- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-06-19
- Bylos Nr.
- I-5636-426/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- R. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, dalyvaujant pareiškėjui R. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. V. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Pagrįsdamas savo reikalavimus, paaiškino, kad 2012–2014 m. atskirais laikotarpiais buvo laikomas ir gydomas Ligoninėje, kurioje gydymas neatitiko norminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nes kamerų palatos nuolatos buvo perpildytos, gultai buvo dviejų aukštų, pristumti prie sienos ir šalia vienas kito; visose ligoninės kamerose rūkoma; sanitariniai mazgai pasenę, su defektais, purvini; pareiškėjas buvo laikomas su kitais asmenimis, sergančiais infekcinėmis ir kitomis ligomis; neužtikrintas karšto vandens tiekimas.
Pareiškėjo teigimu, tokiais veiksmais buvo pažeista jo garbė ir orumas, taip pat pažeistos norminių teisės aktų, reglamentuojančių kamerų įrengimą, vienam asmeniu tenkančias kameros ploto normines vertes, draudimo rūkyti, karšto vandens tiekimą, nuostatos, jo teisė į kokybišką sveikatos priežiūrą. Pareiškėjo teigimu, Ligoninėje jis buvo laikomas žeminančiomis sąlygomis, todėl šie neigiami išgyvenimai vertintini kaip neturtinė žala, kuri priteistina ir Lietuvos valstybės.
Savo reikalavimą pareiškėjas pagrindė ir Europos Ž. T. Teismo jurisprudencija, Konstitucinio teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
Atsiliepimas
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Ligoninė teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 8–11) nurodė, jog su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas 2012–2014 m. Pažymi, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje kas dieną gydoma nuteistųjų ir/ar suimtųjų, Ligoninėje nevedama, nes galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos normoje HN 76:2010), patvirtintoje Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose nėra nustatomos. Tačiau Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Ligoninės kamerose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Pabrėžė, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes turi suteikti stacionarios asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties minėtuose teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Taip pat, Ligoninė nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių bei Suėmimo vykdymo įstatymuose. Todėl, siekiant užtikrinti pagrindines nuteistųjų teises, šie nepatogumai (dėl ploto normų vienam asmeniui), neturėtų būti vertinami kaip dideli pareiškėjo teisių pažeidimai. Be to, Ligoninės administracija visada stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgiant į minėtas rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui.
Pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Tvarkos taisyklės), patvirtintų Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 35.5 p., kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 taikoma naujai rekonstruojamiems arba naujai statomiems laisvės atėmimo vietų pastatams, todėl tualeto įrengimui netaikoma, nes veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Vadovaujantis Ligoninės direktoriaus 2011-08-30 įsakymu Nr. V-164 patvirtinto Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos aprašo 33 p., visi asmenys, sergantys tuberkulioze, yra izoliuoti, dėvi apsaugines kaukes. Ligoninė vadovaujasi teisės aktais, reglamentuojančiais infekcinių ligų kontrolę ir profilaktiką (pvz. Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymu) bei kitais asmens sveikatos priežiūrą reglamentuojančiais teisės aktais.
Pažymi, kad Ligoninės chirurgijos skyriuje yra sudaryta galimybė laisvu nuo medicininių procedūrų metu būti gryname ore. Todėl ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuojamas sudarant pareiškėjui galimybę pajudėti lokaliniame sektoriuje.
Ligoninės pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis Tvarkos taisyklių 258 p. nuostatomis, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Šis grafikas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 p. reikalavimus, nustatančius, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pagal Ligoninės nustatytą grafiką, tuberkulioze sergantys pacientai prausiasi jiems nustatytą dieną (antradieniais). Ligoninės patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka HN 47-1:2010 reikalavimus ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami Ligoninėje nustatyta tvarka, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų.
Pabrėžė, kad visi asmenys, sergantys tuberkulioze dėvi specialias kaukes, šios infekcinės ligos kontrolė yra griežtai įgyvendinama, laikomasi visų prevencinių priemonių. Pažymi, kad izoliuotai laikomi tik asmenys, sergantys sveikatos apsaugos ministro 2003-04-30 įsakymu patvirtintame Somatinių ligų sąraše nurodytomis ligomis. Žmogaus imunodeficito viruso liga į šį sąrašą nėra įtraukta, todėl šia liga sergantys nuteisti yra izoliuojami nuo kitų tik esant jų rašytiniam prašymui.
Ligoninė nurodo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013-07-29 jai yra išdavęs leidimą-higienos pasą, ir tai įrodo, kad jos patalpos atitinka higienos normų reikalavimus.
Pažymi, kad, atsižvelgus į Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. , Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14p. nuostatas, informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir/ar ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, tokio draudimo įgyvendinimu turi pasirūpinti Ligoninė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-12 nutartis adm. byloje Nr. A756- 1160/2012). Įvertinant aplinkybę, kad visuotinai yra žinomas Tabako kontrolės įstatymo draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje ar įstaigose ir tai, kad informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta Ligoninėje, mano, kad Ligoninės administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu.
Nurodo, kad, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, jog Ligoninės darbuotojai veikė neteisėtai, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymi, kad pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo faktais, nepagrįstais teiginiais, samprotavimais. Ligoninės pareigūnai neatliko pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimui.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje spręstinas ginčas dėl R. V. skundo reikalavimo, priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, pagrįstumo ir teisėtumo.
Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. sakoma, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246– 6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės tiek neturtinės žalos atveju.
Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. sakoma, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.). Tai pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas R. V. nurodytu atveju.
Suėmimo vykdymo įstatymo 5 str. 3 d. nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą).
Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su patalpų plotu
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką reglamentuoja Tvarkos taisyklės (ginčo atveju aktuli redakcija, galiojusi nuo 2010-04-30), kurių 11¹.4 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Ligoninė teismui pateiktame atsiliepime iš esmės pripažįsta, kad pareiškėjui jo gydymo metu galėjo būti neužtikrintas minimalus plotas. Taip pat pabrėžė, kad negali įtakoti atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiaus, nes privalo suteikti stacionarią sveikatos priežiūrą visiems to reikalingiems nuteistiesiems ir suimtiesiems.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai liudija, kad pareiškėjas Ligoninėje nuo 2012-04-27 iki 2014-03-14 buvo gydomas 90 dienas (b. l. 8) kamerų tipo palatose, kuriose, atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko Tvarkos taisyklių 11¹.4 p. nustatytos vertės ir siekė 1,93 – 3,79 m².
Teismui pateiktame atsiliepime Ligoninė patvirtino, kad negali nurodyti, kiek buvo laikoma asmenų kartu su pareiškėju konkrečioje palatoje, nes neveda tokios statistikos. Taigi, R. V. teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti jokiais byloje esančiais įrodymais, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui gydantis Ligoninėje, buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 m² gyvenamąjį plotą. Nors Ligoninė ir nurodo, kad siekė užtikrinti gydomų nuteistųjų pagrindines teises, teismo vertinimu, tai nepašalina atsakovės atsakomybės už nustatytus pažeidimus.
Teismo vertinimu, toks ploto neatitikimas nustatytiems normatyvams laikytinas žymiu, o atsižvelgus į pažeidimų trukmę, aptarti pažeidimai negali būti vertinami kaip vienkartiniai ar trumpalaikiai, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala. Be to, ta aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir Europos Ž. T. Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje V. S. prieš Lietuvą).
Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad pareiškėjo skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, t. y. pažeidžiant normatyvines vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas, iš esmės yra pagrįsti.
Dėl kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų.
Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio ketvirtoji dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Kaip nurodė Ligoninė, vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN76:2010 ir Tabako kontrolės įstatymo nuostatomis, jos patalpose, kaip ir visose sveikatos priežiūros įstaigose, rūkyti yra draudžiama. Informacija apie tai yra iškabinta visose Ligoninės palatose, koridoriuose, bendro naudojimo patalpose, taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai, įspėjantys apie draudimą rūkyti.
Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad apie draudimą rūkyti Ligoninės patalpose tinkamai buvo informuoti tiek pats pareiškėjas, tiek kiti tose pačiose kamerose palatose laikyti asmenys. Byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kamerų tipo palatoje asmenys rūko. Pareiškėjas taipogi nenurodė, kad dėl rūkymo palatose būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją su prašymu pašalinti šį pažeidimą.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 27 p. nuostatas šalto ir karšto vandens tiekimo sistema privalo būti įrengta ne kamerose palatose, o maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Taigi, pareiškėjo motyvai, kuriais neturtinė žala yra grindžiama karšto vandens tiekimo į palatas neužtikrinimu, yra atmestini.
Pažymėtina, kad kitos R. V. nurodytos aplinkybės (sanitariniai mazgai pasenę, surūdiję; kartu buvo laikomi ir asmenys, sergantys infekcinėmis ligomis), iš kurių pareiškėjas kildina jam padarytą neturtinę žalą, yra grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais. Priešingai, Ligoninės teismui pateikti dokumentai patvirtina, kad Chirurginio skyriaus palatos, taip pat ir santechniniai mazgai 2012 m. ir 2014 m. buvo remontuojami, 2013-07-29 išduotas leidimas–higienos pasas liudija, kad Ligoninės patalpos atitinka higienos normų reikalavimus (b. l. 28–34). Ligoninė teismui pateiktame atsiliepime patvirtino, kad asmenys, sergantys užkrečiamomis infekcinėmis ligomis, buvo izoliuoti nuo kitų ligonių.
R. V. savo skunde taip pat cituoja Lietuvos higienos normos HN 76:2010 18, 20, 21, 37, 38 p. įtvirtintas nuostatas, tačiau jokių aplinkybių, kurias vertinant galima būtų teigti, kad buvo pažeisti minėtuose punktuose nustatyti reikalavimai ir šiais pažeidimais pareiškėjui buvo sukelti neigiami išgyvenimai (neturtinė žala), nenurodo.
Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad nagrinėtoje skundo reikalavimo dalyje Ligoninės administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, iš kurių galėtų būtų kildinama pareiškėjo nurodyta neturtinė žala.
Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmę ir jų mastą, pripažintina, kad, kalėdamas tokiomis sąlygomis (mažo ploto kamerose palatose), pareiškėjas patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Todėl, egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą ir patalpų įrengimą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Taigi, R. V. reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti 50 000 Lt (14 481 Eur) piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.
Teismas, vertindamas R. V. patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, priteistina 650 Eur kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įst. 85–87 str., 88 str. 1, 5 p., 127 str., 129 str., teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Pareiškėjo R. V. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti R. V. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 650 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt eurų) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo reikalavimo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.