteisėtai nutraukė sutartį, dėl apelianto neteisėtų veiksmų nebuvo pasiektas CK 6.886 str. 2 d. numatytas vartojamo kredito tikslas. Iš pretenzijų matyti, kad nurodyta įsiskolinimo suma ženkliai mažėjo, todėl atsakovas siekė išsaugoti sutartį bei, nors ir vėluodamas, mokėjo įmokas, norėdamas įsigyti sutarties objektą nuosavybėn, nežinodamas sutarties nutraukimo fakto. Todėl atsakovo pagal sutartį sumokėtos įmokos yra atsakovo dėl neteisėto sutarties nutraukimo atsiradę nuostoliai.

Šiuo atveju aktualus CK 6.891 str. 1 d. 2 p. įtvirtintas specialus vartotojų teisių gynimo būdas, kai kredito gavėjas nevykdo arba netinkamai vykdo sutartį. Joje numatyta kredito gavėjo teisė reikalauti, kad kredito davėjas grąžintų jau sumokėtas įmokas.

Tuo atveju, jei sutartis bus pripažinta lizingo sutartimi, atsakovas prašė vertinti atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus bei ieškovo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje kilo ginčas dėl šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo, sutarties nutraukimo teisėtumo ir su tuo susijusių pasekmių.

Pirmosios instancijos teismas šalių 2007-09-05 sudarytą lizingo sutartį kvalifikavo kaip vartojimo kredito sutartį (CK 6.889 str.). Apeliantas su tokiu kvalifikavimo nesutinka ir teigia, jog turtas buvo įsigytas atsakovo verslo poreikiams tenkinti, kad šis tikslas buvo reikšmingas.

Pažymėtina, kad sutarties kvalifikavimas yra svarbus, sprendžiant dėl jos nutraukimo teisėtumo. Ginčo santykiams taikytinos šių teisinių santykių atsiradimo metu galiojusios teisės normos, t. y. CK 6.886–6.891 straipsniai. CK 6.886 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vartojimo kredito sutartimi laikoma pirkimo-pardavimo išsimokėtinai (išperkamosios nuomos) ar kita panašaus pobūdžio sutartis, kai daiktai, esantys sutarties dalyku, vartotojo nuosavybėn pereina per šioje sutartyje nustatytą terminą sumokėjus daikto kainą, kredito palūkanas bei kitus sutartyje nustatytus mokesčius. Taigi, pagal CK 6.567 str. pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį įsigytas daiktas perduodamas lizingo gavėjui valdyti ir naudotis verslo tikslais, tuo tarpu pagal CK 6.886 str. (redakcija, galiojusi iki 2011-04-01) kredito gavėjas yra vartotojas, kurio tikslas- įsigyti turtą nuosavybėn.

Sprendžiant kokiais tikslais buvo įgytas daiktas, atsižvelgtina į sudarytos sutarties sąlygas, kuriomis šalys susitarė. Sutartyje nurodyta, kad ši finansinės nuomos sutartis sudaryta su Klientu, kaip vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t.y. Kliento asmeniniais, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; Klientas – tai fizinis asmuo-vartotojas (bendrųjų sąlygų 1 skirsnio 6 p., 19 p.). Būtent tokia šalių valia buvo išreikšta sudarant sutartį. Pažymėtina, kad sutartį rengė ieškovas – verslo subjektas, veikiantis savo rizika tiesioginės komercinės veiklos srityje, ir prisiimantis su tuo susijusias pasekmes. Vertinant sutartį, atsižvelgtina ir į tai, kad pačioje sutartyje vartojamos tokios sąvokos, kaip bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutinkamai su LR Vartotojų teisių gynimo įstatyme vartojama sąvoka (sutarties 26 p., įmokų grafikas), bendra kredito suma (sutarties 27 p.) ir pan., kurios papildomai leidžia teigti, kad šalys nebuvo susitarusios dėl Lizingo sutarties. Taigi, sutartyje nurodytas sudarymo tikslas yra pakankamai aiškus, vienareikšmis ir pakankamas išvadai, jog sudarant sutartį šalys aiškiai išreiškė valią, jog turtas bus naudojamas asmeniniais vartojimo tikslais, todėl ieškovo nurodytos aplinkybės apie faktinį galimą turto panaudojimą po sutarties sudarymo šioje byloje neturi esminės reikšmės. Ta aplinkybė, kad paslaugų gavėjas (fizinis asmuo) užsiima verslu nesudaro pagrindo teigti, jog jis iš viso negali sudaryti sutarties savo asmeniniams poreikiams tenkinti.

