- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-11
- Bylos Nr.
- 2A-333-340/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-04698-2010-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Auruškevičius, Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- M. Z.
- Atsakovas
- V. B.
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Auruškevičiaus, Rūtos Veniulytės - Jankūnienės, Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės M. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. Z. ieškinį atsakovui V. B. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, turto priteisimo natūra ir kompensacijos atsakovui priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas yra kilęs dėl turto, įgyto gyvenant ne santuokoje, pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe.
Šalies argumentai
Ieškovė M. Z. prašė pripažinti (duomenys neskelbtini), esančius žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei sodo pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrąja daline ieškovės ir atsakovo nuosavybe, priteisiant turtą natūra ieškovei, o atsakovui iš ieškovės priteisti 30 000 Lt dydžio kompensaciją.
Nuo 1997 m. iki 2006 m. ieškovė gyveno kartu su atsakovu. 1997-08-12 iš E. S. ieškovė ir atsakovas kartu įsigijo žemės sklypą bei sodo pastatą, adresu (duomenys neskelbtini). Visa turto pirkimo-pardavimo kaina buvo sumokėta grynais pinigais. Ieškovė sumokėjo 7 000 JAV dolerių, o atsakovas 3 000 JAV dolerių, atitinkamai 70 ir 30 proc. vertės. Ieškovė rūpinosi turto įsigijimu, tvarkė su tuo susijusius formalumus. Ieškovė neprieštaravo, kad turtas būtų registruotas atsakovo vardu, kadangi pasitikėjo atsakovu. Turtas buvo išlaikomas tik iš ieškovės lėšų. 2006 m. ieškovė ir atsakovas išsiskyrė. Nors kartu negyveno, tačiau abu naudojosi bendrai įgytu turtu. Už turto išlaikymą mokėjo ieškovė. Ieškovė su atsakovu sutarė, kad sodo sklypą su nameliu atsakovas parduos ieškovei, o ieškovė sumokės 30 proc. jo vertės dydžio kompensaciją. Tačiau atsakovas nuolat keitė nuomonę dėl bendro turto perleidimo ieškovei, todėl daug kartų planuotas pardavimas neįvykdavo. Pagal UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ parengtą „Sodo pastato su žemės sklypu ataskaitą“ nustatyta reali turto vertė, kuri yra 100 000 Lt. Atsižvelgiant į didesnį ieškovės indėlį įsigyjant turtą, ieškovei turėtų būti priteistas turtas natūra, atitinkamai išmokant atsakovui kompensaciją, kuri turėtų būti lygi 30 proc., nuo turto vertės, t. y. 30 000 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, jog nors byloje pateikta 1998-04-29 deklaracija netiesiogiai patvirtina ieškovę turėjus pakankamai lėšų įgyti nekilnojamąjį turtą ir finansiškai prisidėti prie sodo pastato bei žemės sklypo įsigijimo, tačiau ieškovės neįrodė, jog turimas lėšas panaudojo ginčo turtui įsigyti. Ieškovė pateikė įrodymus, jog mokėjo už elektrą, telefoną ir kitus tikslinius mokesčius laikotarpiu nuo 2003 m. iki 2010-01-19, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog ieškovė turtą išlaikė. Tiek abi šalys, tiek liudytojai (ieškovės dukros, sodo kaimynai) patvirtino, kad atsakovas į sodą vykdavo tik įsigijus sodą (1997 m.), vėliau ten ieškovė būdavo su dukromis, jų draugais. Taigi, išlaidos elektros energijai, telefono sąskaitoms apmokėti nuo 2003 metų laikytinos jos išlaidomis, susijusiomis su jos gyvenimu sodo pastate. Atsakovo pateiktas 2006-11-28 pareiškimas dėl sodo pastato atlaisvinimo, persiųstas ieškovei Vilniaus miesto 33-ojo notarų biuro, anot