Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Pranckienės ir Irenos Varžinskienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovėms Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

šalys į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimą laiku ir tinkamai pranešta, neprieštarauja, kad byla būtų išnagrinėta ir sprendimas priimtas šalims nedalyvaujant.

Atsakovė Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu (b. l. 51-54) prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovė nurodė, jog Tarnybos 2013-04-04 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba bei paskirtas šią pagalbą teikti advokatas I. Tumas. Tarnyba gavo advokato I. Tumo pranešimą dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo. Tarnybos duomenimis, pareiškėjas ir advokatas I. Tumas antrinės teisinės pagalbos teikimo laikotarpiu bendravo tik vieną kartą 2013-04-09, advokatas išklausė pareiškėjo nepasitenkinimą Lietuvos advokatūros veiksmais, nes pastaroji neiškėlė drausmės bylos advokatui V. Kaminskiui. Pareiškėjas daugiau nei raštu, nei žodžiu į advokatą nesikreipė ir su juo nebendravo, papildomų prašymų advokatui nepateikė, neišdėstė savo pozicijos dėl 2013-03-08 rašto Nr. (duomenys neskelbtini), nors Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – Įstatymas) įpareigoja asmenį, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, bendrauti ir bendradarbiauti su teisinę pagalbą teikiančiu advokatu. Be to, advokatas I. Tumas, savarankiškai išanalizavęs aplinkybes, susijusias su Lietuvos advokatūros raštu Nr. (duomenys neskelbtini), informavo Tarnybą, jog Lietuvos advokatūros rašte išdėstyti motyvai yra pilnai įtikinantys, todėl pagrindo skųsti atsisakymą iškelti advokatui V. Kaminskiui drausmės bylą nėra. Įstatymas įtvirtina Tarnybos teisę atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą tokiu atveju, kai atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra pasisakęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas gali tik teismas, nagrinėjantis tokį reikalavimą, tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Tokiu būdu Tarnyba, įvertinusi pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą paskirto advokato I. Tumo poziciją apie atstovavimo neperspektyvumą, pagrįstai priėmė sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui nutraukimo. Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą nurodė, jog pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos ir jų dydžio vertinimo, nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų, todėl šis reikalavimas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas V. S. 2013-03-28 prašymu kreipėsi į Tarnybą, prašydamas suteikti jam antrinę teisinę pagalbą bendros kompetencijos teisme, apskundžiant Lietuvos advokatūros 2013-03-08 raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo atsisakyta iškelti drausmės bylą advokatui Vaclovui Kaminskiui, bei pateikė reikiamus dokumentus (b. l. 60-76). Tarnyba 2013-04-04 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ nusprendė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui administracinėje byloje apskundžiant Lietuvos advokatūros 2013-03-08 raštą Nr. (duomenys neskelbtini), parengiant procesinius dokumentus, atstovaujant jo interesams Vilniaus apygardos administraciniame teisme, atleidžiant nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, bei paskyrė teikti antrinę teisinę pagalbą advokatą Irmantą Tumą (b. l. 55-56). Advokatas I. Tumas 2013-04-24 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl V. S.“ pranešė Tarnybai, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal 2013-04-04 Tarnybos sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl Lietuvos advokatūros rašto turėtų būti teikiamas ne administracinėje (kaip nurodyta sprendime), o civilinėje byloje bendros kompetencijos teisme. Be to, pažymėjo, jog susipažinęs V. S. skundu dėl Lietuvos advokatūros rašto bei su tuo susijusiais dokumentais, mano, jog nėra pagrindo skųsti teismui Lietuvos advokatūros atsisakymą iškelti advokatui V. Kaminskiui drausmės bylą, todėl pareiškėjo V. S. atstovavimas byloje yra neperspektyvus (b. l. 80-83). Advokatas I. Tumas 2013-08-02 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl V. S.“ pakartotinai informavo Tarnybą, jog atstovavimas pareiškėjui dėl Lietuvos advokatūros rašto, kuriuo atsisakyta iškelti drausmės bylą advokatui V. Kaminskiui, apskundimo yra neperspektyvus, kadangi Lietuvos advokatūros pateiktame atsakyme išdėstyti motyvai pilnai įtikinantys ir nėra pagrindo skųsti teismui šį atsisakymą (b. l. 78-79). Tarnyba 2013-08-16 priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo“, kuriuo nusprendė nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui V. S. pagal 2012-12-17 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) administracinėje byloje, motyvuojant tuo, jog V. S. nebendravo su antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtu advokatu, be to, atstovavimas byloje yra neperspektyvus (b. l. 57-59). Nesutikdamas su Tarnybos priimtu sprendimu, pareiškėjas jį ir skundžia teisme.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013-08-16 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9, 10 punktuose numatytais pagrindais nuspręsta nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui pagal 2012-12-17 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), teisėtumas bei pagrįstumas, taip pat reikalavimo atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą teisėtumo bei pagrįstumo klausimas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja 2000-03-28 Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas Nr. VIII-1591 (toliau – Įstatymas), išdėstytas nauja redakcija 2005-05-01. Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje (2008-04-15 įstatymo Nr. X-1492 redakcija) numatyta, kad antrinė teisinė pagalba – tai dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teismo atveju, jei tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Be to, ši teisinė pagalba apima bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka, su bylos nagrinėjimu administracinio proceso tvarka susijusių išlaidų ir baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą.