Pagal CPK 178 str. šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas sutarties galiojimo laikotarpiu dirbo advokato padėjėju, t.y. užsiėmė individualia profesine (verslo) veikla. Kaip buvo minėta, aplinkybę, kad atsakovas turtą (automobilį) įgijo būtent komercinei veiklai vykdyti, paneigia šalių sudarytos ieškovo parengtos rašytinės sutarties sąlygos. Be to, ieškovas neįrodė savo teiginio, jog perduotas naudotis automobilis buvo iš esmės naudojamas būtent šiai veiklai vykdyti. Net ir nustačius, kad automobilis galėjo būti kartais panaudotas profesinėje veikloje, vien šis faktas neleidžia pagrįstai teigti, jog toks panaudojimas buvo reikšmingas. Apelianto argumentai, kad automobilis gali būti naudojamas tiek verslo, tiek asmeniniais tikslais, kad atsakovas turėjo dideles išlaidas kurui, kad ginčo turtas yra prabangos prekė, kas padeda vykdyti verslą, iš esmės grindžiamos prielaidomis ir nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, jog atsakovas iš esmės savo versle naudojo pagal sutartį perduotą automobilį Porsche Cayenne, o ne kitą jo naudojamą automobilį Mini Cooper. Be to, apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes, t.y. kad atsakovas buvo PVM mokėtojas ir turėjo interesą sumažinti išlaidas už kurą, susigrąžinant PVM.

Esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai).

Šiuo atveju apeliantas nepagrindė, kad negalėjo pateikti įrodymų, kuriuos jis pridėjo kartu su apeliaciniu skundu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; nekonkretizavo kokios aplinkybės nebuvo nagrinėjamo teismo posėdyje, dėl kokių reikalavimų sprendė ex officio ir kaip tai turėjo įtakos atsakovui realizuoti teisę pateikti įrodymus, atsižvelgus į atsakovo priešieškinyje nurodytas aplinkybes ir reikalavimus. Dėl to apelianto prašymas dėl naujų įrodymų prijungimo apeliacinės instancijos teisme atmestinas (CPK 314 str.). Kita vertus, tarp apelianto nurodytos automobilio Mini Cooper kuro bako talpos dydžio (50 litrų) ir faktiškai įpilto degalų kiekio (apie 55 litrų) skirtumas nėra žymus, todėl negalima pagrįstai konstatuoti, jog atsakovas tokiu atveju visiškai neturėjo galimybių naudotis verslo tikslais automobiliu Mini Cooper.

Byloje esantys atsakovo rašytiniai paaiškinimai (2 t. b.l. 1-59) patvirtina, kad atsakovas įvykdė teismo įpareigojimą pateikti papildomus įrodymus. Nagrinėjant bylą teismo posėdyje ieškovas nepasisakė, jog pateikti ne visi jo prašomi išreikalauti įrodymai, nereiškė papildomų prašymų, neišreiškė nesutikimo ar prieštaravimų dėl atsakovo rašytiniuose paaiškinimuose nurodytų faktų ( 2 t. b.l.68-70). Dėl to apelianto argumentai apie atsakovo neva nepateiktus įrodymus atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl minėtų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir teisingai kvalifikavo sutartį (CK 6.886 str.), nes iš byloje esančių įrodymų visumos matyti, jog sutartis buvo sudaryta ne dėl automobilio naudojimosi verslo tikslais, bet finansuojant automobilio, kurį atsakovas ketino įsigyti nuosavybėn, pirkimą atsakovo asmeninių (vartojimo) poreikių tenkinimui, o atsakovas įsipareigojo mokėti dalimis turto išpirkimo mokestį ir palūkanas.

Iki sutarties nutraukimo galiojančiame CK 6.889 str. buvo imperatyviai nustatytos abi būtinosios sąlygos, kurioms esant sutartis galėjo būti nutraukta kredito davėjo reikalavimu, t.y. mokėjimas yra uždelstas daugiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip dešimt procentų bendros kredito sumos; taip pat nebuvo sumokėta per dvi savaites nuo papildomo pranešimo įteikimo kredito gavėjui. Taigi, ši norma yra reikšminga, sprendžiant koks sutarties pažeidimas gali būti pripažintas esminiu. Kadangi šalių sudaryta sutartis neturi prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms, tuo labiau, kad sutartis yra sudaryta su atsakovu, kuris veikė kaip vartotojas ir sutartyje tai aiškiai užfiksuota, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ex officio įvertino sutarties sąlygas dėl sutarties nutraukimo (11.1.1 p.) bei konstatavo, kad sutartyje buvo nesąžiningai sumažintas įstatymų nustatytas nesumokėtos sumos dydis, kuriam esant ieškovui numatyta teisė nutraukti sutartį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ne sutartimi, o minėta įstatymo norma. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl minėtų sutarties sąlygų šalys susitarė individualiai, kad šios sąlygos nebuvo standartinės.

Apeliantas apeliaciniame skunde neginčijo teismo nustatytų aplinkybių, jog šiuo atveju atsakovo įsiskolinimas sudarė 7 443 Lt arba 5,99 proc. nuo bendros kredito sumos. Taigi, vien šis faktas leidžia konstatuoti, jog toks sutarties pažeidimas nelaikytinas esminiu pagal CK 6.889 str., todėl atsakovas sutartį nutraukė neteisėtai. Be to, iš byloje esančių ieškovo rašytinių paaiškinimų ir pateiktų įrodymų (1 t. b.l. 88-99) matyti, kad 2009-06-25 pretenzija atsakovui buvo išsiųsta 2009-08-19, o 2009-08-18 pranešimas apie sutarties nutraukimą – 2009-11-26, t.y. jau po sutarties nutraukimo; be to, atsakovas nepateikė įrodymų, kad siuntė atsakovui papildomą pranešimą apie skolos sumokėjimą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas sutartį nutraukė teisėtai, laikydamasis visų CK 6.889 str. numatytų būtinųjų sąlygų.