teismo patvirtina tai, kad ieškovė sodo pastate gyveno ir juo naudojosi be atsakovo sutikimo ir tarp jų nebuvo susitarimo tvarkyti turtą bendrai. Tai, kad ieškovė užsakė sklypo geodezinius matavimus, nesant su atsakovu abipusio susitarimo, nepatvirtina aplinkybės dėl bendrosios nuosavybės sukūrimo savo darbu ir piniginiais įnašais. Teismas pažymėjo, kad geodeziniai matavimai buvo apmokėti 2009-08-26, tą pačią dieną ieškovė pasirašė ant atliktų darbų akto, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių šalių susitarimą ar atsakovo duotą pavedimą ieškovei imtis tokių darbų. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Teismas sprendė, jog šios aplinkybės ieškovė tai pat neįrodė, priešingai, tiek pati, tiek jos prašymu apklausti liudytojai patvirtino, jog žemės sklypą įdirbinėjo ieškovė viena ir padedama dukterų, tačiau atsakovas bendrame darbe nedalyvavo. Atsakovo prašymu apklaustas liudytojas H. M. patvirtino atsakovo užsakymu atlikęs remonto darbus sodo pastate, t. y. pertvarkė sodo namą, apkalė lentelėmis, įrengė laiptus, duris, perdažė estakadą, sutvarkė duris į sandėliuką, padarė šaliuotę, apskardino langus, palanges, padarė laiptus, turėklus. Tuo tarpu ieškovė pasisakė, jog nieko nežinojusi apie liudytojo H. M. atliktus darbus ginčo pastate, kas teismo nuomone, tik patvirtino, jog šalys nesitarė bendrai rūpintis turtu. Teismas pabrėžė, jog atsakovas visos bylos nagrinėjimo metu nuosekliai aiškino, kad žemės sklypas bei sodo pastatas buvo įgytas kaip investicija, niekada nesitarė bendrai su ieškove įsigyti turto. Tai, kad atsakovui buvo svarbu ir jis siekė įgyti asmeninės nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą patvirtino ir ieškovė teismo posėdžio metu bei atsakovo prašymu apklaustas liudytojas R. V.. Teismas laikė nepakankamu įrodymu žodinio susitarimo įsigyti bendrojon dalinėn nuosavybėn sodą buvimui patvirtinti liudytojų (ieškovės dukrų) paaiškinimus, kad jos kartu su ieškove važiavo žiūrėti parduodamų sklypų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė M. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, kviesti liudytoją byloje E. S..
Skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas sprendime nurodė, kad liudytojai patvirtino aplinkybę, jog nors asmenys, esantys bylos šalimis gyveno kartu, tačiau bendro ūkio nevedė. Taip pat byloje pateikta ieškovės metinė turto ir pajamų deklaracija, kuri rodo, kad ieškovė turėjo pakankamai lėšų ginčo turtui įsigyti, o atsakovas nepateikė jokių atitinkamų įrodymų. Taip pat ieškovė pateikė visą eilę įrodymų, kad nuo 2003 iki 2010 m. mokėjo už ginčo turto išlaikymą. Atsakovas analogiškų įrodymų nepateikė. Neįtikinama teismo išvada, kad ieškovė pasirėmusi visais leistinais ir teismo sprendime patvirtintais kaip tinkamai įrodymais neįrodė, kad šalys veikė kartu ir siekė sukurti bendrąją dalinę nuosavybę.
2. Teismas iš esmės klaidingai pripažino įrodyta atsakovo poziciją, kad jis turtą įsigijo kaip investiciją, o ieškovė išlaikė šį turtą, nes tarp šalių susiklostė nuomos/panaudos santykiai, todėl ieškovė kaip ginčo turto naudotojas ir turėjo jį išlaikyti. Teismas nepasisakęs dėl į bylą pateikto raštelio dėl turto pasidalijimo pažeidė CPK 183 str.
3. Svarbias bylai aplinkybes, t. y. aplinkybes kuri iš šalių ieškojo ginčo turto įsigijimui, derėjosi dėl įsigijimo sąlygų, mokėjo avansą, perdavė pagrindinę pirkimo sumą, gali paliudyti ginčo turto pardavėja E. S.. Šią liudytoją pavyko surasti tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.