Įstatymo 11-12 straipsniai (2008-04-15 įstatymo Nr. X-1492 redakcija) apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti sprendimo dėl antrinės pagalbos teikimo rekvizitai, kur numatyta, kad sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta teisinės pagalbos turinys – kokios teisinės pagalbos prašoma bei antrinės teisinės pagalbos suteikimo arba atsisakymo ją teikti pagrindai (Įstatymo 18 str. 4 d. 5 ir 6 p., 2008-04-15 įstatymo Nr. X-1492 redakcija).

Pažymėtina, kad atsakovė – Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba – yra viešojo administravimo subjektas, todėl ji yra saistoma gero administravimo principo imperatyvų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos taip pat įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).

Minėta, jog Tarnyba 2013-04-04 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje apskundžiant Lietuvos advokatūros 2013-03-08 raštą Nr. (duomenys neskelbtini). Ginčijamame sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog Tarnyba gavo advokato I. Tumo pranešimą dėl teisinės pagalbos nutraukimo pareiškėjui pagal 2013-04-04 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini). Išnagrinėjusi šį pranešimą, Tarnyba nusprendė nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui pagal 2012-12-17 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) administracinėje byloje. Iš to matyti, jog Tarnyba ginčijamo sprendimo įžanginėje ir motyvuojamoje dalyje aptarė antrinės teisinės pagalbos teikimo neperspektyvumą ir pareiškėjo nebendradarbiavimą su teisinę pagalbą teikiančiu advokatu I. Tumu pagal 2013-04-04 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), tuo tarpu ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodo, jog antrinės teisinės pagalbos teikimą nutraukia pagal 2012-12-17 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini). Šis neatitikimas laikytinas esminiu, sudarančiu pagrindą naikinti ginčijamą sprendimą, kadangi lieka neaišku, pagal kokį iš tikrųjų sprendimą pareiškėjui nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas. Juo labiau, atsakovė atsiliepime nenurodė jokio paaiškinimo ar motyvo dėl aukščiau nurodytos aplinkybės, nors pareiškėjas savo skunde vieną iš ginčijamo sprendimo pagrindų nurodo būtent šį argumentą.

Byloje nustatyta, kad ginčijamu sprendimu nuspęsta nutraukti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą, vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9-10 punktu.

Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punkte (2008-04-15 įstatymo Nr. X-1492 redakcija) nustatyta, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus, o to paties straipsnio 1 dalies 10 punkte (2008-04-15 įstatymo Nr. X-1492 redakcija) įtvirtinta, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, nebendradarbiauja su tarnyba arba advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą.