Ieškovui neteisėtai nutraukus šalių sudarytą sutartį, sutarties tikslo – įsigyti nuosavybėn sutarties dalyką - nepasiekta; ginčo automobilį perdavus kitiems asmenims ir negalint prievolės įvykdyti natūra (CK 6.213 str. 2 d. 1 p.), kita sutarties šalis įgyja teisę į patirtų nuostolių atlyginimą (CK 6.256 str. 2 d.). Kredito gavėjui negavus to, ko jis pagrįstai tikėjosi pagal sutartį, iki sutarties nutraukimo mokėtos įmokos pagrįstai laikytos jo patirtais nuostoliais (CK 6.221 str. 2 d.). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo pagal sutartį sumokėtas turto išpirkimo įmokas pripažino dėl neteisėto sutarties nutraukimo atsiradusiais atsakovo nuostoliais. Lietuvos Aukščiausias teismas taip pat išaiškino, kad jei išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartimi mokamas įmokas vertinant ne kaip priemonę įsigyjamo daikto vertei ir papildomiems mokėjimams padengti, o kaip nuomos mokestį už naudojimąsi kredito gavėjui perduotu automobiliu, jis iš esmės negautų to, ko pagrįstai tikėjosi, prisiimdamas sutartinius įsipareigojimus (sutartyje nustatyta turto perėjimo nuosavybės teise sąlyga) - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio mėn. 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011.

Atsižvelgus į šiuos išaiškinimus, į tai, kad tarp šalių buvo sudaryta būtent vartojimo kredito sutartis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo turto išpirkimo įmokas, nustatė jų dydį.

Tačiau teisėjų kolegija iš dalies nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovo sumokėtų palūkanų grąžinimo. Pagal sutarties 10 p. palūkanų įmokos – tai pinigų sumos, kurias Klientas moka už naudojimąsi finansavimu. Ieškovo suteikiamos paslaugos yra atlygintinės, nes sutartyje šalys susitarė dėl palūkanų. Kolegijos vertinimu, atsakovas iš dalies pasinaudojo ieškovo suteiktu finansavimu, nes dėl jam suteikto kredito jis turėjo galimybę naudotis siekiamu įsigyti automobiliu ir juo faktiškai naudojosi; ginčo dėl automobilio tinkamos kokybės byloje nėra, taip pat nėra ginčo, kad atsakovas vėlavo mokėti sutartyje numatytas įmokas, dėl ko ieškovas nutraukė sutartį. Dėl šių motyvų konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovo atsakovo naudai jo sumokėtas 8 950,39 Lt palūkanas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies keičiamas, sumažinant iš atsakovo priteistą sumą iki 44 400,76 Lt (53 351,15 Lt-8 950,39 Lt).

Esant nustatytam sutarties kvalifikavimui, šiuo atveju CK 6.574 str. netaikytinas. Be to, ieškovo teisė į nuostolių, patirtų dėl to, kad jis pats elgėsi neapdairiai, neteisėtai nutraukdamas sutartį, atlyginimą, negali būti ginama. Taigi, kiti apelianto argumentai dėl jo patirtų nuostolių atlyginimo, kuriuos jis ieškiniu prašė priteisti, neturi teisinės reikšmės. Papildomai pažymėtina, kad ieškovui nepateikus duomenų, patvirtinančių, jog pretenzija bei pranešimas dėl vienašalio sutarties nutraukimo ir turto grąžinimo buvo savalaikiai išsiųstas atsakovui, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo nesąžiningumo, jam grąžinus turtą vėliau, nei buvo nurodyta minėtame pranešime.

Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis patyrė bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas. Iš dalies pakeitus sprendimą, iš naujo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Kadangi atsakovo patenkinta reikalavimų dalis sudaro 83 proc., todėl pirmosios instancijos teismo atsakovui priteistų bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 4542 Lt. Įvertinus apeliacinio skundo patenkinimo dalį, ieškovui iš atsakovo priteistina 272 žyminio mokesčio suma. Padarius tarpusavio reikalavimų įskaitymą, iš ieškovo atsakovo naudai priteistina 4270 Lt bylinėjimosi išlaidų suma.

Rezoliucinė dalis

nutarė

2012 m. liepos 12 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimą pakeisti ir priešieškinį tenkinti iš dalies, sumažinant priteistą iš ieškovo 53 351 Lt sumą atsakovui iki 44 400,76 Lt ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip:

priteisti iš ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ atsakovo M. Š. naudai 44 400,76 Lt nuostolių atlyginimui bei 4270 Lt bylinėjimosi išlaidas; kitoje dalyje priešieškinį atmesti.

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.