Atsiliepimas
Atsakovas V. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Paaiškina, kad ginčo objektas – nekilnojamasis turtas buvo atsakovo nupirktas, patvirtintus pirkimo-pardavimo sandorį notariškai. Šalys ginčo nekilnojamąjį turtą įgijo bendravimo pradžioje, todėl akivaizdu, kad turtas buvo įgytas iš asmeninių lėšų, o turtas pirktas asmeninės nuosavybės teise. Aplinkybės, kad šalys nevedė bendro ūkio, neturėjo bendrų pirkinių patvirtino ir apeliantės kviesti liudytojai – dukros ir jų sutuoktiniai. Rašytinių įrodymų, kad apeliantė finansiškai prisidėjo prie atsakovo nekilnojamojo turto įsigijimo byloje nepateikta. Apeliantė taip pat neįrodė, kad atsakovui perkant sodo namą, šalys susitarė sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Apeliantės į bylą pateiktas raštelis, kuris įvardijamas kaip įrodymas apie susitarimą tarp šalių pasidalinti turtą, yra nereikšmingas, kadangi jo turinys yra abstraktus, iš jo negalima suprasti ir nėra įmanoma nustatyti, kokiu tikslu ir dėl kokio dalyko jis buvo pasirašytas ir kokia atsakovo valia jame yra išreikšta. Nėra pagrindo manyti, kad E. S. parodymai šioje byloje gali būti reikšmingi ir turėti įtakos kitaip įvertinti ginčo šalių santykius nei jie nustatyti pirmosios instancijos teismo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Apeliantės prašymas dėl liudytojos E. S. apklausos apeliacinės instancijos teisme atmetamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Prašymas kviesti ir apklausti liudytoja E. S. buvo pareikštas tik apeliaciniame skunde, bylos nagrinėjimo metu apeliantė jos apklausti neprašė, nors turėjo tokią galimybę. Teismas sprendžia, kad liudytoja galėjo būti apklausta bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir procesinių pagrindų skirti byloje žodinį nagrinėjimą bei apklausti ją liudytoja apeliacinės instancijos teisme nėra.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal CPK 320 str. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra; pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, nepažeidė reglamentuojančių įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą civilinio proceso normų; sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl turto objekto – žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei sodo pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), įregistruoto atsakovo asmeninės nuosavybės teise, teisinio režimo.
Nuosekli susiformavusi kasacinio teismo praktika patvirtina, kad kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006, ir kt.). Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008 ir kt.). Tačiau kartu aiškinama, kad nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija; aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Tai reiškia, kad sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, – reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-134/2011).
Taigi bylos nagrinėjimo metu apeliantė turėjo įrodyti, kad šalys buvo susitarę įgyti konkretų turto objektą (žemės sklypą su sodo pastatu) bendrosios dalinės nuosavybės teise. Apeliantės argumentas dėl netinkamo CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo atmetamas. CPK 185 str. 1 d. nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, t. y. šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 182 str. 2 d.); teisėjų kolegijos vertinimu, teismo padarytos išvados nagrinėjamoje byloje neprieštarauja byloje surinktiems įrodymams.
Teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad šalys gyveno kartu ieškovei ir jos dukroms priklausančiame bute, tačiau nors ir gyvendami kartu bendro ūkio nevedė, bendrų lėšų neturėjo, daugiau bendro turto neįgijo; apeliantė šios teismo išvados neginčija. Apeliantė ieškinyje nurodė, kad pradėjo kartu gyventi ir bendrai tvarkyti ūkį su atsakovu 1997 m.; ginčo žemės sklypas su sodo pastatu buvo įgytas 1997-08-12, t. y. jų bendravimo pačioje pradžioje; esant tokioms aplinkybėms, mažai tikėtina, kad tarp šalių iš karto atsirado toks pasitikėjimas, kad buvo susitarta įsigyti vertingą turtą – žemės sklypą ir sodo pastatą bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, tačiau įregistruoti vien atsakovo vardu. Faktas, kad tolimesnio bendro gyvenimo metu apeliantė ir atsakovas bendro ūkio netvarkė, bendrų lėšų neturėjo netiesiogiai patvirtina atsakovo teiginius apie žemės sklypo su sodo pastatu įgijimą asmeninės nuosavybės teisėmis. Apeliantės nurodytos aplinkybės – tai, kad šalys gyveno kartu, kad apeliantė turėjo pakankamai lėšų ginčo turtui įsigyti, kad ji rūpinosi turtu ir nuo 2003 m. iki 2010 m. mokėjo už šio turto išlaikymą, neįrodo šalių susitarimo įgyti turtą 1997 m. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus – apeliantės turto deklaraciją ir padarė pagrįstą išvadą, jog deklaracija netiesiogiai patvirtina faktą, kad turto pirkimo momentu apeliantė turėjo galimybę prisidėti prie ginčo turto pirkimo, tačiau neįrodo, kad turimos lėšos buvo panaudotos tokiam tikslui. CK ketvirtosios knygos normos nenumato galimybės pakeisti nekilnojamojo turto teisinį režimą ir pripažinti atsakovui priklausantį asmeninį turtą bendra daline nuosavybe tuo pagrindu, kad apeliantė pakankami ilgą laiką rūpinosi turtu ir mokėjo už jo išlaikymą, kaip už savo turtą net po santykių su atsakovu nutraukimu. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė (apeliantė) pateikė įrodymus apie mokėjimus už stacionaraus telefono (įrengto sodo pastate) komunikacijos paslaugas, sodo bendrijos mokesčius, už elektros energiją. Byloje buvo nustatyta, kad ieškovė (apeliantė) panaudos pagrindu gyveno atsakovui priklausančiame sodo pastate ir juo naudojosi, taigi teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovės (apeliantės) mokėjimai buvo susiję su jai teikiamomis paslaugomis ir negali būti vertinami, kaip nekilnojamojo turto išlaikymo mokesčiai. Kita vertus, bylos nagrinėjimo metu atsakovas pateikė įrodymus, kad savo lėšomis atliko sodo pastato remontą – apskardino langus, palanges, padarė laiptus, turėklus, apkalė dailylentėmis.
Apeliantė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl rašytinio įrodymo – raštelio dėl turto pasidalijimo, kuris, apeliantės vertinimu, įrodo faktą, jog turtas buvo įgytas bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, kad šalys sprendė bendro turto dalybos klausimus dar iki teisminio proceso pradžios. Nagrinėjamoje byloje pateiktas ranka rašytas raštelis: „Susitinkame sodo pardavimo klausimais po darbo dienos birželio 12 d. ...“ pasirašytas „V.“ (b.l. 46). Apeliantė nurodė, kad raštelis buvo surašytas 2009 m., apie raštelio surašymo aplinkybes paliudijo liudytojas E. M. (žentas). Liudytojas E. M. paliudijo, kad pasirašant raštelį buvo kartu su ieškove, ėjo kartu pas atsakovą į darbą, norėdami susitarti taikiai, tačiau nesusitarė (protokolas, b.l. 237). Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodė, kad raštelio turinys yra abstraktus, iš jo turinio negalima suprasti kokiu tikslu jis buvo surašytas ir kokia atsakovo valia jame išreikšta. Įvertinusi ieškovės (apeliantės) ir atsakovo paaiškinimus, liudytojo parodymus, raštelio turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad raštelio turinys patvirtina, jog šalių ginčas dėl sodo pastato ir – žemės sklypo teisinio režimo kilo dar iki ieškinio pareiškimo teisme ir šalys buvo kelis kartus susitikusios ieškovės (apeliantės) iniciatyva. Byloje nustatyta, kad ieškovė naudojosi sodo pastatu iki 2010 m., atsakovas tam prieštaravo, 2006 m. per notarą įspėjo ją dėl galimo iškeldinimo. Esant tokioms bylos aplinkybėms, faktas kad atsakovas parašė raštelį, siūlydamas susitikti dėl sodo pardavimo, susitikinėjo su ieškove, aptarinėjo jos pretenzijas, negali būti vertinamas, kaip ieškinio pripažinimas ir fakto, kad turtas buvo įgytas bendros dalinės nuosavybės teisėmis neįrodo.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.