Vertinant, ar buvo pagrindas Tarnybai nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 10 punktą, pažymėtina, jog advokatas I. Tumas, teikęs antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui dėl Lietuvos advokatūros rašto apskundimo, Tarnybai nei 2013-04-24 pranešime Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 80-83), nei 2013-08-02 pranešime Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 78-79) neužsiminė apie tai, jog pareiškėjas V. S. su juo nebendravo ar vengė susitikti. Bylos faktiniai duomenys patvirtina, jog pareiškėjas su advokatu bendravo Vilniaus valstybės garantuojamos teisės pagalbos tarnybos patalpose 2013 m. balandžio 9 d. Tuo tarpu advokatas 2013-04-24 pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 80-83) informavo Tarnybą, kad nėra jokio pagrindo manyti, jog Lietuvos advokatūros sprendimas galėtų būti neteisėtas ir nepagrįstas, ginčyti jį teismine tvarka būtų neperspektyvu, todėl pareiškėjo atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Vėliau šią savo poziciją advokatas I. Tumas pakartojo 2013-08-02 pranešime Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 78-79). Duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų vengęs ar atsisakęs susitikti su advokatu, byloje nėra. Be to, advokato I. Tumo 2013-04-24 pranešimas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl V. S.“, kuriame jis nurodė, jog pareiškėjo atstovavimas byloje dėl Lietuvos advokatūros rašto apskundimo yra neperspektyvus, paneigia Tarnybos nurodytą argumentą, kad vieno susitikimo metu su pareiškėju advokatui I. Tumui nepakako informacijos procesiniam dokumentui parengti. Netgi priešingai, advokatas, susitikęs su pareiškėju bei savarankiškai išanalizavęs aplinkybes, susijusias su Lietuvos advokatūros 2013-03-08 raštu Nr. (duomenys neskelbtini), nedelsdamas informavo Tarnybą apie pareiškėjo atstovavimo neperspektyvumą, todėl Tarnyba ginčijamame sprendime pagrindu nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą nepagrįstai nurodė Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 10 punktą (kai asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, nebendradarbiauja su tarnyba arba advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą).

Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktas (2008-04-15 įstatymo Nr. X-1492 redakcija) įtvirtina tarnybos teisę nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Tai reiškia, kad pareiškėjo reikalavimų pagrįstumas ir atstovavimo byloje perspektyvumas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą atitinkama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti atsižvelgdama į tam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Šios įstatyminės nuostatos suteikia Tarnybai teisę atlikti pirminį pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei spręsti dėl atstovavimo perspektyvumo tokioje byloje, todėl atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad tik teismas gali spręsti dėl atstovavimo perspektyvumo. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjo reikalavimų pagrįstumas ir atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo taikymo prasme yra siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimui parengti pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus. Tai reiškia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Valstybė turi pareigą užtikrinti visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, todėl jos skiriamų lėšų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti panaudojimo efektyvumas negali būti tapatinamas tik išimtinai su pareiškėjų patenkintinais reikalavimais teismuose. Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (žr., pvz., LVAT 2012-04-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012; kt.). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje Tarnyba atstovavimo neperspektyvumą vertino tuo aspektu, kad Lietuvos advokatūros raštas yra teisėtas ir pagrįstas, jo skųsti teismine tvarka nėra pagrindo. Tačiau tokį vertinimą pagal nusistovėjusią praktiką turi teisę atlikti ne Tarnyba, o Teismas, visapusiškai ir pilnai ištyręs bylos medžiagą.

Teismas taip pat pažymi, jog Tarnyba antrinę teisinę pagalbą dėl Lietuvos advokatūros 2013-03-08 rašto Nr. (duomenys neskelbtini) apskundimo pareiškėjui suteikė administracinėje byloje, parengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant pareiškėjo interesus Vilniaus apygardos administraciniame teisme, tačiau pagal Advokatūros įstatymo 58 straipsnio 3 dalį, visi Lietuvos advokatūros sprendimai, kuriems Advokatūros įstatymas nenustato specialios apskundimo tvarkos, skundžiami bendrosios kompetencijos teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių ir argumentų Tarnybos 2013-08-16 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu, todėl naikintinas.

Pareiškėjas byloje taip pat siekia turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio tarnybos. V. S., prašydamas priteisti 500 Lt turtinei bei 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, šią žalą kildina iš Panevėžio tarnybos veiksmų, kuriais ji priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą ir neteisėtai nutraukė jam antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtina sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Panevėžio tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnyje neturtinė žala įvardijama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais, atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs (administracinė byla Nr. A520-2275/2012), jog teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. pvz. 2000-10-10 sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT administracinės bylos Nr. A14-225/2007, Nr. A575-662/2011). Iš to seka, kad pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėjas įrodymų, patvirtinančių padarytą žalą (tiek turtinę, tiek ir neturtinę), bei tokią žalą pagrindžiančių dokumentų nepateikė, byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas dėl Panevėžio tarnybos neteisėtų veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, emocinę depresiją, kurie savo pobūdžiu ir intensyvumu patektų į atlygintinos neturtinės žalos sampratą. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pažeidimo fakto konstatavimas, t. y. Panevėžio tarnybos 2013-08-16 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimas, įpareigojant atsakovę klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo spręsti iš naujo, yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui žalos atlyginimo pinigais (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A444-619/2008; Nr. A858-1490/2012).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1-2 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjo V. S. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013-08-16 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo“ ir įpareigoti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo iš naujo.

Likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.